Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairias krepšinio knygas, pradedant specializuotomis studijomis ir baigiant grožine literatūra, kurioje krepšinis tampa metafora gyvenimo iššūkiams. Aptarsime skirtingus krepšinio aspektus, įskaitant trijulių krepšinį, profesionalų patirtį ir netgi krepšininkų gyvenimo peripetijas, atskleidžiamas knygose.
Trijulių Krepšinis: Nauja Studijų Knyga
Nauja studijų knyga pristato trijulių krepšinį, kuris sujungia įprasto krepšinio strategiją su dinamišku rungtyniavimu perpus mažesnėje aikštėje. Knygoje „Trijulių krepšinis“ aprašomos įvairios krepšinio atmainos, remiantis profesionalų patirtimi ir naujausiais oficialiais Tarptautinės krepšinio organizacijos dokumentais. „Trijulių krepšinyje“ skaitytojai supažindinami su trijulių krepšinio istorija pasaulyje ir Lietuvoje, pažymint ankstyvuosius sunkumus ir tolesnę pažangą tarptautiniame kontekste, įvardijant svarbiausius šių dienų trijulių krepšinio renginius, taip pat gilinamasi į šios sporto šakos taisykles, rungtynių ir varžybų struktūrą, renginių organizavimą, komandų ir žaidėjų ypatumus bei statistinę analizę, profesionalizmą, inovatyvias treniravimo praktikas ir žaidimo taktiką. Naujoje studijų knygoje teikiami patarimai žaidėjams, treneriams ir kitiems skaitytojams. Doc. dr. Ši studijų knyga pristato trijulių krepšinį, kuris sujungia įprasto krepšinio strategiją su dinamišku rungtyniavimu perpus mažesnėje aikštėje.
Ši knyga yra vertingas šaltinis ne tik žaidėjams ir treneriams, bet ir visiems, besidomintiems krepšinio evoliucija ir naujomis jo formomis.
Literatūrinės Staigmenos: Kai Krepšinis Susitinka Su Grožine Literatūra
Krepšinis gali įkvėpti ne tik sportinius pasiekimus, bet ir literatūrinę kūrybą. Romano puslapiuose - staigmenos skaitytojams J. Plazos literatūrinis kūdikis gims trečią kartą. Katalonų ir ispanų kalbomis išleistą debiutinį trenerio romaną „Andželinos paklodės“ netrukus bus galima perskaityti ir lietuviškai. „Ar nervinuosi? Nelabai… - renginio išvakarėse DELFI kalbėjo 49-erių „Žalgirio“ vairininkas. - Tiesiog man pačiam labai keista, jog kažką taip toli nuo mano tėvynės domina mano antrasis užsiėmimas. Tikiuosi, vertėjas tiksliai perteikė mano žodžius, ir skaitytojams knyga sukels malonių įspūdžių bei paskatins juos susimąstyti apie tam tikrus dalykus.“
Štai keletas įžvalgų apie knygą:
Taip pat skaitykite: Krepšinio įrangos gidas
- Netikėtas Autorius: Knygos autorius - krepšinio treneris, o tai suteikia kūriniui unikalumo.
- Gyvenimiškos Temos: Knygoje gvildenamos problemos, su kuriomis susiduria daugelis žmonių, įskaitant kasdienę rutiną, svajones ir visuomenės nuomonę.
- Empatija: Autorius teigia, kad įgimta empatija leidžia jam perprasti žmones, o tai atsispindi knygos personažuose ir situacijose.
„Andželinos paklodės“: Žvilgsnis į Moters Pasaulį
Prieš 14 metų parašytoje jo knygoje - nė žodžio apie krepšinį. Maža to, „Andželinos paklodėse“ autorius įsikūnija į moterį - pagrindinę romano veikėją Juliją. 40-metė moteris vieną dieną suvokia gyvenanti svetimą gyvenimą, kurį už ją suplanavo kiti. Ar kasdienės rutinos ir įprastų patogumų supančiotam žmogui pakaks ryžto grįžti prie savo paties svajonių ir perkelti jas iš sapnų į realybę? „Aš noriu, kad knygos puslapiai skaitytojams būtų lyg veidrodis, kad žvelgdami į jį jie paklaustų savęs, ar džiaugiasi savo gyvenimu, ar patys sprendžia, koks jis turėtų būti. Ne kartą įsitikinau, jog žmonės dažnai gyvena ne savo gyvenimą: kažkas kitas už juos pasirenka, kokiu keliu eiti. Kartais tai būna tėvai, kartais - žmona ar vyras, kartais mes patys, išsigandę visuomenės nuomonės, elgiamės ne taip, kaip iš tiesų norėtume. Reikia atsibusti ir imtis pačiam kontroliuoti savo gyvenimą“, - knygoje gvildenamas problemas aiškino J. Plaza.
Ši knyga skatina skaitytojus susimąstyti apie savo gyvenimą ir priimti sprendimus, kurie atitinka jų pačių svajones ir norus.
Įkvėpimas Iš Gyvenimo: Kalėjimo Prižiūrėtojo Patirtis
Įgimta empatija leidžia perprasti žmones J. Plaza galbūt nebūtų vadinamas vieninteliu Eurolygos komandų treneriu-rašytojumi, jei ne vienas netikėtai pasibaigęs epizodas jo spalvingame gyvenime. Prieš pradėdamas trenerio karjerą, katalonas iš Barselonos tėvynėje dirbo kalėjimo prižiūrėtoju. Kartą į jo rankas pateko kolegos brolio laiškas, parašytas motinai. J. Plazą sukrėtė niekada balsiai neištarti jausmai, kuriuos laiške atskleidė sūnus. Būsimas treneris su kolega nutarė pamėginti aprašyti šią istoriją. „Mano knyga gimė atsitiktinai. Su savo draugu tenorėjome parašyti kelis puslapius - tai buvo savotiška pramoga. Tačiau pajaučiau, kad rašymas man padeda pamiršti stresą, be to, sekėsi gana lengvai“, - prisiminė J. Plaza.
Ši patirtis parodo, kaip netikėtos situacijos gali įkvėpti kūrybai ir padėti atrasti naujus talentus.
Moters Personažas: Empatijos Išraiška
Nors „Andželinos paklodėse“ aprašoma išgalvota istorija, esama ir netiesioginių J. Plazai praeityje iškilusių dilemų atspindžių. Tuo tarpu moters personažą pirmajam romanui jis pasirinko nenorėdamas, kad skaitytojai aprašomus išgyvenimus tapatintų su autoriumi ir, kaip pats sako, puikiai suprasdamas, kokią nelengvą misiją pasirinko. Įsijausti į moters vidinį pasaulį J. Plazui padėjo jo praeitis: šešių vaikų šeimoje užaugęs krepšinio specialistas turi tris seseris, be to, ilgą laiką dirbo moterų kalėjime. „Kalbėti moters lūpomis aš galiu laisviau, nes žinau, kad knygos veikėja nebus lyginama su manimi pačiu. Daug kas sako, kad tai - kvaila, nes moters pasaulėžiūra skiriasi nuo vyro. Tačiau aš pakankamai ilgai gyvenau tarp moterų. Nesakau, kad labai puikiai jas suprantu. Tiesiog esu jautrus empatijai: ar komandos rūbinėje, ar autobuse, ar kokiame nors susirinkime greitai perprantu, apie ką galvoja ir svajoja žmonės aplink mane. Kartais, kai Barselonoje sėdu į metro, stebiu žmones, kurie važiuoja su manimi. Vien jų kūno kalba man atskleidžia pakankamai daug: matau, kas nenoromis važiuoja į atsibodusią tarnybą, ką kamuoja rūpesčiai namuose, o kas yra tiesiog laimingas ir džiaugiasi šia diena. Gal mano vaizduotė laki, bet man atrodo, kad aš turiu sugebėjimą pajausti kitų žmonių mintis“, - prisipažino J. Plaza.
Taip pat skaitykite: Bilietai į „Žalgirį“
Šis sprendimas pasirinkti moters personažą rodo autoriaus norą atsiriboti nuo asmeninių išgyvenimų ir suteikti knygai universalumo.
Nauji Projektai: „Atsibusti Laiku“ ir Patirtis Lietuvoje
Prisitaikyti prie naujos šalies padėjo ir gyvūnų prieglauda „Andželinos paklodės“ - ne vienintelė ispano parašyta knyga. Antrasis trenerio darbas - „Atsibusti laiku“ - jau netrukus turėtų pasiekti jo tėvynės knygynus. Nepaisant to, J. Plaza nevadina savęs nei rašytoju, nei literatūros gurmanu. „Neskaitau tiek daug, kaip kiti - paprasčiausiai negaliu sau leisti tam skirti pakankamai laiko. Ant mano stalo guli tik knygos apie krepšinį ir psichologiją, o garsių rašytojų romanų ten tikrai nerasite. Labai gerbiu rašytojus, muzikantus ar bet kokios kitos srities profesionalus. Puikiai žinau, kaip jiems buvo sunku pasiekti savo profesijos aukštumų, nes pats tai patyriau savo kailiu treniruodamas krepšininkus. O rašyti aš pradėjau neturėdamas jokių žinių, jokio specialaus pasiruošimo. Tiesiog pastebėjau, kad galiu iškelti klausimus, įžiebiančius diskusiją ir verčiančius susimąstyti. Tačiau tai nereiškia, kad man šimtu procentų pakanka sugebėjimų būti rašytoju“, - aiškino Vilniaus knygų mugės naujokas.
Kaip ten bebūtų, J. Plaza yra tikras, kad parašė dar ne visas savo knygas. Vienos jų užuomazgos pamažu gimsta Kaune, laisvu nuo darbo su „Žalgirio“ komanda laiku. J. Plaza neslepia: tokios patirties, kurią įgijo dirbdamas Lietuvoje, anksčiau jis nė sapnuote nesapnavo. Tai - ne tik kultūrinis šokas, pirmą kartą išvykus dirbti į svečią šalį. Jei treneris nuspręstų rašyti įtempto siužeto trilerį, ilgai sukti galvos dėl scenarijaus jam nereikėtų: pakaktų prisiminti „Žalgirį“ iš pasalų vis užpuolančias traumas, finansines problemas, neapibrėžtumą dėl klubo ateities. Tačiau specialistas į negandas žvelgia filosofiškai. „Ispanijoje sakoma: nepraliejęs kraujo sienos nenugriausi. Kai nusprendžiau tapti pirmu ispanu, užsienyje treniruojančiu Eurolygos komandą, žinojau, kad manęs laukia daug netikėtumų. Tiesa, niekad nebūčiau pagalvojęs, kad jų bus tiek daug“, - prisipažino J. Plaza. - Viename interviu esate sakęs, kad norėtumėte tapti geresniu rašytoju. Kaip toli veda jūsų literatūrinės ambicijos? - DELFI paklausė „Žalgirio“ vyriausiojo trenerio - Tikrai norėčiau patobulėti šioje srityje. Man nepatinka stovėti vietoje: mėgstu mokytis naujovių. Dar ir dabar dirbdamas profesionalaus krepšinio klubo treneriu nueinu pasižiūrėti jaunimo komandų rungtynių ir mėginu suprasti, kokius nurodymus treneriai duoda savo žaidėjams. Kartais žmonės mano, jog nėra pakankamai kompetentingi, kad galėtų mane ko nors pamokyti, bet tai nebūtinai yra tiesa: visą gyvenimą aš ieškau gerų patarimų, nes noriu išmokti ko nors naujo. Man dar labai toli iki gero rašytojo. Tačiau tam, kad galėčiau tobulintis literatūroje, man labai trūksta laiko. Pavyzdžiui, Barselonoje yra mažos rašytojų mokyklėlės, kuriose du ar tris kartus per savaitę mokoma literatūros pagrindų. Deja, esu per daug užsiėmęs, kad galėčiau lankyti tokius užsiėmimus. Kita vertus, kasdien stengiuosi tobulinti savo iškalbą, kurią naudoju bendraudamas su žaidėjais, klubo vadovais, žiniasklaida. Manau, tai padeda gerinti ir rašymo įgūdžius. Ką gali žinoti, galbūt ateityje būsiu atleistas ir turėsiu marias laiko rimčiau atsidėti literatūriniam darbui, bet tikiuosi, tai bus dar negreitai (šypsosi - DELFI). - Nors ir neturite daug laiko literatūrai, kokias knygas mėgstate labiausiai? - Pirmoji knyga, kurią perskaičiau baigęs mokyklą, buvo vieno ispano autobiografija, kurią jis parašė būdamas prie pat mirties slenksčio. Sakysite, autobiografija autobiografijai nelygu, bet kai jauti mirtį alsuojant tau į nugarą, esi kur kas sąžiningesnis savo paties atžvilgiu. Tuomet žymiai atviriau atskleidžiamas žmogaus požiūris į savo gyvenimą, artimuosius ir draugus. Tai mane paskatino perskaityti daugiau autobiografijų, ir nebūtinai apie istorinių asmenybių gyvenimus. - Joano Plazos autobiografija dar neparašyta. Planuojate vieną dieną tuo užsiimti? - Kalbant atvirai, būtų puiku ją parašyti, bet ne dabar. Kol esi įsitraukęs į savo paties gyvenimą, sunku nuoširdžiai ir objektyviai viską aprašyti, kadangi reikia pagalvoti, kokią artimųjų reakciją tai sukeltų. Tik tuomet, kai gyvenimas jau nugyventas, galima atsigręžti atgal ir jį sąžiningai įvertinti. - Ar jūsų užrašai smarkiai pasipildė per pusmetį, kurį praleidote Kaune? - Rašiausi įvairias pastabas beveik kiekvieną dieną. Čia tiek daug dalykų radikaliai skiriasi nuo mano tėvynės, tiek daug dalykų mane nustebina. Visada su savimi nešiojuosi užrašų knygelę, kurioje pasižymiu į galvą šovusias mintis ar patirtus įspūdžius. Mano antroji knyga jau baigta, bet rašydamas kitą tikrai prisiminsiu savo patirtį Lietuvoje. Medžiagos knygai užteks su kaupu. Kaip ir sakiau, daug kas čia man, kaip užsieniečiui, atrodo neįprastai. Tačiau yra ir kita medalio pusė: prieš kelis dešimtmečius Ispanijoje gyvenimo sąlygos daugeliu aspektų buvo prastesnės nei dabar yra Lietuvoje. Ispanai daugybę metų gyveno užgožti Francisko Franko diktatūros šešėlio, kitaip nei prancūzai, britai ar vokiečiai. Tačiau diktatūrai pasibaigus, Ispanija pradėjo vystytis kur kas greičiau nei kitos šalys. Esu tikras, kad tas pats laukia ir Lietuvos. - O kokį įspūdį Lietuva padarė jūsų žmonai Margaritai? - Iš pradžių ji buvo išsigandusi. Visi mums pasakojo apie žiemos speigus, trumpas dienas be saulės. Tačiau keletą mėnesių pagyvenus Kaune žmona prisitaikė. Dabar ji dirba gyvūnų prieglaudoje, kur rūpinasi beglobiais šunimis. Nors lauke šeši laipsniai šalčio, ji visą dieną praleidžia prižiūrėdama šunis. Ši veikla žmoną visiškai įtraukė. Jei atvirai, negalvojau, kad jai pavyks taip sėkmingai adaptuotis. - Vis dėlto turbūt nekantriai laukiate pavasario ir šiltesnių dienų? - Turėdamas šiek tiek laiko, norėčiau pasivažinėti po Lietuvą, bet visi man sako: palauk, kol ateis pavasaris. Esu daug girdėjęs apie Lietuvos gamtą, miškus, upes ir ežerus - tikiuosi išgyventi žiemą ir sulaukti laiko, kada bus galima visu tuo pasigrožėti. Tokia rūsti žiema man nėra įprasta - juk Barselonoje niekada nesninga. Ten kiaurus metus gatvės būna pilnos žmonių, gyvenimas verda iki išnaktų. O kai Kaune išvedu pavedžioti šunį (J. Plaza augina Labradoro retriverį - DELFI), kartais nesutinku nė gyvos dvasios. Tačiau bandau prisitaikyti ir prie oro, ir prie maisto, ir prie žmonių būdo - prie visko. - Jei išties sėstumėte rašyti knygą apie savo patirtį Lietuvoje, nemanote, kad labiau intriguojančio scenarijaus nei įvykiai, kuriuos šį sezoną išgyvenate su „Žalgiriu“, sunku būtų ir besugalvoti? - Kaip čia pasakius (juokiasi - DELFI). Tiesa, kad per šiuos metus nutiko daugybė dalykų. Tačiau Ispanijoje sakoma: nepraliejęs kraujo sienos nenugriausi. Kai nusprendžiau tapti pirmu ispanu, užsienyje treniruojančiu Eurolygos komandą, žinojau, kad manęs laukia daug netikėtumų. Tiesa, niekad nebūčiau pagalvojęs, kad jų bus tiek daug. Maniau, kad per šiuos metus turėčiau įgyti daug įvairiapusiškos patirties, tačiau realybė pranoko visus lūkesčius. - Pastaraisiais mėnesiais niekada nepasijutote tarsi „Andželinos paklodžių“ herojė, staiga suvokusi, kad jos gyvenimas nepriklauso vien nuo jos pačios? - Žinote… Kažkada buvau pirmasis katalonas, stojęs prie Madrido „Real“ vairo. Iš pradžių galvojau, kad ten ištempsiu tik kelis mėnesius ar net savaites. Tačiau Madride dirbau ketverius metus. Kai praėjusį mėnesį išvykoje žaidėme rungtynes su „Real“, 11 tūkstančių žiūrovų pakilo iš savo vietų ir pasitiko mane plojimais. Aš noriu, kad ir Kaune mane prisimintų kaip trenerį, atidavusį komandai visas savo žinias ir gebėjimus. Aš bandau paspausti savo asistentus, žaidėjus, savo viršinininkus, kad visi kartu pasiektume daugiau. Tačiau turiu pripažinti, jog galiausiai esu tik komandos vyriausiasis treneris. - Daug netekote, kai praėjusią savaitę buvo užšaldyta jūsų sąskaita Ūkio banke? - Visas mano atlyginimas nuo pat darbo „Žalgiryje“ pradžios keliavo į tą sąskaitą. Laikiau lėšas ten, nes už šiuos klausimus atsakingi žmonės taip patarė. Tikiu, kad jie vis dar gali rasti išeičių, kaip viską sutvarkyti. Žinoma, kai mums buvo pranešta, kas nutiko, kelias sekundes buvau išsigandęs. Bet paskui visą dėmesį sutelkiau ties savo darbu. Nuo manęs priklauso komandos žaidimas, todėl kalbuosi su žaidėjais, raminu juos. Žinoma, finansinės problemos drumsčia jų mintis. Nežinau, ar kas nors iš krepšininkų pervedė pinigus į kitus bankus, nes niekada to neklausiau. Bet jie vis tiek sunkiai dirba, ir aš darau tą patį. Tiesiog pasitikiu žmonėmis, atsakingais už klubą, tais, kurie kontroliuoja banką, taip pat ir Lietuvos vyriausybe. Neprarandu vilties, kad viskas baigsis gerai. - Jūsų sutartis su „Žalgiriu“ galioja iki šio sezono pabaigos. Galbūt jau žinote, koks sprendimas bus priimtas artėjančią vasarą? - Galiu pasakyti tik tiek, kad Kaune suradau nemažai draugų. Tikrų draugų - nesu tas, kuris mechaniškai šypsosi visiems iš eilės. Katalonus ir lietuvius sieja vienas bendras bruožas: galbūt mes esame uždaresni ir santūresni, bet nevaidmainiaujame ir draugų niekada neišduodame. Būtų puiku toliau padėti savo bičiuliams Lietuvoje, bet kol kas nieko nežinau, kas laukia ateityje. Maždaug prieš mėnesį vienas iš klubo atstovų manęs paklausė, ar norėčiau pratęsti sutartį. Tačiau daug kas klube dabar keičiasi. Reikia palaukti, kuo visa tai baigsis. „Delfi“ - tarptautinės Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programos sertifikuota žiniasklaidos priemonė. Rodyti diskusiją (136)
Šios patirtys rodo, kad gyvenimas Lietuvoje gali būti įkvėpimo šaltinis naujoms istorijoms ir kūrybiniams projektams.
Broliai Lavrinovičiai: Krepšinis, Rekordai ir Humoras
Brolius dvynius Kšištofą ir Darjušą pažįsta ne tik tie, kas domisi krepšiniu - dėl puikaus humoro jausmo, kurio nestokoja broliai, bei rekordo - jie aukščiausi Lietuvos dvyniai. Gali būti, kad tokie jie ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
Taip pat skaitykite: Paryžiaus kultūra
Šie krepšininkai ne tik pasiekė aukštų rezultatų sporte, bet ir tapo žinomi dėl savo asmenybės ir humoro jausmo.
Ūgio Peripetijos: Nuo Gimimo Iki Brandos
Taigi pamatuokim. Kšištofo ūgis šiandien - 210 cm, o Darjušo - 213,5 cm. Taip taip, šiandien, nes po trisdešimties metų Darjušas dar… ūgtelėjo. „Įdomi situacija. Oficialiai mano ūgis visada buvo 212 cm - be batų. Bet nuo 30 metų pradėjau matuoti ir… Gal stuburo operacija, gal nugaros stiprinimo, tempimo pratimai lėmė, bet dabar aš gryno ūgio esu 213,5 cm. Beveik 214 cm“, - kaip nutiko, kad sulaukęs brandos dar pasitempė į aukštį, svarsto Darjušas. O Kšištofas praleidžia progą patylėti: „Aš - 210 cm. Bet jeigu pradėsiu ant turniko kabėti, galiu dar paaugti.“
Ši istorija apie ūgio pokyčius sulaukus brandos yra ne tik juokinga, bet ir parodo, kad kūnas gali keistis net ir suaugus.
Dvynių Paradoksas: Gimti Aukštesniam ir Mirti Aukštesniam
Įdomu tai, kad gimę broliai irgi skyrėsi trimis centimetrais. „Toks gyvenimiškas dvynių paradoksas: aš gimiau 3 cm aukštesnis ir mirsiu 3 cm aukštesnis“, - juokiasi Darjušas. „Augom vienodai, gal koks centimetro skirtumas buvo. Aš gal ankstesnio brendimo buvau, truputį lenkiau tave, o paskui tik fukšt - ir praaugai mane“, - žiūrėdamas į brolį prisimena Kšištofas.
Šis paradoksas pabrėžia unikalų dvynių ryšį ir konkurenciją.
Svajonės Apie 215 cm Ūgį
„Tai planuojate iki 220 cm pasitempti?“ - klausiu. „Nors iki 215 cm, tada būčiau patenkintas. Kadangi būdamas 12-13 metų visą laiką norėjau būti 215 cm ūgio, tai mano svajonė“, - šypsosi Darjušas. „O aš 213 cm norėjau“, - neatsilieka Kšištofas.
Šios svajonės apie ūgį atspindi jaunatvišką norą augti ir tobulėti.
Aukščiausi Pasaulyje Dvyniai?
Neoficialiai broliai Lavrinovičiai vadinami ir aukščiausiais pasaulyje dvyniais. Kaip yra iš tiesų? NBA žaidžia amerikiečiai broliai dvyniai Robinas ir Brookas Lopezai, kurių abiejų ūgis, kaip nurodoma internete, yra 213 cm. „Bandėme aiškintis. Ilgą laiką mėginome susisiekti su Lopezais, bet jiems, matyt, neįdomu, neina į kontaktą. Bandėme ir per agentus, ir asmeniškai rašėme, bet jie ignoravo tuos pasiūlymus“, - peripetijas dėsto Darjušas.
Ši istorija apie bandymus įrodyti savo rekordą rodo, kad kartais net ir internetiniai duomenys gali būti netikslūs.
Pandemija Ir Apsiraminimas
„Paskui pandemija prasidėjo, taip mes ir apsiraminome“, - priduria Kšištofas. „Bet viduje tikime, kad mes aukščiausi, - nepasiduoda Darjušas ir priduria, kad duomenimis internete pasitikėti negalima.: „Rašyti galima viena, o gyvai - visai kitaip, nes gali būti ir paklaida. Žinome, kaip NBA matuoja - iš 210 cm žmogaus gali 215 cm padaryti.“
Ši situacija parodo, kaip pandemija paveikė daugelį planų ir projektų.
Aukščiausi Su Batais
„Mes kažkada buvome stovykloje „Big Man“. Iš Amerikos atvažiavę skautai treneriai mus pamatavo. Tada brolis buvo 219 cm, o mane pamatavo - 216 cm. Su batais buvom“, - kaip staiga „paaugo“, prisiminė Kšištofas.
Ši istorija apie ūgio matavimus su batais yra dar vienas pavyzdys, kaip ūgis gali būti interpretuojamas skirtingai.
Karjeros Perspektyvos: Ar Dar Žais Krepšinį?
Tai tiek apie ūgio peripetijas. O ką 1979 metų lapkričio 1-ąją gimę broliai mano apie savo karjeros perspektyvas krepšinio aikštėje? Ar dar planuoja gainioti oranžinį kamuolį, o galbūt jau apsisprendė kabinti sportbačius ant vinies? „Vasarą stiprinome savo kūnus, tada žiūrėsime, kokie pasiūlymai, ar mums bus įdomus tas krepšinis. Jeigu norime žaisti dar vieną sezoną, turime turėti motyvacijos. Be jos nėra ką veikti šiais laikais krepšinyje“, - kas lems apsisprendimą, vasarą dėstė Darjušas.
Šis sprendimas priklausys nuo motyvacijos ir tinkamų pasiūlymų.
Skausmai Ir Traumos: Profesionalaus Sporto Kaina
- Kaip dabar jaučiatės - nieko neskauda ar yra traumelių?
Kšištofas: Jau nėra sąnarių, nėra kam skaudėti.
Darjušas: Kad nieko neskaudėtų, reta diena būna. Visą gyvenimą profesionaliu sportu užsiėmėme, tai tas, tai anas būna. Bet, kaip sakau, tai laikinas, malonus, nepiktas skausmas - ne toks, kai negali nieko daryti. O šiaip jaučiamės tikrai neblogai. Visą sezoną žaidėme ir nepraleidome nei treniruočių, nei rungtynių. Tad manau, kad šis sezonas buvo sėkmingas.
Šis dialogas atskleidžia profesionalaus sporto kainą - nuolatinius skausmus ir traumas.
„LavTwins”: Naujas Prekių Ženklas
-Papasakokote, ką dabar veikiate. Žinau, kad kuriate savo prekių ženklą „LavTwins”.
Darjušas: Laiko dabar daugiau turime. Bet pasakysiu taip: laiko turime, bet galimybių, kokių norėtųsi, neturime. Manau, artimoje ateityje gal ir kelionių bus, ir išpildytų idėjų - pusantrų metų praktiškai užšaldę jas buvome. Rimčiau užsiimsime ir turėtų pajudėti šis projektas. Dabar kelionės, skraidymas pakiša koją… Gali skraidyti, bet vis tiek ne tas - nėra laisvumo, viskas suvaržyta.
Šis projektas rodo, kad broliai Lavrinovičiai yra ne tik krepšininkai, bet ir verslininkai.
Užšaldyti Planai
Kšištofas: Mūsų planai - ne tik Lietuvoje. Lietuvoje galima šiuo projektu užsiimti savo malonumui, bet jokio pelno čia nepadarysi. Jeigu nori plėtoti stipriau, būtinai reikia į užsienio rinką važiuoti.
Ši situacija rodo, kad pandemija paveikė ne tik sportą, bet ir verslą.
Filmavimasis Serialuose: Humoro Jaudulys
- Jau anksčiau filmavotės su užsienio prodiuseriais realybės šou „Twin Brothers“. Žinau, kad dar kai kuriuose serialuose filmavotės, lietuviškuose - taip pat…
Darjušas: Kiekvienais metais mus kviečia pasifilmuoti. Aišku, vaidmenys trumpi ir, kaip sakau, neprofesionaliems aktoriams. Manau, Lietuvoje mes žinomi ne tik kaip krepšininkai, bet ir kaip žmonės su humoro jausmu. Tad filmuotis lengvose scenose, lengvuose filmukuose visuomet pakviečia, manau, ateity jų irgi bus. Patys to nevengiame.
Šis pomėgis filmuotis rodo, kad broliai Lavrinovičiai yra ne tik sportininkai, bet ir pramogų pasaulio dalis.
Mėgstama Veikla
Kšištofas: Svarbiausia, kad mums patinka. Jeigu nepatiktų, net nebūtume svarstę, ar filmuotis. Ir „LavTwins“, ir R. Skaisgirio serialuose filmavomės. Daug epizodiškai filmavomės.
Šis teiginys pabrėžia, kad svarbiausia yra daryti tai, kas patinka.
Vaidmenys: Nuo Galvų Pasikeitimo Iki Kitų Linksmybių
- Kokie jums vaidmenys tenka?
- Darjušas: Skirtingi. Naujausia scena - kai norėjome pasikeisti galvomis: ką brolis jaučia būdamas manimi ir ką aš jaučiu būdamas broliu. Atsirado labai geras daktaras, kuris mus įtikino, kad mus išoperavo ir pakeitė galvas, o mes tuo patikėjome. Toks linksmas epizodas.
Šis aprašymas rodo, kad broliai Lavrinovičiai nebijo eksperimentuoti ir įsijausti į įvairius vaidmenis.
Dvynių Mintys: Mitas Ar Realybė?
- O gyvenime yra buvę, kad vienas kažką pagalvoja, o kitas sako: aš irgi tą patį mąsčiau? Ar tik mitas, kad dvynių net mintys panašios?
Kšištofas: Labai dažnai. Mes kartu kiekvieną dieną, kartu užaugome - iki 18 metų dieną naktį buvome kartu. Automatiškai pradedi vienodai galvoti. Labai dažnai frazės pasitaiko vienu metu, tuo pačius žodžius pasakai.
Šis teiginys patvirtina, kad dvynių mintys dažnai sutampa.
#