Šiuolaikinė teniso varžybų struktūra primena didžiulę piramidę, kuri buvo statoma dešimtmečius. Per tą laiką tenisas išgyveno ne vieną sudėtingą periodą. Pasaulio tenisą vienyti pradėta XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje įsikūrus Teniso profesionalų asociacijai (ATP). Šiame straipsnyje apžvelgsime vieno iš svarbiausių teniso turnyrų - Prancūzijos atvirojo teniso čempionato istoriją, raidą ir įdomiausius faktus.
Teniso atsiradimas ir profesionalizacijos pradžia
Teniso žaidimą 1873 m. sugalvojo majoras Walteris Cloptonas Wingfieldas iš Velso. Jis sujungė kelis panašius žaidimus, kuriuose didesnis ar mažesnis kamuolys buvo mušinėjamas per tinklą. Lauko tenisas sparčiai plito visoje šalyje ir per kelerius metus buvo pradėtas žaisti daugelyje Anglijos, Velso, Škotijos ir Airijos klubų, tarp jų - Visos Anglijos lauko teniso ir kroketo klube, kuris 1877 m. surengė pirmąjį Vimbldono turnyrą.
XIX a. devintuoju ir dešimtuoju dešimtmečiais teniso turnyrus jau rengė ne vien anglai. Tačiau sparčiai didėjant teniso populiarumui ir gerėjant susisiekimo galimybėms, žaidėjai pradėjo važinėti į gretimose ar tolesnėse šalyse rengiamus turnyrus. ILTF ir nacionalinių federacijų varžybose galėjo dalyvauti tik mėgėjo statusą turintys tenisininkai. Turnyruose nebūdavo steigiama jokių piniginių prizų, maža to, sportininkai negalėjo dirbti teniso instruktoriais, gauti pajamų už reklamą ar panašią veiklą.
Pirmieji profesionalai Europoje atsirado prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Jie dalyvaudavo turtingų privačių asmenų rengiamuose turnyruose, kuriuose būdavo įsteigiamas prizų fondas, bei žaisdavo parodomuosius mačus. Vis dėlto profesionalų turnyrų, kaip ir profesionalių tenisininkų, buvo labai mažai, o bent kartą profesionalų varžybose dalyvavęs ir atlygį gavęs sportininkas atgal į mėgėjų sportą grįžti nebegalėjo. Todėl profesionalūs tenisininkai duonai daugiausia užsidirbdavo ne žaisdami turnyruose, o dirbdami teniso instruktoriais.
1926 m. rudenį C. C. Pyle’as įsipareigojo surengti S. Lenglen ir M. Browne parodomųjų mačų turą po JAV. Paprastai vieno vakaro pasirodymą sudarydavo trys mačai: vyrų (V. Richardsas žaisdavo su vienu iš trijų kitų C. C. Pyle’o trupėje buvusių tenisininkų), moterų (S. Lenglen žaisdavo su Mary Browne) ir mišrių dvejetų (kartais S. Lenglen ir V. Richardsas). Ryškiausia turo žvaigždė S. Lenglen uždirbdavo daugiausia. C. C. Pyle’as pasirašydamas sutartį žavingajai prancūzei pažadėjo 50 tūkst. JAV dolerių, o M. Browne ir V. Richardso honoraras buvo 30 tūkst.
Taip pat skaitykite: Prancūzijos slidinėjimo gidą
Pirmasis profesionalų teniso mačas Amerikoje įvyko 1926 m. spalio 9 d., šeštadienį, „Madison Square Garden“ arenoje. Tribūnose neliko nė vienos laisvos vietos ir „Cash and Carry“ galėjo džiaugtis savo projekto sėkme. Pasirodęs Niujorke, teniso profesionalų karavanas išvyko į kitus JAV ir Kanados miestus. Po poros savaičių C. C. Pyle’as paskelbė, kad per pirmuosius šešis pasirodymus į arenas atėjo 41 tūkstantis žiūrovų, o už bilietus buvo surinkta 83,4 tūkst JAV dolerių. Vis dėlto pirmiesiems teniso profesionalams nepavyko sukurti visų Amerikos žiūrovų lūkesčius patenkinančio reginio.
Pirmasis profesionalų tenisininkų turas po Ameriką finansiškai pasiteisino dar nė neįpusėjęs. Įkvėptas sėkmės, C. C. Pyle’as planavo 1927 m. surengti dar vieną turą. Vis dėlto „Cash and Carry“ greitai persigalvojo ir 1927-ųjų vasarį paskelbė, kad iš teniso traukiasi. C. C. Pyle’ui nutolus nuo teniso, jo pradėtą darbą tęsė V. Richardsas. V. Richardsas turėjo kitokį požiūrį į profesionalų tenisą nei C. C. Pyle’as. 1927 m. rugsėjį V. Richardsas surengė pirmąjį JAV profesionalų čempionatą.
Nors čempionatas buvo žemesnio lygio, negu tikėjosi jo sumanytojas, pirmojo blyno nebuvo galima pavadinti visiškai prisvilusiu. Vis dėlto svarbiausias profesionalų tenisininkų pajamų šaltinis XX a. trečiuoju ir ketvirtuoju dešimtmečiais buvo parodomieji mačai. V. Richardsui pavyko sustiprinti savo rengiamą turą prikalbinus dalyvauti kelis pajėgius tenisininkus (K. Koželuhą, Ellsworthą Vinesą). Finansiškai sėkmingiausias laikotarpis prasidėjo, kai 1930 m. prie jų prisidėjo Hansas Nüssleinas.
Po Antrojo pasaulinio karo plyšys tarp mėgėjų ir profesionalų teniso tik platėjo. Kiti elgdavosi taip, kaip geriausiu penktojo dešimtmečio tenisininku vadintas Jackas Krameris. Jis dalyvavo mėgėjų varžybose tik tol, kol tapo Vimbldono čempionu. Gausėjant profesionalų gretoms, plėtėsi ir profesionalų turnyrų tinklas. Amerikoje svarbiausios varžybos buvo dar 1927 m. V. Richardso pradėtas JAV profesionalų čempionatas, Europoje atgaivinti prieš karą rengti, bet po jo kuriam laikui nutrūkę Prancūzijos profesionalų ir Vemblio čempionatai. Šie trys turnyrai sudarė profesionalų „Didžiojo kirčio“ seriją ir, pakeitę pavadinimus, vyko net prasidėjus atvirajai erai.
Prancūzijos atvirojo teniso čempionato ištakos ir raida
Prancūzijos atvirasis teniso čempionatas - toks pilnas oficialus turnyro pavadinimas. Tai vienas iš keturių Didžiojo kirčio turnyrų ir antrasis iš eilės po Australijos atvirojo čempionato. Tradiciškai startuoja gegužės pabaigoje ir tęsiasi dvi savaites. Turnyro vieta - Paryžius, Roland Garros aikštynas. Tarptautinis turnyro pavadinimas būtent taip ir skamba - Roland Garros.
Taip pat skaitykite: Prancūzijos futbolo rezultatai
Turnyro ištakos ir pirmasis Prancūzijos čempionatas vyko keliais dešimtmečiais anksčiau - 1891 metais. Varžybos vykdavo pakaitomis keliose skirtingose Paryžiaus vietose bei po vieną kartą Bordo (1909 m.) ir Briuselyje (1922 m.). Moterys čempionate startavo 1897 metais. 1925-aisiais „Roland Garros“ atvėrė duris užsieniečiams - turnyras tapo tarptautiniu.
Istorija mena 1927 metų prancūzų triumfą „Davis Cup“ turnyre, kuomet Prancūzijos taip vadinamų keturių muškietininkų (Rene Lacoste, Jean Borota, Henri Cochet, ir Jacques Brugon) rinktinė Filadelfijoje įveikė JAV komandą. Po metų prancūzai nusprendė ginti titulą naujame stadione. Buvo pasiūlytas 3 hektarų žemės sklypas, bet tik su išskirtine sąlyga, jei vadinsis nacionalinio didvyrio, lakūno Roland Garros vardu. 1928 metais, gegužės 24 dieną Prancūzijos čempionatas buvo perkeltas būtent į naująjį Roland Garros aikštyną ir tokiu pavadinimu vyksta iki šių dienų.
Danga ir žaidimo ypatumai
Tenisininkai kovojo ant skirtingų dangų. Pirmos varžybos 1891 m. vyko ant žolės. Vėliau - nuo 1892 iki 1907 metų - sportininkai rungėsi ant smėlio kortų. Firminis čempionato ženklas - raudonas gruntas - atsirado 1908 metais ir ant jo tenisininkai ir tenisininkės pliekiasi iki šių dienų. Šiandien tai vienintelis Didžiojo šalmo turnyras, kuris žaidžiamas ant raudonojo molio ir grunto mišinio dangos, kurios viršutinio sluoksnio pagrindas yra smulkiai trintos raudonos plytos. Ši danga pasižymi lėtesniu žaidimo tempu, aukščiau atšokančiu kamuoliuku, didesne variacija ir netolygiais kamuoliuko atšokimais nuo žemės. Žinovai tvirtina, kad tai fiziškai labiausiai sekinanti danga, reikalaujanti ištvermės, kantrybės, šaltų nervų, nes žaidimas labai priklauso nuo kintančių oro sąlygų: drėgmės, temperatūros, vėjo.
Atviroji era ir teniso susiskaldymas
Vis dėlto susiliejimas buvo neišvengiamas ir 1967 m. rugpjūtį LTA surengė pirmąjį (ir vienintelį) Vimbldono profesionalų čempionatą, kurio prizų fondą sudarė 12,5 tūkst. svarų - didžiausias profesionalų teniso istorijoje. Procesui įsibėgėjus į kampą įspaustai ILTF reikėjo skubiai nuspręsti, ką daryti toliau. Tarptautinė teniso federacija sušaukė neeilinį suvažiavimą Paryžiuje ir per jį 1968 m. kovo 30 d. paskelbė apie atvirosios eros pradžią.
Atvirosios eros pradžia netapo teniso susiskaldymo pabaiga. Nors nuo 1968 m. mėgėjai ir profesionalai žaidė tuose pačiuose turnyruose, jie ir toliau priklausė skirtingoms organizacijoms: mėgėjai - ILTF, dauguma profesionalų - Pasaulio teniso čempionatui (angl. World Championship Tennis - WCT) arba Nacionalinei teniso lygai (angl. National Tennis League - NTL). ILTF, WCT ir NTL santykiai, kaip ir bet kurių konkurentų, buvo painūs ir permainingi. WCT ir NTL keliskart netgi buvo uždraudusios savo tenisininkams dalyvauti ILTF rengiamuose turnyruose.
Taip pat skaitykite: Kilnaus elgesio skatinimas futbole
WCT ir NTL veikla
Sėkmingiausiai veikusį privatų teniso projektą septintojo dešimtmečio pabaigoje sukūrė du vyrai, iki tol daugiausia sukęsi amerikietiškojo futbolo versle. WCT veiklą pradėjo 1968 m., kai L. Huntas ir D. Dixonas pasirašė sutartis su aštuoniais pajėgiais teniso profesionalais, pramintais „gražiuoju aštuonetu“ (angl. handsome eight), ir kovo mėnesį surengė pirmąjį turnyrą. Naujoji organizacija iškart pradėjo augti lyg ant mielių ir 1971 m. L. Hunto bei D. Dixono vadovaujama WCT vienijo jau 60 tenisininkų. 1970 m. WCT buvo sudaręs sutartis su 24 tenisininkais, 1971 m. - jau su 32.
Pompastiškai savo kūrinį pavadinę L. Huntas ir D. Dixonas gerai žinojo Amerikos sporto mėgėjų poreikius ir suprato, kokių naujovių reikia tenisui, kad jis JAV taptų dar populiaresnis ir pelningesnis. WTC varžybose buvo išbandyta ir keletas naujų taisyklių. Kai kurios jų neprigijo, tačiau viena buvo išties revoliucinė ir gyvuoja iki šiol. Iki septintojo dešimtmečio per teniso mačus visuose setuose, žaidėjams laimėjus po šešis geimus, būdavo žaidžiama toliau iki dviejų laimėtų geimų persvaros. Dėl to kai kurie mačai tęsdavosi labai ilgai ir žiūrovams nusibosdavo laukti, kol paaiškės nugalėtojas. Išeitį iš šios keblios situacijos rado buvęs tenisininkas Jimmy Van Alenas, pasiūlęs seto rezultatui esant 6:6 žaisti pratęsimą. WCT pirmoji dar 1968 m. išbandė naujovę, o nuo 1970 m. ją pradėjo naudoti ir kiti turnyrai. Ši taisyklė labai padėjo tenisui skintis kelią į televiziją.
NTL gavo geresnes starto pozicijas. Kadangi G. McCallas artimai bendravo su daugeliu geriausių tenisininkų, jam pavyko pasirašyti sutartis su ryškesnėmis žvaigždėmis nei L. Huntui su D. Dixonu. NTL nuo pirmųjų dienų galėjo džiaugtis į savo gretas įtraukusi Rodą Laverį, Roy Emersoną, P. Gonzalesą ir Keną Rosewallą. Tačiau konkurentų rankose buvo galingesnis ginklas - patirtis sporto versle. G. McCallas, palyginti su sporto verslo rykliu L. Huntu, buvo tik smulki žuvelė.
World Team Tennis (WTT)
Amerikiečiai nuolat ieškojo naujų būdų, kaip padaryti tenisą patrauklesnį sirgaliams. Viena originaliausių idėjų gimė legendinės tenisininkės Billie Jean King galvoje. Įgyvendinti neįprastą teniso projektą ėmėsi B. J. King vyras Larry Kingas. Jie su dar keliais bendraminčiais Amerikos sporto mėgėjams pasiūlė visiškai naują iš komandinių žaidimų pasiskolintą teniso varžybų formatą - kelis mėnesius trunkantį čempionatą, kuriame komandos iš pradžių žaidžia reguliaraus sezono mačus, o po to dėl nugalėtojo vardo kovoja atkrintamosiose varžybose, t. y. atkrintamųjų varžybų sistema.
Šioje lygoje neįprastai skaičiuojamas rezultatas. Kiekvieną mačą sudaro penki setai, kuriuos paeiliui žaidžia vyrų vienetai, moterų vienetai, vyrų dvejetai, moterų dvejetai ir mišrūs dvejetai (eilę nustato šeimininkų komandos treneris). WTT varžybose galioja ir daugiau taisyklių, kurių nėra ar net negali būti klasikiniame tenise. Pirmąjį WTT sezoną 1974 m. apie tris mėnesius varžėsi 16 komandų. Ketvirtąjį lygos sezoną ypač didelį ažiotažą sukėlė netikėtų svečių pasirodymas - WTT čempionate dalyvavo „Pennsylvania Keystones“ pavadinimu prisidengusi SSRS rinktinė.
Amerikiečiai pamėgo savitas WTT varžybas, kuriose rungtyniavo visi geriausi JAV ir nemažai geriausių kitų žemynų tenisininkų. Vis dėlto šis čempionatas turėjo vieną didelį trūkumą - profesionalų lygos mačus buvo sudėtinga suderinti su intensyviu įprastų teniso turnyrų tvarkaraščiu. Todėl WTT veikla buvo sustabdyta jau po penktojo sezono - 1979 m. JAV profesionalų teniso lyga buvo atgaivinta 1981 m., tačiau antrasis jos etapas nebebuvo toks sėkmingas. Vis dėlto vėliau WTT vėl atgimė ir pradėjo plėstis. Pernai 36-ajame WTT čempionate dalyvavo dešimt komandų.
Grand Prix serija
Susikūrus ir stiprėjant WCT bei NTL, teniso varžybų kontrolė vis labiau sprūdo iš Tarptautinės lauko teniso federacijos rankų. Atgauti pozicijas buvo įmanoma tik pasiūlius įdomią varžybų sistemą ir solidžių piniginių prizų. Naują turnyrų serijos koncepciją sukūrė buvęs tenisininkas J. Krameris. Jis pasiūlė sujungti svarbiausius turnyrus į vieną seriją, kurią pavadino „Didžiuoju prizu“ (Grand Prix). Naujasis projektas į didžiąją kelionę leidosi 1970 metais. Tą sezoną „Didžiojo prizo“ tvarkaraštį sudarė 18 turnyrų, kurių prizų fondas buvo nuo 5 iki 65 tūkst. JAV dolerių. Pirmoji „Didžiojo prizo“ serijos sėkmė paskatino ILTF vadovus naujiems žygiams ir 1971 m. pabaigoje Tarptautinės lauko teniso federacijos prezidentas Allanas Heymanas paskelbė, kad nuo 1972 m. sausio 1 d. bus draudžiama vienu metu dalyvauti „Didžiojo prizo“ turnyruose ir WCT varžybose.
Iš tikrųjų šis draudimas nebuvo naudingas nei vieniems, nei kitiems. ILTF reikėjo, kad „Didžiojo kirčio“ turnyruose dalyvautų visi geriausi pasaulio tenisininkai, o WCT irgi buvo suinteresuotas, kad jo žaidėjai rungtyniautų svarbiausiuose turnyruose ir taip didintų savo titulų kraitį. Dvi teniso gyvenimą tvarkiusios organizacijos pradėjo tikrą karą. Grobiu turėjo tapti geriausi pasaulio tenisininkai. Pirmasis šūvį iš stambaus kalibro ginklo paleido WCT, pranešęs, kad 1972 m. per jo 21 turnyro seriją žaidėjams bus išdalytas 1 milijonas JAV dolerių.
Lietuvių pėdsakai „Roland Garros“ kortuose
Plačiau kalbėti galima apie du lietuvius - Vitą Gerulaitį ir Ričardą Berankį. V. Gerulaitis buvo lietuvių kilmės, bet Amerikos pilietis, o Ričardas Berankis ilgą laiką sėkmingai žaidė „top 100“ reitingo žaidėjų tarpe.
Vitas Gerulaitis, pramintas Lietuvos liūtu, čempionate dalyvavo 7 kartus nuo 1979 iki 1985 metų. Debiutiniais 1979 metais Vitas nukeliavo iki pusfinalio ir tik ten teko pripažinti savo gero draugo ir varžovo korte, teniso legendos Bjorno Borgo ryškų pranašumą rezultatu 2:6, 1:6, 0:6. Jau kitais metais Vitas pasiekė turnyro finalą, kur, deja, vėl kelią pastojo tas pats Bjornas Borgas. Tais metais Vitas pusfinalyje penkių setų kovoje nugalėjo labai stiprų ir tikra teniso legenda tapusį priešininką Jimmy Conorsą. Iki tol amerikietis buvo įveikęs Vitą 16 kartų iš eilės. Po neseniai, metų pradžioje, pasiektos pergalės Vitas ištarė vieną garsiausių teniso pasaulyje frazę: „….ir tegul tai būna pamoka kiekvienam iš jūsų - niekas nenugalės Vito 17 kartų iš eilės!“ Vis tik didžiausias Vito baudėjas teniso korte buvo ta pati Švedijos teniso žvaigždė Bjornas Borgas. Iš 18 žaistų oficialių susitikimų Vitui teko tik viena pergalė. Vėliau pasirodymai buvo kuklesni, bet Vitas labai mėgo šį turnyrą Paryžiuje, nors Amerikoje tokio tipo grunto kortai niekada nebuvo labai populiarūs.
Ričardas Berankis kone 15 metų yra šių dienų mūsų teniso herojus bei teniso ambasadorius. Roland Garros turnyre Ričardas dalyvavo 12 kartų. Iš jų tris kartus kvalifikacijose ir devynis pagrindiniame turnyre. Patys sėkmingiausi Ričardui buvo 2021 metai. Tada pavyko pasiekti 3 turnyro ratą, pakeliui aplošiant prancūzą Ugo Humbertą ir australą Jamesą Duckworthą. Lietuvis keturis kartus dalyvavo dvejetų kategorijoje, bet aukščiau antrojo rato nepakilta. Ši lėta grunto danga yra mažiausiai palanki Ričardo žaidimo stiliui ir nėra jo mėgiama. Savos karjeros metu jis stengiasi vengti grunto dangos turnyrų. Bet žinoma, Prancūzijos atvirasis čempionatas visus vilioja savo dideliais piniginiais prizais bei profesionalų reitingo taškais.
Šiemet Roland Garros turnyre debiutavo pirmoji Lietuvos atstovė Justina Mikulskytė, kuri čempionatą pradėjo nuo kvalifikacijos. Deja, debiutas atrankos turnyre nebuvo sėkmingas, Justina pralaimėjo pajėgiai japonei rezultatu 2:6/1:6. Apskritai, patekti į pagrindą tikrai nėra lengva užduotis. Pavyzdžiui, Ričardui Berankiui iš trijų bandymų nepavyko nei karto. Taip pat būtina išskirti ir mūsų jaunąją teniso viltį Edą Butvilą, kuris jaunimo (iki 18 metų) kategorijoje 2022 m. yra tapęs dvejetų čempionu.
2024 metų prognozės
Akivaizdu, kad 2024 metai - tai jau teniso kartų ir favoritų kaitos ir traukimosi metai. Rafaelis Nadalis, triumfavęs net 14 kartų, žaidžia paskutinį sezoną ir, labai tikėtina, kad finalinės kovos liko prisiminimuose. Bet būtent čia jis tikras karalius, kurio pasiekimo, matomai, niekas nepakartos ir vargiai ar priartės. Vis dar pirmoji pasaulio raketė Novakas Džokovičius taip pat priartėjo prie karjeros saulėlydžio. Serbas pastebimai silpnesnės sportinės formos ir šiais metais dar nėra laimėjęs jokio turnyro. Tikėtina, jog lemiamos kovos dėl trofėjaus vyks tarp jaunosios kartos talentų, kurių išties nemažai: Janikas Sinneris, Carlosas Alcarazas, Stefanosas Tsitsipas, Casperas Ruudas. Vyresni Daniilas Medvedevas bei Andrejus Rubliovas atsikirsti jaunimui mėgins išnaudoję savo patirtį.
Apie du dešimtmečius didžiųjų kirčių titulų laurus dalindavosi ir rezultatų stabilumą garantavo didysis trejetas - Rogeris Federeras, Rafaelis Nadalis, Novakas Džokovičius, kurie tik retkarčiais leisdavo pasižymėti įgavusiems puikią formą Andy Murray'ui, Stanui Wavrinkai. Kartų kaita turnyrą nuspalvins intrigomis ir neapibrėžtumu, kurių senokai nebuvo Paryžiaus kortuose.
Moterų turnyras absoliučiai neprognozuojamas. Čia visuomet reikia tikėtis staigmenų, o, žinant, kad laukia raudonojo grunto iššūkiai, ypač. Visgi šiuo metu tam tikra hierarchija egzistuoja ir pagrindinės favoritės yra Iga Swiatek, Aryna Sabalenka, Coco Gauff bei Elena Rybakina. Tačiau, kaip ir minėta, tarp merginų visada yra keli „juodieji arkliukai“, galintys pateikti didelę staigmeną.
Finansiniai aspektai ir įdomūs faktai
Šių metų prizinis fondas - 53,5 milijonai eurų. Čempionams (vienetų kategorija) skirta po 2,4 milijono. Tai 4,34 proc. daugiau nei praeitais metais. Mažiausia galima išmoka pralošusiems pirmame kvalifikacijos rate - 20 tūkstančių eurų, o tai net 25 procentais daugiau nei pernai.
„Roland Garros“ turi jauniausią istorijoje didžiojo šalmo čempioną, vyrų kategorijoje tai Michaelas Changas. 1989 metais finalo dieną jam tebuvo 17 metų 3 mėn.
13.5 hektarų teritorija talpina 20 teniso kortų, tarp kurių 3 stadionai. Solidžiausias „Phillipe Chatrier“ talpina 15000 žiūrovų; kuklesnis „Suzan Lenglen“ su 10 068 vietų bei „Simone Mathhieu“ įrengusi 5000 vietų. Stadionams suteikti Prancūzijos ir pasaulio teniso legendų vardai, apie kurias rašomos knygos ir straipsniai.
2007 metais „Roland Garros“ pirmasis pasiūlė sulyginti prizinio fondo išmokas tarp vyrų ir moterų. Diskusija dėl išmokų sulyginimo tęsiasi iki šiol. Pagrindinis argumentas vyrų naudai, jog vyrų ir moterų taisyklių formatas skirtingas, o tai reiškia, kad vyrai aikštėse praleidžia apie 20 proc. ilgiau nei moterys.
Čempionato prizai yra pagaminti iš gryno sidabro. Ilgiausias čempionato mačas truko tarp dviejų prancūzų - Fabrice Santoro ir Arnaud Clement. 2004 metais prancūzų mūšis tęsėsi 6 val. ir 33 min.
tags: #prancuzijos #atvirasis #teniso #cempionatas