Prancūzų kinas jau seniai garsėja savo komedijomis, kurios dažnai paliečia gilias socialines ir psichologines temas. Gilles'is Lellouche'as, kino pasaulyje žinomas kaip aktorius, nusprendė išbandyti save režisieriaus amplua ir sukūrė komediją "Baseino valdovai" ("Le Grand Bain"), kuri pasakoja apie vyrų sinchroninio plaukimo komandą. Šiame straipsnyje panagrinėsime šį filmą, jo siužetą, personažus ir temas, taip pat aptarsime, kodėl jis tapo toks populiarus.
Apie režisierių
Gilles'is Lellouche'as kino pasaulyje geriau žinomas kaip aktorius, jo filmografijoje - 67 kino ir televizijos vaidmenys. Tiesa, nuo 1996 m. G. Lellouche'as karts nuo karto išbando save ir kitoje kamerų pusėje. Kol kas jo, kaip režisieriaus, kūrybinis palikimas dar negausus - iš viso 6 filmai, iš jų - 2 ilgametražiai. Kita vertus - svarbu ne kiekybė, o kokybė: jo antrasis trumpametražis vos 9 minučių trukmės „Kodėl… todėl“, ar jei tiksliau, „Kudė… tudė“ (pranc. „Purkuo… passkeu“), kurį režisavo kartu su Tristanu Auroeutu, 2003 m. Kanuose laimėjo Gras Savoye apdovanojimą. Po dvejų metų G. Lellouche'as debiutavo su didesnio dėmesio nesulaukusia komedija „Narko“ (pranc. „Narco“). Prireikė dar keturiolikos, kol pasirodė jo antrasis ilgo metro kūrinys „Baseino valdovai“ (pranc. „Le Grand Bain“). Įdomu tai, kad pagal analogišką scenarijų skirtingose Kanų festivalio sekcijose savo versijas pristatė ne tik G. Lelouche'as - baseino užkariavimo istoriją taip pat pateikė britai bei švedai.
Siužetas
Filmas pasakoja apie Bertraną (akt. Mathieu Amalric), kuriam beveik penkiasdešimt metų. Jis bedarbis, tačiau darbo paieškos bevaisės, tad dėl kankinančios depresijos dienas jis leidžia dažniausiai beprasmiškai smaksodamas į vieną tašką, žaisdamas „Candy Crush“ arba dūsaudamas dėl savo beviltiškumo. Vieną dieną jo akis vis dėlto patraukia vietinio baseino skelbimas apie buriamą vyrų sinchroninio plaukimo komandą. Nusprendęs, kad blogiau vis tiek nebus, Bertranas ryžtasi išbandyti šį užsiėmimą.
Pasirodo, kad Bertranas - ne vienintelis toks. Į komandą susirenka vidurio amžiaus krizės ištikti ar kitokių psichologinių problemų turintys gerokai pliktelėję ir neblogus pilvus užsiauginę vyrukai, nė iš tolo neprimenantys raumeningų ir lanksčių sinchroninio plaukimo žvaigždžių: agresijos priepuolių nevaldantis Loranas (akt. Guillaume Canet). kurį paliko žmona, nesėkmingas verslininkas Markusas (akt. Benoît Poelvoorde), kuriam gresia bankrotas, nes niekas neperka baseinų ir vonių, į įrašų studiją paverstame vagonėlyje gyvenantis nevykėlis rokeris Simonas (akt. Jean-Hugues Anglade), vis dar svajojantis apie pilnus stadionus gerbėjų, ir bėdulis Tjiery (akt. Philippe Katerine), kaip magnetas traukiantis patyčias.
Personažai ir aktoriai
Filme vaidina puiki prancūzų aktorių komanda, kuri įkūnija įvairius ir įsimintinus personažus.
Taip pat skaitykite: Nuo Dreyfuso aferos iki „Tour de France“
- Bertranas (Mathieu Amalric): Depresijos kamuojamas vyras, ieškantis būdo, kaip išlipti iš duobės.
- Loranas (Guillaume Canet): Agresyvus vyras, kurį paliko žmona.
- Markusas (Benoît Poelvoorde): Nesėkmingas verslininkas, kuriam gresia bankrotas.
- Simonas (Jean-Hugues Anglade): Nevykėlis rokeris, vis dar svajojantis apie šlovę.
- Tjiery (Philippe Katerine): Bėdulis, traukiantis patyčias.
- Delfina (Marina Foïs): Trenerė, turinti problemų dėl alkoholizmo.
- Amanda (Virginie Efira): Kieta ir kompromisų nepripažįstanti trenerė.
Galima pasidžiaugti, kad šio filmo kūrėjams pavyko suburti gerai žinomų Prancūzijos (ir kaimyninės Belgijos) aktorių komandą. „Plaukikais“ (ar jų pagalbininkais) tapo Cezario laureatai Mathieu Amalrickas, Guillaume‘as Canet, Leïla Bekhti, Cezario nominantai Jeanas-Huguesas Anglade‘as, Marina Foïs, Benoît Poelvoorde‘as, Virginie Efira, Tjiery suvaidinęs P. Katerine‘as, kaip jau minėta, šiemet buvo pripažintas geriausiu antraplaniu aktoriumi, o jo gauta statulėlė - vieninteliu „Baseino valdovų“ gautu Cezariu. Tad personažai čia kiekvienam pagal skonį - melancholiškas Bertranas, užsisklendęs, bet viduje kunkuliuojantis Loranas, atvirai ciniškas Markusas, mielas nevykėlis Tjiery, praeities nostalgijos neatsikratantis ir su paaugle dukra nesutariantis Simonas ir dvi kaip diena ir naktis skirtingos jų trenerės - tarsi abejinga ir paviršiuje „plaukiojanti“ Delfina bei kieta ir kompromisų nepripažįstanti Amanda.
Temos
Filmas "Baseino valdovai" nagrinėja keletą svarbių temų, kurios aktualios šiuolaikinei visuomenei.
- Vidurio amžiaus krizė: Filmas atvirai ir su humoru kalba apie vyrų vidurio amžiaus krizę, jų baimes, abejones ir norą atrasti naują prasmę gyvenime.
- Savęs paieška: Personažai ieško savęs, savo vietos pasaulyje ir būdų, kaip įveikti asmenines problemas.
- Draugystė ir komanda: Filme pabrėžiama draugystės ir komandos svarba, ypač sunkiose situacijose.
- Stereotipai: Filmas meta iššūkį stereotipams apie vyrus ir sportą, parodydamas, kad sinchroninis plaukimas gali būti skirtas ne tik moterims ar homoseksualiems vyrams.
- Psichologinės problemos: Filme atvirai kalbama apie depresiją, agresiją ir kitas psichologines problemas, kurios dažnai lieka už visuomenės dėmesio ribų.
Būtent tas psichologinių problemų užnugaris šiai visiškai nuspėjamai ir iš pažiūros kiek kvailokai komedijai suteikia didesnio svorio - nes juk iš tiesų jie į tą baseiną susirinko ne tam, kad išmoktų sinchroninio plaukimo, o dėl to, kad bent trumpam pabėgtų nuo slegiančių sunkumų. Nors pagrindinis personažas yra Bertranas, trumpai vis perbėgama ir pristatoma kiekvieno komandos nario situacija, pokyčiai namuose ir asmeniuose gyvenimuose.
Stilius ir režisūra
Kamera juda neblogai - plaukikų sudaromos figūros kartais pafilmuojamos tiek iš viršaus, tiek po vandeniu. Kartais pažaidžiama stambiais planais, pafilmuojama žemu rakursu. Didžioji filmo dalis praeina be foninės muzikos.
Panašumai su kitais filmais
Kiek kartų tai vienokia ar kitokia forma jau esame matę? Pradedant amerikietiška bokso klasika „Rokiu“ (angl. „Rocky“ 1976 m.), baigiant europietiška animacija „Balerina“ (pranc. „Ballerine“, 2016 m.) ar „Slaptąja komanda“ (isp. „Metegol“, 2013 m.), bei daugybe kitų labiau ar mažiau žinomų. Kitaip tariant, tai istorijos, kai visiški autsaideriai akivaizdiems lyderiams pakrauna malkų (na, ar beveik). Kita vertus, tokia gerai žinoma baigtis turi ir savų privalumų - panašiai kaip ir žiūrint jau matytą filmą, ką psichologai vertina teigiamai -tai darydami žiūrovai pasąmoningai jaučiasi saugūs ir apsidraudę nuo galimų netikėtumų ar nemalonių siužeto vingių. Kadangi šio filmo taškas A (akivaizdžių nevykėlių komanda) ir taškas B (dėsninga klišės pabaiga) yra žinomi ar bent jau nesunkiai nuspėjami, įdomioji dalis tampa ne tai, kad iš taško A galiausiai bus atsidurta taške B, bet tai, kaip nuo vieno iki kito bus keliaujama.
Taip pat skaitykite: Kelionė į Gozo sala
Kritika
Šiemetiniuose Cezariuose G. Lellouche‘as buvo nominuotas ir kaip geriausias režisierius (už „Baseino valdovus“), ir kaip geriausias aktorius (už vaidmenį filme „Kūdikis“/ pranc. „Pupille“) (bei dar dviejose - geriausio filmo ir geriausio originalaus scenarijaus kategorijose).
Filmo veiksmas įsiūbuoja pamažu, tarsi vanduo baseine - kol visi susiburia į komandą, kol žiūrovams trumpai pristatomi pagrindiniai personažai, kol prasideda pirmieji ginčai, žiū, filmas spėja įpusėti. Tad jei tai galima laikyti vykusiu sprendimu, visiška to priešingybe tampa finalinis komandos pasirodymas ir ypač jo „vinis“ - Simono „grojimas“ įsivaizduojama gitara, kas ir šiaip jau yra vienas kvailiausių žmonių sugalvotų judesių. O grįžtant prie filmo konteksto - emociškai ir pagal personažą tai galbūt tiko, bet užtenka būti mačius bent vieną sinchroninio plaukimo pasirodymą, kad suprastum, jog šios sporto šakos atliko technikos prasme tai yra visiškas nulis. Žinoma, jei visą pradinę absurdišką situaciją filmo realybėje priimame kaip tikrą ir tikėtiną, tai ir tolesnės nelogiškos ir tikrove smarkiai prasilenkiančios detalės neturėtų nei stebinti, nei piktinti. Kaip jau minėta, praktiškai kiekvienas personažas, kurių čia gausu, gauna pakankamai laiko atsiskleisti ir parodyti, kad po išoriniu apvalkalu, papuoštu šypsena, kandumu ar apsimestiniu šaunumu, dažnas nešiojamės savas problemas, apie kurias dažnas aplinkinis nė neįtaria.
Apdovanojimai
Tjiery suvaidinęs P. Katerine‘as, kaip jau minėta, šiemet buvo pripažintas geriausiu antraplaniu aktoriumi, o jo gauta statulėlė - vieninteliu „Baseino valdovų“ gautu Cezariu.
Taip pat skaitykite: Gamtos perlai Aukštaitijos parke