Įžanga
Šis straipsnis skirtas panagrinėti pirmuosius žingsnius profesionalaus krepšinio link Lietuvoje, atkreipiant dėmesį į 1992 metus, kai šalis atkūrė nepriklausomybę ir pradėjo formuoti savo sporto struktūras. Šie metai buvo svarbūs ne tik dėl istorinių įvykių, bet ir dėl to, kad krepšinis, kaip viena populiariausių sporto šakų, patyrė transformaciją.
Lietuvos Krepšinio Lyga Iki 1992 m.
Iki Lietuvos krepšinio lygos (LKL) įsteigimo 1993 m., „Lietkabelis“ buvo vienas stipriausių Lietuvos krepšinio čempionato klubų. Per šį laikotarpį, komanda, kurią nuo 1964 iki 1996 metų treniravo R. Sargūnas ir V. Paškauskas, du kartus tapo Lietuvos čempionais (1985 ir 1988 m.), tris kartus laimėjo trečią vietą (1983, 1984, ir 1991 m.), bei du kartus pateko į Lietuvos taurės varžybų finalą (1985 ir 1986 m.).
1992 Metų Sezono Ypatumai
1992 metai Lietuvos krepšiniui buvo pereinamasis laikotarpis. Šalyje vyko aktyvus sporto sistemos formavimas, klubai ieškojo finansavimo, o krepšininkai - galimybių tobulėti. Daugelis žaidėjų, įgiję patirties sovietinėje sistemoje, stengėsi prisitaikyti prie naujų rinkos sąlygų.
Lietuvos Krepšinio Rinktinė Barselonos Olimpinėse Žaidynėse
Lietuvos krepšinio rinktinė 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse išsiskyrė ypatingomis aprangomis - įvairiaspalviais marškinėliais su kaukole. Juos sukūrė JAV psichodelinio roko grupė „Grateful Death”. Na, o visą olimpinę Lietuvos rinktinę žaidynėms aprengė garsusis japonų dizaineris Issey Miyake.
Penki iš Kretingos kilę sportininkai - krepšininkai Gintaras Einikis, Gintaras Krapikas, Romanas Brazdauskis, Alvydas Pazdrazdis ir dviratininkė Rita Razmaitė nuo 1992 iki 2008 metų dalyvavo įvairiose pasaulio šalyse vykusiose Olimpinėse žaidynėse ir gynė Lietuvos garbę.
Taip pat skaitykite: Krepšinio batelių istorija
Sergejus Jovaiša su Sovietų Sąjungos rinktine jau buvo laimėjęs gausybę medalių, kai ant kaklo Barselonos olimpinėse žaidynėse sužibo su Lietuvos rinktine iškovota bronza.
1992 m. Barselonos olimpiados prizininką Darių Dimavičių, klausia jo prisiminimų apie tas žaidynes, apie kitus sportinės karjeros etapus , kaip aplamai atėjo į krepšinį ir apie tuo metu naują etapą - Kėdainių „Nevėžio” vyriausiojo trenerio darbą.
Lietuvos sportininkai 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse buvo ryškūs visomis prasmėmis.
Moterų Krepšinis 1991-1994 m.
Jurgita Štreimikytė-Virbickienė paliko ryškų antspaudą Lietuvos krepšinyje. Europos (1997 m.), Eurolygos (2009 m.) ir du Italijos (1992 m., 2002 m.) titulai, penki Baltijos lygos (2003-2007 m.) ir dešimt Lietuvos moterų pirmenybių aukso medaliai (1991-1994 m., 2004-2009 m.). Prieš 13 metų karjerą baigusi krepšininkė iš viso sužaidė dvylika Eurolygos sezonų, iš kurių du kartus tapo rezultatyviausia finalo ketverto žaidėja, o tris sezonus varžėsi WNBA (2000-2002 m., 2005-2006 m.).
Atsimenu, kad buvo daug komandų, bet dominavo Kaunas ir Vilnius. Tuo metu buvo didelė konkurencija, daug merginų, daug apylygių komandų, todėl buvo įdomus čempionatas. Mano manymu, ir kokybė buvo geresnė.
Taip pat skaitykite: Futbolo konferencijų reikšmė
Lietuvos Tautinis Olimpinis Komitetas (LTOK)
Lietuvos olimpinio judėjimo pradžia laikomi 1924 m., kai mūsų šalies sportininkai pirmą kartą gavo kvietimą dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Bet Lietuvos tautinis olimpinis komitetas pirmą kartą įkurtas tik 1937 m. gruodžio 18 d. Iki tol Lietuvoje nacionalinio olimpinio komiteto funkcijas atliko Lietuvos sporto lyga ir Kūno kultūros rūmai. LTOK atgimė 1988 m. gruodžio 11 d.
Šalies nacionalinio olimpinio komiteto ištakos siekia 1922 m., kai buvo įkurta Lietuvos sporto lyga, koordinavusi visą šalies sportinį judėjimą. 1923 m. gruodžio 2 d. buvo sušauktas nepaprastasis LSL suvažiavimas, kuriame buvo papildytas lygos statutas 9 straipsniu: „Lietuvos Sporto Lygos Centro komitetas šaukia nuo visų organizacijų, įeinančių į Lietuvos Sporto Lygą, po vieną atstovą į susirinkimą sudaryti „Olimpinį komitetą“, kuris turi susirinkti ankščiau metais prieš Lietuvos ar Pasaulio olimpiadai vykstant.“
Organizacija įgijo išimtinę teisę atstovauti Lietuvai 1924 m. Paryžiaus ir 1928 m. Amsterdamo vasaros bei 1928 m. Sankt Morico žiemos olimpinėse žaidynėse.
Lietuvos olimpinis debiutas įvyko 1924 m. Paryžiuje. Šie metai laikomi ir Lietuvos olimpinio judėjimo tarptautinio pripažinimo data. Šalies paraiškoje olimpinių žaidynių organizaciniam komitetui buvo net septynios sporto šakos, bet žaidynėse dalyvavo tik futbolininkai ir dviratininkai.
Deja, debiutas nebuvo sėkmingas - Lietuvos futbolininkai pralaimėjo jau pirmąsias rungtynes, o du mūsų dviratininkai dėl mechaninių dviračių gedimų distancijos nebaigė.
Taip pat skaitykite: Lietuvos krepšinio raida
1928 m. dalyvauti IX vasaros olimpinėse žaidynėse Amsterdame Lietuva išsiuntė du boksininkus, keturis dviratininkus, penkis lengvaatlečius ir vieną sunkumų kilnotoją - iš viso 12 sportininkų. Geriausią rezultatą pasiekė boksininkas Juozas Vinča, pasidalijęs 5-8 vietomis.
Žiemos olimpinėse žaidynėse Lietuva debiutavo 1928 m. vasarį. Lietuvos sporto lygos vadovai atsiliepė ir į gautus JAV olimpinio komiteto kvietimus dalyvauti 1932 m. III žiemos žaidynėse Leik Plaside ir tų pačių metų X vasaros olimpinėse žaidynėse Los Andžele. Tačiau dėl šalies fizinio ugdymo reformos ir materialinių sunkumų Lietuvos sportininkai į tolimus JAV miestus nenuvyko.
Reformuojant šalies sporto sistemą ir priėmus Kūno kultūros įstatymą buvo įsteigti Kūno kultūros rūmai, perėmę Lietuvos sporto lygos ir Lietuvos futbolo lygos funkcijas.
1937 m. pagaliau pajudėjo Lietuvos olimpinio komiteto steigimo reikalai, nusprendus nepriklausomybės dvidešimtmetį paminėti Tautine olimpiada. Kūno kultūros rūmų taryba paruošė Tautinės olimpiados statuto projektą. 1937 m. gruodžio mėnesį Tautinės olimpiados statutą švietimo ministras paskelbė „Vyriausybės žiniose“. Pagal šį dokumentą Tautinei olimpiadai rengti turėjo būti steigiamas komitetas. Švietimo ministras įgavo teisę skirti komiteto pirmininką ir dalį narių penkeriems metams. Kūno kultūros rūmų sporto sąjungų pirmininkai pagal statutą tapo Lietuvos tautinės olimpiados komiteto nariais.
Gruodžio 18 d. komiteto sudėtis buvo patvirtinta, jo pirmininku paskirtas Kūno kultūros rūmų direktorius Vytautas Augustauskas-Augustaitis. Po penkių dienų įvyko posėdis, per kurį buvo išrinktas prezidiumas: du pirmininko pavaduotojai - Jonas Navakas ir Rapolas Skipitis, iždininkas Česlovas Butkys, sekretorius Vincas Kemežys. (Būtina atkreipti dėmesį, kad tai buvo ne visuomenės išrinktas komitetas, bet valdžios paskirtas - red. pastaba). Komitetas pradėjo darbą, kuris 1938 m. buvo vainikuotas pirmosios Tautinės olimpiados sėkme.
1939 m. Lietuvos olimpinį komitetą pripažino ir Tarptautinis olimpinis komitetas. Apie tai praneša TOK prezidento grafo Henri de Baillet-Latouro 1939 m. rugpjūčio 3 d. gautas laiškas.
1940 m. iš TOK atėjo kvietimas Lietuvos sportininkams dalyvauti XII olimpinėse žaidynėse Helsinkyje, tačiau dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo šios žaidynės neįvyko. Lietuvą okupavus SSRS, mūsų olimpiečių ryšiai su TOK nutrūko. Daugelis to meto Lietuvos olimpinio sporto vadovų ir olimpiečių buvo represuoti.
1952-1988 m. Lietuvos sportininkai olimpinėse žaidynėse dalyvavo kaip SSRS rinktinės nariai. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimas 1988 m.
Sumanymas vėl atkurti savarankišką nacionalinį olimpinį komitetą kilo 1988-aisiais.
1988 m. iškart po Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įsteigimo šalies sporto bendruomenė viena pirmųjų išsirinko Sąjūdžio rėmimo grupę. Jos nariai - Vytautas Briedis, Dainius Kepenis, Rimvydas Rimdžius, Pranas Rimša, Antanas Vaitkevičius - iškėlė idėją ne tik atkurti olimpinį komitetą, bet ir iš esmės pertvarkyti Lietuvos sporto sistemą.
Palaikydami šią idėją Algis Daumantas bei Vytautas Padlipskas įkūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio sporto darbuotojų koordinacinį centrą.
Didžiulį impulsą LTOK atkūrimui davė 1988 m. spalio 6 d. laikraštyje „Sportas“ išspausdintas Romos Griniūtės-Grinbergienės straipsnis „Ar naudosimės teise į LTSR nacionalinį olimpinį komitetą?“. Po publikacijos redakciją pasiekė laiškai su daugiau kaip šimtu tūkstančių parašų, raginančių atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą.
Prasidėjus sunkiai sustabdomiems procesams, Lietuvos valstybinio kūno kultūros ir sporto komiteto kolegija nusprendė sudaryti komisiją (darbo grupę) olimpiniam komitetui atkurti. Jos vadovu buvo paskirtas tuometis Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas Artūras Poviliūnas, darbo grupę sudarė iškiliausi ir įtakingiausi sportininkai, kultūros, mokslo veikėjai, teisininkai. Pagrindiniai darbo grupės tikslai buvo aiškiai suformuluoti galimybes atkurti olimpinį komitetą ir pateikti siūlymų Lietuvos sporto pertvarkai įvykdyti.
Darbo grupės veiklą palaikė ir prie jos prisidėjo ne tik formalūs jos nariai, bet ir dr. Arvydas Juozaitis, Algimantas Gudiškis, Kęstutis Autukas, kiti asmenys.
Olimpinio komiteto atkūrimo darbo grupės veiklą vainikavo gruodžio 11 d. Vilniuje vykęs Lietuvos sporto federacijų, organizacijų ir visuomenės atstovų suvažiavimas. LTOK atkūrimo darbo grupę sudarė: Albertas Bandžius, Julius Vytautas Briedis, Algis Daumantas, Kleopas Girdžius, Janis Grinbergas, Roma Grinbergienė, Juozas Jankauskas, Rimgaudas Jūras, Antanas Kalanta, Donatas Kazlauskas, Dainius Kepenis, Vytautas Kukarskas, Jonas Mackevičius, Valdas Malinauskas, Algimantas Mikutis, Kazimieras Motieka, Vytas Nėnius, Vytautas Padlipskas, Arūnas Pakula, Artūras Poviliūnas, Irena Ramelytė, Rimvydas Rimdžius, Pranas Rimša, Aleksandras Ronkus, Petras Statuta, Kazimieras Tamašauskas, Rimgaudas Tirilis, Gintautas Umaras, Antanas Vaitkevičius.
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkuriamajame suvažiavime išrinktas pirmasis atkurtojo LTOK prezidentas bei trys viceprezidentai. LTOK prezidentu tapo darbo grupės vadovas A. Poviliūnas, viceprezidentais - K.Motieka, V.Nėnius ir olimpinis čempionas G.Umaras. Generaliniu sekretoriumi paskirtas J.Grinbergas.
Suvažiavime priimtos rezoliucijos „Dėl sporto ir sveikatos harmonijos“, „Dėl sporto sistemos pertvarkymo ir sporto federacijų savarankiškumo“, „Dėl olimpinio sąjūdžio asociacijos sukūrimo“ (Lietuvos, Latvijos ir Estijos olimpinių komitetų asociacija).
Atkūrus LTOK prasidėjo tarptautinio pripažinimo paieškos. 1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. 1990 m. liepos 30 d. Lozanoje Lietuvos, Latvijos, Estijos ir SSRS olimpinių komitetų vadovus priėmė Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Juanas Antonio Samaranchas. Jis pažadėjo pasitarti šiuo klausimu su kitais TOK nariais ir sudaryti Baltijos šalių informacinę komisiją. Procesai buvo lėti, bet sprendimus pagreitino 1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje ir SSRS žlugimas. Pasaulis pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir Jungtinės Tautos rugsėjo 17 d. Lietuvą priėmė į savo gretas.
1991 m. rugsėjo 18 d. Berlyne susirinkęs TOK vykdomasis komitetas nutarė pripažinti Estijos, Latvijos ir Lietuvos nacionalinius olimpinius komitetus de facto ir tris Baltijos šalis grąžinti į tarptautinį olimpinį sąjūdį, pabrėždamas, kad „tai nėra naujas pripažinimas, nes jos buvo pripažintos iki tol, kol Sovietų Sąjunga 1940 m. jas aneksavo.“
Nors tokio pobūdžio sprendimai įprastai tvirtinami TOK sesijoje, šiuo atveju, pasinaudojus Olimpinėje chartijoje numatyta neeiline procedūra, nuspręsta pagreitinti įvykius ir suteikti galimybę TOK nariams balsuoti paštu. Buvo išsiųsti 94 biuleteniai: už Lietuvos olimpinio komiteto sugrąžinimą ir pripažinimą balsavo 84 TOK nariai, prieš nebuvo (10 neatsiuntė laiškų). Gavus balsavimo biuletenius, 1991 m. lapkričio 11 d. Baltijos šalių olimpiniai komitetai pripažinti de jure. TOK prezidentas J.A.Samaranchas pasirašė trims Baltijos šalims adresuotus kvietimus dalyvauti 1992 m. Albervilio žiemos ir Barselonos vasaros olimpinėse žaidynėse. Į tarptautinę olimpinę areną Lietuva grįžo po 64 metų pertraukos - 1992-aisiais.
Pirmasis faktinis Lietuvos olimpinio komiteto vadovas buvo 1923-1926 m. Lietuvos sporto lygai vadovavęs generolas Jonas Jurgis Bulota (1855 04 18 - 1942 02 06) - sporto organizatorius ir visuomenės veikėjas, prisidėjęs prie laikraščių „Varpas“ ir „Ūkininkas“ leidybos, buvęs 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis ir įvairių draugijų pirmininkas. Sankt Peterburgo medicinos-chirurgijos akademiją baigęs veterinarijos gydytojas dirbo Lietuvos kariuomenės Veterinarijos skyriaus viršininku ir Lietuvos universiteto (dabartinio Vytauto Didžiojo universiteto) dėstytoju. Nuo 1926 m. komiteto vadovo pareigas ėjo dr. Antanas Jurgelionis (1894 04 14 - 1976 10 22) - kūno kultūros ir sporto organizatorius, 1928 m. Amsterdamo žaidynių Lietuvos sporto delegacijos ir 1937 m. antrojo Europos krepšinio čempionato vadovas, 1932-1934 m. dirbęs Kūno kultūros rūmų direktoriumi. Studijavęs Sankt Peterburgo karo medicinos akademijoje, medicinos mokslus baigęs ir daktaro disertaciją kūno kultūros klausimais apgynęs Paryžiaus universitete, A.Jurgelionis dirbo gydytoju, dėstytoju, mokslininku. Nuo 1930 m. nacionalinio olimpinio komiteto vadovas buvo Jonas Vileišis (1872 01 03 - 1942 06 01) - žymus visuomenės ir politinis veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Studijavo Sankt Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultete, baigė šio universiteto Teisės fakultetą, vertėsi advokatūra. Leido „Lietuvos ūkininką“, „Vilniaus žinias“, „Lietuvos žinias“, buvo 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo organizatorius, dirbo antrosios Laikinosios Lietuvos Vyriausybės (1918-1919) vidaus reikalų ministru, vėliau tapo Lietuvos valstybės atstovu JAV, 1921-1931 m. Pirmuoju oficialiu LTOK prezidentu buvo nuo 1934 m. Kūno kultūros rūmų direktoriumi dirbęs Vytautas Augustauskas-Augustaitis (1904 04 09 - 1958 06 27). Tai sporto organizatorius, pedagogas, mokslininkas. Baigęs Šiaulių mokytojų seminariją, V.Augustauskas-Augustaitis dėstė lietuvių kalbą ir gimnastiką, vėliau baigė Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Organizavo Kūno kultūros rūmų ir Kauno sporto halės statybą, prisidėjo prie pirmosios Tautinės olimpiados (vykusios 1938 m. Kaune) surengimo. 1940-1945 m. Nuo 1988 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. spalio 12 d. LTOK prezidento pareigas ėjęs dr. Artūras Poviliūnas gimė 1951 m. rugpjūčio 10 d. Kaune. Jis žaidė krepšinį, mokėsi ir baigė Lietuvos kūno kultūros institutą (dabar Lietuvos sporto universitetas), dirbo treneriu, dėstytoju, Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko pavaduotoju, pirmuoju pavaduotoju. Vėliau dirbo Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko pavaduotojo patarėju, Lietuvos Respublikos prezidento vyr. referentu, Lietuvos olimpinio fondo pirmininku, nuo 2012 m. - Lietuvos edukologijos universiteto docentu. Jo veikla įvertinta Lietuvos Respublikos, Tarptautinio olimpinio komiteto, kitų tarptautinių olimpinių organizacijų bei kitų valstybių nacionalinių olimpinių komitetų apdovanojimais. 2012 m. spalį A.Poviliūnas išrinktas LTOK garbės prezidentu, 2013 m.
Lietuvos Moksleivių Krepšinio Lyga (MKL)
Viešoji įstaiga Lietuvos moksleivių krepšinio lyga įkurta 2001 m. rugpjūčio 1 d. Vilniuje. MKL steigėjais tapo Lietuvos krepšinio federacija, Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamentas, Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija ir viešoji įstaiga LKF reklamos ir paslaugų biuras. Būstinė įsikūrė Vilniuje, Žemaitės g. Lygos valdymas pristatytas taip: „MKL valdymo organai yra visuotinis susirinkimas, Taryba ir administracija. Taryba yra kolegialus valdymo organas, kurią sudaro 4 nariai: pimininkas - viešosios įstaigos Lietuvos moksleivių krepšinio lyga direktorius, nariai - po 1 VšĮ Lietuvos moksleivių krepšinio lyga steigėjų. Taryba sprendžia klausimus, susijusius su įstaigos veikla. Įstaigos operatyvią veiklą organizuoja ir vykdo administracija. MKL atidarymas įvyko 2001 m. spalio 11 d. „Šarūno“ viešbutyje Vilniuje. Apdovanojimai buvo įteikti Čempionų vakare Lietuvos Respublikos Prezidentūros kiemelyje 2002 m.
Pirmieji Lietuvos Krepšininkai NBA Lygoje
Šarūnas Marčiulionis buvo vienas iš krepšininkų, praskynusių kelią į NBA europiečiams.
Iki 1989 m. tik vienas kitas europietis peržengė NBA slenkstį, tačiau šiems pionieriams dažniausiai tekdavo statistų vaidmenys. Viena iš kliūčių buvo TSRS geležinė uždanga. NBA klubai seniai sekė Arvydą Sabonį ir Š.Marčiulionį. Jie neturėjo galimybių pasirašyti sutartis, bet pakvietė lietuvius naujokų biržoje. 1987 m. „Golden State Warriors“ pašaukė Š.Marčiulionį 127-uoju numeriu. Šis skaičius rodo, koks nerealus tuomet atrodė lietuvio atvykimas.
Pokyčiai įvyko 1989 m. Po Europos čempionato TSRS krepšininkams pagaliau leista išbandyti laimę užsienyje. Š.Marčiulioniu domėjosi „Warriors“ ir „Atlanta Hawks“. Ouklando „kariai“ rodė ypatingą susidomėjimą, trenerio Dono Nelsono sūnus Donis Nelsonas (Donnie Nelson) ne kartą buvo atvykęs į Lietuvą. Š.Marčiulionis pasirinko „Warriors“.
Tais pačiais metais anapus Atlanto persikėlė serbai Vladė Divacas ir Žarkas Paspalis, kroatas Draženas Petrovičius, ukrainietis Aleksandras Volkovas. Visi jie Europoje buvo žvaigždės.
Tačiau Jungtinėse Valstijose ne viskas buvo rožėmis klota. „Pirmieji metai buvo labai sunkūs. Buvo sveikatos sutrikimų ir problemų dėl kalbos. Adaptacija truko maždaug pusantrų metų“, - sakė Š.Marčiulionis. „Warriors“ gretose netrūko pajėgių antrosios linijos žaidėjų. Komandos lyderiai buvo Krisas Mulinas (Chris Mullin) ir Mičas Ričmondas (Mitch Richmond). Tais pačiais 1989-aisiais atvyko Timas Hardavėjus (Tim Hardaway), jis tapo vienu geriausių NBA įžaidėjų.
Tvirtas ir raumeningas Š.Marčiulionis bene geriausiai iš europiečių tiko NBA krepšiniui, tačiau buvo ir sunkumų. „Dabar europiečiai kur kas geriau ginasi vienas prieš vieną negu tais laikais. Manau, kad mane daugiau vertino už puolimą. Gynyba buvo problema“, - teigė Š.Marčiulionis.
Kita problema buvo traumos. „Jau pirmaisiais metais atvažiavau traumuotas, tik reikėjo apie tai mažiau kalbėti, nes ta nugaros trauma buvo gauta Europoje. Nieko nepadarysi. Tačiau faktas, kad karjera tikrai galėjo būti ilgesnė“, - pripažino krepšininkas. Pirmąjį sezoną jo vidurkis buvo 12,1 tšk., tačiau per antrąjį Š.Marčiulionis sužaidė tik 50 rungtynių. Sumažėjo ir rezultatyvumas.
Lietuvio laikas atėjo 1991-1992 m. sezone. Tai įrodo 18,9 tšk. rezultatyvumas ir antroji vieta geriausio atsarginio NBA krepšininko rinkimuose. Š.Marčiulionio indėlis buvo solidus, nepaisant to, kad rungtynes jis dažniausiai pradėdavo nuo suolelio. Per visą NBA karjerą starto penkete jis atsidūrė tik 30 kartų. 1992 m. kovą lietuvis pasiekė savo rezultatyvumo rekordą, kai surinko 35 tšk. per rungtynes.
Treneris D.Nelsonas remdavosi neaukštais krepšininkais. „Mano vaidmuo buvo pakilti nuo suolelio ir pridėti energijos. Keturi maži krepšininkai lakstydavo po visą aikštelę. Perduodavome kamuolį, turėjome puikius metikus. Komandoje buvo gera atmosfera, draugystė“, - prisiminė Š.Marčiulionis.
1992-1993 m. Šarūno statistika irgi buvo puiki, tačiau pavyko sužaisti tik 30 mačų. Galų gale trauma užbaigė ir karjerą Ouklando klube. Gynėjui trūko kryžminiai raiščiai. Visą 1993-1994 m. sezoną teko praleisti, o paskui „Warriors“ iškeitė Š.Marčiulionį. Nei Sietle, nei Sakramente, nei Denveryje lietuvis nežaidė taip gerai, kaip Ouklande. Tai netrukdė tarptautinėje arenoje. 1995 m. Šarūnas tapo naudingiausiu Europos čempionato žaidėju. Kita vertus, Lietuvos rinktinei sudėtos aukos trukdė karjerai NBA. Traumuotas krepšininkas dalyvavo 1996 m. olimpinėse žaidynėse. Kitas NBA sezonas jam buvo paskutinis.
Š.Marčiulionis nežaidė klubuose, kurie pretenduodavo į čempionų žiedus. Atkrintamosiose NBA varžybose jis dalyvavo tris kartus, dukart - su „Warriors“, kartą - su „Sacramento Kings“. Pasiekti antrąjį etapą pavyko tik kartą. Nei pagal šį rodiklį, nei pagal asmeninę statistiką lietuvis neprilygsta daugeliui krepšininkų, esančių kandidatų į Šlovės muziejų sąraše.
Tačiau Š.Marčiulionis turi kuo pasigirti už aikštės ribų. Amerikiečiai iki šiol prisimena Lietuvos rinktinės dalyvavimą 1992 m. olimpinėse žaidynėse ir legendinius marškinėlius su griaučiais. Prisimena jie ir tai, kad 1989 m. krepšininkas niekieno neprašomas puolė padėti nukentėjusiesiems per žemės drebėjimą San Franciske. Jie žino ir apie Š.Marčiulionio krepšinio akademiją, ir apie Lietuvos krepšinio lygos bei NEBL įkūrimą.
Aišku, malonu, kad esu įtrauktas tarp kandidatų, nes tai yra mano darbų įvertinimas. Kiek suprantu, mane nominavo būtent už darbus ne krepšinio aikštelėje, įskaičiuojant ir veiklą Lietuvoje“, - sakė Š.Marčiulionis. Jis teigė tikrai nepavydintis A.Saboniui, kuris Šlovės muziejaus nariu tapo šiemet.
NBA Š.Marčiulionio nepamiršo. 2002 m. „Visų žvaigždžių“ šventėje Šarūnas laimėjo trijulių krepšinio varžybas. Tuomet jis žaidė vienoje komandoje su turku Hidajetu Turkoglu, portugale Tiša Peničeiro (Tisha Penicheiro) ir aktoriumi Tomu Kavanagu (Tom Cavanagh).