Dviračių sportas Prancūzijoje turi gilias šaknis ir turtingą istoriją, persipynusią su politiniais skandalais, kultūriniais pokyčiais ir sporto triumfu. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip vienas didžiausių Prancūzijos politinių skandalų, Dreyfuso afera, netikėtai prisidėjo prie vieno mylimiausių šalies sporto įvykių - „Tour de France“ - gimimo.
Dreyfuso Afera: Antisemitizmo Šaknys ir Teisingumo Paieškos
XIX amžiaus pabaigoje Prancūzijos Trečiąją Respubliką (1870-1940 m.) kankino siaučiantis antisemitizmas. Šį reiškinį paskatino įvairūs veiksniai, įskaitant Prancūzijos pralaimėjimą Prancūzijos ir Prūsijos kare 1870-1871 m. bei 1892 m. Panamos skandalą, kai dėl korupcijos žlugo bandymas nutiesti Panamos kanalą.
Šiame kontekste Alfredas Dreyfusas, žydų kilmės artilerijos karininkas, tapo neteisingo kaltinimo šnipinėjimu auka. 1894 m. Prancūzijos karinės žvalgybos tarnyba per prancūzų namų tvarkytoją, infiltruotą į Vokietijos ambasadą Paryžiuje, gavo raštelį, skirtą Vokietijos ambasados karo atašė Maxui von Schwartzkoppenui. Žvalgybos tarnyba nedelsdama pradėjo tyrimą, siekdama išsiaiškinti raštelio autorių, ir greitai nurodė kapitoną Alfredą Dreyfusą.
Nepaisant Dreyfuso nekaltumo, 1894 m. gruodžio 19 d. prasidėjo jo karo teismas. Dreyfusas buvo pripažintas kaltu ir 1895 m. sausį viešai pažemintas - nuo jo uniformos nuplėšti rango ženklai, o kardas perlaužtas per pusę. Vėliau jis buvo išsiųstas į Pietų Ameriką.
Tiesos Paieškos ir Skandalo Atskleidimas
Atrodė, kad viskas nurimo, tačiau majoras Georgesas Picquartas, naujai paskirtas Karinės žvalgybos tarnybos vadovas, atrado įrodymų, rodančių, kad tikrasis kaltininkas buvo majoras Ferdinandas Walsinas Esterhazy. Tačiau Prancūzijos generalinis štabas, nenorėdamas pripažinti klaidos, perkėlė Picquartą į Tunisą, siekdamas jį nutildyti.
Taip pat skaitykite: Apie prancūzišką komediją
1898 m. rašytojas Émile Zola paskelbė atvirą laišką pavadinimu „J'accuse!“ („Kaltinu“), kuriame apkaltino Karo ministeriją dangstant Dreyfuso aferą. Zola tikėjosi išprovokuoti teismą dėl šmeižto, kad anksčiau nuslėpti bylos faktai galėtų būti paskelbti viešai. Nors Zola buvo nuteistas už šmeižtą, jo laiškas sukėlė didžiulį skandalą, padalijusį Prancūziją į dvi aršiai besipriešinančias stovyklas.
Teisingumo triumfas ir Dreyfuso reabilitacija
1898 m. paaiškėjo, kad liūdnai pagarsėjęs bordereau raštelis yra klastotė, pagaminta majoro Huberto-Josepho Henry iš Karinės žvalgybos skyriaus. Po antrojo karo teismo 1899 m. Dreyfusas vėl buvo nuteistas už šnipinėjimą, tačiau prezidentas Émile Loubet suteikė jam oficialią malonę.
1906 m. civilinis apeliacinis teismas panaikino 1899 m. apkaltinamąjį nuosprendį, o Prancūzijos parlamentas priėmė įstatymo projektą, kuriuo Dreyfusas oficialiai grąžinamas į armiją. Pirmojo pasaulinio karo metais jis buvo pašauktas į tarnybą ir ėjo šaudmenų tiekimo kolonos vadu, prieš išeidamas į pensiją užsitarnavo pulkininko leitenanto laipsnį.
Alfredas Dreyfusas mirė 1935 m., praėjus 29 metams po išteisinimo. Dreyfuso afera paliko ilgą ir sudėtingą šešėlį Prancūzijos XX amžiaus istorijoje, tačiau galutinis Dreyfuso išteisinimas buvo laikomas Prancūzijos respublikonų teisingumo ir laisvės vertybių patvirtinimu.
Dviračio atsiradimas ir žurnalistikos konkurencija
Dreyfuso afera sutapo su šiuolaikinio saugos dviračio išradimu, kuris greitai išpopuliarėjo Prancūzijoje ir likusioje Europoje. Pirmasis ir sėkmingiausias iš šių leidinių buvo „Le Vélo“, kurį 1892 m. išleido redaktorius Pierre'as Giffordas.
Taip pat skaitykite: Dviračių taisyklės pėsčiųjų perėjose
„Le Vélo“ palaikė Dreyfusą, o tai supykdė daugybę dešiniųjų anti-dreyfutistų, kurie reklamavosi žurnale, įskaitant padangų gamintoją Eduardą Micheliną ir automobilių gamintojus Gustave'ą Clementą ir Albertą de Dioną. 1900 m. Dionas atsiėmė savo reklamą iš „Le Vélo“ ir įkūrė savo leidinį „L’auto-Vélo“, siekdamas išstumti savo politinį varžovą iš verslo.
„Tour de France“ gimimas iš politinės nesantaikos
„L’Auto-Vélo“ - vėliau tiesiog „L’auto“ - buvo atspausdintas ant geltono popieriaus, kad skirtųsi nuo žaliojo „Le Vélo“ popieriaus. Tačiau pirmuosius dvejus leidimo metus „L’Auto-Vélo“ sunkiai pasiekė net ketvirtadalį konkurento tiražo.
1902 m. jaunas žurnalistas Géo Lefèvre pasiūlė „L’Auto“ redaktoriui Henri Desgrange'ui surengti dviračių lenktynes aplink Prancūziją. Nors iš pradžių Desgrange'as žiūrėjo skeptiškai, galiausiai sutiko ir pirmasis „Tour de France“ buvo surengtas 1903 m.
Skirtingai nuo šiuolaikinio renginio, kuriame per 23 dienas įveikiamas 21 etapas, 1903 m. lenktynės buvo surengtos šešiais etapais per 19 dienų. Priešingai nei šiandienos tarptautinės komandos, varžovai daugiausia buvo prancūzai, tarp kurių buvo keletas belgų, vokiečių, šveicarų ir italų.
Sėkmė ir skandalai
Henri Desgrange'o ir Alberto de Diono nuostabai, „Tour de France“ buvo didžiulis hitas, prie finišo susirinko beveik 100 000 žiūrovų. Po pirmųjų lenktynių „L’Auto-Vélo“ tiražas pakilo nuo 25 000 iki 65 000.
Taip pat skaitykite: Dviračių sporto rūšys
Tačiau 1904 m. lenktynės pagarsėjo dėl siaučiančio sukčiavimo ir korupcijos. Po to, kai buvo užpultas vienos tokios piktos minios, 1903 m. „Tour de France“ greitai tapo prancūzų kultūros fenomenu, o „L'Auto-Vélo“ toliau stiprėjo ir iki 1933 m. pasiekė didžiausią tiražą - 85 000.
Palikimas ir geltona spalva
Naciams ir kolaborantiniam Vichy režimui simpatizuojantis leidinys gyvavo iki 1945 m., kai jį uždarė pergalingi sąjungininkai. Tačiau „Tour de France“ išliko ir tapo vienu mylimiausių Prancūzijos sporto įvykių.
Nors ši keista kilmė šiandien jau seniai pamiršta, Dreyfuso aferos palikimas gyvuoja tradiciniuose geltonuose marškinėliuose, kuriuos dėvi pagrindinis „Tour de France“ lyderis - 1919 m. „L'Auto“ pasirinko geltoną spalvą, nes tai buvo jų laikraščio spalva.
„Tour de France“ šiandien: Ekonominė svarba ir iššūkiai
„Tour de France“ dviračių lenktynės jau seniai tapusios Prancūzijos pasididžiavimu ir vienu iš simbolių. Nuo jų priklauso ir ekonominis viso profesionalaus dviračių sporto pulsas.
Lenktynės kiekvieną vasarą prie trasų sutraukia iki 12 milijonų gerbėjų. Jeigu lenktynės neįvyktų, gali nebelikti komandų, dviratininkai ir visas personalas nebeturėtų darbo.
„Tour de France“ rengia Prancūzijos žiniasklaidos grupės EPA dalis - Amaury Sport Organisation (ASO). Tai yra tie patys rengėjai, kurie organizuoja ir kitas prestižines dviračių turo lenktynes - „Vuelta a Espana“ bei populiariausias pasaulyje bekelės lenktynes - Dakaro ralį.
2019 metais „Tour de France“ prizinį fondą sudarė 2,3 milijono eurų. Nugalėtojui kolumbiečiui Eganui Bernaliui atiteko 500 tūkstančių eurų.
Sporto ekonomikos tendencijas analizuojanti organizacija „Sporsora“ teigia, kad 2019 metais Tour de France įplaukos siekė 130 milijonų eurų. Apie 40-50 procentų sudarė rėmėjų lėšos, beveik pusė pajamų gauta už transliacijų teises, likusią dalį skyrė lenktynių etapus priimantys šalies regionai.
Už geltonus „Tour de France“ lyderio marškinėlius puošiantį užrašą rėmėjas pakloja 10 milijonų eurų.
Lietuvos indėlis į Prancūzijos dviračių sportą
Vienas tituluočiausių visų laikų Lietuvos dviratininkų, Seulo olimpinis dviračių treko čempionas Artūras Kasputis jau 26 metus dirba Prancūzijoje. Jis-ir Lietuvos dviračių rinktinės vyr. treneris. A.Kasputis 1994-2002-aisiais atstovavo Prancūzijos „Casino“ profesionalų klubui, o nuo 2003-ųjų yra „AG2R La Mondiale“ komandos vienas iš šešių sporto direktorių.
A. Kasputis teigia, kad Lietuva buvo ir liks gimtinė, o šiais laikais be didelių problemų galima dirbti bet kurioje Europos Sąjungos šalyje. Per ketvirtį amžiaus A.Kasputis tapo vienu komandos senbuvių. Jo pareigos - kai komanda išvyksta į lenktynes, jo rankose - visas kolektyvas: sportininkai, aptarnaujantis personalas. Jis turi išspręsti visas problemas, jeigu jos tik atsiranda.
A.Kasputis 5 kartus dalyvavo „Tour de France“ daugiadienėse lenktynėse, triskart - Vuelta Espana“, vieną kartą - „Giro d’Italia“, bet jų nebaigė.