Europos futbolo čempionatas, organizuojamas UEFA kas ketverius metus, yra vienas iš svarbiausių ir prestižiškiausių futbolo turnyrų pasaulyje. Šis čempionatas, pritraukiantis milijonus sirgalių visame pasaulyje, turi turtingą ir įspūdingą istoriją, prasidėjusią dar 1960 metais. Europos futbolo valdymo organas UEFA tapo svarbiausiu Europos futbolo valdymo organu.
Čempionato Ištakos ir Pirmieji Turnyrai
Senojo žemyno rinktinių turnyro užuomazgos atsirado 1956 m. Pirmojo turnyro struktūra kurį laiką nesikeitė: rungtynės namuose ir išvykoje iki tol, kol viena komanda iškris. Pirmasis Europos futbolo čempionatas įvyko 1960 m. Prancūzijoje. Iki 1968 m. jis buvo žinomas kaip Europos tautų taurė. Šiame turnyre dalyvavo 17 šalių futbolo rinktinės. Pirmajame čempionate triumfavo Sovietų Sąjunga, finale 2:1 įveikusi Jugoslaviją. Susitikimas būtų pasibaigęs kitaip, jei ne kone stebuklingas rusų vartininko Levo Jašino žaidimas. Tai buvo geriausias SSRS rinktinės žaidėjas, o 113-ą minutę Victoras Ponedelnikas galva pelnė įvartį ir SSRS ekipa su L.Jašinu priešakyje išsaugojo vartus tuščius iki finalinio arbitro švilpuko. Taip SSRS laimi pirmą Europos čempionatą.
Pirmaisiais Europos futbolo čempionato finalinio etapo dalyviais tapo Prancūzijos, Jugoslavijos, Čekoslovakijos ir SSRS futbolininkai. Čempionatas vyko Prancūzijoje, tad vietos futbolo mėgėjai tikėjosi tapti savo numylėtinių pergalės liudininkais. Tačiau jau pirmose pusfinalio rungtynėse šeimininkai 4:5 nusileido jugoslavams, nors likus 15 min. iki susitikimo pabaigos prancūzai pirmavo 4:2. Kitame pusfinalyje SSRS rinktinė 3:0 įveikė Čekoslovakijos futbolininkus. Stipriausia Europos futbolo komanda tapo SSRS rinktinė.
Čempionato Formato Pokyčiai
Iki 1976 m. finaliniuose turnyruose žaidė tik 4 komandos. 1977 m. nutarta išplėsti iki aštuonių - pirmąkart ši naujovė išmėginta 1980 m. Italijoje. 1996 m. Europos čempionate dalyvavo 16 komandų. Po istorinių permainų Rytų Europoje 1996 m.
1968 m. Europos Čempionatas Italijoje
1968 m. Europos futbolo čempionatas vyko Italijoje. Tai buvo antras čempionatas iš eilės, kuriame triumfavo šeimininkų rinktinė. Norą dalyvauti Europos čempionate pareiškė 31 šalies rinktinė. Visos jos pirmą kartą buvo suskirstytos į 8 atrankos grupes, kur buvo kovojama dviejų ratų principu. Į kitą etapą, ketvirtfinalį žengė tik grupių laimėtojai. Ketvirtfinalio porų laimėtojai po dviejų tarpusavio rungtynių pateko į finalinį etapą.
Taip pat skaitykite: Lietuvos krepšinio vingiai
Ketvirtfinalyje italams teko kietas riešutėlis - bulgarai. Sofijoje po atkaklios kovos 3-2 laimėjo šeimininkai, tačiau Neapolyje Italija atsirevanšavo "saugiu" rezultatu 2-0 ir pateko į finalinį etapą. Titulą ginantiems ispanams teko ne kas kitas, o tuometiniai pasaulio čempionai. Pirmos dvikovos 1968-ųjų balandį pabaigoje Londono "Wembley" stadione Bobby Charltonas pelnė vienintelį įvartį ir išplėšė saviškiams pergalę. Po mėnesio abi rinktinės kovojo Madride. 47 min. Amancio Amaro pasiekė įvartį ir išlygino bendrą rezultatą. Tačiau netrukus pasižymėjo Martinas Petersas, o susitikimo pabaigoje įmušė ir Normanas Hunteris. Tai reiškė, kad Ispanija baigė pasirodymą šiame Europos čempionate. Tuo tarpu Jugoslavijos - Prancūzijos dvikovoje intriga buvo nebent pirmosiose rungtynėse Marselyje (1-1). Belgrade jugoslavai nušlavė varžovus net 5-1. Į finalinį čempionato ketvertą trečią kartą iš eilės pateko ir SSRS rinktinė. Po pralaimėjimo Budapešte vengrams 0-2, sovietai namuose atsirevanšavo 3-0.
Finalinį čempionato etapą 1968 m. birželio 5 - 10 dienomis UEFA patikėjo surengti Italijai. Pirmajame pusfinalyje birželio 5 dieną ginklus surėmė Italija ir SSRS. Abi rinktinės šiose rungtynėse pasižymėjo geležine gynyba, skirdamos savų vartų saugumui itin daug dėmesio.
Pusfinalio Burtai
Neapolio "San Paolo" aikštėje vyko nuožmi ir bekompromisė kova - po susidūrimo su Valentinu Afoninu antrajame kėlinyje aikštę turėjo palikti italų puolėjas Gianni Rivera ir italai liko dešimtiese. Jau pratęsimo metu kelio traumą patyrė Giancarlo Barcellino. Pirmajame kėlinyje dominavo SSRS, tačiau po pertraukos iniciatyvą perėmė Italija. Progų buvo sukurta itin mažai. Galiausiai rungtynės baigėsi 0-0. Tuomet 11 metrų baudiniai nebuvo mušami. Peržaisti rungtynes taip pat nebuvo kada - po poros dienų laukė finalas. Komandą nugalėtoją turėjo lemti šiuolaikiniame futbole neįsivaizduojamas faktorius - burtai. Teisėjo iš Vokietijos Kurto Čenšerio mesta moneta pergalę ir kelialapį į finalą lėmė Italijai.
Finalas ir Italijos Triumfas
Tikėdamiesi saviškių triumfo, Neapolyje į finalo rungtynes tarp Italijos ir Jugoslavijos susirinko per 80 tūkst. futbolo gerbėjų. Triukšminga minia nuščiuvo po jugoslavų atakos 39 min. Po pertraukos šeimininkai stengėsi atakuoti, o "jugai" gynėsi kaip įmanydami ir dažnai prasižengdami - antrajame kėlinyje jie surinko net 4 geltonas korteles. Vis dėl to Italiją išgelbėjo Angelo Domenghini, kai 80 min. Per likusį laiką ir pratęsimą įvarčių pasiekta nebuvo.
Antrajame finale kur kas šviežesni buvo italai. Treneris Ferruccio Valcareggi iš pagrindų atnaujino sudėtį, į aikštę išleido nemažai naujų žaidėjų, turinčių šviežių jėgų. Jau 12 min. Italija įsiveržė į priekį, kai po tolimo komandos draugo smūgio kamuolys baudos aikštelėje atiteko laisvam Luigi Rivai ir jam beliko įmušti į apatinį vartų kampą. 31 min. puikiu smūgiu iš 16 metrų rezultatą padvigubino Pietro Anastasi. Įgiję persvarą, italai per likusį laiką kontroliavo iniciatyvą. Italija šventė saviškių pergalę Europoje.
Taip pat skaitykite: Pasaulio irklavimo taurės Šiauliuose
Įsimintini Čempionato Momentai
Per visą Europos čempionato istoriją būta daugybė įsimintinų momentų, kurie įsirėžė į futbolo sirgalių atmintį:
- Antonino Panenkos baudinys (1976 m.): Čekoslovakijos žaidėjas Antoninas Panenka finale prieš Vokietiją realizavo 11 metrų baudinį smūgiuodamas kamuolį lengvai per vidurį, kai vartininkas jau buvo šokęs į šoną. Šis baudinys tapo legendiniu ir iki šiol vadinamas "Panenkos" stiliumi.
- Marco van Basteno įvartis (1988 m.): Olandijos puolėjas Marco van Bastenas finale prieš Sovietų Sąjungą įmušė vieną gražiausių įvarčių Europos čempionato istorijoje. Jis atliko smūgį iš aštraus kampo ore, kamuoliui skriejant į tolimąjį vartų kampą.
- Danijos triumfas (1992 m.): Danija į 1992 m. Europos čempionatą pateko tik dėl Jugoslavijos diskvalifikacijos. Nepaisant to, danai sugebėjo sensacingai laimėti čempionatą, finale įveikę Vokietiją.
- Graikijos stebuklas (2004 m.): Graikija 2004 m. Europos čempionate Portugalijoje tapo tikra sensacija. Niekas nesitikėjo, kad graikai, treniruojami Otto Rehhagelio, sugebės laimėti čempionatą. Tačiau jie parodė puikią gynybą ir komandinę dvasią, įveikdami visas favorites ir finale nugalėdami Portugaliją.
Europos Čempionatų Nugalėtojai
Per visą Europos čempionato istoriją nugalėtojais tapo šios šalys:
- 1960 m. - SSRS
- 1964 m. - Ispanija
- 1968 m. - Italija
- 1972 m. - Vokietija
- 1976 m. - Čekoslovakija
- 1980 m. - Vokietija
- 1984 m. - Prancūzija
- 1988 m. - Olandija
- 1992 m. - Danija
- 1996 m. - Vokietija
- 2000 m. - Prancūzija
- 2004 m. - Graikija
Ispanija ir Vokietija yra sėkmingiausios Europos čempionato komandos, laimėjusios po 3 kartus.
Europos Čempionato Rekordai ir Statistika
Per visą Europos čempionato istoriją užfiksuota daugybė rekordų ir įdomių statistinių duomenų:
- Rezultatyviausias žaidėjas: Michelis Platini (Prancūzija) - 9 įvarčiai (1984 m.).
- Jauniausias žaidėjas: Jetro Willemsas (Nyderlandai) - 18 metų ir 71 diena (2012 m.).
- Seniausias žaidėjas: Kostas Chalkias (Graikija) - 38 metai (2012 m.).
- Daugiausiai kartų čempionais tapusios šalys: Ispanija ir Vokietija (po 3 kartus).
2020 m. Europos futbolo čempionatas, dėl pandemijos perkeltas į 2021 m., vyko 12 skirtingų Europos šalių miestuose. Šis čempionatas buvo unikalus tuo, kad neturėjo vieno šeimininko.
Taip pat skaitykite: I diviziono A grupė
FIFA Pasaulio Čempionatas: Istorija ir Įdomybės
FIFA pasaulio čempionatas - stipriausių planetos vyrų futbolo rinktinių turnyrai. Paprastai jie vyksta vienoje šalyje, tačiau 2002 m. Pasaulio futbolo čempionatas rengiamas nuo 1930 m. Pirmenybės neįvyko tik 1942 m. Daugiausiai kartų pergalę šventė Brazilija, laimėjusi pirmenybes 5 kartus. Pasaulio futbolo čempionatas yra labiausiai žiūrimas renginys, kurį stebi milijonai žmonių. 2006 m. Vokietijoje vykusio čempionato finalą per TV žiūrėjo 715,1 milijono žiūrovų.
Pasaulio Čempionato Ištakos
Futbolo ištakų ieškoma antikinėje Graikijoje ir Romoje, renesansinėje Italijoje. Ten išties buvo mėgstami komandiniai žaidimai su kamuoliu, daug kuo primenantys futbolą. Tačiau tikroji šio žaidimo tėvynė - Didžioji Britanija. Čia žaidimai su kamuoliu itin išpopuliarėjo XIX a. Didėjant šalies urbanizacijai, augant miestų gyventojų skaičiui, atsirado gausybė komandų, bet nebuvo aiškių žaidimo taisyklių. Tai tapo ypač aktualu įvairių universitetų, koledžų, mokyklų atstovams, kurie norėjo varžytis tarpusavyje, tačiau nesutarė, kaip reikia tai daryti.
1846 m. Kembridžo universitete įvyko įvairių komandų atstovų susitikimas, jame po audringų diskusijų buvo priimtos pirmosios futbolo taisyklės, žinomos kaip Kembridžo taisyklės. 1857-aisiais Šefilde buvo įkurtas seniausias iki šiol gyvuojantis futbolo klubas - „Sheffield Football Club“. Jis daug prisidėjo prie tolesnio futbolo taisyklių tobulinimo. Pavyzdžiui, nusistovėjo vienu metu žaidžiančių komandos futbolininkų skaičius - 11. Anksčiau buvo galima pamatyti žaidžiant, tarkime, po 14 futbolininkų. 1863 m. buvo įsteigta Anglijos futbolo asociacija, po dešimtmečio - Škotijos futbolo asociacija. Ne kartą buvo peržiūrėtos taisyklės, atsisakyta kai kurių tuomet naudotų regbio elementų.
Pirmosios Rungtynės
Pirmosios tarptautinės futbolo rungtynės vyko taip pat Didžiojoje Britanijoje. 1872 m. Glazge (Škotijoje) pirmąsias oficialias rungtynes žaidė Anglijos ir Škotijos komandos. Abi šios šalys yra Jungtinės Karalystės dalis, bet nuo pat XIX a. turi atskiras nacionalines rinktines, kaip ir Šiaurės Airija (tuomet - dar visa Airija) bei Velsas. 1870-1872 m. buvo surengtos penkerios draugiškos Anglijos ir Škotijos rinktinių rungtynės (dvejos baigėsi lygiosiomis, tris kartus pergalę šventė anglai), o 1872 m. lapkričio 30 d. Edinburge, „Hamilton Crescent“ kriketo stadione, stebint 4 tūkst. žiūrovų, įvyko pirmosios oficialios tarptautinės futbolo rungtynės, pasibaigusios lygiosiomis 0:0.
FIFA Įkūrimas ir Olimpinės Žaidynės
Vis didesnio dėmesio futbolas susilaukė ir žemyninėje Europoje bei kituose pasaulio regionuose. 1904 m. buvo įsteigta Tarptautinė futbolo asociacijų federacija - FIFA. Vasaros olimpinėse žaidynėse 1900 m. (Paryžiuje) ir 1904 m. (Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Sent Luise) futbolas buvo parodomoji sporto šaka, o nuo 1908-ųjų tapo oficialia olimpinių žaidynių šaka.
Pirmasis Pasaulio Čempionatas Urugvajuje
„Šiandien mes jau negalime apriboti futbolo vien olimpinėmis žaidynėmis“, - FIFA kongrese 1927-aisiais pareiškė Prancūzijos futbolo federacijos prezidentas Anri Delonė. Jis pasiūlė rengti Europos ir pasaulio futbolo čempionatus. Pasaulio čempionatą pavyko surengti gana greitai, jau 1930 m., o štai pirmasis Europos futbolo čempionatas įvyko tik 1960-aisiais Paryžiuje.
Nusprendus rengti pasaulio futbolo čempionatą 1930 m., iškilo labai rimtas klausimas: kurioje šalyje jis turėtų vykti? FIFA kongrese buvo svarstomos kelių šalių - Ispanijos, Italijos, Nyderlandų, Švedijos ir Urugvajaus - kandidatūros. Favorite buvo laikoma Pietų Amerikos valstybė, mat prieš tai Urugvajaus rinktinė buvo du kartus tapusi olimpine čempione. Ji pelnytai laikyta stipriausia pasaulyje.
Urugvajus darė viską, kad pirmasis pasaulio futbolo čempionatas būtų surengtas ir pavyktų. Buvo pažadėta šalies sostinėje Montevidėjuje pastatyti modernų stadioną, padengti nemažą dalį čempionate dalyvausiančių rinktinių narių išlaidų. Prancūzų skulptorius Abelis Lafleras gavo užsakymą sukurti čempionato prizą, turėjusį atitekti nugalėjusiai komandai. Tai buvo sparnuotos pergalės deivės Nikės laikoma aštuoniakampė taurė. Skulptūrėlė buvo pagaminta iš paauksuoto sidabro, o jos pagrindas - iš lazurito.
Tai buvo pirmasis ir vienintelis pasaulio futbolo čempionatas, prieš kurį nevyko kvalifikaciniai atrankos turnyrai. Be šeimininko Urugvajaus, į čempionatą greitai užsiregistravo nemažai Vakarų pusrutulio rinktinių: Argentinos, Čilės, Brazilijos, Paragvajaus, Bolivijos, Peru, Meksikos, JAV. O štai europiečiai atsakyti delsė, nors FIFA prezidentas Žiulis Rimė nėrėsi iš kailio, ragindamas dalyvauti čempionate. Daugelis argumentavo nenorą vykti į Urugvajų tuo, kad kelionė laivu per Atlantą - labai tolima, brangi ir pavojinga. Britai atsisakė dalyvauti pasaulio čempionate motyvuodami, kad turi savo lygą. Italai, ispanai, vokiečiai ir daugelio kitų šalių atstovai irgi nesutiko vykti į Urugvajų. Senajam žemynui atstovavo tik keturios šalys: Prancūzija, Belgija, Jugoslavija ir Rumunija. Prancūzus ir belgus pavyko įkalbėti nesunkiai, o štai Balkanų regione teko gerokai pasistengti.
Finalas ir Urugvajaus Pergalė
Finalines Urugvajaus ir Argentinos komandų rungtynes perpildytame „Centenario“ stadione 1930 m. liepos 30 d. stebėjo daugiau nei 90 tūkst. žmonių. Finalinės rungtynės vyko liepos 30 d. „Centenario“ stadione. Jis buvo sausakimšas. Laivais iš Buenos Airių į Montevidėją atplaukė daugiau kaip 15 tūkst. argentiniečių sirgalių. Vis dėlto kai ką sirgaliai sugebėjo paslėpti, ir rungtynių metu tribūnose ne kartą aidėjo šūviai (laimė, į orą). Pirmąjį pasaulio futbolo čempionatų istorijoje įvartį pelnė urugvajietis Pablas Doradas 12-ąją rungtynių minutę. Po to buvo du argentiniečių įvarčiai, bet galiausiai šeimininkai atsitiesė ir pelnė tris įvarčius. Pergalę rezultatu 4:2 šventė urugvajiečiai, tapę pirmojo pasaulio futbolo čempionato nugalėtojais.
Pasaulio Čempionato Statistika
15 - tiek įvarčių (daugiausiai iš visų) pasaulio čempionatuose nuo 1998 iki 2006 metų įmušė brazilas Ronaldo.25 - tiek rungtynių (daugiausiai iš visų) pasaulio pirmenybėse sužaidė legendinis vokietis Lotharas Matthausas.199 854 - tai didžiausias žiūrovų skaičius, „Maracanos“ stadione stebėjusių 1950 metų mačą tarp Brazilijos ir Urugvajaus.
2014 m. Pasaulio Čempionato Sensacija: Ispanija prieš Olandiją
2014 m. Pasaulio futbolo čempionate Brazilijoje įvyko netikėtumas: Ispanijos rinktinė, tuometinė pasaulio ir Europos čempionė, susitiko su Olandijos rinktine, pasaulio vicečempione. Rungtynės baigėsi sensacingu rezultatu 5:1 Olandijos naudai. Tai buvo vienas skaudžiausių pralaimėjimų Ispanijos futbolo istorijoje ir puikiai parodė, kad net ir stipriausios komandos gali patirti netikėtumų.
Planetos ir Europos čempionai ispanai į Braziliją atvyko tik vieno - apginti turnyro titulą. Prieš ketverius metus Pietų Afrikoje pirmą kartą istorijoje aukso medalius iškovoję ispanai ir šiomis dienomis įrodinėja, kad yra pasirengę pratęsti nuo 2008 m. Tačiau šiemet Ispanijos rinktinė bus šiek tiek atsinaujinusi, nes po praėjusio čempionato joje neliko šešių futbolininkų: Jose Capdevilla, Jesuso Navaso, Alvaro Arbeloa, Carloso Marchenos, Fernando Llorente ir Victoro Valdeso. Vietoje jų į nacionalinę ekipą buvo pakviesti Davidas de Gea, Cesaras Azpilicueta, Juanfranas Torresas, Koke, Santi Cazorla ir Diego Costa. Pasaulio čempionato metu daugiausiai dėmesio turėtų susilaukti naujasis ispanų puolėjas D.Costa, kurio tėvynė yra Brazilija. Būtent šioje šalyje ir vyksta 2014 m. planetos pirmenybės.
Olandijos rinktinė, skirtingai nei Ispanijos, į Braziliją atvyko padaryti tai, ko „per plauką“ nepavyko padaryti Pietų Afrikoje. Bet gali nutikti ir taip, kad šis žvėris savo praeities žaizdas prisimins tik per tirštą rūką, nes iš praėjusio pasaulio čempionato, šių metų rinktinėje liko vos septyni futbolininkai: Robinas van Persie, Michaelas Vormas, Wesley Sneijderis, Nigelas de Jongas, Arjenas Robbenas, Dirkas Kuytas ir Klaasas-Janas Huntelaaras. Verta paminėti ir tai, jog dabar nacionalinę ekipa treniruoja ne Bertas van Marwijkas, o Louisas van Gaalas.
Futbolas Lietuvoje
Lietuvoje futbolas pradėtas žaisti 1910-12 (neoficialiais duomenimis, Klaipėdos krašte - 19 a. pabaigoje). 1922 įvyko pirmosios futbolo pirmenybės (pradėjo 10, baigė 5 komandos). 1923 Lietuvos futbolo sporto lyga įstojo į Tarptautinę futbolo asociacijų federaciją (narystė suspenduota 1944, atkurta 1991). 1924 Lietuvos futbolo rinktinė dalyvavo olimpinėse žaidynėse.
Nuo 1947 rengiami Lietuvos futbolo taurės (1947-91 Tiesos taurės) turnyrai, nuo 1995 dėl supertaurės žaidžia Lietuvos čempionas ir taurės laimėtojas. 1946 ir 1947 Lietuvos jaunių futbolo rinktinė tapo SSRS čempione, 1983 jaunimo rinktinė - SSRS tautų spartakiados futbolo turnyro nugalėtoja. Vilniaus Žalgiris 1987 tapo universiados čempionu ir SSRS pirmenybių 3 vietos laimėtoju, 1990 - Baltijos šalių čempionu. 2019 Lietuvos vaikinų iki 21 m. futbolo rinktinė. Moterų futbolas pradėtas žaisti nuo 1970, nuo 1994 rengiami Lietuvos moterų futbolo čempionatai.
SSRS olimpinėje rinktinėje žaidė A. Kulikauskas, V. Kasparavičius, S. Baranauskas, V. Ivanauskas, V. Jurkus, V. Sukristovas (1988 Europos vicečempionas); A. Janonis ir A. Narbekovas 1988 tapo Seulo olimpinių žaidynių čempionais. Europos jaunių (16 m.) čempionu tapo V. Baltušnikas (1985), vicečempionais - R. Bubliauskas, A. Kalinauskas, D. Kazlauskas (visi 1984), 3 vietos laimėtojais - R. Kapustas, G. Staučė (abu 1986), Europos jaunių (18 m.) čempionu - G. Staučė (1988), vicečempionais - R. Bubliauskas, V. Ivanauskas (abu 1984). Kiti žymiausi futbolininkai: V. Balčiūnas, S. Danisevičius, Z. Ganusauskas, P. Glodenis, E. Jankauskas, S. Krocas, R. Marcinkus, S. Penkauskas, S. Ramelis, E. Riabovas, V. Saunoris, V. Tučkus, B. Zelkevičius; K. Andziulis (nuo 1965) ir R. Juška (nuo 1983) turi nuolatinę FIFA teisėjo kategoriją.
tags: #pasaulio #futbolo #cempionatas #olandija #ispanija