Olimpinės žaidynės - tai ne tik didžiausia pasaulio sporto šventė, bet ir svarbus istorinis bei kultūrinis reiškinys. Tai svarbiausios tarptautinės žiemos ir vasaros sporto šakų varžybos, kuriose susitinka ne vienas tūkstantis atletų iš daugiau nei dviejų šimtų šalių. Šis straipsnis apžvelgia olimpinių žaidynių istoriją nuo antikos iki šių dienų, jų simboliką, tradicijas ir Lietuvos dalyvavimą šiame prestižiniame renginyje.
Olimpinės žaidynės antikoje
Olimpinės žaidynės savo ištakas siekia Senovės Graikiją. Jos buvo rengiamos kas ketveri metai Olimpijos mieste, pagerbiant dievą Dzeusą. Pirmosios žinomos žaidynės įvyko 776 m. pr. Kr. ir tęsėsi iki 394 m. e. m., kai jas nutraukė Romos imperatorius Teodosijus. Šis laikotarpis tarp žaidynių buvo vadinamas olimpiada ir naudotas kaip laiko skaičiavimo vienetas. Senovės Graikijoje olimpinių žaidynių laikotarpis buvo skirtas pagerbti dievams ir neįtikėtinų jėgų turintiems atletams, kurie varžėsi įvairių sporto šakų rungtyse.
Penkiakovininkai rungtyniavo jau senovės Graikijos olimpinėse žaidynėse: 5 stadijų bėgimas (1 stadijas - 192 m 27 cm), po 5 kartus šuolis į tolį (iš vietos), ieties metimas į taikinį, disko - į tolį; laimėdavo 3 rungčių laimėtojas (jei tokio nebūdavudo, du stipriausieji 5 kartus rungdavosi imtynėse, taip nustatydavo laimėtoją).
Moderniųjų olimpinių žaidynių atgimimas
Antikos žaidynių idėja buvo prisiminta Renesanso epochoje, tačiau tik XIX a. pabaigoje prancūzų pedagogas ir istorikas Pierre de Coubertin inicijavo olimpinių žaidynių atgaivinimą. 1896 m. Atėnuose įvyko pirmosios moderniosios vasaros olimpinės žaidynės, kuriose dalyvavo 245 atletai iš 14 šalių. Nuo 1900 m. žaidynėse pradėjo dalyvauti ir moterys. 1924 m. Šamoni (Prancūzija) įvyko pirmosios žiemos olimpinės žaidynės. Tokio buvo ir modernių žaidynių pradininko prancūzų pedagogo ir istoriko Pierre`o de Coubertino idėja - viena didele sporto švente suvienyti visas tautas.
Vasaros ir žiemos olimpinės žaidynės
Olimpinės žaidynės skirstomos į vasaros ir žiemos žaidynes. Jos vyksta kas ketveri metai, vasaros - pirmaisiais, o žiemos - trečiaisiais olimpiados metais (metų skaičius dalijasi iš 4). Olimpiados skaičiuojamos nuo 1896 m. ir negali trukti ilgiau nei 16 dienų.
Taip pat skaitykite: Lietuvos krepšinio vingiai
- 2004 olimpinės žaidynės oficialiai vadinamos XXVIII olimpinėmis žaidynėmis. Jos įvyko Atėnuose - Graikijos sostinėje - senovės olimpinių žaidynių tėvynėje. Čia įvairiose sporto rungtyse susitiko 11 099 atletai, kurie atvyko iš 202 pasaulio valstybių. Šioje olimpiadoje buvo išdalinti net 301 medalių komplektai. Lietuva iškovojo net tris olimpinius medalius. Įdomu tai, kad rutulio stūmimo rungtis buvo organizuojama ne bet kur kitur, o Senovės Olimpijoje. Šaudymo iš lanko varžybos - Panathenaiko stadione, kuriame, beje, įvyko pirmos šiuolaikinės olimpinės žaidynės 1896-taisiais metais. Minėtame stadione, kurio trasa buvo autentiška 1896-tų metų žaidynėms, finišavo ir maratono bėgimas.
- XXIX vasaros olimpinės žaidynės buvo organizuotos Pekine, Kinijos sostinėje. Tai 2008 olimpinės žaidynės, savo atidarymo laiku prisiminimus žadinanti olimpiada. Oficialiai šių žaidynių ceremonija buvo pradėta 2008-taisiais metais rugpjūčio 8 d. 8 val. 8 min. 8 sek. vakare vietos laiku. Į šias Pekino vasaros olimpines žaidynes atvyko 10 942 sportininkai iš 204 rinktinių, kuriems buvo išdalinti 302 medalių komplektai. Penki iš jų atiteko Lietuvai. Tadžikistanas, Afganistanas, Sudanas, Togas bei Mauricijus - šalys, kurios pirmą kartą iškovojo olimpinius medalius. Pačią programą papildė net devynios naujos rungtys. 2008 žaidynės pasižymėjo tuo, kad Usainas Boltas dešimt dienų prieš suvalgydavo 100 „Chicken McNuggets“.
- Rio De Žaneire vykusios 2016 olimpinės žaidynės prisimenamos iki šių dienų, nes šiose žaidynėse buvo pasiektas dalyvavusių šalių ir spoto šakų skaičius. Tai XXXI vasaros olimpinės žaidynės, kuriose dalyvavo 11 300 sportininkų iš 207 pasaulio šalių. Tai pirmosios olimpinės žaidynės, kurios buvo organizuojamos Pietų Amerikos žemyne bei pirmosios valstybėje, kurios valstybinė kalba - portugalų. Išdalinti 306 medalių komplektai. Lietuva šioje olimpiadoje iškovojo 4 medalius. Rio De Žaneire taip pat įvyko ir regbio-7 rungtis, o net po dvylikos metų pertraukos sugrįžo ir olimpinės golfo varžybos.
- Ilgai lauktos ir pagaliau 2021-maisiais metais įvykusios 2020 olimpinės žaidynės buvo organizuotos Tokijuje (Japonijoje), kuriame žaidynės vyko jau antrą kartą. Nors XXXII olimpiada prisimenama kaip pandemijos žaidynės, tačiau tai nesutrukdė sėkmingo jų įgyvendinimo. Daugiau nei vienuolika tūkstančių atletų sulaukusi olimpiada pasižymėjo tuo, kad joje žiūrovai nedalyvavo. Šiuo metu Tokijuje buvo paskelbta ekstremali situacija, kuri galiojo visu olimpiados metu. Tai pirmasis toks istorinis įvykis, kurio metu olimpiada vyko už uždarų durų sienų. Išimtis nepadaryta net ir uždarymo bei atidarymo ceremonijoms. Olimpinės 2021 įdomios dar ir tuo, jog jose debiutavo keturios visiškai naujos sporto šakos. Taip pat į rungčių programą buvo įtraukta karatė, riedlenčių sportas, sportinio laipiojimo ir banglenčių sporto šakos. Pažymėtina, kad šioje olimpiadoje atletai buvo apdovanojami medaliais, kurie pagaminti iš senų japonų telefonų bei kitų elektroninių įrenginių iš kurių išgavo tauriuosius metalus. Aukso medaliai svėrė 556 gramus, sidabro - 550 gramus, bronzos - 450 gramus. 2020 m. Tokijo vasaros olimpinėse žaidynėse (dėl COVID‑19 pandemijos įvyko 2021 m.) dalyvavo 206 šalių rinktinės, daugiau nei 11 tūkst. sportininkų. Sportinę programą sudarė 33 sporto šakų 50 disciplinų varžybos, išdalyta 339 medalių komplektai. 2022 m.
Sporto šakos olimpinėse žaidynėse
Olimpinių žaidynių sportinę programą sudaro tik olimpinės sporto šakos, kurių turi būti ne mažiau kaip 15 (vasaros žaidynių). Žiemos olimpinėms žaidynėms toks minimumas nenustatomas. 2020 m. Tokijo vasaros olimpinėse žaidynėse buvo šios sporto šakos:
Badmintonas, baidarių ir kanojų irklavimas, banglenčių sportas, beisbolas/softbolas, boksas, buriavimas, dviračių sportas, dziudo, fechtavimas, futbolas, gimnastika, golfas, imtynės, irklavimas, karatė, krepšinis, laipiojimo sportas, lengvoji atletika, plaukimo sportas, rankinis, regbis, riedlenčių sportas, stalo tenisas, sunkioji atletika, šaudymas, šaudymas iš lanko, šiuolaikinė penkiakovė, tekvondo, tenisas, tinklinis, triatlonas, žirgų sportas, žolės riedulys.
Olimpinė simbolika ir tradicijos
Olimpinės žaidynės turi savitą simboliką ir tradicijas:
- Olimpinė ugnis: įžiebiama Olimpijoje ir nešama deglo estafete į žaidynių miestą.
- Olimpinis kaimelis: vieta, kurioje apgyvendinami sportininkai. Nacionalinių vėliavų iškėlimas olimpiniame kaimelyje.
- Žaidynių atidarymas ir uždarymas: iškilmingos ceremonijos olimpiniame stadione.
- Varžybų nugalėtojų apdovanojimas: medalių įteikimas.
- Olimpiniai žiedai: penki sunerti žiedai, simbolizuojantys penkis žemynus ir viso pasaulio sportininkų susitikimą. Žiedų spalvos: mėlyna, geltona, juoda, žalia ir raudona.
- Olimpinė vėliava: balto fono vėliava su penkiaspalviu olimpiniu simboliu centre.
- Olimpinis devizas: Citius. Altius. Fortius (Greičiau. Aukščiau. Tvirčiau).
- Olimpiniai medaliai: aukso, sidabro ir bronzos medaliai, kurių vienoje pusėje pavaizduota pergalės deivė Nikė, kitoje - sporto šakos vaizdas ir olimpinių žaidynių emblema. Sidabras - didžioji olimpinio aukso medalio svorio dalis.
Politiniai konfliktai ir boikotai olimpinėse žaidynėse
Vienas kertinių sporto varžybų aspektų - visi turi laikytis taisyklių. XX a. valstybės neperėmė senovės graikų palikimo - užuot per olimpiadą nutraukus karą, daroma atvirkščiai - dėl karo nerengiamos žaidynės. Taip nutiko 1916 m., vykstant Pirmajam pasauliniam karui. Tačiau, tankams sustojus ir suskaičiavus nuostolius bei aukas, konfliktai nesibaigdavo - Pirmasis pasaulinis turėjo įtakos 1920 m. Antverpene (Belgijoje) vykusioms žaidynėms.
1936 m. olimpinės žaidynės vyko Berlyne, nacistinės Vokietijos sostinėje. Adolfas Hitleris vasaros žaidynes laikė „savo paties olimpinėmis“ ir siekė jas panaudoti kaip po Pirmojo pasaulinio karo atsitiesusios Vokietijos simbolį. Daugelis tarptautinių organizacijų bei politikų ragino žaidynes boikotuoti, kiti siūlė jas perkelti kitur. Daugiausia susirūpinimo kėlė faktas, kad valdančiosios Nacionalsocialistų partijos rasistinė ir antisemitinė politika bus pritaikyta ir olimpinėms žaidynėms. Daugybė žymių sportininkų buvo pašalinti dėl antisemitinių pažiūrų. Vienintelė žydų kilmės sportininkė, įtraukta į Vokietijos rinktinę, buvo fechtuotoja Helene Mayer. 1936-taisiais metais Airija - vienintelė valstybė, kuri boikotavo Berlyno olimpinėse žaidynėse dėl A.
Taip pat skaitykite: Pasaulio irklavimo taurės Šiauliuose
Kaip ir per Pirmąjį pasaulinį karą, Europai stengiantis atsilaikyti prieš Hitlerio ir jo sąjungininkų kariuomenę, olimpinės žaidynės nevyko tiek 1940 m., tiek 1944 m., karui besitęsiant. Tradicija buvo atnaujinta dar po ketverių metų Londone. Dviem svarbiausioms Ašies šalims - Vokietijai ir Japonijai - buvo uždrausta dalyvauti.
1956 m. vasaros olimpiada vyko Melburne, Australijoje. Jas dėl įvairių priežasčių boikotavo septynios valstybės. Nyderlandai, Ispanija ir Šveicarija, atsisakydamos siųsti savo sportininkus, išreiškė protestą prieš ką tik įvykusią Sovietų Sąjungos invaziją į Vengriją. Šis konfliktas persikėlė ir į sportines varžybas - vykstant vandensvydžio rungtynėms tarp abiejų šalių, sportininkai nesivaržydami liejo savo įtūžį vienas kito atžvilgiu.
1972 m. vasaros žaidynės Miunchene, Vakarų Vokietijoje, tapo teroristų taikiniu. Taivano pripažinimo klausimas iškilo ir 1976 m. žaidynėse Monrealyje, Kanadoje. Kadangi valstybė šeimininkė nepripažino Taivano nepriklausomybės, jo sportininkai galėjo dalyvauti tik kokios nors kitos komandos sudėtyje.
Dviejų supervalstybių konfliktas pasireiškė 1980-1984 m. JAV prezidentas Jimmy Carteris įsakė boikotuoti žaidynes Maskvoje dėl Sovietų Sąjungos invazijos į Afganistaną. Atsakydamos į Maskvos žaidynių ignoravimą, Sovietų Sąjunga ir kitos Varšuvos pakto šalys 1984 m. atsisakė vykti į Los Andželą. Vietoj jų buvo surengtos Draugystės varžybos.
Gruzijos vyriausybė, vos sužinojusi, kad žaidynės vyks Rusijoje, paskelbė boikotuosianti renginį kaip atsaką į šalies dalyvavimą Pietų Osetijos kare 2008 m. Žaidynėms nepritarė ir daugybė tarptautinių žmogaus teisių organizacijų.
Taip pat skaitykite: I diviziono A grupė
Kadangi šių metų olimpinės žaidynės vyksta Pietų Korėjoje, šalies įtempti santykiai su Šiaurės Korėja taip pat atsidūrė dėmesio centre. Po ilgų derybų nuspręsta, kad Šiaurės Korėjos delegacija vis dėlto atvyks į Pjongčangą. Pietų Korėjos vyriausybė uždraudė 36 tūkst. užsieniečių įvažiuoti į šalį. Ketvirtadienį Šiaurės Korėja surengė įspūdingą karinį paradą. Jis skirtas 70-osioms valstybės kariuomenės įkūrimo metinėms. Paprastai paradas vyksta balandį, bet šiemet jis buvo atkeltas į dieną prieš olimpines žaidynes. Nors pastaruoju metu įtampa padidėjusi, žaidynėse dalyvaus 22 Šiaurės Korėjos sportininkai, įskaitant ir bendrą Korėjos moterų ledo ritulio komandą.
Dopingo skandalai olimpinėse žaidynėse
1989 m. Australijos senato pateiktoje ataskaitoje buvo pareikšta, kad olimpinės žaidynės Maskvoje gali būti vadinamos Chemikų žaidynėmis, nes vargu ar bent vienas medalį laimėjęs sportininkas nevartojo dopingo preparatų. Per šias žaidynes užfiksuoti „kraujo dopingo“ atvejai - prieš startą medalius laimėjusiems bėgikams būdavo perpilama daugiau nei litras kraujo.
Dažnos XXI a. olimpinės žaidynės taip pat neapsieidavo be dopingo skandalų - 2008 m. vasaros olimpiada Pekine, Kinijoje, tapo rekordine. Dėl neleistinų preparatų vartojimo medalių neteko 50 atletų, 14 jų - iš Rusijos. Po dvejų metų, 2014-aisiais, žiemos olimpinės žaidynės vyko dopingo skandalų krečiamoje Rusijoje, Sočio mieste.
2014 m. gruodį vokiečių televizija ARD išleido dokumentinę medžiagą, kur Rusijos dopingo tinklas prilyginamas buvusios Rytų Vokietijos. Filmo herojais tapo rusų lengvaatletė Julija Stepanova ir jos vyras Vitalijus, dirbęs Rusijos antidopingo agentūroje. Jie pateikė dopingo preparatų vartojimo valstybiniu mastu įrodymų - kad atletai, norėdami uždangstyti teigiamus dopingo rezultatus, mokėdavo milžiniškas sumas, o preparatus jiems parūpindavo treneriai. Po metų, Pasaulio antidopingo agentūra išleido šiuos faktus patvirtinančią ataskaitą.
2016 m. Kanados teisininkas Richardas McLarenas paviešino dviejų dalių ataskaitą, įrodančią, kad 2011-2015 m. Paviešinti faktai turėjo įtakos ir 2016 m. vasaros žaidynėms Rio de Žaneire, Brazilijoje. Rusijos sunkumų kilnotojams buvo uždrausta dalyvauti varžybose. Pasaulio antidopingo agentūra pasiūlė neleisti dalyvauti visai Rusijos komandai. Likus dienai iki Rio de Žaneiro žaidynių, Tarptautinis olimpinis komitetas išteisino 278 atletus, bet 111 dopingo vartojimu apkaltintų atletų kelialapių į žaidynes neteko.
Dopingo skandalas lydi ir penktadienį prasidėjusias žiemos olimpines žaidynes Pjongčange, Pietų Korėjoje. Tarptautinis olimpinis komitetas uždraudė dalyvauti žaidynėse visai Rusijos delegacijai.
Lietuvos dalyvavimas olimpinėse žaidynėse
Lietuvos sportininkai vasaros olimpinėse žaidynėse pirmą kartą dalyvavo 1924 m. Paryžiuje. Žiemos olimpinėse žaidynėse Lietuvos čiuožėjas K. Bulota debiutavo 1928 m. Sankt Moritze (Šveicarija). 1928 m. Amsterdame Lietuvos olimpinėje rinktinėje buvo 12 atletų.
Lietuvos sportininkai SSRS olimpinės rinktinės sudėtyje pirmą kartą dalyvavo 1952 m. XV olimpinėse žaidynėse Helsinkyje. Krepšininkai S. Butautas, J. Lagunavičius ir K.
Šiuolaikinė penkiakovė Lietuvoje
Lietuvoje šiuolaikinė penkiakovė pradėta kultivuoti 1955 (iniciatoriai - vilnietis S. Žekonis ir kaunietis Viktoras Želvys). 1956 per atvirą Latvijos čempionatą Rygoje vyko I Lietuvos spartakiados šiuolaikinės penkiakovės varžybos ir I Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės čempionatas (pirmuoju Lietuvos čempionu tapo S. Žekonis), taip pat pirmosios komandinės varžybos (1 vietą užėmė Latvija, 2 vietą - Baltarusija, 3 vietą - Lietuva). 1957 šiuolaikinė penkiakovė pirmą kartą įtraukta į Pabaltijo spartakiados programą (2 vietą - Lietuva), Lietuvos rinktinė pradėjo dalyvauti tarprespublikinėse komandinėse varžybose. 1963 Lietuvos komanda (R.
1963 Jonas Rapalys tapo SSRS jaunimo čempionu, 1972 V. Kreivėnas - SSRS jaunių čempionu, 1974 A. Mikutis - I SSRS jaunimo žaidynių bronzos medalininku, 1978 J. Staškūnas - SSRS jaunių čempionato bronzos, jaunimo (su Dinamo CT komanda) - aukso medalininku. 1975 A. Aidukas ir V. Zadneprovskis laimėjo SSRS taurę (su Dinamo CT komanda), 1991 Gintaras Staškevičius - SSRS žiemos čempionatą. 1966 Lietuvoje įvyko pirmosios tarptautinės varžybos (laimėjo Jurijus Moskvičiovas). 1967 penkiakovininkai pradėjo dalyvauti tarptautinėse varžybose Lenkijoje ir Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR).
Šiuolaikinė penkiakovė buvo kultivuojama Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje (3 metus). Iki 1961 kultivavo Spartako, vėliau - Dinamo draugija. Parengta daugiau kaip 50 SSRS sporto meistrų (46 - Dinamo), SSRS tarptautinės klasės sporto meistrai: Stasys Šaparnis (1967), A. Baranauskas (1988), Tomas Narkus (1990), V. Dolgovas (1990), V. Mačalovas (1990), Gintaras Staškevičius (1991).
1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos šiuolaikinė penkiakovė federacija 1991 tapo Tarptautinė šiuolaikinė penkiakovės sąjungos nare, penkiakovininkai - nuolatiniais olimpinių žaidynių dalyviais. Šiuolaikinė penkiakovė - viena stipriausių ir geriausių rezultatų pasiekiančia šalies olimpine sporto šaka. XXV olimpinėse žaidynėse (1992 Barselona, Barcelona, Ispanija) debiutavusi Lietuvos komanda (V.
1993 pasaulio jaunimo čempionate Andrejus Zadneprovskis pelnė bronzos, o 1994 Lietuvos komanda (S. Kerza, Edvinas Krungolcas, Andrejus Zadneprovskis) - aukso medalius (komandinėje įskaitoje ir estafetėje). 1994 pasaulio čempionate Lietuvos komanda (Tomas Narkus, Gintaras Staškevičius, Andrejus Zadneprovskis) užėmė 5 vietą (individualioje rungtyje Andrejus Zadneprovskis - 9 vieta, Gintaras Staškevičius - 10 vieta). Edvinas Krungolcas 5 kartus (2001, 2002, 2004, 2006, 2007) laimėjo Pasaulio šiuolaikinės penkiakovė taurę. Donata Rimšaitė 2005 tapo pasaulio jaunių čempionato bronzos medalininke, 2006 - pasaulio ir Europos jaunių vicečempione, 2008 su Lietuvos moterų komanda (dar Laura Asadauskaitė ir Julija Kolegova) - Europos čempione (komandinėje įskaitoje ir estafetėje), 2008 ir 2009 - Pasaulio taurės laimėtoja, 2010 - pasaulio vicečempione, Pasaulio taurės finalo varžybų 2 vietos laimėtoja, Europos čempionato bronzos medalininke. Laura Asadauskaitė 2007 ir 2009 pasaulio čempionatuose laimėjo atitinkamai bronzos ir sidabro medalius.
Žymiausi treneriai - Lietuvos nusipelnę treneriai: S. Žekonis ir Anastazas Špokas (abu Jurijus Moskvičiovo ir K. Dobilo), A. Narušis (Henrikas Eismonto, Viačiaslavo Kalinino, V. Balsio, E. Margevičiaus, Kazimiero Baltrašio), Jurijus Moskvičiovas (Justino Kinderio, Edvino Krungolco, Gintaro Staškevičiaus, Andrejaus Zadneprovskio nuo 1996 09), Eugenijus Kliosovas (A. Aiduko, A. Mikučio, V. Močialovo, Laura Asadauskaitės), Viačeslavas Kalininas (Pavelas Makarovo, K. Vasiljevo, A. Baranausko, Gintaro Staškevičiaus nuo 1995, Donatos Rimšaitės, V. Dolgovo, Julijos Kolegovos), Henrikas Eismontas (J. Staškūno, D. Strazdo, T. Žemaičio, E. ir Jevgenijus Seniuta), E. Margevičius (V. Tarptautinės kategorijos teisėjo vardas 1992 suteiktas Jurijui Moskvičiovui (jis dar nuolatinių pasaulio ir Europos čempionatų komisijų narys), 1993 - V. Kalininui, 1999 - Eugenijui Kliosovui, 2007 - Pavelui Makarovui, Tomui Makarovui, Simui Tindžiuliui, Arūnui Kalininui, Egidijui Tindžiuliui, S. Makarovaitei, I. Urbonavičiūtei, V. Lietuvos šiuolaikinės penkiakovė federacijos vadovai: pirmininkai - Viktoras Želvys (1959-1961), Jurijus Popovas (1961-1973), Viktoras Želvys (1973-1974), Stasys Šaparnis (1974-1978), A. Preikša (1978-1990), prezidentai - Stasys Šaparnis (1990-1993), Kazimieras Baltrušis (1993-1996), Algirdas Šakalys (1996-2000), Rimantas Povilas Jogėla (2000-2004), N. Pacevičius (2004-2005), V. Majauskas (nuo 2005), generaliniai sekretoriai - M. Kuliavas (1959-1962), A. Auštrevičius (1962-1972), V. Kuzmickas (1972-1976), V. Ercmonas (1976-1980), R.
Sunkioji atletika Lietuvoje
Lietuvoje pradėta kultivuoti 1923, kai Lietuvos dviratininkų sąjunga Kaune surengė pirmąsias sunkiosios atletikos varžybas. Nuo 1925 pradėta rengti Lietuvos sunkiosios atletikos čempionatai, Kaune įvyko ir pirmosios tarptautinės varžybos su Estijos stipruoliais. 1928 olimpinėse žaidynėse dalyvavo Pranas Vitonis (iškėlęs 275 kg užėmė 15 vietą lengvojo svorio kategorijoje). 1938 sunkioji atletika įtraukta į I Tautinės olimpiados varžybų programą. 1947-89 Lietuvos sportininkai dalyvavo SSRS čempionatuose, 1956-89 - SSRS tautų spartakiadose. 1963 Aloyzas Račkauskas, 1975 B. Mačernis tapo SSRS ir SSRS tautų spartakiados, 1966 A. Pricas - SSRS komandinio sunkiosios atletikos čempionato laimėtojais. 1963 Eduardas Mkrtumianas pasiekė pasaulio jaunių, 1970 Jonas Liupkevičius - pasaulio jaunimo, 1977 B. Mačernis - pasaulio suaugusiųjų rekordą (išrovė 160 kilogramų).
1991 įkurta Lietuvos sunkiosios atletikos federacija priimta į Tarptautinę sunkiosios atletikos federaciją. 1996 Europos jaunių čempionate Edvardas Šauklys laimėjo bronzos, 1999 Egidijus Remėza - 3 aukso (pasiekė Europos jaunių stūmimo rekordą), 2001 Konstantinas Gerasimovas - 2 bronzos, 2009 Europos jaunimo čempionate Aleksandra Stepanova (iki 20 m.) - bronzos, Marius Mickevičius ir V. Šlevinas - bronzos medalius. A. Didžbalis 2008 tapo Europos jaunimo vicečempionu, 2009 ir 2010 - čempionu, 2010 - pasaulio jaunimo čempionu, 2011 ir 2017 Europos čempionato bronzos (po ruso Adamo Maligovo diskvalifikacijos 2019 - sidabro), 2015 - aukso, 2014 pasaulio čempionato bronzos (po kazacho Vladimiro Sedovo diskvalifikacijos 2019 -sidabro), 2017 - sidabro medalininku, 2016 Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtoju. 2013 Europos čempionate Žygimantas Stanulis iškovojo aukso, 2016 - sidabro medalį.
Irklavimas Lietuvoje
Legendinis Lietuvos irkluotojas, Monrealio olimpinių žaidynių vicečempionas kaunietis Vytautas Butkus irklavo būtent tas valtis (vienvietė, porinė dvivietė ir porinė keturvietė), kuriose pastaraisiais metais įspūdingų pergalių pasiekia Lietuvos irkluotojais.
V. Butkus, praėjusiais metais gruodžio 20 d. pažymėjo savo 70 metų jubiliejų. Trečius metus jis jau nebedirba, netreniruoja irkluotojų. Gyvena sveikai, plaukioja Lietuvos sporto universiteto baseine, kiekvieną dieną mankštinasi. Nuo irklavimo šis 11 kartų Lietuvos ir septynis kartus Sovietų Sąjungos čempionas, triskart vicečempionas ir keturiskart bronzinis prizininkas, Europos vienviečių vicečempionas ir pasaulio čempionato bronzinis prizininkas porinių keturviečių varžybose nenutolo.
Įžymusis sportininkas domisi mūsų irkluotojų startais, su dideliu įdomumu stebi, kaip jo auklėtiniui, Atėnų olimpiečiui Kęstučiui Kebliui sekasi vadovauti Lietuvos vyrų porinei keturvietei ir siekti kelialapių į Tokijo olimpines žaidynes.
V. Butkus porinės keturvietės įguloje (asmeninio archyvo nuotr.)