Nuo 1930 m., kai Urugvajuje buvo surengtas pirmasis pasaulio futbolo čempionatas, smarkiai pasikeitė ir futbolas, ir visas pasaulis. Šiandien galbūt net sunku patikėti, kad kažkada nutiko tai, kas iš tiesų nutiko. Pasaulio futbolo čempionatai - tai ne tik sporto šventė, bet ir įvykis, turintis didelę įtaką šalies įvaizdžiui, ekonomikai ir politikai. Šiame straipsnyje panagrinėsime pasaulio futbolo čempionatų istoriją, pradedant nuo pirmųjų turnyrų iki pat 2018 m. čempionato Rusijoje.
Futbolo ištakos ir raida
Futbolo ištakų ieškoma antikinėje Graikijoje ir Romoje, renesansinėje Italijoje. Ten išties buvo mėgstami komandiniai žaidimai su kamuoliu, daug kuo primenantys futbolą. Tačiau tikroji šio žaidimo tėvynė - Didžioji Britanija. Čia žaidimai su kamuoliu itin išpopuliarėjo XIX a. Didėjant šalies urbanizacijai, augant miestų gyventojų skaičiui, atsirado gausybė komandų, bet nebuvo aiškių žaidimo taisyklių. Tai tapo ypač aktualu įvairių universitetų, koledžų, mokyklų atstovams, kurie norėjo varžytis tarpusavyje, tačiau nesutarė, kaip reikia tai daryti.
1846 m. Kembridžo universitete įvyko įvairių komandų atstovų susitikimas, jame po audringų diskusijų buvo priimtos pirmosios futbolo taisyklės, žinomos kaip Kembridžo taisyklės. 1857-aisiais Šefilde buvo įkurtas seniausias iki šiol gyvuojantis futbolo klubas - „Sheffield Football Club“. Jis daug prisidėjo prie tolesnio futbolo taisyklių tobulinimo. Pavyzdžiui, nusistovėjo vienu metu žaidžiančių komandos futbolininkų skaičius - 11. Anksčiau buvo galima pamatyti žaidžiant, tarkime, po 14 futbolininkų. 1863 m. buvo įsteigta Anglijos futbolo asociacija, po dešimtmečio - Škotijos futbolo asociacija. Ne kartą buvo peržiūrėtos taisyklės, atsisakyta kai kurių tuomet naudotų regbio elementų.
Ekonominiai ir kultūriniai ryšiai, žmonių mobilumas sparčiai augo. Britiškos futbolo taisyklės ėmė plisti po pasaulį.
Pirmosios tarptautinės rungtynės ir FIFA įkūrimas
Pirmosios tarptautinės futbolo rungtynės vyko taip pat Didžiojoje Britanijoje. 1872 m. Glazge (Škotijoje) pirmąsias oficialias rungtynes žaidė Anglijos ir Škotijos komandos. Abi šios šalys yra Jungtinės Karalystės dalis, bet nuo pat XIX a. turi atskiras nacionalines rinktines, kaip ir Šiaurės Airija (tuomet - dar visa Airija) bei Velsas. 1870-1872 m. buvo surengtos penkerios draugiškos Anglijos ir Škotijos rinktinių rungtynės (dvejos baigėsi lygiosiomis, tris kartus pergalę šventė anglai), o 1872 m. lapkričio 30 d. Edinburge, „Hamilton Crescent“ kriketo stadione, stebint 4 tūkst. žiūrovų, įvyko pirmosios oficialios tarptautinės futbolo rungtynės, pasibaigusios lygiosiomis 0:0. Nuo 1883-1884 m. reguliariojo sezono Anglijos, Škotijos, Velso ir Airijos rinktinės žaidė Britanijos futbolo čempionate, rengtame iki 1984-ųjų.
Taip pat skaitykite: Lietuvos krepšinio vingiai
Vis didesnio dėmesio futbolas susilaukė ir žemyninėje Europoje bei kituose pasaulio regionuose. 1904 m. buvo įsteigta Tarptautinė futbolo asociacijų federacija - FIFA. Vasaros olimpinėse žaidynėse 1900 m. (Paryžiuje) ir 1904 m. (Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Sent Luise) futbolas buvo parodomoji sporto šaka, o nuo 1908-ųjų tapo oficialia olimpinių žaidynių šaka. Tais metais Londone vykusioje IV olimpiadoje pirmąją vietą pelnė Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Airijos karalystės rinktinė, antroje vietoje liko Danija, trečioje - Nyderlandai.
Pirmieji bandymai rengti tarptautinius turnyrus
Visgi futbolo mėgėjai nebuvo linkę tenkintis vien savo sporto šakos atstovavimu olimpinėse žaidynėse. Jau 1909 m. pabandyta surengti pirmąjį didelį tarptautinį futbolo turnyrą už Britanijos ribų. Italijos Turino mieste škotų verslininkas, garsios prekybos arbata kompanijos įkūrėjas Tomas Džonstonas Liptonas į futbolo turnyrą sukvietė profesionalias komandas iš Italijos, Šveicarijos ir Vokietijos. Deja, nė vienas profesionalus britų klubas nesutiko dalyvauti šiame turnyre. Tada T. D. Liptonas pakvietė į Turiną mėgėjų klubą iš Šiaurės Rytų Anglijos - „West Auckland FC“. Šiame klube laisvu nuo darbo laiku daugiausia žaidė angliakasiai. Jiems pavyko įveikti profesionalų komandas iš žemyninės Europos. 1911 m. Turine vėl buvo surengtas turnyras. Į jį atvykę anglai dar kartą pademonstravo savo pranašumą ir sutriuškino Turino „Juventus“ rezultatu 6:1.
Įvairių šalių nacionalinių futbolo rinktinių žaidėjų profesionalumas augo, plėtėsi sėkmingai pasirodančių komandų geografija. 1920 m. Antverpene vykusiose olimpinėse žaidynėse triumfavo Belgijos futbolininkai, o 1924 m. Paryžiuje ir 1928 m. Amsterdame olimpinių čempionų laurus nuskynė Pietų Amerikos atstovai - Urugvajaus rinktinė. Amsterdame gerai pasirodė ir Afrikos atstovai - Egipto komanda užėmė 4 vietą.
Pasaulio futbolo čempionato idėja
„Šiandien mes jau negalime apriboti futbolo vien olimpinėmis žaidynėmis“, - FIFA kongrese 1927-aisiais pareiškė Prancūzijos futbolo federacijos prezidentas Anri Delonė. Jis pasiūlė rengti Europos ir pasaulio futbolo čempionatus. Pasaulio čempionatą pavyko surengti gana greitai, jau 1930 m., o štai pirmasis Europos futbolo čempionatas įvyko tik 1960-aisiais Paryžiuje.
Pirmojo pasaulio futbolo čempionato organizavimas Urugvajuje
Nusprendus rengti pasaulio futbolo čempionatą 1930 m., iškilo labai rimtas klausimas: kurioje šalyje jis turėtų vykti? FIFA kongrese buvo svarstomos kelių šalių - Ispanijos, Italijos, Nyderlandų, Švedijos ir Urugvajaus - kandidatūros. Favorite buvo laikoma Pietų Amerikos valstybė, mat prieš tai Urugvajaus rinktinė buvo du kartus tapusi olimpine čempione. Ji pelnytai laikyta stipriausia pasaulyje.
Taip pat skaitykite: Pasaulio irklavimo taurės Šiauliuose
Urugvajus darė viską, kad pirmasis pasaulio futbolo čempionatas būtų surengtas ir pavyktų. Buvo pažadėta šalies sostinėje Montevidėjuje pastatyti modernų stadioną, padengti nemažą dalį čempionate dalyvausiančių rinktinių narių išlaidų. Prancūzų skulptorius Abelis Lafleras gavo užsakymą sukurti čempionato prizą, turėjusį atitekti nugalėjusiai komandai. Tai buvo sparnuotos pergalės deivės Nikės laikoma aštuoniakampė taurė. Skulptūrėlė buvo pagaminta iš paauksuoto sidabro, o jos pagrindas - iš lazurito.
Tai buvo pirmasis ir vienintelis pasaulio futbolo čempionatas, prieš kurį nevyko kvalifikaciniai atrankos turnyrai. Be šeimininko Urugvajaus, į čempionatą greitai užsiregistravo nemažai Vakarų pusrutulio rinktinių: Argentinos, Čilės, Brazilijos, Paragvajaus, Bolivijos, Peru, Meksikos, JAV. O štai europiečiai atsakyti delsė, nors FIFA prezidentas Žiulis Rimė nėrėsi iš kailio, ragindamas dalyvauti čempionate. Daugelis argumentavo nenorą vykti į Urugvajų tuo, kad kelionė laivu per Atlantą - labai tolima, brangi ir pavojinga. Britai atsisakė dalyvauti pasaulio čempionate motyvuodami, kad turi savo lygą. Italai, ispanai, vokiečiai ir daugelio kitų šalių atstovai irgi nesutiko vykti į Urugvajų. Senajam žemynui atstovavo tik keturios šalys: Prancūzija, Belgija, Jugoslavija ir Rumunija. Prancūzus ir belgus pavyko įkalbėti nesunkiai, o štai Balkanų regione teko gerokai pasistengti. Jugoslavijos rinktinėje to metu buvo krizė, susipyko serbų ir kroatų žaidėjai, karalius Aleksandras I nesutiko skirti pinigų. Kroatai atsisakė vykti į Urugvajų, todėl išplaukė vieni serbai. Rumunijos karalius Karolis II, atvirkščiai, labai palaikė rinktinės dalyvavimo čempionate idėją, pats asmeniškai komplektavo rinktinę. Jugoslavai leidosi į tolimą kelionę laivu „Florida“ iš Prancūzijos Marselio uosto. O iš Italijos Genujos uostamiesčio išplaukęs „Conte Verde“ plukdė Rumunijos rinktinę. Pakeliui stodamas įvairiuose uostuose, šis laivas surinko ir atplukdė į Montevidėją ir Prancūzijos, Belgijos bei Brazilijos rinktines.
Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje 1930 m. pastatytas įspūdingas stadionas.
Pirmasis pasaulio futbolo čempionatas: rungtynės ir nugalėtojai
Urugvajus čempionatui pasirengė kaip reikiant. Montevidėjuje iškilo įspūdingas „Centenario“ stadionas. Jame tilpo net 90 tūkst. žiūrovų. Statybos darbai buvo baigti likus vos penkioms dienoms iki čempionato pradžios. Taip pat daliai rungtynių naudoti du mažesni stadionai - „Gran Parque Central“ (20 tūkst. vietų) ir „Pocitos“ (1 tūkst. vietų), priklausę vietos futbolo klubams. Komandos buvo suskirstytos į A, B, C ir D grupes.
Rungtynėse teisėjavo 15 teisėjų iš įvairių šalių. Didžiausią klaidą padarė brazilų arbitras Žilbertas de Almeida Regas, nurodęs Prancūzijos ir Argentinos rungtynes baigti, kai pagrindinio laiko liko dar šešios minutės. Į pusfinalį pateko Urugvajaus, Argentinos, JAV ir Jugoslavijos rinktinės. Argentina 6:1 laimėjo prieš JAV, o urugvajiečiai tokiu pat rezultatu įveikė jugoslavus. Rungtynės dėl trečiosios vietos nevyko, JAV ir Jugoslavijos rinktinių kapitonams uždarymo ceremonijos metu buvo įteikti bronzos medaliai. Vėliau FIFA nusprendė, kad pagal taškų santykį pirmojo pasaulio futbolo čempionato trečiosios vietos laimėtoja laikytina JAV rinktinė. O štai dėl pirmosios vietos laukė žūtbūtinė kova tarp čempionato šeimininkų urugvajiečių ir kaimyninės Argentinos rinktinės.
Taip pat skaitykite: I diviziono A grupė
Finalines Urugvajaus ir Argentinos komandų rungtynes perpildytame „Centenario“ stadione 1930 m. liepos 30 d. stebėjo daugiau nei 90 tūkst. žmonių.
Finalinės rungtynės vyko liepos 30 d. „Centenario“ stadione. Jis buvo sausakimšas. Laivais iš Buenos Airių į Montevidėją atplaukė daugiau kaip 15 tūkst. argentiniečių sirgalių. Dalis jų buvo ginkluoti - Urugvajaus pareigūnai konfiskavo šimtus peilių, pistoletų, revolverių. Vis dėlto kai ką sirgaliai sugebėjo paslėpti, ir rungtynių metu tribūnose ne kartą aidėjo šūviai (laimė, į orą). Prieš rungtynes ir urugvajiečiai, ir argentiniečiai atsinešė į stadioną savo kamuolius, tad buvo neaišku, kuriuo reikia žaisti. Rungtynių arbitras belgas Džonas Langenusas metė monetą ir paskelbė, kad pirmajame kėlinyje bus naudojamas argentiniečių, antrajame - urugvajiečių kamuolys. Pirmąjį pasaulio futbolo čempionatų istorijoje įvartį pelnė urugvajietis Pablas Doradas 12-ąją rungtynių minutę. Po to buvo du argentiniečių įvarčiai, bet galiausiai šeimininkai atsitiesė ir pelnė tris įvarčius. Pergalę rezultatu 4:2 šventė urugvajiečiai, tapę pirmojo pasaulio futbolo čempionato nugalėtojais. Paskutinis šių istorinių rungtynių dalyvis argentinietis Fransiskas Antonijus Varaljas mirė 2010-aisiais, sulaukęs 100 metų.
Pasaulio futbolo čempionatai po Antrojo pasaulinio karo
Vėliau čempionatai vyko kas ketverius metus, tik dėl Antrojo pasaulinio karo buvo padaryta ilgoka pertrauka. Penkiose šalyse (Brazilijoje, Italijoje, Meksikoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje) pasaulio futbolo čempionatai vyko po du kartus, o 2002-aisiais čempionatas surengtas iškart dviejose valstybėse - Japonijoje ir Pietų Korėjoje.
Urugvajaus rinktinė, laimėjusi pirmąjį pasaulio futbolo čempionatą
Primename, kad 1930 m. pirmojo pasaulio čempionato finale Urugvajaus ir Argentinos rinktinės žaidė dviem skirtingais kamuoliais. Pirmame kėlinyje buvo žaidžiama argentiniečių atsivežtu, o antrame - turnyro šeimininkų urugvajiečių pasirinktu truputį didesniu ir sunkesniu kamuoliu. Neįmanoma nustatyti, ar tikrai „savo“ kamuolio įtaka buvo lemiama, bet po pirmojo kėlinio Argentinos rinktinė pirmavo 2:1.
2018 m. pasaulio futbolo čempionatas Rusijoje
2018 m. vasarą Rusijoje vykęs pasaulio futbolo čempionatas - jau 21-asis toks renginys šios bene populiariausios pasaulyje sporto šakos istorijoje. Planetos futbolo čempionatai pradėti rengti 1930 m.
2018 m. pasaulio futbolo čempionatas Rusijoje vyko 12 stadionų 11 miestų. Čempionate dalyvavo 32 rinktinės.
Prieš čempionatą kilo daug diskusijų dėl Rusijos politikos ir žmogaus teisių padėties šalyje. Kai kurie politikai ir visuomenės veikėjai ragino boikotuoti čempionatą. Tačiau FIFA atmetė šiuos raginimus ir čempionatas įvyko.
Čempionato atidarymo rungtynėse susitiko Rusijos ir Saudo Arabijos rinktinės. Rusija nugalėjo Saudo Arabiją rezultatu 5:0.
Čempionato finale susitiko Prancūzijos ir Kroatijos rinktinės. Prancūzija nugalėjo Kroatiją rezultatu 4:2 ir tapo pasaulio čempione.
Rusijos rinktinės pasirodymas
Rusijos futbolininkai planetos pirmenybėse dalyvavo jau 11-tą kartą. Geriausias jų pasiektas rezultatas - ketvirta vieta su SSRS rinktine 1966 m. čempionate Anglijoje. Iš keturių ligšiolinių Saudo Arabijos atstovų pasirodymų sėkmingiausias buvo 1994 metais, kai finišuota 12-oje vietoje.
Jau pirmasis pirmenybių mačas įeis į futbolo istoriją - kaip atidarymo rungtynės, kuriose susitiko žemiausio reitingo komandos. Pirmoje dvikovoje teisėjavo argentinietis Nestoras Pitana, o jam talkino brazilai Emersonas De Carvalho ir Sandro Ricci bei argentinietis Juanas Belatti. Buvo parodytos dvi geltonos kortelės - 88 min. A. Golovinui ir 90+3 min. Taisirui Al Jassimui.
Kontroversijos ir boikoto raginimai
Artėjant 2018 m. pasaulio futbolo čempionatui Rusijoje, prisiminkime šios sporto šakos raidą ir svarbiausius įvykius. Futbolas - populiariausia sporto šaka pasaulyje, turinti ilgą ir turtingą istoriją.
Pasaulio futbolo bendruomenė, FIFA turėtų boikotuoti 2018-aisias Rusijoje vyksiantį Pasaulio futbolo čempionatą: Ukrainoje kariaujanti Rusija joje įvykusį čempionatą traktuotų kaip savo idėjinę pergalę, parodytų, kad nesutarimai su Vakarais dėl Ukrainos yra nereikšmingi. Taip LRT.lt sako filosofas Leonidas Donskis.
„Kaip pagrindinė pasaulio futbolo organizacija, FIFA atsakingai vykdo savo funkcijas ir remia taikią demokratinę diskusiją. Istorija parodė, kad iki šiol sporto renginių boikotai ar izoliacijos, konfrontacijos politika nebuvo veiksmingiausi problemų sprendimo būdai. „Šeimininkavimas“ FIFA pasaulio futbolo čempionate su visu dėmesiu, kurį jis pritraukia, gali būti galingas dialogo tarp žmonių ir vyriausybių katalizatorius, padedantis atnešti teigiamų socialinių pokyčių. Asociacija yra įsitikinusi, kad per futbolą, konkrečiai FIFA pasaulio futbolo čempionatą ir tarptautinį dėmesį jam, galima pasiekti teigiamų permainų pasaulyje. „Tačiau futbolas negali būti laikomas visų problemų, visų pirma susijusių su pasaulio politika, sprendimu. 1980-aisiais Vakarai ryžosi boikotuoti Maskvoje vykusias olimpines žaidynes po to, kai Sovietų Sąjungos kariuomenė pradėjo karą Afganistane. Tačiau visi LRT.lt kalbinti pašnekovai smarkiai abejoja FIFA pasaulio futbolo čempionato Rusijoje boikotu. „Jei susivienytų didžiosios Europos ir Pietų Amerikos nacionalinės federacijos, tai tarsi ir būtų įmanoma, bet kol kas, kiek man teko girdėti, apie tai kalba tik britai. Iš dabartinės perspektyvos žvelgiant, tokia tikimybė yra labai nedidelė. Viskas priklausys nuo to, kaip klostysis įvykiai pasaulyje. Bet kol kas, manau, bus kaip su Ukraina - visi daug kalba ir mažai daro“, - teigia N.
„Mano galva, tai, kad čempionatas būtų boikotuojamas, yra nerealu. FIFA yra per daug nupirktų žmonių. Be to, reikia pastebėti, kad 2020-ųjų Europos futbolo čempionatas vyks ir Sankt Peterburge, o šis klausimas buvo sprendžiamas tada, kai jau buvo įvykdyta Krymo okupacija. Taigi UEFA (Europos futbolo federacijų asociacija) irgi spjovė į tai. Čia yra biznio reikalai, FIFA yra didelė uždara akcinė bendrovė, kuri renkasi pinigus, o ne moralines vertybes“, - sako M. Jam antrina ir N. Savo ruožtu filosofas L. „Rusijos veiksmai aiškiai kertasi su bet kokia Olimpinės chartijos dvasia. Neabejoju, kad stiprės šalių nepasitenkinimas, bet ar to pakaks, kad Rusijoje neįvyktų futbolo čempionatas ir kad bent jau svarbiausios šalys boikotuotų, sunku pasakyti. Tokių šansų yra, bet negalima painioti vakarietiškų valstybių parlamentų bei institucijų su tarptautinėmis sporto organizacijomis, kuriose dažnai šeimininkauja labai žemų etikos standartų žmonės. Bijau, kad FIFA sprendimai mus gali nuvilti“, - apgailestauja L. Rusijos futbolo rinktinei nė nereikėtų laimėti Pasaulio futbolo čempionato tam, kad galėtų sau prisikirti pergalę. Jei šis sporto renginys įvyks Rusijoje, tai, pasak L. „Manau, kad čempionatą Rusijoje boikotuoti reikėtų. Logika, kuri teigia, kad negalima painioti sporto ir politikos, iš tiesų politizuoja sportą. Politologas Laurynas Kasčiūnas taip pat pritaria, kad „būtų gerai ir labai sveika, jei čempionatas Rusijoje būtų boikotuojamas“. L. Donskio manymu, Vakarai patys nenukentėjo arba nukentėjo per mažai, kad atimtų propagandinę ir politinę Kremliaus pergalę: „Vienintelis dalykas, kuris byloja, kad Vakarai nudegė nagus nuo putinizmo - numuštas Malaizijos lėktuvas su olandų keleiviais. Jei kas nors įvyktų Europos Sąjungos, NATO viduje, tada reakcija būtų kitokia. O šiandieną reakcija yra tokia todėl, kad Ukraina nėra Vakarai. M. Krukausko teigimu, „nepainiokime sporto su politika“ dainelė tėra eilinis pasiteisinimas. „Kai man pasako - skirkite politiką nuo sporto, visada atsakau - „atskirkite vandenyne upių, lietaus ir paties vandenyno vandenį, tada mes galėsime kalbėtis“, - kalba M. Savo ruožtu L. „Klausimas tik - kokio lygio politika ir kokio požiūrio į žmogaus teises bei taiką standarto besilaikantys žmonės vyrauja sporto organizacijose. Sporto santykis su politika priklauso nuo to, ar sporto organizacijose dominuoja besieliai technokratai, kuriems svarbūs tik pinigai, ar jose kažkokį vaidmenį vaidina žmonės, išpažįstantys demokratines pasaulio taisykles“, - pažymi L. Pasak filosofo, pasaulis neturėtų kartoti praeityje padarytų klaidų. L. „1980-ųjų olimpiada Maskvoje buvo truputėlį kitas atvejis. Ją dalis valstybių boikotavo. Tačiau tai nekeičia reikalo esmės: į šalį, kuri pradėjo karą, buvo nuspręsta nevažiuoti. Mano manymu, jei Rusija neužbaigs savo karo Ukrainoje ir artimiausiu metu nepasitrauks, nereikėtų net svarstyti pasaulio futbolo čempionato rengimo joje. Tačiau jei jis ten įvyks, prisipažinsiu, man būtų be galo liūdna, ir nors esu didelis futbolo mylėtojas, ko gero, man tektų net nežiūrėti to čempionato“, - sako L.
#