Įvadas
Olimpinės žaidynės - tai ne tik sporto varžybos, bet ir arena, kurioje susiduria politinės ideologijos, tautinės ambicijos ir asmeniniai likimai. Straipsnyje apžvelgiama, kaip politinė situacija Sovietų Sąjungoje ir pasaulyje paveikė olimpines žaidynes, ypač atkreipiant dėmesį į N. Chruščiovo ir L. Brežnevo laikotarpius.
Sportas ir Politika: Neatsiejamas Ryšys
Nors ilgą laiką buvo neigiama, sportas ir politika yra neatskiriami dalykai. Tik po Berlyno sienos griūties, Baltijos valstybių išsivadavimo ir SSRS žlugimo politika pamažu ėmė trauktis iš sporto. Olimpinės žaidynės dažnai tapdavo ideologinės kovos lauku, kuriame valstybės siekė įrodyti savo pranašumą.
"Kruvinos Maudynės" Melburne: Vengrijos ir SSRS Vandensvydžio Mūšis
Šiemet sukanka lygiai 50 m., kai buvo žaidžiamos kruviniausios rungtynės Olimpinių žaidynių istorijoje. Melburno baseine Vengrijos ir Rusijos vandensvydžio rinktinių susitikimo metu vanduo nusidažė raudona - kraujo - spalva. 1956 m. spalio pabaigoje studentų demonstracija Budapešte virto revoliucija prieš marionetinį komunistinį Vengrijos režimą. Rodės, kad vengrai sugebės išsivaduoti iš sovietų globos, bet lapkritį į Budapeštą įsiveržusi 200.000 rusų kariuomenė ir tankai sukilimą žiauriai nuslopino.
Tuo metu buvo rengiamasi pirmosioms Olimpinėms žaidynėms pietų pusrutulyje - Australijoje. Komanda, vengdama rusų represijų, slapčia pabėgo į tuometinę Čekoslovakiją ir jau iš ten sugebėjo išvykti į Australiją. Tik i laisvos Vakarų spaudos jie sužinojo apie tikrą sugriovim ir žudynių mastą tėvynėje. Vandensvydžio rinktinės nariai, nežinodami savo artimųjų likimo, nutarė ginti olimpinių čempionų vardus ir kovoti "už visos kenčiančios šalies garbę". Visa Vengrijos olimpinė delegacija Australijoje buvo palaikoma ir sutinkama kaip pasipriešinimo okupacijai simbolis.
Vengrijoje vandensvydis tapo populiarus XX a. 3 deš. ir iki šiol konkuruoja tik su futbolu. Vengrijos rinktinė olimpiadose debiutavo 1928 m. 1956 m. Melburne vengrai turnyrą pradėjo sėkmingai: grupėje įveikė Didžiąją Britaniją 6:1, JAV - 6:2, Italiją - 4:1 ir Vokietiją - 4:1. Pusfinalyje vengrams teko susitikti su gerai žaidusia ir pajėgia SSRS rinktine. Čia jau ideologiniai ir tautiniai-emociniai dalykai abiejų ekipų vandensvydininkams buvo svarbesni už garbingą sportinę kovą. Vengrams nesunku buvo apsispręsti, ar žaisti normaliai, ar ryžtingai atkeršyti varžovams už įvykius Budapešte ir kiekvieno šalies piliečio mirtį. Rusai (terminas sąlyginis) tiesiog buvo ugdomi nepralaimėti jokiam priešininkui jokiais būdais.
Taip pat skaitykite: Lietuvos pasiekimai žiemos olimpiadoje
1956 m. rungtynės Vengrija-Sovietų Sąjunga - garsiausios vandensvydžio istorijoje. Vadinamosios "kruvinos maudynės" įvyko gruodžio 6 d. Dėl politinio konteksto jos sulaukė didžiulio žiūrovų ir žiniasklaidos susidomėjimo. Baseino tribūnose mūšį stebėjo 5.500 aistruolių - daugiausia išeivių iš Vengrijos ir juos palaikančių kitų "naujųjų australų". Vengrai įtemptame ir vien fizine jėga paremtame šiurkščiame susitikime rungtyniavo geriau ir pirmavo 4:0. Du įvarčius buvo pelnęs visų laikų pajėgiausiu Vengrijos vandensvydininku vadinamas, tuomet 21 m., Ervinas Zadoras. Kumštynės, smaugimai, skandinimai, spardymasis ir žnaibymasis po vandeniu ir virš jo buvo dvikovos sudedamoji dalis. Teisėjas iš aikštės jau buvo išvaręs 3 rusus ir 2 vengrus. Likus 90 sek. iki mačo pabaigos, kai kamuolys buvo visai kitoje baseino pusėje, prie Zadoro priplaukęs Valentinas Prokopovas iš pasalų smogė varžovui kumščiu į veidą ir prakirto dešinįjį antakį. Baseino vanduo bemat nusidažė kraujo spalva. „Vandenyje ir lašelis kraujo virsta raudona jūra", - vaizdingai 1996 m. išleistoje autobiografijoje prisimena įvykių liudininkas ir pirmo vengrų įvarčio autorius Dezsö Gyarmati. Zadoro trauma buvo tarsi sutartinis ženklas ir taip įsiaudrinusiai publikai. Norėdami išvengti riaušių teisėjai likus minutei nutraukė rungtynes ir skaitė vengrų pergalę. Į baseiną tuoj pat atvykusi ir konfliktą prognozavusi policija sugebėjo nuraminti minią, palydėti sovietų vandensvydininkus į rūbinę ir ten juos apsaugoti nuo Linčo teismo. „Aš tuo metu galvojau tik viena: ar galėsiu žaisti kitose rungtynėse", - praėjus daugeliui metų prisiminimuose rašė Zadaras.
Vengrijos rinktinė finale 2:1 nugalėjo Jugoslaviją ir 4 kartą žaidynių istorijoje tapo olimpiniais čempionais. Vengrai Melburne laimėjo pačią svarbiausią kovą savo gyvenime - simbolinę kovą už laisvę, nes Budapešto gatvėse čempionai dar ilgai buvo rusai. Visa Vengrijos 11 žaidėjų vandensvydžio rinktinė bei pusė šalies olimpinės delegacijos narių (iš 100 žmonių) negrįžo į tėvynę - pasirinko emigrantų dalią. SSRS kovoje dėl 3 vietos laimėjo prieš Vokietiją 6:4 ir gavo bronzos medalius. Likę gyvi 5 žaidėjai „nusipelniusių sportininkų" atminimo ženklelius už prizinę vietą gavo praėjus 46 m. Minint Vengrijos revoliucijos ir vandensvydžio rungtynių 50-metį, buvo baigtas dokumentinis filmas „Laisvės šėlsmas" („Freedom's Fury"). Filmą prodiusavo garsūs Lucy Liu ir Quentinas Tarantino, o apie įvykius jame pasakoja legendinis vengrų kilmės JAV plaukikas Markas Spitzas (11 medalių 1972 m. ir 1976 m. Dabar Ripono mieste Kalifornijoje gyvenantis 71 m. Zadoras atsisakė dalyvauti jubiliejaus iškilmėse, nes nenorėjo, kad jį pagerbtų buvęs komjaunuolis, o dabar Socialistų partijos vadovas ir Vengrijos premjeras Ferencas Gyurcsany. Šiemet buvo sukurtas ir meninis filmas "Šlovės vaikai" (angl. k. "Children of Glory ", vengr. k. "Szabadsįg, szerelem"), pasakojantis jaunos revoliucionierės ir vandensvydininko meilės istoriją (rež. Krisztina Goda, prod. Andrew G. Vajna). Dar 1999 m. amerikiečių dokumentininkai Patas Raney ir Colinas Keithas Gray pradėjo ieškoti likusių gyvų įsimintinų rungtynių dalyvių. Tuo metu gyvi buvo 8 vengrai ir 5 rusai. Jie visi labai norėjo susitikti, prisiminti praeitį, susitaikyti ir paspausti vieni kitiems rankas. Veteranai puikiai suvokė, kad tai jų antras ir paskutinis susitikimas gyvenime. Jis buvo surengtas 2002 m. ir vyko labai emocingai. Vyrai rado drąsos parodyti, kad pirmiausia jie yra sportininkai, o tik paskui savo valstybių kariai. Politinio simbolizmo terminais, Vengrijos vandensvydininkų auksas, iškovotas 1956 m. Melburno baseino neapykanta užnuodytame vandenyje, buvo visos tautos pergalė prieš totalitarinę sistemą. Vengrija dabar yra jau 8 kartus olimpinė čempionė (dar 1964, 1976, 2000, 2004), dar sykį iškovojo sidabrą (1972) ir 3 kartus bronzą (1960, 1968, 1980).
Maskvos Olimpinės Žaidynės: Tarp Propagandos ir Boikoto
Prasidėjus statybos darbams, gensekas suabejojo olimpiados reikalingumu Maskvos vasaros olimpinės žaidynės tapo vienu įsimintiniausių sąstingio laikotarpio įvykių. Tačiau požiūris į jį toli gražu nėra vienareikšmis: kai kas mano, kad tai buvo savotiška „puota maro metu“, nes pompastiškas tarptautinis renginys sutapo su sovietų armijos įvedimu į Afganistaną ir karo pradžia. Kiti įsitikinę, kad olimpinių žaidynių surengimas Sovietų Sąjungoje buvo pirmasis žingsnis Šaltojo karo pabaigos ir civilizuotų santykių link su Vakarų Europos ir kitomis užsienio valstybėmis, rašo aif.ru.
„Praėjus vos ketveriems metams po SSRS debiuto olimpinėse žaidynėse 1952 metais, sovietų vadovybei toptelėjo mintis: kodėl gi nesurengus tokio masto renginio Sovietų Sąjungoje? Jie netgi sudarė darbo grupę, kuri turėjo svarstyti šį klausimą… Tačiau septintojo dešimtmečio pradžioje, kai pirmą kartą reikėjo pirkti grūdus užsienyje, ne žaidynės rūpėjo. Chruščiovas net ėmė trypti kojomis, kai dar kartą išgirdo žodį „olimpiada“. „Jūs, ką, išsikraustėte iš proto!“, - rėkė jis. Chruščiovą tiesiog pribloškė sąmata, nors jis ir nebuvo abejingas sportui, kad ilgai negalėjo atsipeikėti. Tačiau Brežnevui ši idėja patiko. Vos atėjęs į valdžią, jis pasakė: „Ogi, pabandykime!“, - pasakojo Rusijos valstybinio šiuolaikinės istorijos archyvo direktoriaus pavaduotojas Michailas Prozumenščikovas, tyrinėjęs slaptus SSKP CK dokumentus. Taigi, 1974 metais Tarptautinio Olimpinio komiteto (TOK) sesijoje, įvykusioje Vienoje, SSRS gavo teisę rengti 1980 metų vasaros olimpines žaidynes. Maskva buvo pasirinkta pagrindinio šalies sporto renginio sostine. Balsuojant, ji surinko 39 balsus, o, pavyzdžiui, Los Andželas - tik 20. Tačiau nieko nuostabaus - prieš ketverius metus Šiaurės Amerikoje jau vyko žaidynės. Per šešerius metus reikėjo sukurti visą olimpinių žaidynių infrastruktūrą: pastatyti naujus stadionus, viešbučius, sporto bazes, nutiesti kelius ir taip toliau. Taip Maskvoje atsirado olimpinis baseinas, sporto rūmai, Krylatskojės dviračių takas ir galiausiai olimpinis kaimelis, kuriame buvo apgyvendinti atvykę sportininkai.
Pasirengimas Žaidynėms: "Išvalymas" ir Saugumas
Rūpinantis įvaizdžiu, Maskva buvo „išvalyta“ nuo nepageidautinų asmenų - benamių, valkatų, elgetų, alkoholikų, spekuliantų, narkomanų, vagių ir prostitučių. KGB ir milicija vykdė operaciją „Arsenalas“, konfiskuodami tūkstančius šaunamųjų ginklų. Siekiant užtikrinti saugumą, buvo sudarytas įtartinų asmenų sąrašas, o į SSRS teritoriją uždrausta įvažiuoti 6 tūkst. žmonių.
Taip pat skaitykite: Įtampa ir susitaikymas Korėjoje
Architektūriniai Pokyčiai: Griovimai ir Statybos
Pasirengimas Maskvos olimpinėms žaidynėms pareikalavo didelių architektūrinių pokyčių. Statant sporto kompleksą „Olimpijskij“ su žeme sulyginti ištisi senosios Maskvos kvartalai. Didžioji dalis nugriautų namų buvo XIX a. Brutalių sugriovimų neišvengė ir kiti 1980 m. olimpiados miestai šeimininkai.
Boikotas ir Jo Pasekmes
Įvedus sovietų kariuomenę į Afganistaną 1979 m., daugelis Vakarų valstybių, vadovaujant JAV, paskelbė Maskvos olimpinėms žaidynėms boikotą. Tai sumenkino žaidynių prestižą ir politinę reikšmę.
Sportininkų Pabėgimai: Laisvės Siekis Olimpiadoje
Kai kuriems sportininkams Olimpinės žaidynės susijusios ne tik su rungtynėmis: jiems tai dar ir šansas pabėgti nuo tironijos. Praėjusios savaitės pradžioje septyni Kamerūno sportininkai paspruko iš Londono olimpinio kaimelio. Pirmąją rungtynių savaitę trys Sudano bėgikų komandos nariai pasiprašė politinio prieglobsčio Didžiojoje Britanijoje. Leidinys „Mentalfloss“ pateikia keleto žinomų dezertyravimo atvejų olimpiadose apžvalgą. Tarptautinės gimnastikos federacijos prezidentė čekė Marie Provaznikova tapo pirmuoju žmogumi, atsisakiusiu grįžti į tėvynę. Tuo metu Čekoslovakija buvo tapusi Sovietų Sąjungos satelitu, ir M. Provaznikova suprato, kad jos šalis nebebus tokia, kokia buvo. Ji atsidūrė Jungtinėse Valstijose, kur vėliau mokė gimnastikos meno. M. Provaznikova gyveno JAV iki 1991 metų ir mirė, būdama 101 metų. 1956 metais Vengrija pasiuntė į Australijos Melburną 83 sportininkus. Kai lėktuvas nusileido, Budapešte jau tratėjo automatai: vengrai sukilo prieš sovietinę valdžią. Prieš baigiantis Olimpiadai Sovietų Sąjunga nuslopino pasipriešinimą. Išgirdę apie tai tik 38 sportininkai pasiryžo grįžti namo. Didžioji dauguma pasilikusių olimpiečių persikėlė į JAV ir apsigyveno Kalifornijoje. Nepaisant to, kad jos komanda neigė šį faktą, VDR rogučių sporto komandos atsarginė narė Ute Gaehler pabėgo į VFR. Vėlų vakarą, kai jos komanda buvo priėmime, U. Gaehler paspruko ir sėkmingai perbėgo į VFR. Kaip skelbė agentūra „AP“, tos Olimpiados metu taip pat paspruko 13 sirgalių iš „komunistinių Rytų Europos šalių“. Du Vengrijos sportininkai - kanojininkas ir šaulys - paspruko ir vėliau rado prieglobstį Jungtinėse Valstijose. Jie nusprendė sprukti po to, kai sužinojo, jog sovietų lyderis Nikita Chruščiovas neteko posto. Pastarasis buvo vienas iš mažiausiai represijoms pritariančių Sovietų sąjungos vadovų, ir vengrai baiminosi, kad situacija gali labai pablogėti. 1968 metai buvo pirmieji, kai atletams teko dalyvauti „lyties patvirtinimo“ tikrinime. Kontroversiškas tikrinimas sukėlė daug triukšmo, tuo pasinaudojęs Kubos tenisininkas Chuanas Kamposas (Juan Campos) pabėgo į Meksiką. Kaip teigė agentūra „Associated Press“, 117 žmonių paspruko per Miuncheno olimpiadą. Tačiau apie juos beveik nieko nežinoma: nei kas jie buvo, nei kur išvyko. 1976 metais keturi rumunai ir vienas sovietų sportininkas paprašė Kanadoje politinio prieglobsčio. Vienas iš pabėgusiųjų - 17 metų sovietų šuolininkas į vandenį Sergiejus Niemcanovas. SSRS komandos vadovas pareiškė, kad „nežinomi teroristai“ pagrobė S. Niemcanovą ir „praplovė jam smegenis“, kviesdami „pasinerti į laisvę“. Iš tikrųjų S. Niemcanovas įsimylėjo amerikiečių šuolininkę iš Cincinačio ir slapstėsi Ontarijuje. Vėliau jam teko atsisakyti minties prašyti politinio prieglobsčio, ir jis grįžo į SSRS sužeista širdimi. Pakeliui į Maskvą paspruko daug Afganistano sportininkų, daugiausia dėl to, kad SSRS įsiveržė į šią šalį 1979 metais. Dauguma sportininkų bijojo vykti į Maskvą ir nutarė sprukti. Likus mėnesiui iki žaidynių pradžios septyni krepšinio komandos nariai pabėgo į Pakistaną. Likus dienai iki Olimpiados septyni imtynininkai irgi pabėgo į šią šalį. Dar penki sportinikai paspruko žaidynių metu - kai kurie išskrido į JAV, kiti - į Vakarų Vokietiją. 1984 metais San Diego laikraštis pasamdė Rumunijos sporto apžvalgininką Vladimirą Moraru dirbti vertėju. Kai Olimpiada baigėsi, V. Moraru suprato, kad jam patinka San Diego saulė. Žmogus padavė prašymą ir gavo politinį prieglobstį. Atlantoje Irako sunkiaatletis Raid Ahmedas nešė savo šalies vėliavą. Po savaitės jis išsižadėjo savo vėliavos ir paspruko į JAV. R. Ahmedas atvirai pasisakė prieš Sadamo Huseino režimą ir bijojo būti nubaustas mirties bausme. Afganistano vėliavnešys boksininkas Jawid Aman Mukhamad patyrė panašią dalią: Afganistano valdžia apkaltino jį polinkiu į komunistines pažiūras (spertininkas treniravosi Rusijoje). Būgštaudamas dėl savo gyvybės jis paprašė politinio prieglobsčio Kanadoje.
Dezertyravimo Priežastys ir Pasekmės
Sportininkų pabėgimai dažniausiai buvo motyvuoti politinėmis priežastimis - baimė dėl persekiojimo, nepritarimas režimui arba tiesiog noras gyventi laisvoje šalyje. Tokie atvejai ne tik atskleidė totalitarinių režimų represinę prigimtį, bet ir tapo simboliniu laisvės siekio išraiška.
Chruščiovo "Atšilimas" ir Sportas
N. Chruščiovo valdymo laikotarpis, vadinamas "atšilimu", šiek tiek sušvelnino politinį klimatą SSRS. Tai turėjo įtakos ir sportui, nors ideologinė kontrolė išliko stipri.
Taip pat skaitykite: Istorija ir tradicijos: Olimpinės žaidynės
Utopiniai Planai ir Kosminės Lenktynės
N. Chruščiovo valdymo metais skambėjo utopiniai planais „pavyti ir pralenkti JAV“, pažadai iki 1980 sukurti komunizmą SSRS. Sportas, ypač kosminės lenktynės, tapo svarbia priemone įrodyti sovietinės sistemos pranašumą.
Numalšinta Vengrijos Revoliucija ir Karibų Krizė
Nepaisant "atšilimo", N. Chruščiovo valdymo metais buvo numalšinta 1956-ųjų Vengrijos revoliucija, įvyko Karibų krizė. Šie įvykiai parodė, kad SSRS politika išliko griežta ir ideologiškai angažuota.
Brežnevo "Sąstingis" ir Sportas
L. Brežnevo valdymo laikotarpis, vadinamas "sąstingiu", pasižymėjo stabilumu, bet ir bet kokių permainų vengimu. Sporte tai reiškė didelį dėmesį pasiekimams, bet ir ideologinę kontrolę bei rusinimą.
Ekonomikos Smukimas ir Lėšos Kariuomenei
L. Brežnevo valdymo metais prasidėjo ekonomikos smukimas, neracionaliai naudojamos žaliavos, išaugusi korupcija. Nepaisant to, daug lėšų buvo skiriama kariuomenei, o sportas išliko svarbia propaganda priemone.
"Brežnevo Doktrina" ir Tarptautinė Įtampa
"Brežnevo doktrina" apibrėžė socialistinių šalių nepriklausomybės ribojimo politiką, pateisinusi net ginkluotos jėgos panaudojimą. Tai didino tarptautinę įtampą ir Šaltojo karo konfrontaciją.
SSRS Žlugimas ir Sporto Pokyčiai
M. Gorbačiovo "pertvarka" ir "viešumas" pradėjo griauti totalitarinę sistemą. SSRS žlugimas 1991 m. atvėrė kelią naujoms valstybėms, o sportas tapo mažiau politizuotas.
Baltijos Valstybių Išsivadavimas ir Sporto Nepriklausomybė
Baltijos valstybių išsivadavimas iš SSRS įtakos turėjo didelės įtakos sporto raidai. Atsirado galimybė kurti nepriklausomas sporto organizacijas ir dalyvauti tarptautinėse varžybose be ideologinių apribojimų.
tags: #olimpines #zaidynes #ssrs #chrusciovas