Pasaulio futbolo varžybos turi ilgą ir turtingą istoriją, kurią sudaro įvairūs čempionatai ir turnyrai. Nuo pat pirmųjų tarptautinių rungtynių XIX amžiuje iki dabartinių pasaulio čempionatų, futbolas tapo populiariausia sporto šaka pasaulyje. Šiame straipsnyje apžvelgsime svarbiausius pasaulio futbolo varžybų įvykius ir etapus.
Pirmieji žingsniai: nuo ištakų iki FIFA įkūrimo
Žinoma, kad prieš kelis tūkstantmečius kamuolius gainiodavo Kinijoje, Egipte, žaidimą su kamuoliu Odisėjoje mini Homeras.
Pirmosios tarptautinės futbolo rungtynės įvyko 1872 m. Glazge, kur susitiko Škotijos ir Anglijos futbolo rinktinės. Iki pat amžių sandūros futbolas buvo retai kada žaidžiamas už Jungtinės Karalystės ribų. Populiarumą ši sporto šaka pradėjo įgauti amžių sandūroje, o 1900 m. ir 1904 m. kaip parodomoji sporto šaka futbolas buvo pradėtas žaisti vasaros Olimpinėse žaidynėse.
1904 m. įkurta Tarptautinė futbolo asociacijų federacija (FIFA). Po FIFA įkūrimo 1904 m. buvo bandoma surengti Tarptautinį futbolo turnyrą. Jis 1906 m. turėjo įvykti Šveicarijoje. Visgi 1908 m. Londone vykusiose Olimpinėse žaidynėse futbolas buvo oficialiai pripažintas olimpine sporto šaka. Padedant Anglijos futbolo asociacijai (FA) žaidynėse buvo surengtas turnyras, kuriame dalyvavo rinktinės sudarytos tik iš futbolo mėgėjų. Turnyrą laimėjo Didžiosios Britanijos futbolo mėgėjų ekipa, kuriai buvo įteikti olimpiniai aukso medaliai. Ši rinktinė pakartojo savo pasiekimą 1912 m.
Matydamas, kad Olimpiadoje varžosi tik megėjų komandos, Seras Thomas Liptonas 1909 m. Turine surengė Sero Thomo Liptono taurės turnyrą. Jame varžėsi ne nacionalinės rinktinės, tačiau savo šaliai atstovaujantys futbolo klubai. Šis turnyras kartais yra vadinamas Pirmąją Pasaulio taure, kurioje dalyvavo prestižiškiausios profesionalios futbolo ekipos iš Italijos, Vokietijos ir Šveicarijos. Visgi FA valdoma Anglijos futbolo asociacija atmetė kvietimą prisijungti prie šio turnyro ir deleguoti iš profesionalių futbolininkų sudarytą klubą. Tuomet Liptonas pakvietė West Auckland mėgėjų ekipą iš Durham apygardos, kuri tapo Anglijos atstove. West Aucklandas laimėjo turnyrą ir pakartojo šį pasiekimą 1911 m.
Taip pat skaitykite: Istorinė apžvalga apie futbolo čempionatus
Po kelių metų 1914 m. FIFA įvardino Olimpinį futbolo turnyrą kaip "Pasaulio futbolo mėgėjų čempionatą" ir prisidėjo prie jo organizavimo. Šis sprendimas padėjo pamatus pirmosioms tarpkontinentinėms futbolo pirmenybėms, kurios įvyko 1920 m. vasaros Olimpinėse žaidynėse. Turnyre dalyvavo Egiptas ir trylika Europos futbolo ekipų. Nugalėjo Belgijos futbolo rinktinė, o sekančiose dvejose Olimpiadose 1924 m. ir 1928 m.
Pasaulio futbolo čempionato gimimas
Įkvėpti sėkmės organizuojant futbolo turnyrus Olimpinėse žaidynėse, FIFA, bei organizacijos idėjinis vadas Prezidentas Žiulis Rimė (Jules Rimet) vėl pradėjo galvoti apie atskirą tarptautinį turnyrą, kuris būtų rengiamas ne Olimpiadoje. Todėl 1928 m. gegužės 28 d. surengtame FIFA suvažiavime Amsterdame buvo nuspręsta surengti FIFA organizuojamą futbolo turnyrą.
Pirmojo čempionato šeimininku pasirinktas Urugvajus. Šalis 1930 m. minėjo savo Nepriklausomybės šimtmetį, be to Urugvajaus rinktinė buvo dukart iš eilės tapusi stipriausia ekipa Pasaulyje (1924 m. Pasirinktų šalių futbolo asociacijoms buvo išsiųsti kvietimai į čempionatą. Tačiau čempionato šeimininku pasirinkus Urugvajų reiškė, kad Europos šalių rinktinių laukia ilga ir brangi kelionė per Atlanto vandenyną. Todėl likus dviem mėnesiams iki čempionato pradžios nė viena Europos ekipa nebuvo patvirtinusi, jog dalyvaus turnyre. Visgi Ž.
Pirmosios Pasaulio futbolo čempionato rungtynės buvo sužaistos 1930 m. liepos 13 d., kuomet Prancūzija 4-1 nugalėjo Meksiką, o JAV 3-0 palaužė Belgijos futbolininkus. Pirmąjį Pasaulio futbolo čempionatų įvartį pelnė prancūzas Lucien Laurent. Iškart po pirmojo Pasaulio futbolo čempionato vykusioje Olimpiadoje, 1932 m. Los Andžele, futbolo norėta neįtraukti į žaidynių programą dėl mažo šio sporto šakos populiarumo JAV, nes tuo metu šalyje sparčiai populiarėjo Amerikietiškasis futbolas. Be to, FIFA ir TOK nesutarė dėl mėgėjų žaidėjų statuso, todėl "sporto karalius" buvo išbrauktas iš Olimpinių žaidynių programos.
Sunkumai, su kuriais susidūrė pirmieji Pasaulio futbolo čempionatai buvo ilgos kelionės bei artėjantis karo šešėlis. Kelios Pietų Amerikos šalys išreikšė norą dalyvauti 1934 m. ir 1938 m. Pasaulio čempionatuose, tačiau tik Brazilijos rinktinei pavyko sudalyvauti abiejuose turnyruose. Dėl Antrojo Pasaulinio karo ir jo padarinių buvo atšaukti 1942 m. ir 1946 m. Pirmasis čempionatas po karo buvo surengtas 1950 m. Brazilijoje. Tai buvo pirmosios pirmenybės kuriose dalyvavo Britanijos salyno rinktinės.
Taip pat skaitykite: Lietuvos krepšinio vingiai
Nuo 1934 m. iki 1978 m. Pasaulio futbolo čempionatuose dalyvavo 16 komandų. Daugelis Pasaulio taurės dalyvių buvo iš Europos ir Pietų Amerikos ir tik maža dalis atstovų buvo iš Šiaurės Amerikos, Azijos, Afrikos ir Okeanijos. Turnyras išsiplėtė iki 24 komandų 1982 m. čempionate, o vėliau iki 32 ekipų 1998 m., skyrus daugiau vietų Afrikos, Azijos ir Šiaurės Amerikos rinktinėms.
2002 m. Pasaulio čempionatas vyko Pietų Korėjoje ir Japonijoje ir buvo pirmasis, kuris vyko Azijoje ir kol kas vienintelis, kurio šeimininkėmis buvo dvi valstybės. 2010 m. Pasaulio čempionatas bus pirmasis, kurį surengs Afrikos šalis. 2014 m. Pasaulio taurė vyks Brazilijoje. Tai bus pirmas čempionatas Pietų Amerikoje nuo 1978 m.
Šiais laikais Pasaulio čempionato šeimininkę išrenka FIFA vykdomasis komitetas. Šalies, kuri nori tapti Pasaulio taurės šeimininke futbolo federacija iš FIFA organizacijos gauna "Šeimininkų Susitarimą", kuriose išdėstyti griežti reikalavimai ir darbais kuriuos reikėtų atlikti. Sprendimas, kur vyks Pasaulio futbolo pirmenybės priimamas likus 6 arba 7 metams iki tunyro.
Europos futbolo čempionatas
Stipriausių Europos futbolo rinktinių čempionatas per savo 54 metų istoriją patyrė įvairiausių išbandymų. Iš pradžių gerokai vyresnio ir solidesnio giminaičio - pasaulio futbolo čempionato - šešėlyje tūnojusios varžybos nesulaukė didesnio dėmesio.
1958 m. rugsėjo 28 d. Maskvoje buvo sužaistos pirmosios oficialios Europos čempionato atrankinio etapo rungtynės. Jose Sovietų Sąjungos (SSRS) rinktinė 3:1 įveikė Vengrijos ekipą. Pagal pirminį Europos čempionatų formatą, į finalinį etapą pateko tik 4 komandos.
Taip pat skaitykite: Pasaulio irklavimo taurės Šiauliuose
1960 m. Sovietų triumfas
Pirmaisiais Europos futbolo čempionato finalinio etapo dalyviais tapo Prancūzijos, Jugoslavijos, Čekoslovakijos ir SSRS futbolininkai. Čempionatas vyko Prancūzijoje, tad vietos futbolo mėgėjai tikėjosi tapti savo numylėtinių pergalės liudininkais. Tačiau jau pirmose pusfinalio rungtynėse šeimininkai 4:5 nusileido jugoslavams, nors likus 15 min. iki susitikimo pabaigos prancūzai pirmavo 4:2. Kitame pusfinalyje SSRS rinktinė 3:0 įveikė Čekoslovakijos futbolininkus. Stipriausia Europos futbolo komanda tapo SSRS rinktinė. Legendinio vartininko Levo Jašino vedama komanda finale 2:1 palaužė Jugoslaviją.
1964 m. Pirmasis ispanų titulas
Kaip ir prieš ketverius metus, ketvertuke žaidė SSRS ir Vengrijos rinktinės, prie jų prisijungė Ispanija ir Danija. Ispanijoje vykusiose pirmenybėse nugalėtojų titulą gynusi SSRS pirmajame pusfinalyje 3:0 įveikė danus, o ispanai tik po pratęsimo 2:1 palaužė vengrus. Rungtynėse dėl trečios vietos Vengrija 3:1 įveikė Daniją. Finale šeimininkai 2:1 įveikė SSRS ekipą ir iškovojo pirmąjį čempionų titulą.
1968 m. Unikalus finalas
Trečiasis Europos futbolo čempionatas į istoriją pateko ne tiek dėl futbolo rungtynių, kiek dėl originalaus būdo, kuriuo organizatoriai nustatė vieno pusfinalio nugalėtojus. Pasaulio čempionus anglus pusfinalyje 1:0 parklupdė Jugoslavija. Kitame pusfinalyje susitiko šeimininkai italai ir SSRS rinktinė. Net ir pratęsus rungtynes įvarčių nebuvo, tad organizatoriai nugalėtoją nusprendė išaiškinti burtų būdu. Metant monetą sėkmė lydėjo italus. Europos čempionai pirmą (ir kol kas vienintelį) kartą paaiškėjo po dvejų rungtynių. Pirmasis Italijos ir Jugoslavijos mačas baigėsi lygiosiomis 1:1. Šį kartą organizatoriai neišdrįso mesti monetos ir nusprendė, kad rungtynės turi būti peržaistos. Antrąsias finalo rungtynes 2:0 laimėjo Italijos rinktinė.
1968 metų Europos futbolo čempionatas vyko trijuose Italijos miestuose - Romoje, Neapolyje ir Florencijoje. Italams ir anglams tai buvo pirmas kartas tarp keturių stipriausių Europos komandų, Jugoslavija 1960 m. Būtent SSRS rinktinė 1966 m. Vis dėlto labai panašios sudėties, tačiau kur kas labiau subrendusi ir patyrusi Italijos rinktinė su SSRS ekipa žaidė atkakliai - už nugaros jie turėjo beveik 70 tūkst. Aršiausia kova virė šiek tiek ilgiau nei iki 60-osios minutės, futbolininkams žaisti darėsi vis sunkiau tiek dėl prarandamų jėgų, tiek dėl ne pačios geriausios kokybės aikštės.
Šiais laikais po 120 minučių futbolo kovos žiūrovai išvystų 11 metrų baudinių seriją. Ji dažnai vadinama loterija, mat manoma, kad baudinių serijoje toli gražu ne visada nugalėtojus lemia meistriškumas ar talentas. Tačiau 1968-ųjų čempionate ši „loterija“ dar nebuvo sugalvota, tad įvyko kitokia - tikra loterija. Iki tol tokio masto čempionatuose keturis sykius buvo situacija, kai 120 minučių žaidimo neišaiškino nugalėtojo. Kartą tai įvyko 1930-ųjų, triskart - 1934 metų pasaulio čempionate. Vis dėlto dar prieš 1968 m. čempionatą numatyta, kad pusfinaliuose visiškų lygiųjų atveju bus metama moneta, o papildomas mačas žaidžiamas tik tuo atveju, jei tai nutiks finale. Rungtynių Neapolyje teisėjas vokietis Kurtas Tschenscheris pakvietė Italijos rinktinės kapitoną Giacinto Facchetti bei sovietų kapitoną Albertą Šesterniovą į rūbinę, ten ir buvo atliktas lemiamas veiksmas.
„Kartu su rusų kapitonu nuėjome į rūbinę, kartu su mumis ėjo du atstovai iš kiekvienos komandos. Teisėjas išsitraukė seną monetą, liepė pasirinkti pusę, aš pasirinkau herbą ir tai buvo laimingas pasirinkimas. Iškėlęs rankas į viršų išbėgau atgal į stadioną ir tada sirgaliai suprato, kas laimėjo rungtynes“, - atsimena F. Ar galite įsivaizduoti didesnį neteisybės jausmą, koks tuo metu turėjo būti SSRS futbolininkų mintyse? Tu ką tik atidavei visas savo jėgas 120 minučių sporto rungtynėse, buvai niekuo ne prastesnis už savo varžovus, tačiau į kitą etapą keliauja jie vien dėl to, kad pasirinko teisingą monetos pusę.
Įdomu, kad 11 metrų baudinių serijos tuo metu jau egzistavo - 1952 m. fiksuotas atvejis Jugoslavijos taurėje, 1959 m. naudotas Italijos taurės varžybose, kai kuriuose tarptautiniuose mažiau žinomuose turnyruose. Europos čempionate jo pirmą kartą prireikė per 1976 m. finalą tarp Čekoslovakijos ir Vokietijos, pasaulio čempionate - 1982 m. Atrankoje į 1962 m. pasaulio čempionatą Maroko ir Tuniso rinktinės sužaidė dvejas rungtynes vienodais rezultatais 2:1. Buvo paskirtas papildomas mačas, po 120 minučių kovos jis baigėsi lygiosiomis 1:1, tad metus monetą laimėjo Marokas. Po aštuonerių metų situacija pasikartojo.
1972 m. Vokietijos pergalių era
Ketvirtajame Europos čempionate pirmą kartą į viršūnę pakilo Vokietijos (tuo metu - Vokietijos Federacinės Respublikos) vėliava. Belgijoje vykusiame finaliniame etape Franco Bekenbauerio (Franz Bekenbauer) ir Gerdo Miulerio (Gerd Muller) vedama Vokietijos rinktinė kovojo su SSRS, Belgijos ir Vengrijos komandomis. Vokiečiai pusfinalyje 2:1 įveikė šeimininkus belgus, o sovietai 1:0 palaužė vengrus. Finale Vokietijos futbolininkai 3:0 sudaužė SSRS rinktinę.
1976 m. Vieno baudinio istorija
Penktasis Europos futbolo čempionatas tapo pirmuoju, kuriame čempionai paaiškėjo po 11 m baudinių serijos. Jugoslavijoje vykusiame Europos čempionato finaliniame etape žaidė pasaulio čempionai vokiečiai, vicečempionai olandai, Čekoslovakijos ir Jugoslavijos rinktinės. Visi tikėjosi finale išvysti Olandiją ir Vokietiją, bet Čekoslovakijos futbolininkai turėjo kitokį planą. Aršiose kapotynėse jie po pratęsimo 3:1 įveikė totalinio futbolo išradėjus olandus, o vokiečiai 4:2 nuliūdino šeimininkus. Finale čekoslovakai pirmavo 2:0, bet vokiečiai 89-ą mačo min. rezultatą išlygino. Per pratęsimą įvarčių nebuvo pelnyta, tad pirmą kartą futbolo istorijoje nugalėtojas paaiškėjo po 11 m baudinių serijos. Po 7 smūgių Čekoslovakija pirmavo 4:3. Pirmieji pro šalį prašovė vokiečiai. Lemiamą smūgį atliko Antoninas Panenka. Iš labai toli įsibėgėjęs futbolininkas pergudravo Vokietijos vartininką Zepą Majerį (Sepp Maier) ir nestipriu smūgiu pasiuntė kamuolį į patį vartų vidurį.
1980 m. Vokiečių revanšas
Italijoje vykusiose Europos pirmenybėse finaliniame etape pirmą kartą žaidė 8 rinktinės. Kova vyko dviejose grupėse ir tik pirmas vietas užėmusios rinktinės pateko į finalą. A grupėje dominavo Vokietijos rinktinė, pranokusi Čekoslovakiją, Olandiją ir pirmą kartą į Europos čempionatą patekusią Graikiją. B grupėje staigmeną pateikė Belgija, aplenkusi ne tik šeimininkų ekipą, bet ir Ispanijos bei Anglijos komandas. Antrą Europos čempionų titulą pelnė vokiečiai. Jie finale 2:1 įveikė belgus.
1984 m. M.Platini benefisas
Po 24 metų Europos čempionatas sugrįžo į Prancūziją ir šį kartą šeimininkai nesugadino šventės savo gerbėjams. Dabartinio UEFA prezidento Mišelio Platini (Michel Platini) vedama Prancūzijos rinktinė laimėjo visas rungtynes, o finale 2:0 įveikė ispanus. M.Platini per 5 rungtynes pelnė net 9 įvarčius ir iki šiol išlieka rezultatyviausiu Europos čempionatų žaidėju. Čempionato struktūra buvo šiek tiek patobulinta - pirmas dvi vietas savo grupėse užėmusios komandos dėl kelialapio į finalą kovojo pusfinaliuose, o pralaimėjusios ekipos iš karto gaudavo bronzos medalius.
1988 m. Lietuviškas pėdsakas
Oranžine spalva pasidabinęs 8-asis Europos futbolo čempionatas turėjo ir lietuvišką potekstę. Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkas Viačeslavas Sukristovas su SSRS rinktine iškovojo sidabro medalius. Po 16 metų pertraukos į Europos čempionatą sugrįžusi Sovietų Sąjungos rinktinė finale nusileido šiose pirmenybėse sužydėjusiai Olandijos komandai. „Oranžiniai“ pusfinalyje 2:1 įveikė šeimininkus vokiečius, o finale 2:0 nugalėjo ir SSRS rinktinę.
1992 m. Daniškas stebuklas
9-ojo Europos futbolo čempionato išvakarėse Danijos rinktinės futbolininkai sulaukė UEFA pasiūlymo užimti šiose varžybose karo veiksmų purtomos Jugoslavijos vietą. Danai atidėjo atostogų planus ir nusprendė trumpam užsukti į Švediją, kur ir vyko čempionatas. Jų viešnagė baigėsi įspūdinga pergale Europos čempionato finale. Savo grupėje danai aplenkė prancūzus ir anglus. Pusfinalyje po 11 m baudinių jie eliminavo nugalėtojų titulą gynusius olandus, o finale 2:0 įveikė pasaulio čempionus vokiečius.
1996 m. Auksinis įvartis
Šiame Europos futbolo čempionate varžėsi jau ne 8, o 16 rinktinių. Nepaisant kiekybinės permainos, žaidimo kokybė nebuvo įspūdinga. Čempionate triumfavo vokiška drausmė ir efektyvus puolimas. Pusfinalyje Vokietija po baudinių serijos įveikė šeimininkus anglus, o finale su Čekija sužibo puolėjo Oliverio Birchofo (Oliver Bierhof) žvaigždė. 10-ojo Europos čempionato atradimu tapę čekai pirmavo, bet O.Birchofas rezultatą išlygino, o baigiantis pirmajam pratęsimo kėliniui pelnė antrą - „auksinį“ įvartį, nes pagal tuometines taisykles pratęsime pergalę iškovodavo pirmoji pasižymėjusi ekipa.
2000 m. Pasaulio čempionų dublis
Šis čempionatas pirmą kartą buvo surengtas iš karto dviejose šalyse - Belgijoje ir Olandijoje. Pasaulio čempionai prancūzai iš anksto buvo vadinami pagrindiniais jo favoritais ir „mėlynieji“ pateisino pasitikėjimą. Zinedino Zidano (Zinedine Zidan) vedami prancūzai ketvirtfinalyje 3:2 įveikė ispanus, pusfinalyje 2:1 palaužė portugalus. Futbolo stebuklo prireikė finale. Gynybinio futbolo etalonu tapusi Italijos rinktinė finale, antro kėlinio pradžioje, išsiveržė į priekį. Visos prancūzų atakos dužo atsimušusios į italų gynybinius įtvirtinimus ir tik paskutinė, desperatiška prancūzų ataka baigėsi įvarčiu. O 13-ą pratęsimo min. Italijos rinktinę pribaigė „auksinis“ Davido Trezegė (David Trezeguet) įvartis.
2004 m. Graikiškas riešutas
Prieš šį čempionatą Graikijos rinktinė buvo laikoma varžybų autsaidere. Po 24 metų pertraukos į čempionatą patekę graikai įrodė, kad su tuo nesutiko. Vokiečio Oto Rechagelio (Otto Rehhagel) parengtas gynybinis žaidimo modelis padėjo graikams pasiekti finalą. Lemiamose rungtynėse su Portugalija graikams užteko vieno įvarčio, kad nugalėtojų taurė iškeliautų į Graikiją.
2008 m. Ispanijos renesansas
44 metus ispanai laukė ir tikėjosi, kad jų nacionalinei ekipai pavyks sugrįžti į Europos čempionato viršūnę. 13-asis Europos čempionatas pagaliau atnešė sėkmę „raudoniesiems“. Po prieš tai buvusio blankaus čempionato kombinacinis ispanų žaidimas bei kitų pajėgiausių Europos rinktinių kūrybiškumas atgaivino Senojo žemyno pirmenybes. Pusfinaliuose Vokietija 3:2 palaužė Turkiją, o Ispanija 3:0 įveikė Rusiją. Finale pelnytą pergalę po vienintelio Fernando Toreso (Fernando Torres) įvarčio iškovojo ispanai.
Kitos svarbios futbolo varžybos
Be pasaulio ir Europos čempionatų, yra daugybė kitų svarbių futbolo varžybų, įskaitant:
- Olimpinės žaidynės: Futbolas įtrauktas į vasaros olimpinių žaidynių programą.
- FIFA Konfederacijų taurė: Turnyras rengiamas vieni metai prieš Pasaulio futbolo čempionatą šalyje, kurioje jis vyks.
- Salės futbolas ir paplūdimio futbolas: Populiarėja salės futbolas ir paplūdimio futbolas (žaidžiama smėlio aikštėje).
Futbolo priziniai fondai
FIFA priziniame fonde šiemet - 400 mln. JAV dolerių. Šie pinigai bus išdalinti visoms 32 turnyro komandoms. Kiekviena turnyre dalyvaujanti valstybė gaus mažiausiai po 9,5 mln. dolerių, o turnyro nugalėtojui atiteks net 38 mln. Ši suma yra trimis milijonais dosnesnė, nei gavo vokiečiai prieš ketverius metus triumfavę Brazilijoje. Prizinis fondas didinamas jau penktąjį pasaulio čempionatą iš eilės.
Futbolas Lietuvoje
Lietuvoje pirmąsias futbolo komandas sudarė 1909 grįžęs į Lietuvą Rusijos karininkas V. Petrauskas. 1912 įvyko oficialios rungtynės tarp Kauno ir Vilniaus miestų komandų (10:5 laimėjo vilniečiai). 1912 ir 1913 Kauno komanda išvykoje ir namuose žaidė su Eitkūnų (Vokietija) futbolininkais. 1919 07 13 sporto šventėje įvyko Lietuvos sporto sąjungos (LSS) ir Aviacijos mokyklos komandų rungtynės (4:2 laimėjo LSS). 1920 įsteigta Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS) pirmenybę teikė futbolui. 1921 LFLS komanda laimėjo visas 3 rungtynes su užsienio diplomatų Kaune komanda.
1922 įvyko pirmasis Lietuvos futbolo čempionatas, kuriame dalyvavo 10 komandų (baigė 6). 1923 Lietuvos sporto lyga (1923 11 25 joje įkurta savarankiška Lietuvos futbolo lyga, LFL) priimta į FIFA (narystė 1946 suspenduota), pradėtas leisti LFL žurnalas Sportas. 1924 suorganizuoti teisėjų kursai (5 dalyviai iš 35 gavo I teisėjų kategoriją), surengtos Kooperacijos taurės rungtynės (LFLS 2:1 nugalėjo Kovą). Kovas, nugalėjęs (2:1) Klaipėdos apygardos čempioną Sportverein, tapo Lietuvos čempionu, Lietuvos rinktinė dalyvavo VIII olimpinėse žaidynėse Paryžiuje (Šveicarijai pralaimėjo 0:9).
1946 Lietuvos futbolininkai debiutavo SSRS čempionate. 1947 Kauno jauniai laimėjo SSRS taurę, SSRS čempionate dalyvavo Vilniaus Dinamo. 1949 Vilniaus Spartako futbolininkai rungtyniavo SSRS čempionate, 1950 - B klasės čempionate. 1950 ir 1953 Lietuvos jauniai SSRS pirmenybių zoniniame turnyre buvo treti, Lietuvos klubų rinktinė 1954 ir 1957 Pabaltijo ir Baltarusijos spartakiadoje užėmė 2 vietą. 1953 Vilniaus Spartakas žaidė SSRS A klasės čempionate. 1956 SSRS tautų spartakiadoje Lietuva nugalėjo (1:0) Estiją, pralaimėjo (0:2) Maskvai, dar kartą įveikė (2:0) Estiją, bet pralaimėjo (1:4) Moldavijai ir užėmė 11 vietą. 1957 Šiaulių Elnias debiutavo SSRS futbolo kolektyvų taurės varžybose (iškrito aštuntfinalyje).
1977 Klaipėdos jauniai tapo SSRS čempionais. 1979 Vilniaus Žalgiris SSRS tautų spartakiadoje užėmė 6 vietą (16 futbolininkų tapo SSRS sporto meistrais). 1981 Odinio kamuolio varžybose Kauno Vilija užėmė 2 vietą, Klaipėdos Granitas laimėjo Pabaltijo ir Baltarusijos čempionų turnyrą, Kauno Kelininkas buvo antras sporto kolektyvo taurių laimėtojų varžybose. 1982 Žalgiris iškopė į SSRS aukščiausiąją lygą; 1983 čia pelnė 3 prizus. 1983 SSRS tautų spartakiados futbolo varžybas laimėjo Lietuvos jaunimo (18-20 m.) rinktinė, Odinio kamuolio jaunučių varžybas - Panevėžio Saturno futbolininkai.
1988 G. Staučė tapo Europos čempionu, 1984 R. Bubliauskas ir V. Ivanauskas tapo Europos vicečempionais.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę nutarta reformuoti šalies čempionatų sistemą ir vėl pereiti prie varžybų ruduo-pavasaris vykdymo tvarkos.