Įvadas
Olimpinės žaidynės - tai ne tik sporto varžybos, bet ir gilias tradicijas turintis renginys, vienijantis pasaulį. Šis straipsnis apžvelgia olimpinių meistrų varžybų istoriją nuo senovės Graikijos iki šių dienų, atkreipiant dėmesį į svarbiausius įvykius ir pokyčius.
Olimpinių Žaidynių Gimimas
Olimpija - istorinis Graikijos miestas, įsikūręs vakarinėje Peloponeso pusiasalio dalyje. Šiame mieste kadaise stovėjo vyriausiojo Graikų dievo, žmonių ir dievų valdovo Dzeuso šventykla, o joje - milžiniška galingiausio Olimpo dievo skulptūra. Nors šiandien šventyklos vietoje telikę griūvėsiai, ši vieta yra vienas iš septynių antikinio pasaulio stebuklų, į kurį plūsta turistai iš viso pasaulio.
Olimpinės žaidynės buvo rengiamos kas ketverius metus nuo rugpjūčio 6 iki rugsėjo 19 d. Šios žaidynės, kaip ir beveik visos Graikijos žaidynės, buvo neatsiejama religinės šventės dalis, jos buvo rengiamos būtent Dzeuso garbei. Pasak vienos graikų legendos, žaidynes įkūrė Dzeuso ir Alkmenės sūnus Heraklis. Senovės Graikijoje žodžiu „olimpiada“ vadintas ketverių metų laikotarpis tarp Olimpinių žaidynių, jis naudotas kaip laiko skaičiavimo vienetas.
Olimpinėse žaidynėse dalyvauti galėjo visi laisvi piliečiai, vis dėlto moterų žaidynės rengtos atskirai. Šios žaidynės buvo skirtos deivei Herai. Atletai kovodavo bėgimo, šuolių į tolį, bokso, disko metimo, imtynių pankrationo (brutalios imtynės su bokso elementais) rungtyse. Kartkartėmis buvo įtraukiamos ir kitos rungtys, įskaitant bėgimą, kuriame sportininkai bėgo su daliniais šarvais, šauklių bei trimitininkų varžybos. Tačiau programa nebuvo tokia įvairi kaip šiuolaikinių olimpinių žaidynių. Nebuvo nei komandinių žaidimų, nei žaidimų su kamuoliu, o lengvosios atletikos varžybos apsiribojo keturiomis bėgimo rungtimis ir aukščiau paminėta penkiakove. Į pietus nuo stadiono esančiame hipodrome vyko vėžimų lenktynės ir žirgų lenktynės, tapusios senovinių žaidynių dalimi.
Nugalėtojai būdavo apdovanojami paskutinę žaidynių dieną specialios ceremonijos metu netoli Dzeuso šventyklos, vėliau garbinami ir apdainuojami. Pirmasis olimpinis čempionas, įrašytas į rekordus, buvo virėjas Coroebus of Elis, 776 m. pr. m. e. laimėjęs sprinto lenktynes. Na, o visų laikų laimėjimų rekordas iki šiol priklauso imtynininkui Milonui iš Krotono, kuris triumfavo net šešiose Olimpinėse žaidynėse iš eilės. Nors vienintelis Olimpijos prizas buvo vainikas ar girlianda, olimpinis čempionas sulaukdavo pagyrimų ir įvairiausių dovanų iš savo gimtojo miesto.
Taip pat skaitykite: Lietuvos pasiekimai žiemos olimpiadoje
Olimpinių žaidynių tradicija tęsėsi iki 393 metų, kuomet, krikščionybę paskelbus vienintele Romos Imperijos (į jos sudėtį pateko ir Graikijos teritorija) religija, ši sporto šventė buvo uždrausta. To priežastis - senųjų dievų garbinimas olimpinių žaidynių metu.
Dzeuso Šventykla
Jau minėta Dzeuso šventykla Olimpijoje iškilo V amžiuje prieš Kristų. Šventykla, laikoma puikiu dorėniškos architektūros pavyzdžiu, tapo svarbiausiu to meto kultūros, religiniu ir sporto centru Graikijoje. Šį šedevrą sukūrė garsus skulptorius Fidijus, anksčiau sukūręs didelę Atėnės statulą Partenonui. Piligrimų iš viso Viduržemio jūros garbinama statula įkvėpė daugybę žmonių ir apibrėžė standartinį Dzeuso atvaizdą graikų ir romėnų mene, skulptūroje, monetose, keramikoje ir brangakmeniuose. Dzeuso šventyklos išorė buvo įmantriai dekoruota, o ant fontanų buvo išraižytos graikų mitologijos scenos. Scenoje virš įėjimo į šventyklą, rytinėje pusėje, buvo pavaizduota karietos scena iš Pelopso ir Oenomauso istorijos. Tai buvo pagrindinė Dzeuso garbinimo vieta, o šventyklos centre stovėjo jo skulptūra - soste sėdintis Dzeusas, galva beveik remiantis aukštas pastato lubas. Skulptūra siekė 13 metrų aukštį, buvo padengta dramblio kaulo plokštėmis ir aukso lakštais, o sostas, ant kurio sėdėjo dievų valdovas, buvo inkrustuotas brangakmeniais. Šimtmečius Dzeuso statula buvo kruopščiai prižiūrima - reguliariai tepama alyva, kad būtų išvengta žalos dėl drėgnos Olimpijos temperatūros.
Olimpinių Žaidynių Atgimimas
Pirmosios naujųjų laikų Olimpinės žaidynės surengtos 1896 metų vasarą Atėnuose - jose dalyvavo vos 250 sportininkų iš 14 pasaulio šalių. Pirmosiose šiuolaikinėse Olimpinėse žaidynėse dalyvavo tik vyrai. 241 sportininkai vyrai, atstovaujantys 14 tautų, varžėsi 43 rungtyse. Daugiausiai sportininkų dalyvavo iš Graikijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos šalių. Iš naujo prikelti šią sporto šventę sugalvojo prancūzų baronas Pierras de Coubertinas, kuris tikėjo, kad atgaivinus Olimpines žaidynes pasaulyje įsivyraus taika, žmonės ims kovoti ne mūšio lauke, bet sporto varžybose. Tačiau Olimpiados nebuvo surengtos, vykstant Pasauliniams karams, pasitaikė ir atvejų, kuomet žaidynes tam tikros šalys boikotuodavo, taip reikšdamos savo politinę poziciją.
P. Coubertinas sugalvojo ir Olimpinių žaidynių simbolį - penkis spalvotus (mėlyną, juodą, raudoną, geltoną ir žalią) persidengiančius žiedus, reiškiančius penkis planetos žemynus. Įdomu tai, kad vieną iš minėtų spalvų (kartu su fonine balta) buvo galima rasti visose tuo metu egzistavusių valstybių vėliavose. O štai žaidynių devizas „Citius. Altius. Fortus“ (Greičiau. Aukščiau. Tvirčiau) buvo paimtas iš prancūzo šventiko Henrio Didono kalbos, pasakytos vienos Prancūzijos mokyklos moksleiviams sporto šventės atidarymo metu 1891 metais.
Specialiosios Olimpinės Žaidynės
1963 metais Junis Kenedi -Рraiver (JAV prezidento Jono Fidžeraldo Kennedžio sesuo) JAV mieste Čikagoje ir Frankas Haidenas Kanados mieste Toronte pradėjo organizuoti pirmuosius kūno kultūros ir sporto renginius sutrikusio intelekto žmonėms. O 1968 mmetais buvo įkurtas Tarptautinis Specialusis Olimpinis komitetas ir organizuotos pirmosios Specialiosios Olimpinės žaidynės sutrikusio intelekto amerikiečiams ir kanadiečiams sportininkams.
Taip pat skaitykite: Įtampa ir susitaikymas Korėjoje
Nuo to laiko prasidėjo tarptautinis Specialusis Olimpinis judėjimas, išaugęs į didžiulę tarptautinę organizaciją, šiuo metu vienija jau per 195 valstybių nacionalinius komitetus, 1989 metais Bendradarbiavimo sutartimi pripažinta Pasaulinio olimpinio komiteto ir jo lyderio, ilgamečio vadovo Bulio Antinio Samaranиo, davusio leidimą išskirtinai naudotis «Olimpiniu» vardu, pridedant prieš šį žodį Specialusis.
Kaip ir sveikųjų kas ketverius metus vykdomos vasaros ir taip pat žiemos PPasaulinės Specialiosios Olimpiados (Specialiosios Olimpiados vykdomos dviejų metų tarpais: pavyzdžiui, šiais -1997 metais praėjus žiemos žaidynėms, po dviejų metų bus vykdomos 1999 metų Vasaros. ir taip kas keturis metus - pakaitomis. Vasaros žaidynių programoje yra badmintonas, beisbolas, buriavimas, dviračių sportas, golfas, ggimnastika, futbolas, jojimas, kanojinis ir baidarinis irklavimas, krepšinis, kėgliai, lengvoji atletika, lenktynės rolikinėmis pačiūžomis, plaukimas, rankinis, šuoliai į vandenį, stalo tenisas, tenisas, sunkumų kilnojimas, tinklinis, fizinio aktyvumo varžybos - paraližuotiems žmonėms ir žymaus protinio atsilikimo; žiemos sporto šakos: dailusis čiuožimas, grindų ritulys, greitasis čiuožimas, slidinėjimas, kalnų slidinėjimas- slalomas, ledo ritulys, ir nacionalinė sporto šaka, pasiūlyta Olimpinių žaidynių organizatorių, - Kanadoje buvo bėgimas medžioklinėmis pintomis sniegpėdėmis.
Organizuojamos žemynų žaidynės ir planetos čempionatai atskirose sporto šakose - futbolo, lengvosios atletikos, krepšinio, stalo teniso ir kitų sporto šakų. Pradedamos organizuoti aukščiausiojo integracinio lygio varžybos tarp jungtinių komandų, kuriose sveikieji ir sutrikusio intelekto sportininkai drauge žaidžia stalo teniso, badmintono, teniso, grindų ritulio, dailiojo čiuožimo, krepšinio, futbolo, rankinio, net sunkumų kilnojimo kkomandose, kur sveikieji būdami vedliais ir pagalbininkais sutrikusio intelekto specialiesiems olimpiečiams- komandos draugams, padeda, kad jie geriau išmoktų, geriau įsisavintų sudėtingųjų sporto šakų technika, jų taktikos elementus, kad padėtų jiems geriau išreikšti, realizuoti savo sugebėjimus, ir ne mažiau svarbų sveikųjų tikrąjį norą ir atsidavimą sutrikusio intelekto žmonėms.
Tačiau svarbiausias Pasaulinių Specialiųjų Olimpinių žaidynių privalumas, lyginant su sveikųjų Olimpinėmis ir fizinių negalių Paraolimpinėmis žaidynėmis, yra tai, kad visi specialieji olimpiečiai žaidynių metu suskirstomi į dešimties procentų artimiausio pajėgumo grupes - divizijojonus ir tik tuomet vykdomos varžybos. Taip galiama aprėpti galimai didesnį kiekį sutrikusio intelekto žmonių, norinčius sportuoti, taip išvengiama didelių psichologinių traumų dėl per didelės stipriausiųjų persvaros prieš silpnesniuosius. Mūsuose nėra nė vieno atstumtojo, pažemintojo dėl ligos, psichinių ar fizinių negalių nepajėgiančio varžytis su stipriausiais sportininkais, - jie gali varžytis ir patirti tikrą varžybinį azartą, malonumą, bei pergalės jausmą. Mūsų visi specialieji olimpiečiai, turintieji įvairias negalias, kiekvieną kartą stodami į startą varžosi ne tik su varžovais, bet - svarbiausia jie varžosi su savo negalia ir, jei jie neįveikia varžovų, jie visada stengiasi įveikti savąją negalią, - tuo pakildami ant aukštesnio savęs vertinimo laiptelio, tuo patirdami savo galimybes kovojant su savo negaliomis ir įsitikinant kiek pagerėja jo rezultatai, kiek tobulėjama treniruočių ir varžybų įtakoje. O tai didžiausias trenerių, sportininkų, jų tėvelių laimėjimas.
Mūsų Specialioji Olimpiada kiekvienose varžybose priverčia prisiminti su kokiais žmonėmis pradėjome dirbti, dėl ko dirbti ir kad kiekvienas - nors mažytis žingsnelis įveikiant specialiojo olimpiečio negalia - tai yra pergalė - didelis laimėjimas trenerių, gydytojų, tėvelių ir pačių neįgaliųjų didelių valinių pastangų ir ilgų treniruočių proceso rezultatas, vedantis į lengvesnį jo - negaliojo integravimąsi į sveikųjų pasaulį, o kai kuriems ir į darbinę veiklą, laimingesnį gyvenimą.
Taip pat skaitykite: Istorija ir tradicijos: Olimpinės žaidynės
Pasaulinės Specialiosios Olimpinės žaidynės - tai didžiausi pasauliniai sportiniai - kultūriniai ir labdaros renginiai sutrikusio intelekto žmonėms. Kiekvienose pastarųjų metų Specialiosiose Olimpinėse vasaros žaidynėse dalyvavo per 6 000 specialiųjų olimpiečių, 3 000 trenerių, 10 000 saviveiklininkų, meno meistrų ir tiek pat geradarių pagalbininkų - organizatorių ir daugybė rėmėjų, sudarančių olimpinių žaidynių dalyviams tokią nuostabią šventinę nuotaiką ir prabangą, kad gamtos nuskriaustieji pasijunta tartum tikrame rojuje, kuriuo jiems Dievas lėmė pasinaudoti gal tik vieną vienintelį kartą savame gyvenime. Tačiau tai įmanoma tik ekonomiškai labai išsivysčiusiose pasaulio valstybėse, kaip Amerikoje, Anglijoje ir gal dar vienoje - kitoje turtingiausioje šalyje, kur dėl ekonominės prabangos pasidaro įmanomais patys sunkiausieji mūsuose darbai, kur žmogiškajai asmenybei ir ypač protiškai atsilikusiems žmonėms, sukuriama tokia nuostabi pagarbos ir meilės natūrali aplinka, iki kurios mums teks augti dar daugelį metų (tiek - kiek vysimės labai ekonomiškai išsivysčiusias valstybes).
Kokiu geru gali tapti žmogus, kai jam nieko nebetrūksta, kai jis, norėdamas patenkinti savo gerus norus, savosios kultūros ir dvasinius poreikius, imasi organizuoti pagalbos ir džiaugsmo, gerumo ir doros, žmogiškojo jautrumo renginius ir rūpinasi, kaip geriau tą savąjį gerumą išreikšti, įforminti б kuo gražesnius ir turiningesnius grožio ir gėrio rėmus. žaidynių metu maistas būna geriausias, skaniausiais ir labai įvairus, daugybė įvairiausių parodų ir koncertų, meno renginių, pasilinksminimų susitikimų su įžymiausiais pasaulio žmoninis- rašytojais, kino artistais, pasaulinio profesionaliojo sporto čempionais, Olimpiniais čempionais, pasaulio geriausiais sporto teisėjais, treneriais, aukščiausio lygio medicinos gydytojais - profesoriais, jų laboratorijomis, nemokamu transportu ir dar daugybė atrakcionų kuriuose už specialiųjų olimpiečių laimėjimus - valines pastangas skiriami gražiausi suvenyrai, pagaminti ir padovanoti garsiausių pasaulyje firmų ir gamyklų.
Šiuolaikinė Penkiakovė
Penkiakovininkai rungtyniavo jau senovės Graikijos olimpinėse žaidynėse: 5 stadijų bėgimas (1 stadijas - 192 m 27 cm), po 5 kartus šuolis į tolį (iš vietos), ieties metimas į taikinį, disko - į tolį; laimėdavo 3 rungčių laimėtojas (jei tokio nebūdavo, du stipriausieji 5 kartus rungdavosi imtynėse, taip nustatydavo laimėtoją). Pjero de Kuberteno (Pierre de Coubertin) iniciatyva šiuolaikinė penkiakovė debiutavo V olimpinėse žaidynėse (1912 Stokholmas, Švedija; pirmasis olimpinis šiuolaikinė penkiakovė čempionas - švedas G. Liliehėkas, Liliehöök) ir tapo privaloma sporto šaka. Pagal legendą apie karininką, kuriam nešant į štabą pergalę mūšyje nulėmusį paketą prireikė įveikti 5 kliūtis, buvo pasirinktos 5 rungtys: šaudymas (iš laisvo pavyzdžio pistoleto), plaukimas, fechtavimasis, jojimas ir krosas; rungiasi 5 dienas iš eilės (iki 1948 rungtyniavo tik karininkai). Nuo 1912 kelis kartus keitėsi varžybų trukmė, rungčių seka, rungčių sąlygos, laimėtojo nustatymas. Rungiamasi vieną dieną, jojimo nuotolis sutrumpėjo nuo 1500 m iki 400 m, greitis sumažėjo nuo 500 m/min iki 350 m/min, šaudoma lazeriniu pistoletu, plaukimo nuotolis sutrumpėjo nuo 300 m iki 200 m, bėgimo - nuo 4000 m iki 3000 m, fechtavimosi trukmė (kiekvienas su kiekvienu) - nuo 5 min iki 1 minutės. Nuo 2009 pagal naujas taisykles bėgimas ir šaudymas sujungti - yra 3 šaudymo etapai, po kiekvieno jų bėgama 1000 metrų.
Olimpinėse žaidynėse iki 1952 vyko tik individualios šiuolaikinė penkiakovė varžybos, iki 1956 vyravo Švedijos penkiakovininkai - per 9 žaidynes laimėjo 8 aukso, 5 sidabro ir 4 bronzos medalius (L. Halas, Hall, 2 aukso), 1952-1992 buvo rengiamos ir komandinės varžybos (daugiausia - po keturis - aukso medalius yra iškovojusios Vengrijos ir buvusios SSRS komandos), nuo 2000 pradėjo varžytis ir moterys (pirmoji olimpinė šiuolaikinė penkiakovė čempionė - Jungtinės Karalystės penkiakovininkė S. Pasaulio čempionatai rengiami: vyrų - nuo 1949, moterų - nuo 1981, jaunimo - nuo 1965, Europos vyrų - nuo 1987, moterų - nuo 1989, jaunimo (A grupė iki 18 metų - keturkovės, B grupė iki 16 metų - trikovės), kaip ir suaugusiųjų, vaikinų - nuo 1987, merginų - nuo 1989. Daugiausia aukso medalių pasaulio čempionatų individualioje rungtyje laimėjo: vyrai - A. Balcas (Balczó, Vengrija, 5), I. Novikovas (SSRS, 4), P. Lednevas (SSRS, 4), moterys - E. Fjelerup (Fjellerup, Danija, 4), V. Norman (Jungtinė Karalystė, 3), Z. Vereš (Vörös, Vengrija, 3), A. Caze (Prancūzija, 3). Iš pradžių vyko tik individualios varžybos, nuo 1987 Europos, nuo 1991 pasaulio čempionatuose vyksta ir estafečių varžybos.
Iš pradžių šiuolaikinei penkiakovei tiesiogiai vadovavo Tarptautinis olimpinis komitetas (angl. International Olympic Committee, IOC), nuo 1948 - Tarptautinė šiuolaikinės penkiakovės sąjunga (angl. Union Internationale de Pentathlon Moderne, UIPM), 1960 pavadinta Tarptautine šiuolaikinės penkiakovės ir biatlono sąjunga (angl. Union Internationale de Pentathlon Moderne et Biathlon, UIPMB), nes jai priskirtas ir biatlonas (1958 surengė I pasaulio biatlono čempionatą), 1993 grįžta prie Tarptautinė šiuolaikinės penkiakovės sąjungos pavadinimo. 1991 įsteigta Europos šiuolaikinės penkiakovės konfederacija (angl. European Confederation of Modern Pentathlon, ECMP).
Penkiakovė Lietuvoje
LIETUVOJE šiuolaikinė penkiakovė pradėta kultivuoti 1955 (iniciatoriai - vilnietis S. Žekonis ir kaunietis Viktoras Želvys). 1956 per atvirą Latvijos čempionatą Rygoje vyko I Lietuvos spartakiados šiuolaikinės penkiakovės varžybos ir I Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės čempionatas (pirmuoju Lietuvos čempionu tapo S. Žekonis), taip pat pirmosios komandinės varžybos (1 vietą užėmė Latvija, 2 vietą - Baltarusija, 3 vietą - Lietuva). 1957 šiuolaikinė penkiakovė pirmą kartą įtraukta į Pabaltijo spartakiados programą (2 vietą - Lietuva), Lietuvos rinktinė pradėjo dalyvauti tarprespublikinėse komandinėse varžybose. 1963 Lietuvos komanda (R. 1963 Jonas Rapalys tapo SSRS jaunimo čempionu, 1972 V. Kreivėnas - SSRS jaunių čempionu, 1974 A. Mikutis - I SSRS jaunimo žaidynių bronzos medalininku, 1978 J. Staškūnas - SSRS jaunių čempionato bronzos, jaunimo (su Dinamo CT komanda) - aukso medalininku. 1975 A. Aidukas ir V. Zadneprovskis laimėjo SSRS taurę (su Dinamo CT komanda), 1991 Gintaras Staškevičius - SSRS žiemos čempionatą. 1966 Lietuvoje įvyko pirmosios tarptautinės varžybos (laimėjo Jurijus Moskvičiovas). 1967 penkiakovininkai pradėjo dalyvauti tarptautinėse varžybose Lenkijoje ir Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR).
Šiuolaikinė penkiakovė buvo kultivuojama Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje (3 metus). Iki 1961 kultivavo Spartako, vėliau - Dinamo draugija. Parengta daugiau kaip 50 SSRS sporto meistrų (46 - Dinamo), SSRS tarptautinės klasės sporto meistrai: Stasys Šaparnis (1967), A. Baranauskas (1988), Tomas Narkus (1990), V. Dolgovas (1990), V. Mačalovas (1990), Gintaras Staškevičius (1991). 1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos šiuolaikinė penkiakovė federacija 1991 tapo Tarptautinė šiuolaikinės penkiakovės sąjungos nare, penkiakovininkai - nuolatiniais olimpinių žaidynių dalyviais. Šiuolaikinė penkiakovė - viena stipriausių ir geriausių rezultatų pasiekiančia šalies olimpine sporto šaka. XXV olimpinėse žaidynėse (1992 Barselona, Barcelona, Ispanija) debiutavusi Lietuvos komanda (V. 1993 pasaulio jaunimo čempionate Andrejus Zadneprovskis pelnė bronzos, o 1994 Lietuvos komanda (S. Kerza, Edvinas Krungolcas, Andrejus Zadneprovskis) - aukso medalius (komandinėje įskaitoje ir estafetėje). 1994 pasaulio čempionate Lietuvos komanda (Tomas Narkus, Gintaras Staškevičius, Andrejus Zadneprovskis) užėmė 5 vietą (individualioje rungtyje Andrejus Zadneprovskis - 9 vieta, Gintaras Staškevičius - 10 vieta). Edvinas Krungolcas 5 kartus (2001, 2002, 2004, 2006, 2007) laimėjo Pasaulio šiuolaikinės penkiakovė taurę. Donata Rimšaitė 2005 tapo pasaulio jaunių čempionato bronzos medalininke, 2006 - pasaulio ir Europos jaunių vicečempione, 2008 su Lietuvos moterų komanda (dar Laura Asadauskaitė ir Julija Kolegova) - Europos čempione (komandinėje įskaitoje ir estafetėje), 2008 ir 2009 - Pasaulio taurės laimėtoja, 2010 - pasaulio vicečempione, Pasaulio taurės finalo varžybų 2 vietos laimėtoja, Europos čempionato bronzos medalininke. Laura Asadauskaitė 2007 ir 2009 pasaulio čempionatuose laimėjo atitinkamai bronzos ir sidabro medalius.
Žymiausi treneriai - Lietuvos nusipelnę treneriai: S. Žekonis ir Anastazas Špokas (abu Jurijus Moskvičiovo ir K. Dobilo), A. Narušis (Henrikas Eismonto, Viačiaslavo Kalinino, V. Balsio, E. Margevičiaus, Kazimiero Baltrašio), Jurijus Moskvičiovas (Justino Kinderio, Edvino Krungolco, Gintaro Staškevičiaus, Andrejaus Zadneprovskio nuo 1996 09), Eugenijus Kliosovas (A. Aiduko, A. Mikučio, V. Močialovo, Laura Asadauskaitės), Viačeslavas Kalininas (Pavelas Makarovo, K. Vasiljevo, A. Baranausko, Gintaro Staškevičiaus nuo 1995, Donatos Rimšaitės, V. Dolgovo, Julijos Kolegovos), Henrikas Eismontas (J. Staškūno, D. Strazdo, T. Žemaičio, E. ir Jevgenijus Seniuta), E. Margevičius (V.
Tarptautinės kategorijos teisėjo vardas 1992 suteiktas Jurijui Moskvičiovui (jis dar nuolatinių pasaulio ir Europos čempionatų komisijų narys), 1993 - V. Kalininui, 1999 - Eugenijui Kliosovui, 2007 - Pavelui Makarovui, Tomui Makarovui, Simui Tindžiuliui, Arūnui Kalininui, Egidijui Tindžiuliui, S. Makarovaitei, I. Urbonavičiūtei, V.
Lietuvos šiuolaikinės penkiakovė federacijos vadovai: pirmininkai - Viktoras Želvys (1959-1961), Jurijus Popovas (1961-1973), Viktoras Želvys (1973-1974), Stasys Šaparnis (1974-1978), A. Preikša (1978-1990), prezidentai - Stasys Šaparnis (1990-1993), Kazimieras Baltrušis (1993-1996), Algirdas Šakalys (1996-2000), Rimantas Povilas Jogėla (2000-2004), N. Pacevičius (2004-2005), V. Majauskas (nuo 2005), generaliniai sekretoriai - M. Kuliavas (1959-1962), A. Auštrevičius (1962-1972), V. Kuzmickas (1972-1976), V. Ercmonas (1976-1980), R.
Legendos
Legendomis apipinta šiuolaikinė penkiakovė Lietuvoje turi savo legendas. Viena jų - 1968 m. Meksiko olimpinis vicečempionas ir 1969 m. pasaulio čempionas Stasys Šaparnis. Gyvos legendos kraityje taip pat - 1967 m. pasaulio čempionato sidabras asmeninėse varžybose, 1966 m. ir 1970 m. pasaulio čempionatų sidabro bei 1967 m. bronzos medalis komandinėje įskaitoje, penkios Lietuvos čempionato nugalėtojo taurės. Baigęs karjerą S. Šaparnis tapo tarptautinės kategorijos teisėju, vėliau - Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos prezidentu (1988-1992 m.), LTOK viceprezidentu (1992-1996 m.) ir LTOK garbės nariu ( nuo 2000 m.).
S. Šaparnis - vienas tų šiuolaikinės penkiakovės meistrų, kuris su savo draugais Anastazu Špoku, Jonu Rapaliu ir Gerimantu Narkumis padėjo tvirtus pamatus, kad šiandienos Lietuvos šiuolaikinė penkiakovė pelnytų pasaulinę šlovę.