Olimpinės žaidynės - tai ne tik sporto varžybos, bet ir turtinga istorija, siekianti antikos laikus. Šiame straipsnyje panagrinėsime olimpinių žaidynių raidą nuo senovės Graikijos iki moderniųjų laikų, ypatingą dėmesį skirdami pirmosioms modernioms žaidynėms, surengtoms Atėnuose.
Olimpinės žaidynės antikos Graikijoje
Olimpinės žaidynės, arba olimpiada, buvo senovės graikų iškilmės ir sporto varžybos, skirtos dievui Dzeusui pagerbti. Jos vykdavo kas ketveri metai vidurvasarį Olimpijoje. Pirmosios žinomos olimpinės žaidynės įvyko 776 m. pr. Kr. Varžybose dalyvauti teisę turėjo tik laisvi, garbės nesuteršę graikų kilmės vyrai (vėliau - ir makedonai bei romėnai). Moterims stebėti varžybas buvo draudžiama.
Iki 472 m. pr. Kr. olimpinės žaidynės vykdavo vieną dieną: rungdavosi bėgikai ir imtynininkai. Varžybas rengdavo helanodikai (olimpinių žaidynių teisėjų kolegija, renkama iš Elidės piliečių). Nuo 472 m. pr. Kr. nugalėtojai (olimpionikai) būdavo pagerbiami alyvmedžių vainikais. Pergalė olimpinėse žaidynėse laikyta didžiausiu laimėjimu; ji suteikdavo šlovę ir nugalėtojo gimtajam poliui. Olimpijoje būdavo statomos nugalėtojų statulos, jų garbei kuriami poezijos kūriniai.
Olimpinių žaidynių ištakos siejamos su Mikėnų kultūra, kurios ryškiausias ir geriausiai žinomas šaltinis yra Homero „Iliada“. Anot istoriko doc. E. Saviščevo, kai susitikdavo dvi kariuomenės, dažnai tai būdavo ne armijų susidūrimai, bet geriausių karių dvikova. Buvo išleidžiami kautis ir atstovauti kariuomenei „kiečiausi“ kariai ir taip išvengiama visų karių kautynių. Kas laimėdavo dvikovą, tas laimėdavo visą mūšį, ir tada būdavo aiški dievų valia, kas senovės graikams buvo ypač svarbu.
Olimpija, nors jos pavadinimas siejamas su Olimpo kalnu Graikijos šiaurėje, nėra šalia šios legendinės vietos. Tai buvo Arkadijoje įkurtas šventyklos kompleksas. Jame laikui bėgant vykdavo vis daugiau sporto rungtynių, todėl buvo pastatytas stadionas. Neatsiejama olimpinių žaidynių dalis buvo mugė, į kurią būdavo suvažiuojama iš aplinkinių kraštų.
Taip pat skaitykite: Lietuvos pasiekimai žiemos olimpiadoje
Žaidynių periodiškumas ir sporto šakos
Priežastis, kodėl olimpinės žaidynės vyksta kas ketverius metus, susiklostė jau VIII-VII a. pr. Kr. Klasikinės Graikijos laikais taiką, ar bent paliaubas, nešusios sporto žaidynės vykdavo kasmet. Tačiau laikui bėgant, be Olimpijos, atsirado kitų šventyklų, kurios irgi siekė susikviesti visos Graikijos atletus. Išgarsėjo žaidynės, vykusios Korinte (Istmo žaidynės), Delfuose (Pitinės žaidynės) ir Nemėjoje (Nemėjos žaidynės). Visų šių žaidynių konkurencija, regis, ir paskatino manyti, kad kas ketverius metus Olimpijoje vykę sportininkų susirinkimai buvo svarbiausi. Ši tradicija persikėlė ir į modernius laikus.
Kaip ir dabar, antikos laikais žaidynės vis pasipildydavo naujomis sporto šakomis. Pačioje pradžioje, VIII a. pr. Kr., pagrindinė rungtis buvo pentatlonas, iš kurio kilo dabartinė penkiakovė. Vėliau atsiranda kumštinės, kurias galima laikyti bokso ištakomis. VII a. pr. Kr. atsiranda žirgų sportas, bet tik greitasis jojimas. Dar vėliau pradėtos rengti keturkinkių vežimų lenktynės. Galiausiai vėlesniais amžiais atsirado tokia rungtis kaip hoplitų bėgimas. Šioje rungtyje atletai lenktyniaudavo ne nuogi, o su hoplito kario ekipuote - šarvais ir ginklais.
Taisyklės, teisėjai ir dalyviai
Prieš prasidedant varžyboms, dalyviai ir teisėjas privalėdavo prisiekti, kad nemeluos ir nesukčiaus. Taip pat teisėjai prisiekdavo nekomentuoti savo sprendimų. Kadangi varžybos dažniausiai vykdavo saulėgrįžos, dabartinių Joninių, laikotarpiu, nebūdavo patogaus apgyvendinimo ir vyrai rungdavosi nuogi. Olimpijoje archeologų yra aptikta vieta, vadinamoji Leonidiona. Tai tarsi viešbutis, kuriame galėdavo apsistoti apie 40 atletų ir tik atletų. Žaidynių žiūrovai miegodavo po atviru dangumi. Dėl religinių tabu ir baimės susitepti stebėti varžybas, kaip ir jose dalyvauti, galėdavo tik vyrai. Antikinėse olimpinėse žaidynėse buvo atskiros jaunuolių ir vyrų amžiaus kategorijos.
Šiuolaikinėse olimpinėse žaidynėse dalyvauja viso pasaulio tautos, o antikos laikais žaidynės buvo išskirtinai graikų dalykas, tik kartais daryta išimtis pakviečiant makedonus. Apdovanojimų sistema irgi buvo skirtinga. Priešingai nei dabar, kai apdovanojamos trys pirmos vietos skirtingos vertės medaliais, senovės graikų olimpinėse žaidynėse šlovę ir laurų vainiką, kaip čempiono apdovanojimą, gaudavo tik vienas nugalėtojas.
Olimpinės žaidynės ir mitologija
Graikų mitologija yra kupina pasakojimų apie nepaprastos jėgos pusdievius. Sportininkus graikai laikė dievų numylėtiniais. Olimpinių žaidynių nugalėtojus apdainuodavo ir kurdavo apie juos legendas. Nuo tada, kai į varžybas įtrauktos žirgų lenktynės, rungčių nugalėtojai turėdavo ryškų politinį pranašumą, nes turtingi kilmingieji ar aukštesnio sluoksnio atstovai rungtynėse jodavo geresniais žirgais. Pasitaikydavo atvejų, kai žaidynių nugalėtojas, naudodamasis savo garsumu ir minia, bandydavo uzurpuoti valdžią, kaip padarė Kilonas VII a. pr. Kr. Apie VI a. pr. Kr. atletams imta masiškai statyti skulptūras.
Taip pat skaitykite: Įtampa ir susitaikymas Korėjoje
Žaidynių pabaiga
Antikinės graikų olimpinės žaidynės tęsėsi iki IV a. po Kr. pabaigos. Krikščionybei tapus pagrindine Romos imperijos religija, 394 m. imperatorius Teodosijus uždraudė žaidynes. Tai buvo kova su senosiomis šventyklomis ir pagoniškomis šventėmis. Tad daugiau nei tūkstantį metų gyvavusi olimpinių žaidynių tradicija nutrūko ir tik po pusantro tūkstančio metų, 1896-aisiais, jos vėl įvyko Graikijoje, tik šį kartą jau Atėnuose.
Pirmosios moderniosios olimpinės žaidynės Atėnuose
Praėjus daugiau nei pusantro tūkstančio metų nuo jų uždraudimo Antikos laikais, pirmosios naujųjų laikų olimpinės žaidynės surengtos 1896 m. vasarą Atėnuose, Graikijoje.Jose dalyvavo 241 sportininkas iš 14 valstybių. Žaidynių atidarymo iškilmėms Panathenaiko stadione neatsitiktinai pasirinkta balandžio 6 d. Tądien sutapo net trijų krikščionybės atšakų - katalikų, stačiatikių ir protestantų - Velykos. 80 000 žiūrovų akivaizdoje žaidynes atidarytomis paskelbė Graikijos karalius Jurgis I.
Šiuolaikines olimpines žaidynes inicijavo ir atgaivino Pierre’as de Coubertinas (Prancūzija). Būtent P. Coubertinas sugalvojo ir olimpinių žaidynių simbolį - penkis spalvotus (mėlyną, juodą, raudoną, geltoną ir žalią) persidengiančius žiedus, reiškiančius penkis planetos žemynus, jų vieningumą. Įdomu tai, kad vieną iš minėtų spalvų (kartu su fonine balta) buvo galima rasti visose tuo metu egzistavusių valstybių vėliavose. Tuo tarpu žaidynių devizas „Citius. Altius. Fortus“ (Greičiau. Aukščiau.
Pirmųjų šiuolaikinių olimpinių žaidynių čempionams buvo įteikti ne aukso, kaip vėliau, o sidabro medaliai ir alyvmedžio lapų vainikas. Užėmę antrąją vietą atletai gavo bronzos medalius ir lauro lapų vainikus, o trečiosios vietos laimėtojai nebuvo apdovanojami. Graikijos nacionaliniu didvyriu Atėnų žaidynėse tapo pirmą kartą tarptautinėse varžybose surengto maratono bėgimo laimėtojas Spyridonas Louisas.
Žaidynių simboliai ir ceremonijos
Olimpinė ugnis pirmą kartą pasirodė 1928 m. žaidynėse. Olimpinių žaidynių ugnis šiandien uždegama Olimpijoje (pirmą kartą tai padaryta 1936 metais Berlyno olimpinių žaidynių proga), netoli buvusios deivės Heros šventyklos griuvėsių.
Taip pat skaitykite: Istorija ir tradicijos: Olimpinės žaidynės
Pirmą kartą Olimpinė vėliava buvo iškelta per 1920 m. Olimpines žaidynes Antverpe, Belgijoje. Pirmą kartą priesaika buvo priimta 1920 m. Olimpinių žaidynių metu.
Šalys organizatorės
Daugiausiai kartų vasaros olimpines žaidynes organizavo JAV (1904 m. ir 1996 m. Atlantoje, 1932 m. ir 1984 m. Los Andžele). Londonas - vienintelis miestas, žaidynes surengęs tris kartus (1908 m., 1948 m. ir 2012 m.).
Šiuolaikinių olimpinių žaidynių raida
Nuo pat pirmųjų modernių žaidynių Atėnuose, olimpinis sąjūdis nuėjo ilgą kelią. Skiriami keli pagrindiniai etapai:
- I-V olimpinės žaidynės (1896-1912). Šiam laikotarpiui būdingas palyginti mažas tarptautinio olimpinio sąjūdžio ir olimpinių žaidynių populiarumas. Žaidynių organizavimas pasižymėjo nepastovia ir ištęsta sporto varžybų programa, nebuvo sporto šakų ir rungčių atrankos kriterijų, žaidynių organizavimas priklausė nuo šalies, kurioje vyko žaidynės tradicijų, materialinių išteklių ir kitų veiksnių.
- VII-XIV olimpinės žaidynės (1914-1948). Laikotarpis pažymėtas dviem pasauliniais karais, dėl ko neįvyko 1916 (Berlyno), 1940 (pirminė teisė rengti olimpines žaidynes buvo suteikta Tokijui, vėliau perleista Helsinkiui) ir 1944 (Londono) olimpinės žaidynės. Nors laikotarpis buvo sudėtingas tiek politiniu, tiek ekonominiu požiūriu, tačiau olimpinis sąjūdis plėtėsi, tobulėjo ir rengė žaidynes. Nusistovėjo sportinė žaidynių programa: po 1920 (Antverpeno) olimpinių žaidynių jose nebeliko nepopuliarių sporto šakų, nustatyta parodomųjų varžybų tvarka, žaidynių apdovanojimo sistema. Daug esminių pakeitimų padaryta rengiant olimpines žaidynes: įvestos iškilmingos olimpinės vėliavos pakėlimo, atletų priesaikos, olimpinės ugnies uždegimo ir kitos ceremonijos.
- XV-XXIV olimpinės žaidynės (1952-1988). Šiam laikotarpiui būdinga neigiama pasaulio politikos įtaka olimpiniam sportui. Viena sudėtingiausių problemų - pasinaudojant žaidynėmis pasiekti politinius tikslus, kurių išraiška buvo olimpinių žaidynių boikotas. Nors pirmieji protestai prasidėjo nuo pat olimpinių žaidynių organizavimo pradžios, pirmasis boikotas įvyko 1956 prieš Melburno olimpines žaidynes. Didžiausias boikotas paskelbtas prieš 1980 (Maskvos) olimpines žaidynes - daug šalių (tarp kurių Jungtinės Amerikos Valstijos) atsisakė dalyvauti žaidynėse protestuodamos prieš SSRS kariuomenės įvedimą į Afganistaną. SSRS ir ją palaikančios šalys (viso 14) boikotavo 1984 (Los Andželo) olimpines žaidynes.
- Nuo 1992 XXV olimpinių žaidynių. Naujas olimpinio sporto, olimpinių žaidynių plėtros laikotarpis. Jo požymiai: šalių atgavusių nepriklausomybę (tarp jų ir Lietuvos) dalyvavimas 1992 žiemos (Albervilio) ir vasaros (Barselona) olimpinėse žaidynėse, lygių galimybių dalyvauti olimpinėse žaidynėse užtikrinimas, aplinkos apsaugos klausimai, technologiniai iššūkiai, olimpinių simbolių apsauga.
Tarptautinis olimpinis komitetas itin didelį dėmesį skiria lyčių lygybei sporte, skatindamas tiek nacionalinius olimpinius komitetus, tiek tarptautines sporto federacijas didinti moterų skaičių ne tik sporto varžybose, bet visose valdymo grandyse.
Lietuva olimpinėse žaidynėse
Lietuvos sportininkai vasaros olimpinėse žaidynėse pirmą kartą dalyvavo 1924 Paryžiuje. Žiemos olimpinėse žaidynėse Lietuvos čiuožėjas K. Bulota debiutavo 1928 Sankt Moritze (Šveicarija). 1928 Amsterdame Lietuvos olimpinėje rinktinėje buvo 12 atletų. Lietuvos sportininkai SSRS olimpinės rinktinės sudėtyje pirmą kartą dalyvavo 1952 XV olimpinėse žaidynėse Helsinkyje. Krepšininkai S. Butautas, J. Lagunavičius ir K. Petkevičius parvežė į Lietuvą pirmuosius olimpinius medalius (sidabro).
Kontroversijos ir kritika
Nors olimpinės žaidynės dažnai idealizuojamos, svarbu paminėti ir kontroversijas, lydėjusias žaidynes per visą jų istoriją. Tai apima korupciją, dopingo vartojimą, politinius boikotus ir socialines problemas, susijusias su didelio masto sporto renginių organizavimu.
Antikinės Olimpinės žaidynės būdavo ne kas kita, o nežabotos pagonių linksmybės ir bakchanalijos. Tai buvo tikras „antikos Vudstokas“: jokios sanitarijos ir higienos, milžiniški prostitucijos mastai, lūžę kaulai, gyvūnų skerdimas aukojimui ir netgi dopingas.
Anot istoriko Tony Perroteto, senovės žaidynes gaubė nenusakoma tradicijų ir šventumo aura, tačiau religijos elemento, būdingo senovės žaidynėms, šiuolaikinėse olimpiadose neliko nė kvapo. Anais laikais aukojimo ritualai sudarydavo tokią dalį žaidynių, kokią šiandien sudaro sportas. Taipogi būdavo visi kiti periferiniai festivalio dalykai: vaidinimai, nauji rašytojai, nauji oratoriai, nauji dailininkai, skulptoriai, fakyrai, būrėjos iš delno ir prostitutės. Žodžiu - totalus pagoniškų pramogų užtaisas.
Senovės žaidynėse džentelmeniškas elgesys ir riteriškumas nebuvo būdingi. Pagrindinė senovės graikų nuostata ir siekis - išvengti bet ko, kas galėtų sukliudyti žaidynių rengimą ir vyksmą. Beje, Antikos istorijoje būta epizodų, kai paliaubos būdavo sulaužomos. Štai 364 m. pr. Kr. žaidynių organizavimo kontrolės svertai išslydo iš organizatorių rankų, nes jie įsitraukė į politiką. Kad atkeršytų naujiesiems žaidynių rengėjams, jie (ankstesnieji žaidynių organizatoriai!) juos užpuolė tuo metu, kai Atėnuose vyko žaidynės - per patį imtynių rungties įkarštį. Tas niekingas mūšis vyko pačiame šventovės centre - lankininkai strėlėmis į oponentus šaudė tiesiog nuo šventyklos sienų. Tačiau žiūrovai į tokį įvykių posūkį sureagavo labai ramiai: užuot stebėję imtynes, jie pradėjo žiūrėti susišaudymą. Ne tik žiūrėjo, bet ir audringomis ovacijomis palaikė abi priešininkų komandas - kaip tikrose sporto varžybose.
Atletai turėdavo prisiekti kruvinu kuilio mėsos gabalu, jog laikysis žaidynių taisyklių ir nesieks pergalės nesąžiningomis gudrybėmis. Teisėjų rūpestis būdavo sužiūrėti, kad atletai nenaudotų stimuliuojančių preparatų. Kitas neatsiejamas antikinių žaidynių atributas - korupcija. Ji žaidynėse kerotis pradėjo maždaug IV a. pr. Kr. - kai boksininkas Eupolusas (Eupolus) buvo sugautas duodantis kyšį varžovui už tai, kad šis pasiduotų. Jis sulaukė nuožmios bausmės. Tačiau korupcija taip niekur ir nedingo. Pavyzdžiui, imperatorius Neronas vienose Olimpinėse žaidynėse šitai netgi tapo karo vežimų rungties čempionu - nors iš vežimo jis iškrito. Tai buvo išties žeminantis ir gėdingas žaidynių istorijos momentas. Nepaisant to, olimpiados buvo laikomos švariausiomis atletų žaidynėmis.