Šiame straipsnyje apžvelgiama pasaulio futbolo čempionatų istorija, pradedant pirmuoju čempionatu Urugvajuje 1930 m. ir baigiant čempionatu Prancūzijoje 1938 m. Aptariami svarbiausi įvykiai, dalyviai, nugalėtojai ir įdomūs faktai apie šiuos ankstyvuosius čempionatus.
Pirmasis pasaulio futbolo čempionatas Urugvajuje (1930 m.)
Iki Pasaulio čempionato finalinio turnyro Vokietijoje likus kiek mažiau nei 3 mėnesiams, pradedamas straipsnių ciklas apie iki šiol įvykusius čempionatus. Pirmasis pasaulio futbolo čempionatas įvyko 1930 metais. Čempionatas buvo paskirtas surengti Urugvajui kaip tuometiniams olimpiniams čempionams. Taip pat tuo metu šalis šventė nepriklausomybės šimto metų jubiliejų, tad Urugvajaus gyventojams tai buvo didelė šventė. Šis čempionatas buvo vienintelis be atrankos varžybų, rinktinės buvo tiesiog jame pakviestos dalyvauti. Išsigandusios ilgos bei varginančios kelionės per Atlantą, dalyvauti čempionate sutiko tik keletas Europos komandų. Iki čempionato likus 2 mėnesiams nei viena senojo žemyno komanda nebuvo įteikusi oficialaus sutikimo dalyvauti čempionate. Tačiau tada į šį reikalą įsikišo tuometinis FIFA prezidentas Jules Rimet, kuris ilgai tarėsi su Urugvajaus vyriausybe ir prižadėjo Europos rinktinėms apmokėti visas kelionės išlaidas.
Dalyviai ir formatas
Pagaliau keturios Europos rinktinės pasiryžo pradėti ilgą bei varginančią trijų savaičių kelionę laivu per Atlantą. 13 rinktinių buvo suskirstytos į 4 grupes, visos rungtynės vyko Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje.
Svarbiausi momentai
Pirmos dvi atidarymo rungtynės buvo ir pirmosios pasaulio čempionatų rungtynės istorijoje. Liepos 13 dieną Prancūzija rezultatu 4-1 sutriuškino Meksikos vienuolikę, o tuo pačiu metu kitame Montevidėjaus stadione JAV įveikė belgus rezultatu 3-0. Pirmąjį įvartį pasaulio čempionatų istorijoje įmušė Prancūzijos rinktinės žaidėjas Lucienas Laurentas. Amerikietis Bertas Patenaude pelnė pirmąjį "hat-tricką" pasaulio čempionatų istorijoje, o jo komande tose rungtynėse 3-0 nugalėjo Paragvajaus rinktinę. Abi pusfinalio rungtynės baigėsi vienodais rezultatais 6-1 - Argentina nugalėjo JAV, o Urugvajaus vienuolikė įveikė jugoslavus. Kadangi tradicinės rungtynės dėl 3 vietos iki 1934 m. pasaulio čempionato neatsirado, šis čempionatas tapo unikalus tuo, kad jame neišaiškėjo 3 vietos laimėtojas ir nebuvo jokių rungtynių tarp pusfinalio ir finalo. Tačiau kai kurie šaltiniai, ypatingai 1984 m.
Finalas ir paveldas
Pirmasis istorijoje pasaulio futbolo čempionato finalas buvo žaidžiamas Montevidėjuje "Centenario" stadione liepos 30 dieną. Prieš rungtynėms prasidedant tarp komandų kilo ginčas su kieno kamuoliu turėtų būti žaidžiama. Finalą po pralaimėto pirmojo kėlinio ir gan atkaklios kovos 4-2 laimėjo Urugvajaus rinktinė, kuri prie turėto Olimpinių žaidynių aukso pridėjo dar vieną prestižinį trofėjų. Po rungtynių Pasaulio čempionų taurę pristatė bei nugalėtojams įteikė FIFA prezidentas Jules Rimet, ir šis trofėjus vėliau buvo pavadintas jo vardu. Taigi štai koks buvo pirmasis istorijoje pasaulio futbolo čempionatas Urugvajuje.
Taip pat skaitykite: Įdomūs Faktai apie Pasaulio Futbolo Čempionatus
Pasaulio futbolo čempionatas Brazilijoje (1950 m.)
Tiek 1942 m., tiek 1946 m. planuoti čempionatai buvo atšaukti, nes pasaulį aptemdė tragiškiausias įvykis koks tik gali įvykti žmonijai - milijonus gyvybių nusinešęs II pasaulinis karas. Žmonės užmiršo futbolą, jiems tik rūpėjo kaip išsaugoti savo gyvybę, taigi per šį laikotarpį pasaulyje žlugo daugybė talentų, galbūt galėjusių tapti pasaulinio lygio futbolo žvaigždėmis. Sekantis pasaulio čempionatas jau vyko praėjus net 12-ai metų nuo paskutinio 1938 metais Prancūzijoje vykusio čempionato, ir jo šeimininke tapo Brazilija. Pasibaigus karui FIFA bandė kuo greičiau atgaivinti turnyrą ir iš pradžių planavo jį surengti 1949 m., tačiau norinčiųjų neatsirado. FIFA kongrese, vykusiame 1946 metų liepos mėnesį Liuksemburge, brazilai vieninteliai pasiūlė tapti 1950 metų pasaulio futbolo čempionato šeimininkais, ir visi argumentai buvo jų naudai - 4-ąjį pasaulio čempionatą sumanyta rengti Pietų Amerikoje, nes didžioji dalis Europos buvo dar neatsitiesusi po II pasaulinio karo, be to brazilai tuo metu viešpatavo Pietų Amerikoje, buvo daugkartiniai šio žemyno čempionai, futbolas šioje šalyje buvo pasiekęs tokį lygį, kad buvo arti fanatizmo ribos. Taigi FIFA nieko nelaukė ir nusprendė, kad brazilams teks surengti šį įspūdingą futbolo karnavalą. Tame pačiame kongrese buvo nuspręsta, kad pasaulio čempionato taurė nuo šiol vadinsis Jules Rimet taure, taip buvo pagerbiama Jules Rimet vadovavimo FIFA 25-erių metų jubiliejus.
Dalyvavimas ir keistos grupės
Šis pasaulio čempionatas buvo pirmasis kuriame dalyvavo britų komandos. Po to, kai Didžiosios Britanijos rinktinė 1947 metais rezultatu 6-1 sutrypė Europos rinktinę, šiame čempionate ji buvo laikoma viena iš favoritų. Kai kurios šalys pasitraukė iš čempionato dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui Indijos rinktinė atsisakė dalyvauti čempionate todėl, kad FIFA jiems neleido rungtyniauti basomis, Vokietija ir Japonija nedalyvavo dėl okupacijos. Visa tai lėmė, jog grupių etapas buvo labai keistas - dvi grupės po 4 komandas, viena grupė, kurioje buvo 3 komandos, o vienoje grupėje žaidė tik 2 rinktinės. Taigi savo grupių nugalėtoja tapo, ir į finalinę grupę pateko Brazilijos rinktinė, 4-0 nugalėjusi Meksiką, 2-2 sužaidusi su Šveicarija, bei 2-0 įveikusi jugoslavus, II grupės nugalėtojais tapo ispanai 3-1 įveikę JAV, 2-0 Čilę ir 1-0 anglus. Kitą grupę sudarė tik 3 komandos, taigi nugalėtojams švedams užteko 3-2 įveikti italus, bei sužaisti lygiosiomis su Paragvajumi.
Finalinis etapas ir "Maracanazo"
Šis čempionatas buvo vienintelis be tikro finalo. Finaliniame mače brazilams užteko ir lygiųjų prieš Urugvajų, kadangi brazilai 7-1 ir 6-1 atitinkamai sutriuškino švedus bei ispanus, o Urugvajus sužaidė lygiosiomis su Ispanija ir vieno įvarčio dėka 3-2 įveikė Švedijos rinktinę. Prieš finalą, liepos 15-ąją, San Paulo "Gazeta Le Sportiva" antraštės mirgėjo: "Rytoj mes tapsime čempionais, rytoj nugalėsime Urugvajų" ir pan. Pirmosios dvi Brazilijos rinktinės rungtynės finaliniame etape sukėlė didžiulę euforiją šalyje. 7-1 nugalėti švedai, bei 6-1 ispanai. Brazilai žaidė laimingi, džiaugdamiesi žaidimu. Kai išaušo finalo diena, brazilų pergalė niekam nekėlė jokių abejonių, laikraščiai juos jau vadino pasaulio čempionais, kadangi Brazilijos rinktinei dėl geriau sužaistų rungtynių finaliniame etape užteko ir lygiųjų. Į finalą susirinko 173,850 žiūrovų su bilietais, o dar pridėjus žurnalistus, oficialius asmenis ir svečius, rungtynes stebėjo apie 200,000 žmonių - tai absoliutus visų laikų rekordas. Prieš rungtynes Rio De Žaneiro meras štai taip kreipėsi į žaidėjus: "Jūs - žaidėjai, kuriuos po mažiau nei kelių valandų visa Brazilija nešios ant rankų bei vadins čempionais. Jūs - žaidėjai, kurie neturi konkurentų visame žemes pusrutulyje. Jūs žaidėjai, kurie įveiktų bet ką pasaulyje. Taigi finalas prasidėjo. Pirmas kėlinys vyko nervingai, ir baigėsi be įvarčių .
Jeigu jūs paklaustumėte brazilo kokia jo svajonė, jis atsakytų, kad įmušti įvartį Maracanoje, pasaulio čempionato finale. Tačiau, tai padaryti pavyko tik vienam brazilui - saugas Friaca 46 minutę nuginklavo Urugvajaus rinktinės vartininką ir išvedė Brazilijos rinktinę į priekį. 1-0. Tačiau visos brazilų viltys ėmė griūti kaip kortų namelis, kai 66 minutę rezultatą išlygino urugvajietis Juanui Alberto Schiaffino. Maracana paskendo tyloje, ir nors net rezultatui esant 1-1, brazilams to pilnai užteko, kad jie taptų čempionais, 79 minutę masinė futbolo euforija virto masine isterija, kai įveikęs visus brazilų gynėjus įvartį pelnė urugvajietis Alcidesas Ghiggia. Ir tada futbolo šventovėje pasidarė tylu kaip kapinėse. Po daugelio metų A.Ghiggia pasakė: "Tik trys žmonės per visą istoriją vienu judesiu sugebėjo nutildyti Maracana stadioną. Tai Frankas Sinatra, popiežius Jonas Paulius II ir aš." A.Ghiggios įvartis buvo priimtas mirtina tyla visame stadione. "Tas įvartis, vienas paprasčiausias įvartis, atrodytų padalijo visą Braziliją į dvi fazes: prieš įvartį ir po įvarčio," - rašė vienas sporto žurnalistas. Brazilai pralaimėjo ir Pasaulio čempionais tapo urugvajiečiai. "Kai žaidėjams labiausiai reikėjo Maracanos - ji tylėjo. Tu negali patikėti savęs stadionui, tai pamoka nuskandinusi mus 1950 metų vėlyvą liepos vakarą,"- rašė poetas Chico Buarque.
Pamoka ateičiai
Urugvajus, Italija, Anglija, Vakarų Vokietija, Argentina ir Prancūzija, visos šios šalys laimėjo čempionatus vykusius jų šalyje. Brazilai liko vieninteliai pasaulio čempionai, nelaimėję čempionato savo šalyje. "Aš buvau nejudantis, sėdėjau ant betoninių laiptų, žiūrėjau į šviečiančią saulę, kuri taip gražiai buvo pakibusi ant stadiono, klausiausi minios tylos, nutraukusios visas raudas, šūkavimų ir nesutarimų", - sielvartavo poetas Carlos Heitor Cony. Išgyvenę tą žiaurią popietę sakė, kad daugiau niekada nebebus laimingi… Kas įvyko 1950 liepos 16-ąją, nusipelnė kolektyvinio paminklo, kaip kad nežinomo kareivio kapo. Kai minia palikinėjo Maracaną, buvo užfiksuotas tik vienas smurto proveržis - Rio De Žaneiro mero, to, kuris "sveikino čempionus", granitinis biustas buvo nugriautas. Štai kokią masinę tragediją išgyveno visa Brazilija po pralaimėto finalo prieš Urugvajų. Tai buvo įvykis kuris visada išliks futbolo istorijoje, kaip pamoka, kad net stipriausios futbolo komandos turi visada gerbti ir įvertinti savo varžovus bei per anksti savęs nekarūnuoti nugalėtojais, nes pagal senai "nuvalkiotą", tačiau labai protingą frazę, futbolą žaidžia ne pavardės o komandos ir žmonės. Štai koks buvo 1950 metų pasaulio futbolo čempionatas Brazilijoje, čempionatas kuris visada liks visų futbolo gerbėjų atmintyje.
Taip pat skaitykite: Lietuvos krepšinio vingiai
Pasaulio futbolo čempionatas Prancūzijoje (1938 m.)
Šis pasaulio čempionatas Prancūzijoje buvo paskutinis prieš II pasaulinį karą. 1934 metų pasaulio čempionate Italijoje diktatorius Mussolinis pasinaudojo pasaulio čempionatu stengdamasis įrodyti fašistinės propagandos pranašumą. Po dviejų metų tą patį padaryti bandė ir Adolfas Hitleris 1936 m. Taigi, Europai svyruojant ant II pasaulinio karo ribos, FIFA vadovai turėjo būti diplomatiški renkant 1938 m. pasaulio čempionato šeimininkus. Argentinai buvo taikoma pirmenybė atsižvelgiant į tai, kad čempionatų vieta kas 4 metus turėjo keistis tarp Pietų Amerikos ir Europos. Argentina buvo beveik garantuota, kad jie bus šio čempionato šeimininkais, tačiau FIFA išsigando tų pačių problemų kaip ir čempionate Urugvajuje, tai yra problemų dėl didžiulių atstumų tarp Pietų Amerikos ir Europos. Tada buvo 57 šalys - FIFA narės ir dauguma jų buvo iš Europos, taigi buvo galima spėti, kad 3 pasaulio čempionatas vyks Europos šalyje, ir ta garbė atiteko Prancūzijai.
Dalyviai ir atkrintamosios varžybos
Taigi turnyro sistema buvo tokia pat kaip ir čempionato Italijoje, tai yra su atkrintamosiomis varžybomis. Argentina ir Urugvajus ir vėl neatvyko iš Pietų Amerikos. Argentinos atstovai įsižeidė, kad jie nebuvo paskirti čempionato šeimininkais,o vienintele komanda atstovavusi Pietų Amerikai šiame turnyre buvo Brazilija. Šiame pasaulio čempionate dalyvavo 15 rinktinių - jame vietą iškovojusi Austrija vėliau dėl prisijungimo prie Vokietijos buvo priversta iš turnyro pasitraukti dar prieš jam prasidedant. Pirmas etapas buvo labai įtemptas, net penkios iš šešių rungtynių pareikalavo pridėtinio laiko arba pakartotinių rungtynių. Vienos iš tokių rungtynių buvo Italija - Norvegija, ir kai norvegai rungtynių pabaigoje pelnė įvartį italai vos neiškrito iš tolimesnių čempionato kovų, bet jis italų laimei buvo neįskaitytas dėl nuošalės. Brazilija įveikė lenkus rezultatu 6-5 - tose rungtynėse brazilas Leonidas ir lenkas Ernestas Wilimowskis pelnė net po 4 įvarčius.
Kontroversiškas pusfinalis ir finalas
Italai į finalą pateko įveikę brazilus rezultatu 2-1. Brazilai labai netikėtai į aikštę neišleido rezultatyviausio čempionato žaidėjo Leonido, mat jie norėjo jį patausoti finalui, į kurį brazilai deja taip ir nepateko. Tai buvo vienas iš kontraversiškiausių trenerio sprendimų per visą čempionatų istoriją. Rungtynėse del 3 vietos, kuriose susitiko Brazilija prieš Švedija, į Brazilijos rinktinės sudetį grįžo puolėjas Leonidas, ir brazilai šiose rungtynėse rezultatu 4-2 įveikė Švediją. Finalas vyko "Colombes" stadione Paryžiuje. Vittorio Pozzo vadovaujama Italijos rinktinė greitai įsiveržė į priekį, tačiau vengrai rezultatą išlygino per 2 minutes. Italai ir vėl įsiveržė į priekį gana greitai, taigi rezultatas pasibaigus pirmajam kėliniui buvo 3-1 italų naudai. Vengrijos rinktinei antrajame kėlinyje taip ir nepavyko atsitiesti - nors vengrai dar pelnė vieną įvartį, į jį netrukus atsakė italų žvaigždė Silvio Piola, kuris įmušė ketvirtą kartą - rungtynės baigėsi rezulatatu 4-2 italų naudai.
Futbolo istorija Lietuvoje
Fùtbolas (angl. football < foot - pėda + ball - kamuolys), europiẽtiškasis fùtbolas, sportinis žaidimas, kurio dalyviai kojomis arba galva smūgiuoja kamuolį, stengdamiesi jį įmušti į vartus. Žaidžia 2 komandos po 11 žaidėjų (iš jų 1 vartininkas) stačiakampėje (100-110 × 64-75 m) aikštėje (dažniausiai vejoje), kurios abiejuose galuose yra 7,32 m pločio, 2,44 m aukščio vartai (su tinklu). Aikštėje kamuolys varomas kojomis, liečiamas bet kuria kūno dalimi, išskyrus rankas (jomis kamuolys išmetamas iš užribio, jį gali liesti vartininkas baudos aikštelėje). Laimi komanda, pelniusi daugiau įvarčių. Žaidžiami 2 kėliniai po 45 min (su 15 min pertrauka); moterys žaidžia 2 kėlinius po 40 min (su 10 min pertrauka). Rungtynėms vadovauja 3 teisėjai: 1 aikštės ir 2 šoniniai. Laimi komanda, įmušusi į varžovų vartus daugiau įvarčių. Žinoma, kad prieš kelis tūkstantmečius kamuolius gainiodavo Kinijoje, Egipte, žaidimą su kamuoliu Odisėjoje mini Homeras. 1857 Sheffielde (Didžioji Britanija) įkurtas profesionalaus futbolo klubas, 1885 parengtos futbolo taisyklės, 1872 11 30 Glazge įvyko pirmosios tarpvalstybinės (Škotijos ir Anglijos) rungtynės (0:0). 1900 futbolas įtrauktas į olimpinių žaidynių programą, 1904 įkurta Tarptautinė futbolo asociacijų federacija (pranc. Fédération Internacionale de Football Association, FIFA). Nuo 1930 rengiami pasaulio, nuo 1960 Europos čempionatai. 1954 įkurta Europos futbolo asociacijų sąjunga (pranc. Union des Associations Européennes de Football, UEFA). Nuo 1955 rengiamos Europos čempionų taurės ir UEFA taurės varžybos. 1972 FIFA oficialiai pripažino moterų futbolą (nuo 1991 vyksta pasaulio čempionatai). 1982 Brazilijoje įvyko pasaulio salės futbolo čempionatas, 1995 - pasaulio paplūdimio futbolo čempionatas.
Futbolo atsiradimas Lietuvoje
LIETUVOJE pirmąsias futbolo komandas sudarė 1909 grįžęs į Lietuvą Rusijos karininkas V. Petrauskas. 1912 įvyko oficialios rungtynės tarp Kauno ir Vilniaus miestų komandų (10:5 laimėjo vilniečiai). 1912 ir 1913 Kauno komanda išvykoje ir namuose žaidė su Eitkūnų (Vokietija) futbolininkais. 1919 07 13 sporto šventėje įvyko Lietuvos sporto sąjungos (LSS) ir Aviacijos mokyklos komandų rungtynės (4:2 laimėjo LSS). 1920 įsteigta Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS) pirmenybę teikė futbolui. 1921 LFLS komanda laimėjo visas 3 rungtynes su užsienio diplomatų Kaune komanda. 1922 įvyko pirmasis Lietuvos futbolo čempionatas, kuriame dalyvavo 10 komandų (baigė 6). 1923 Lietuvos sporto lyga (1923 11 25 joje įkurta savarankiška Lietuvos futbolo lyga, LFL) priimta į FIFA (narystė 1946 suspenduota), pradėtas leisti LFL žurnalas Sportas. 1924 suorganizuoti teisėjų kursai (5 dalyviai iš 35 gavo I teisėjų kategoriją), surengtos Kooperacijos taurės rungtynės (LFLS 2:1 nugalėjo Kovą). Kovas, nugalėjęs (2:1) Klaipėdos apygardos čempioną Sportverein, tapo Lietuvos čempionu, Lietuvos rinktinė dalyvavo VIII olimpinėse žaidynėse Paryžiuje (Šveicarijai pralaimėjo 0:9).
Taip pat skaitykite: Pasaulio irklavimo taurės Šiauliuose
Tarpukario ir pokario laikotarpis
1926 įsteigta Lietuvos futbolo teisėjų kolegija (iniciatoriai A. Vasiliauskas, pirmininkas 1926-1932, V. Balčiūnas, pirmininkas 1933-1940, J. Šulginas, K. Markevičius, E. Fersteris). 1932 sportinius žaidimus ėmė globoti Kamuolio žaidimų sąjunga (KAŽAS); 1933 joje įsteigta futbolo sekcija (vėliau komitetas, vadovas V. Balčiūnas). 1936 pereita prie varžybų ruduo-pavasaris; veikė 80 futbolo klubų, juose buvo 8000 futbolininkų. 1937 sudarytas detalus 3 m. futbolo plėtros planas. Valstybiniu komandos treneriu patvirtintas N. Čerekas, Kauno aukščiausios klasės komandas treniravo K. Jiszda (Austrija), rinktinę - W. Hahnas, sudarytos 2 rinktinės (A ir B), numatyta sudaryti jaunių rinktinę. 1940 SSRS okupavus Lietuvą liko nebaigtas Lietuvos čempionatas. Kelis kartus keitėsi futbolo vadovybė, 1940 pabaigoje panaikintas KAŽAS. Didžiausiuose miestuose vyko Žaibo turnyrai. Klubų pavadinimai pakeisti naujais (pvz., Dinamo, Spartakas, Spartuolis). 1941 pavasarį pradėtą (žaidė 8 komandos) Lietuvos čempionatą nutraukė karas. Nacių okupacijos metais sportinis gyvenimas vėl atgijo. Futbolo komitetui ėmė vadovauti J. Citavičius. Buvo žaidžiamos draugiškos rungtynės. Žaista su vokiečių karių komandomis Luftvaffe, Reichsbahn, Vermacht. 1942, 1943 vyko apygardų čempionatai, jų laimėtojai olimpine sistema kovojo dėl čempiono vardo. Nemažai futbolininkų per okupacijas žuvo, baigiantis II pasauliniam karui pasitraukė į Vakarus.
Pokario futbolas sovietinėje Lietuvoje
1945 vėl surengtas Lietuvos čempionatas (čempionu tapo Kauno Spartakas, lemiamose rungtynėse 4:0 įveikęs Vilniaus Dinamo), sudaryta laikinoji futbolo sekcija (vadovai V. Karaliūnas, A. Saunoris, Lukauskas), nuo 1946 veikė LSSR kūno kultūros ir sporto komiteto futbolo sekcija (vadovas P. Kareckas). 1947 pradėta rengti Lietuvos taurės (1947-1991 Tiesos taurės) futbolo varžybas. Kaune surengtas studentų čempionatas (žaidė 6 komandos, laimėjo Kauno universiteto futbolininkai). Įvyko ir kiti futbolo taurių turnyrai (1947 Vilniaus, laimėjo Kibirkštis, 1948 Žemaitijos, laimėjo Plungės Spartakas, 1953 Nemuno draugijos, laimėjo Žagarės komanda). 1948 prasidėjo ilgametė Šiaulių Elnio ir Kauno Inkaro kova dėl pirmavimo. 1948 Vilniuje pradėta statyti Centrinis (vėliau Žalgirio, baigtas 1950) ir Jaunimo (baigtas 1949, veikė iki 1976) stadionai. 1957 atidarius Vilniaus telecentrą pradėtos transliuoti futbolo varžybos iš Vilniaus centrinio stadiono. 1951 surengtas kaimo jaunimo futbolo turnyras (laimėjo Kauno srities rinktinė). 1953 paskelbtas 33 geriausių futbolininkų sąrašas. 1959 vietoj futbolo sekcijos įkurta LSSR futbolo federacija. Pradėta rengti tradicinius turnyrus: Varėnos Liepsnelės ir Vilniaus veteranų (nuo 1961; pirmas - 1:2 ir 3:2), Žurnalistų sąjungos taurės (nuo 1969; pirmas - Vilnius-Kaunas 5:2 ir 4:3). 1964 rekonstruotas Klaipėdos Žalgirio stadionas, išplito mažojo futbolo varžybos. 1966 Lietuvoje buvo 37 000 futbolininkų, 1700 teisėjų, 213 futbolo aikščių, 16 sporto mokyklų futbolo grupių; apie 1000 vaikinų buvo 59 futbolo komandų grupėse. 33 geriausių futbolininkų sąraše pirmieji įrašyti: vartininkas A. Gustaitis, gynėjas H. Markevičius, saugas A. Dereškevičius, puolėjas P. Siniakovas. 1967 paskelbtas geriausių teisėjų dešimtukas, pradėta rengti Komjaunimo tiesos taurės kolūkių, tarybinių ūkių komandų turnyrus (pirmąjį laimėjo Užvenčio tarybinis ūkis, Kelmės rj.). 1974 šalyje buvo 22 000 futbolininkų. 1975 pirmą kartą išrinkti geriausi treneriai (A. Komskis, A. Kulikauskas, V. Kuncė, P. Paukštys, J. Stikleris, B. Zelkevičius). 1983 Lietuvos spartakiados futbolo rungtynes laimėjo Šiaulių rinktinė, 2 vietą užėmė Kauno, 3 vietą - Panevėžio rinktinė.
Nepriklausomybės laikotarpis
1989 įkurta Lietuvos futbolo sąjunga (pirmininkas A. Jarašūnas, pirmininko pavaduotojas V. Kuzma, sekretorius V. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę nutarta reformuoti šalies čempionatų sistemą ir vėl pereiti prie varžybų ruduo-pavasaris vykdymo tvarkos. 1993 suorganizuotas Geležinio Vilko karių čempionatas (dalyvavo 8 batalionų komandos). 1995 Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse vyrų futbolo turnyrą laimėjo Vilniaus Sandoris, jaunimo - Vilniaus I komanda. Pradėtos rengti Lietuvos supertaurės varžybos. 1996 įkurta Nuteistųjų futbolo federacija (pirmininkas D. Dilys), 1999 - Salės futbolo, Studentų futbolo lygos, Visuomeninė Lietuvos futbolo lyga. Pradėtas plačiau kultivuoti paplūdimio futbolas. 1999 pereita prie Lietuvos futbolo čempionatų pavasaris-ruduo vykdymo tvarkos (todėl buvo surengtas dar vienas čempionatas), įvyko Lietuvos vyrų salės futbolo čempionatas ir taurės varžybos, 2002 - paplūdimio futbolo čempionatas. 1999-2000 Lietuvos studentų lygos organizuotą čempionatą laimėjo Kauno technologijos universiteto komanda (Lietuvos kūno kultūros akademija užėmė 2 vietą, Vilniaus pedagoginis universitetas - 3 vietą).
Vaikų ir jaunimo futbolas
1948 į Lietuvos III moksleivių spartakiados programą įtrauktos futbolo varžybos (laimėjo Kauno moksleiviai). 1953 sporto mokyklose įkurtos futbolo grupės, Vilniuje atidaryta Spartako vaikų futbolo mokykla. 1954 vėl pradėjo rungtyniauti jauniai. Pradėta rengti gatvių komandų turnyrus, 1956 - tradicines vaikų sporto mokyklų futbolo komandų rudens varžybas (pirmąsias laimėjo Panevėžio futbolininkai). 1959 prie meistrų komandos S. Paberžio iniciatyva suorganizuotos pamainos ugdymo grupės. 1964 įkurta Panevėžio internatinė sporto mokykla (rengusi ir futbolininkus), 1973 - Kauno futbolo mokykla, 1975 - Klaipėdos futbolo sporto mokykla. 1973 įvyko Lietuvos jaunimo žaidynės, moksleivių žiemos taurės varžybos (dalyvavo 22 komandos), 1981 išrinkti geriausi vaikų ir jaunimo treneriai (V. Blinstrubas, K. Bričkus, B. Kičas, V. Kuncė, P. Paukštys, S. Stankus). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1997 įkurta Gatvės vaikų futbolo federacija (prezidentas A. Uža), 2003 - Lietuvos gatvės vaikų ir jaunių futbolo asociacija (prezidentas M.
Moterų futbolas
1970 žaistos moterų mažojo futbolo rungtynės (Vilniaus Elektronas 4:1 nugalėjo Kauno Atletą).
#
tags: #pasaulio #futbolo #cempionato #dalyviai