Olimpinės žaidynės - tai daugiau nei tik sporto varžybos; tai pasaulinė šventė, suburianti tautas ir kultūras. Tai viena iš vertybių, žaidynes paverčiančių tokiu ypatingu renginiu. Tarsi kalėdiniai pietūs, į kuriuos susirenka visa šeima. Atidarymo ceremonija, kaip ir olimpinis kaimelis, yra neatsiejama šios šventės dalis, tačiau pastaruoju metu kyla klausimų dėl žaidynių ateities formato. Ar atėjo metas skaidyti olimpines žaidynes ir varžybų organizavimą patikėti skirtingoms šalims?
Naujos realijos ir iššūkiai
Olimpinių žaidynių mastas tapo toks didelis, kad tik nedaugelis miestų ir valstybių yra pajėgūs ar drąsūs pakelti būsimą finansinę bei organizacinę naštą. Kaip sakė Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) prezidentas Thomas Bachas, netrukus olimpinių žaidynių miestą šeimininką gali tekti rinkti vos iš vieno kandidato. Šie nuogąstavimai paaiškina, kodėl pernai TOK patvirtino naują kandidatavimo tvarką, suteikdamas galimybę bendrą paraišką teikti skirtingiems miestams ir net šalims.
Anot T. Bacho, toks pokytis buvo būtinas, mat artėjome prie situacijos, kai kandidatuoti pajėgs tik vienas kitas miestas. „Tai olimpinių žaidynių evoliucija, kurią turime tęsti neatsilikdami nuo šiuolaikinio pasaulio tempo, - po įtvirtintų pakeitimų sakė T. Bachas. - Lankstumas yra būtinas, norint užtikrinti gerąjį valdymą ir siekiant rengti kuo tvaresnes žaidynes. Mes tai padarysime išlaikydami žaidynių magiją, fundamentalius principus ir įsipareigojimą, kad sportininkai visada bus centre, kad ir ką mes darytume.“
Tiesa, TOK vadovas leido suprasti, kad pokyčiai kol kas greičiau formalūs. „Tai nėra drąsinimas išplėsti žaidynes kaip įmanoma labiau. Tai nekeičia mūsų vizijos turėti vieną olimpinį kaimelį“, - paaiškino T. Bachas.
Vis dėlto „olimpinių žaidynių šeimininkas“ apibrėžtas taip, kad tai nebūtinai reikštų vieną miestą ar vieną šalį. 2026 m. žiemos žaidynės bus pirmosios, kurias oficialiai rengs du miestai šeimininkai - Milanas ir Kortina d‘Ampecas, vos 6 tūkst. gyventojų turintis Italijos miestelis. Įdomu tai, kad italai nukonkuravo bendrą švedų ir latvių paraišką. Stokholmas ir Orė pasitelkė bobslėjaus ir ledo rogučių trasomis garsų Siguldos miestą, bet šiai jungtinei kandidatūrai palaikymo pritrūko. Bet galbūt tai pokyčių pradžia?
Taip pat skaitykite: Olimpinės žaidynės: istorija ir modernumas
Bendradarbiavimo galimybės ir iššūkiai
„Sunku pasakyti, kiek daug kalbama apie tai, kad žaidynes galėtų organizuoti kelios šalys, bet tokie svarstymai nebūtų didelė naujiena“, - sako Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, primindama 2015 m. Europos žiemos olimpinį festivalį, vykusį Lichtenšteine ir Austrijoje.
Ir per olimpines žaidynes kai kurios varžybos būna rengiamos gerokai nutolusiose bazėse. Pavyzdžiui, per Maskvos olimpiadą buriuotojai varžėsi Estijoje, o 1956 m., kai žaidynės vyko Melburne, Australijoje, olimpinės jojimo varžybos buvo surengtos Stokholme, Švedijoje.
D. Gudzinevičiūtė pripažįsta, kad žaidynių skaidymas iškreipia olimpinį principą visus suburti. Pasak LTOK vadovės, švedų ir latvių paraiška kliuvo dėl atstumų ir neįtikinusių argumentų, kad logistika nekels nepatogumų nei dalyviams, nei žiūrovams. „Susisiekimas būtų buvęs sudėtingas“, - paaiškina D. Gudzinevičiūtė ir primena, kad olimpinių žaidynių siekis - sukurti bendrumo jausmą, o ne priešingai.
„Kategoriško idėjos skaidyti žaidynes atmetimo nėra, bet ir aiškaus sprendimo, kad eisime tuo keliu, taip pat nėra, - sako D. Gudzinevičiūtė. - Galbūt daug kas pasikeistų, jai kažkas pateiktų tokį pasiūlymą, kur viskas būtų pagrįsta, suskaičiuota, bet kai buvo svarstomas Stokholmo ir Siguldos variantas 2026 m. žiemos žaidynėms, abejonių buvo.“
Ekonominiai ir kokybiniai aspektai
„Krepšinis ir futbolas senokai nuėjo tuo keliu, kai ne viena šalis organizuoja renginį. Toks modelis gal net didesnės ekonominės naudos duoda, nei jį rengiant vienam organizatoriui. Šalys pasidalija organizacinį mokestį, nes, ne paslaptis, kiekvienas tarptautinis renginys jį priimančiai šaliai daug pinigų kainuoja“, - sako Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) generalinis direktorius Mindaugas Špokas.
Taip pat skaitykite: Olimpinių žaidynių ceremonijos
Jo įsitikinimu, išskaidymas pakėlė čempionatų kokybę. „Ne tik finansinė našta sumažėja, bet ir kokybė pagerėja, kai organizuoji tik tam tikrą dalį. Kai krepšinio čempionatai buvo išskaidyti, ko gero, visi pamatė kokybinį šuolį. Bet olimpinis principas yra visai kitoks. Pavyzdžiui, TOK nesiekia sportininkų apgyvendinti aukščiausio lygio viešbučiuose, o suburia visus į olimpinį kaimelį. Sunku įsivaizduoti, kad TOK šios tradicijos atsisakytų.
Atskiros sporto šakos pokyčiams ryžosi supratusios, kad svarbiausia - kokybės ir ekonomiškumo sintezė. Žiūrovai ateina pažiūrėti ne į organizatorius, o į žaidėjus, todėl dėmesys jiems - svarbiausias. Olimpinės žaidynės yra kitokių principų, tradicijų, vertybių renginys, ir TOK tai saugo“, - sako M. Špokas.
Olimpiados dvasia ir globalumas
Į olimpinę šeimą prašosi daug sporto šakų, bet Olimpinė chartija numato ribas, kad renginys neišsiplėstų iki tokio masto, jog niekas nepajėgtų jo suvaldyti. Riba pasiekta, tad jei prisibeldžia nauja sporto šaka, kažkas iš senbuvių užleidžia vietą. Skaidant geografiškai, formaliai žaidynės galėtų dar plėstis ir į programą sutalpinti dar daugiau sporto šakų ar rungčių.
Galbūt net idėja, kad visas pasaulis rengia olimpines žaidynes, kažkada bus padėta ant stalo.
Paplūdimio tinklinis Rio de Žaneiro paplūdimiuose, plaukimas dėl šios sporto šakos pamišusioje Australijoje, fechtavimas - Italijoje, iš kurios kilę daug šios sporto šakos medalininkų, futbolas - Pietų Afrikoje, kuriai surengtas pasaulio čempionatas tapo tikru pasididžiavimu, maratonas - Nairobyje, o krepšinio turnyrai, įskaitant 3×3 formatą, - Lietuvoje?
Taip pat skaitykite: 2018 m. Pjongčango olimpiada
Be abejo, tai būtų visai kitokios olimpinės žaidynės. Su tam tikrais vertybiniais praradimais TOK, kuriam olimpinės žaidynės yra it brangakmenis, vainikuojantis ketverių metų olimpinį ciklą.
Gali atrodyti, kad toks formatas pažeistų olimpinę dvasią suburti visus sportininkus į vieną šventę, bet gal būtų priešingai - tik skatintų didesnį lygybės jausmą. Žaidynės taptų prieinamos žmonėms, kurie niekada neturėjo galimybės belstis per pusę pasaulio, kad atsidurtų didžiausioje sporto šventėje.
30 iš 54 olimpinių žaidynių (56 proc.) buvo surengtos Europoje. Per 120 šiuolaikinių žaidynių metų Rio de Žaneiras tapo pirmuoju Pietų Amerikos miestu, priėmusiu olimpiados dalyvius. Afrika niekada to nedarė. Jei būtų šansų mažesnėms šalims organizuoti olimpines varžybas, žaidynės išties taptų globaliu renginiu. Olimpinė dvasia priartėtų prie žmonių, kurie neturėjo galimybės gyvai stebėti geriausių atletų pasirodymų.
Bet, žinoma, klausimas: ar tai vis dar būtų ta pati olimpinė dvasia?
Tvarumas ir ekonominė nauda
Dar vienas svarbus aspektas, kurio didžiųjų renginių organizatoriai šiandien tiesiog negali nepaisyti, - tvarumas. Tai yra siekiamybė, kad ir kokio formato žaidynės būtų. Bet galima įtarti, kad kooperuotas organizavimas skatintų mažesnį švaistymą.
Ekonomisto Andrew Zimbalisto, knygos „Circus Maximus“, kurioje kalbama apie ekonominę olimpinių žaidynių naštą ir naudą miestams organizatoriams, autoriaus tikinimu, per visą istoriją tik du miestai - Los Andželas ir Barselona - olimpines žaidynes išnaudojo miesto labui („made hosting the Olympics work for city“), nes beveik išvengė naujų sporto objektų statybų ir užpildė turėtas bazes.
Daugeliu kitų atvejų žaidynių šeimininkai pirmiausia užsikrauna finansinę naštą trūkstamai infrastruktūrai įrengti ir galiausiai susiduria su rimtais bazių užimtumo ir išlaikymo iššūkiais renginiui pasibaigus. Būtent šis veiksnys - kiek naujos infrastruktūros reikia - ir lemia ekonominę žaidynių naudą. Bet išlaikyti trijų dešimčių sporto šakų aukščiausio lygio bazes nėra taip paprasta.
Pavyzdžiui, Pekinas. „Paukščio lizdo“, 90 tūkst. vietų stadiono, pastatyto Pekino žaidynėms, išlaikymas kasmet atsieina 9,6 mln. eurų. „Vandens kube“ - baseine, kuriame Michaelas Phelpsas pagerino septynis pasaulio rekordus, - įsikūrė vandens pramogų parkas, bet jis vis tiek reikalauja 1,3 mln. eurų kasmet.
„TOK daug kalba apie sporto tvarumą. Apie tai, kad nebūtų tų milžiniškų statinių, paliekamų likimo valiai. Kad nebūtų daug kainuojančios pompastikos, kuri neatsiperka ir varo į finansinę duobę“, - sako D. Gudzinevičiūtė ir priduria, kad verčiau palaikytų siekius rengti kuo tvaresnes žaidynes, nei jas skaidyti.
„Gražusis Pekino stadionas merdi. Atėnuose naujai pastatyta šaudykla taip ir numirė. Bet Londono žaidynės jau nebuvo tokios nuostolingos, nes ten nestatė milžiniškų statinių. Šaudyklą pastatė miesto centre kaip laikiną, taip įrengė ir daugiau bazių. Baigėsi, viską surinko, iššlavė - ir vėl liko parkas. Einama link to, kad nebūtų beprasmių statybų“, - paaiškina LTOK vadovė.
Kandidatavimo išlaidos ir vietos gyventojų palaikymas
Tiesą sakant, vien kandidatavimas atsieina brangiai. Pavyzdžiui, Tokijas tam, kad parengtų paraišką ir laimėtų teisę rengti 2020 m. žaidynes, turėjo surinkti 66 mln. eurų biudžetą. Rio de Žaneirui sėkmingas kandidatavimas atsiėjo 79 mln., Londonui - 48 mln. eurų. Vengrai Budapešto paraiškai pateikti išleido 57 mln. eurų, bet teisės rengti 2024 m. žaidynes negavo. Italija nesėkmingam Romos mėginimui pas save prisikviesti 2020 m. olimpiadą išleido 53 mln. eurų, dar 24 mln. paleido vėjais rengdami paraišką 2024-ųjų žaidynėms. Čikagai kandidatavimas atsiėjo 62 mln. eurų, bet ji nusileido Rio.
Svarstant kandidatūras itin atsižvelgiama į vietos gyventojų palaikymą - tai vienas svarbiausių kriterijų. TOK jau po pradinio etapo atmeta bet kokią paraišką, neturinčią pakankamo palaikymo. Miestai ne visuomet tą užnugarį turi - gyventojų nepasitenkinimą gali kelti milžiniškos išlaidos ar tiesiog įprasto gyvenimo sutrikdymas, kaip nutiko Bostonui.
Jei žaidynės būtų skaidomos, organizatoriai pasidalytų išlaidas ir išvengtų didžiulio nuostolio. Kaip kad Vankuveris, kuris patyrė 1 mlrd. JAV dolerių nuostolių, surengęs 2010 m. žiemos žaidynes. Arba Atėnai, kuriems 2004 m. žaidynės pridarė 13 mlrd. eurų nuostolių ir tai įstūmė šalį į visišką ekonominę krizę. Pekino olimpinės žaidynės Kinijai kainavo 35 mlrd. eurų, o uždirbo, skaičiuojama, tik 148 mln. eurų.
Mažesnių šalių galimybės
„Kol bus turtingų šalių, arba, tiksliau, valstybių, turinčių perdėtai ambicingų vadovų, konkuruojančių dėl teisės organizuoti žaidynes, tol olimpinės žaidynės išliks dabartinio modelio. Kai kurioms šalims žaidynių organizavimas tėra galios demonstravimas“, - sako M. Špokas.
D. Gudzinevičiūtė nelinkusi sutikti, kad dėl teisės rengti žaidynes varžosi tik didžiosios valstybės ar kad ši tendencija tik stiprės. Pavyzdžiui, organizuoti 2024 m. olimpiadą pretendavo ir Vengrija, kuri, pasak LTOK prezidentės, be reikalo nurašoma kaip maža šalis.
„Pagal gyventojų skaičių šalis nėra didelė, bet žvelgiant į infrastruktūrą ir sporto lygmenį ji ganėtinai aukštai. Jei bus laikomasi tendencijos trūkstamas bazes įrengti laikinam naudojimui, vengrai, net ir turėdami dabartinį sporto infrastruktūros lygį, puikiausiai galėtų surengti žaidynes, kurios atsipirktų“, - mano D. Gudzinevičiūtė.
O Lietuva? Latvija pretendavo į olimpines žaidynes, turėdama žiemos sporto infrastruktūrą. Ar Lietuva galėtų pretenduoti į dalį žaidynių, pavyzdžiui, krepšinio turnyrą, jei idėja žaidynes skaidyti įsibėgėtų?
„Įdirbį ir krepšinio infrastruktūrą turime, bet FIBA turnyrų kokybinis lygis taip pakilo, kad šiandien tik Vilniaus viešbučiai, ko gero, atitiktų tuos reikalavimus. Kaunas penkių žvaigždučių viešbučių neturi. Tiesa, olimpiečiai žaidynėse tokiomis sąlygomis ir negyvena“, - sako M. Špokas ir bando pasverti, pagal kieno kriterijus - FIBA ar TOK - tokį turnyrą reikėtų organizuoti.
„Mano atsakymas labai pesimistiškas: ne. Neturime nei bazių, nei organizacinių resursų. Iš tikrųjų pastaraisiais metais sporto padėtis Lietuvoje negerėjo. Gaila, kad tokia padėtis susiklostė ir dėl valstybės, tiksliau, valdininkų požiūrio bei veiksmų. Šiandien net Europos jaunimo olimpinio festivalio, kurį organizavo gruzinai, bosniai, negalime surengti“, - sako D. Gudzinevičiūtė.
Ateities perspektyvos ir iššūkiai
COVID-19 pakeitė pasaulį, priversdamas užsidaryti, atsisakyti ir susimąstyti. Ir vis dar palikdamas nežinomybę dėl ateities. Tokijo olimpinės žaidynės atidėtos, bet kas toliau? Ar renginys, į kurį susirenka 10 tūkst. dalyvių ir šimtai tūkstančių žiūrovų, po pamokų, išmoktų per pandemiją, nereikalaus esminių pokyčių?
„Ar prieš pusę metų galėjome įsivaizduoti, kad olimpinės žaidynės bus nukeltos? Negalėjome. Kol liga nesuvaldyta, sunku spėlioti, - sako D. Gudzinevičiūtė. - Gal ramiai gyvensim, o gal apribojimai išliks. Viena žinau - sportas neišnyks nuo Žemės paviršiaus. Neįsivaizduoju ir pasaulio be olimpinių žaidynių. Jos tikrai įvyks. Kaip atrodys - tai kiti klausimai, į kuriuos kol kas neturime atsakymų.
Olimpinės žaidynės nuolat kinta - pradedant saugumu, susisiekimu, aptarnavimo technologijos ir baigiant sporto rungtimis. Niekas vietoje nestovi. Bet ar jos turėtų būti iš esmės kitokios? Nemanau.
Senovės olimpinių žaidynių tradicijos ir simboliai
Olimpinių žaidynių istorija prasideda Olimpijoje, mieste, kuriame antikos laikais vykdavo graikų sporto žaidynės, kas ketveri metai rengiamos dievo Dzeuso garbei. Nuostabios gamtos apsuptyje įsikūręs miestas buvo vienas pagrindinių antikinės Graikijos religinių centrų. Miesto viduryje stūksojo Dzeuso šventykla, o joje - milžiniška Dzeuso skulptūra - vienas iš septynių antikinio pasaulio stebuklų. Netoliese stovėjo deivės Heros šventykla, prie kurios griuvėsių mūsų laikais kas ketveri metai uždegama olimpinių žaidynių ugnis. Kiek atokiau nuo šventyklų - garsusis Olimpijos stadionas, anuomet talpinęs iki 40 tūkstančių žiūrovų. Netoliese palestros ir gimnasionai - atletų treniruočių vietos, filipeionas - žaidynių dalyvių ir teisėjų viešbutis.
Graikų sporto žaidynės vykdavo kas ketveri metai. Jose galėjo dalyvauti visi laisvi šalies piliečiai nepaisant jų socialinės padėties. Stadione visi buvo lygūs: karaliai, karvedžiai, eiliniai kariai, audėjai, kepėjai ir piemenys. Ištekėjusioms moterims buvo draudžiama ne tik dalyvauti žaidynėse, bet ir jas stebėti. Graikų žaidynių dalyviai turėjo galimybę išmėginti savo jėgas bėgimo, šuolių į tolį, disko metimo rungtyse, imtynių ir bokso varžybose, jojimo ir vadeliojimo lenktynėse. Paaiškėjus varžybų nugalėtojui, teisėjas garsiai paskelbdavo jo vardą ir įteikdavo palmės šakelę. Minia pasveikindavo didvyrį susižavėjimo šūksniais ir apiberdavo jį gėlių žiedais. Kaip pergalės ženklas ant nugalėtojo galvos ir rankų buvo užrišami raudoni kaspinai. Oficiali apdovanojimų ceremonija vykdavo paskutinę žaidynių dieną. Per iškilmingą ceremoniją, kuri vykdavo Dzeuso šventyklos prieigose, nugalėtojų galvas papuošdavo alyvmedžių šakelių vainikas - taikos ir vilties simbolis. Senovės Graikijoje sporto žaidynių nugalėtojai buvo garbinami ne mažiau nei šių dienų čempionai.
Šiuolaikinių olimpinių žaidynių krikštatėviu laikomas prancūzų baronas Pierre de Coubertinas. Idėja atgaivinti šią gražią tradiciją jam kilo visai atsitiktinai. Baronas domėjosi neseniai praūžusiu Prancūzijos ir Prūsijos karu ir bandė išsiaiškinti prancūzų pralaimėjimo priežastis. Baronas suprato, kaip svarbu skatinti jaunus žmonės sportuoti. Jis tikėjo, kad atgaivinus olimpines žaidynes pasaulyje įsiviešpatautų taika - juk žmonėms nebereikėtų kariauti, nes jie galėtų varžytis tarpusavyje sporto arenose. Pierre de Coubertinas iškėlė šią mintį 1894 m. Paryžiuje vykusiame tarptautiniame sporto kongrese. Kongreso dalyviams jo idėja labai patiko, pirmąsias naujųjų laikų olimpines žaidynes buvo nutarta surengti 1896 m. Pierre de Coubertino iniciatyva 1894 m. buvo įkurtas Tarptautinis olimpinis komitetas, kuris rūpinosi žaidynių rengimu. Pirmosios olimpinės žaidynės buvo didžiausias sporto renginys žmonijos istorijoje. Graikijos valdžia ir gyventojai reikalavo, kad ir ateityje olimpinės žaidynės vyktų tik Graikijoje ir niekur kitur. Tačiau Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimu antrosios žaidynės po ketverių metų įvyko Paryžiuje. Bėgant metams olimpinės žaidynės tapo svarbiausiu pasaulyje sporto renginiu.
Antikos laikais sporto žaidynės Olimpijoje turėjo labai didelę religinę ir politinę reikšmę. Artėjant žaidynėms, buvo nutraukiami visi vaidai ir karai. Siūlydamas atgaivinti olimpines žaidynes, baronas Pierre de Coubertinas taip pat tikėjo, kad jos galėtų išspręsti visus nesutarimus ir sugrąžinti pasauliui taiką. Pasirodo, antikos žmonės buvo labiau civilizuoti nei pastarųjų šimtmečių žmonija. Praėjusiame amžiuje net trys olimpiados buvo atšauktos dėl karų, vienerias žaidynes teko nutraukti dėl teroristų išpuolio.
Penki spalvoti vienas kitą perdengiantys žiedai - pagrindinis olimpinių žaidynių simbolis. Jo autorius - baronas Pierre de Coubertinas. Pirmą kartą olimpiniai žiedai panaudoti 1920 m. Antverpeno olimpinėse žaidynėse. Baltame fone pavaizduoti penki susiliečiantys žiedai: mėlynas, geltonas, juodas, žalias ir raudonas. Jie simbolizuoja penkis žemynus ir jų vienybę. Citius. Altius.
Garsųjį šūkį Citius. Altius. Fortus (Greičiau. Aukščiau. Tvirčiau) sugalvojo prancūzų šventikas H. Didonas. Norėdamas paskatinti moksleivius tobulėti tiek fiziškai, tiek dvasiškai, jis ištarė šią frazę per sporto šventės atidarymą vienoje Prancūzijos mokykloje. Šį trumpą devizą įsiminė šventėje dalyvavęs baronas Pierre de Coubertinas ir pasiūlė vartoti jį olimpinėse žaidynėse. Olimpinis devizas „Greičiau. Aukščiau.
Olimpinė ugnis uždegama Olimpijoje (Graikijoje). Iš Olimpijos liepsna keliauja per įvairias šalis į olimpinių žaidynių vietą. Deglo estafetėje dalyvauja sportininkai ir sporto mėgėjai. Olimpinės ugnies kelionė simbolizuoja kilnius siekius, taiką ir vienybę. Žaidynių atidarymo dieną liepsna įnešama į pagrindinį stadioną ir ten uždegamas olimpinis aukuras. Olimpinė ugnis aukure liepsnoja iki žaidynių uždarymo ceremonijos. Pirmą kartą olimpinė liepsna buvo uždegta 1936 m.
2024 m. Paryžiaus olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos kontroversijos
Tarp daugybės simbolinių mūsų laikų įvykių, groteskiško spektaklio, kuriuo 2024 m. liepos 26 d. prasidėjo Paryžiaus olimpinės žaidynės, negalima paprasčiausiai atmesti kaip prasto skonio pasirodymo ar kultūrinės provokacijos. Daugeliui pasirodymas atrodė kaip šventvagiška Paskutinės vakarienės parodija ir sukėlė viso pasaulio katalikų pasipiktinimą bei protestus.
Gyvojo paveikslo (tableau vivant) kūrėjas Thomas Jolly, taip pat atvirai prisistatantis kaip "queer" personažas, teigė, kad įkvėpimo sėmėsi ne iš garsiojo Leonardo da Vinčio paveikslo, o iš nežinomo XVII a. Kad ir koks būtų įkvėpimo šaltinis, iniciatyvos nereikėtų sieti su išprotėjusiu meno vadovu, bet suprasti, kad ja išreiškiama žinia, kurią jam užsakė aukščiausios Prancūzijos valdžios institucijos, pradedant valstybės vadovu. Būtent prezidentas Emmanuelis Macronas yra tas, kuris praėjusių metų kovo 4 d. pareiškė besididžiuojantis, kad Prancūzija pirmoji pasaulyje įtraukė abortus į savo konstitucinę chartiją, ir pavadino šį aktą žinia visam pasauliui. Pats arogantiškai nusiteikęs E. Macronas, nesugniuždytas pastarojo pralaimėjimo rinkimuose, norėjo pasiūlyti pasauliui naują antikrikščioniško " įtraukties" žinią.
Žiūrovai socialiniuose tinkluose taip pat kritikavo pasirodymą. „Olimpiadų atidarymai nenustoja stebinti simboliais, ženklais ir biblijinėmis inscenizacijomis“, - komentavo visuomenininkas Viktoras Jašinskas.
Pasak agentūros AP, ceremonijoje susipynė istorinė ir šiuolaikinė Prancūzijos kultūra su kičo prieskoniu. Renginyje dalyvavo tokios pasaulinio garso žvaigždės kaip Celine Dion ir Lady Gaga, kurios abi laikomos queer ikonomis.
Literatūrologas, prancūzų kultūros žinovas, Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Bikulčius sako, kad atidarymo ceremonija buvo tikrai įspūdinga, ypač tiems, kurie galėjo žiūrėti transliaciją be reklaminių pauzių.
Teatro kritikas, publicistas, kultūros apžvalgininkas Vaidas Jauniškis atkreipė dėmesį į teatrinę olimpinių žaidynių atidarymo pusę. Jis teigia, kad metaforas reikia skaityti bendrame ceremonijos tekste, kuris niekaip nesisieja su da Vinčio freska.
tags: #olimpiniu #zaidyniu #atidarymas