Futbolas, kokį mes jį žinome, susiformavo Anglijoje XIX a. antroje pusėje. Būtent tada buvo susitarta dėl vieningų taisyklių, suvienodinant daugybę skirtingų interpretacijų. Tų taisyklių buvo daugybė, kaip ir lauko žaidimų su kamuoliu variantų. Savitus ankstyvuosius „futbolus“ Ūkanotame Albione žaidė ne tik kiekvienas miestas, bet ir kaimas. Šiame straipsnyje panagrinėsime regbio kamuolio istoriją Anglijoje, jo raidą ir įtaką šiam sportui.
Ankstyvosios futbolo ištakos
Ankstyvąsias futbolo ištakas nustatyti be galo sudėtinga. Niekas negali tiksliai pasakyti, kada ir kam kilo mintis susiburti į komandas ir spardyti skudurų gniutulą ar kimštą stambaus gyvulio pūslę? Ne tik spardyti, bet ir griebti rankomis, perduoti, mesti, vienokiais ar kitokiais būdais pulti kamuolį varantį varžovą. Apie komandinius žaidimus su kamuoliu užsimena tiek romėnų, tiek viduramžių Europos šaltiniai. Jie visi gali būti laikomi tiesioginiais ar netiesioginiais šiuolaikinio futbolo protėviais. Į futbolą panašių senovės žaidimų populiarumą galėjo sąlygoti tai, kad norintiems žaisti nereikia jokios specialios įrangos: lazdų, tinklų, stulpų. Užteko rasti du akmenis ir jais pažymėti vartų ribas, o žaidimui tiko tiek miesto aikštė, tiek atvira lygi pieva. Futbolas itin populiarus net skurdžiausiuose pasaulio kraštuose, nes jam nereikalingas specialus inventorius. Vienintelis reikiamas daiktas - nagingo odininko pasiūtas ar pačių pasigamintas kamuolys.
XIX amžiaus futbolo kamuolys ir regbio atsiradimas
XIX a. Anglijoje pirminius regbio ir futbolo hibridus žaidė visi: jauni ir seni, turtingi ir vargšai. Pasigrožėti reginiu susirinkdavo minios žmonių, kurie lažindavosi tarpusavyje iš pinigų. Vienuose žaidimuose vyravo smūgiai ir kamuolio perdavimai kojomis, kituose kamuolį perduodavo rankomis. Visos vietovės turėjo išskirtinį žaidimo stilių ir savitai interpretavo taisykles, todėl buvo problematiška rengti varžybas tarp tolėliau gyvenančių komandų. Dėl šių priežasčių bendresnių, visuotinai pripažįstamų taisyklių sukūrimas tapo tik laiko klausimu.
1846 m. po ilgų ir karštų debatų tarp kelių aukštųjų mokyklų atstovų pasirodė vadinamosios Kembridžo taisyklės. Jų tekstas neišliko, bet sprendžiant iš vėlesnių, kiek pakoreguotų variantų, tai buvo pati pradžia, bet dar ne visai mums įprastas futbolas. 1862 m. Kembridžo futbolininko Johno Charleso Thringo sudarytose taisyklėse „Pats paprasčiausias žaidimas“, numatyta, kad žaisti galima ne tik kojomis, bet ir rankomis. Tačiau pagautas kamuolys turėjo būti tučtuojau numestas po kojomis. Dar vienas skirtumas nuo šiuolaikinio futbolo buvo tas, kad kamuolį į aikštę grąžindavo jį už šoninės linijos nuspyręs žaidėjas. Pats žaidimas buvo šiurkštesnis ir labiau kontaktinis už šiuolaikinį, bet kišti varžovui koją ir spardyti griežtai drausta. Žaidėjų skaičius vienoje komandoje vis keitėsi, kol pagaliau nuspręsta, kad aikštėje reikia vienuolikos futbolininkų. Pastarąją taisyklę pirmasis pradėjo taikyti Anglijos Šefildo miesto klubas ("Sheffield United"), kuris laikomas seniausiu pasaulyje.
Regbio atsiradimas
Neretai pokyčius paskatindavo neplanuoti žaidėjų veiksmai. Legenda teigia, kad šiuolaikiniam regbiui pagrindus padėjo Regbio mokyklos Williamas Webbas Ellisas, kuris, 1823 m. įvykusių rungtynių metu paėmė į rankas komandos draugų spardomą kamuolį ir, nepaisydamas prieštaravimų, su juo nulėkė per mokyklos kiemą. Elliso pavyzdys greitai prigijo ir netrukus visoje Anglijoje pradėjo steigtis klubai, žaidžiantys futbolą pagal Regbio taisykles.
Taip pat skaitykite: Regbio istorija Panevėžyje
Futbolo asociacijos įkūrimas ir atsiskyrimas nuo regbio
1863 m. Anglijos futbolo asociacijos nariai balsų dauguma nusprendė dar labiau apriboti galimybę gaudyti kamuolį ir jį perduoti rankomis, kas sąlygojo vis didesnį futbolo ir regbio atsiskyrimą. Teisė nešti kamuolį rankose palikta tik vartininkui. Įdomu tai, kad 1862 m. įsikūrus Futbolo asociacijai (FA), naujasis futbolo variantas pradėtas vadinti Asociacijos futbolu (angl. Association football), kuris vėliau išsikraipė iki „soccer“. Tai paaiškina, kodėl kai kuriose anglakalbėse šalyse mums įprastas futbolas vadinamas sokeriu, o futbolu - į regbį panašesnį sporto žaidimai.
Kurį laiką dvi sporto šakos, futbolas ir regbis, Anglijoje buvo vienodai populiarios. Metams bėgant žmonių širdis užkariavo futbolas - lyginant su regbiu šis sportas ne toks brutalus. Svarbus vaidmuo teko aktyviems futbolo populiarintojams, kurie nuolat mezgė ryšius su klubais besiblaškiusiais tarp futbolo ir regbio. Apsisprendę pasukti futbolo keliu, klubai perėmė ir šios sporto šakos taisykles.
Pirmosios oficialios rungtynės ir profesionalaus futbolo legalizavimas
1872 m. lapkričio 30 d. tarp Anglijos ir Škotijos komandų įvyko pirmasis istorijoje oficialus tarptautinis „asociacijos futbolo“ mačas, kuris pasibaigė lygiosiomis - 0:0. Beje, iki pat 1885 m. futbolas buvo išimtinai mėgėjiškas sportas. Anglijos futbolo asociacija netgi buvo numačiusi šalinti klubus iš šalies pirmenybių, jeigu jie mokėjo savo žaidėjams pinigus. 1883 m. toks likimas ištiko „Preston North End“ komandą, tačiau paaiškėjo, kad pinigus moka kone visi žymesni klubai. Juk sportininkai turėjo nuolat treniruotis, savo pergalėmis pritraukti daugiau žiūrovų ir nešti pelną klubams, o ne žlugdyti talentą prie gamyklos staklių. Galų gale profesionalus futbolas buvo legalizuotas, nes Asociacija suprato, kad beprasmiška drausti tai, kas slapčia jau senokai tapo norma.
Senoviniai žaidimai su kamuoliu
Sunku įsivaizduoti, kad daugelio paprastų mus supančių dalykų kadaise nebuvo ir kažkas juos sugalvojo. Pavyzdžiui, rato. Arba kamuolio. Vis dėlto yra taip. Ir patį kamuolį, ir žaidimą su juo prieš tris su puse tūkstančių metų sugalvojo olmekai, gyvenę dabartinės Meksikos teritorijoje. Bent jau nėra archeologinių radinių, liudijančių dar ankstesnę jo kilmę. Praėjo tūkstantmečiai, kol futbolas tapo toks, koks yra žaidžiamas dabar. Archeologai randa įvairaus dydžio kamuolių. Bet mažiausieji, apie 10 cm skersmens, sveria pusantro kilogramo, o 20 cm skersmens apskritai labiau primena rutulį stūmimui. Tokiu kamuoliu galima ir užmušti, todėl senieji majai žaidimui ruošdavosi labai rimtai. Klubus ir kelius apvyniodavo odiniais diržais, ant pečių užsimesdavo medinius pavalkus, panašius į pakinktus buivolams kinkyti, o „darbinę" ranką apsaugodavo medine lentute. Visa ši ekipuotė, primenanti amerikietiškojo futbolo žaidėjų apsaugą, negarantavo apsaugos nuo traumų ir kraujosruvų. Žaidimo taisyklės yra žinomos tik bendrais bruožais. Greičiausiai tai buvo panašu į raketbolą arba tinklinį. Žaidėjai kamuolį mušdavo klubais, kai kada keliais ar alkūnėmis, kartais būdavo naudojamos raketės - specialiai nugludinti akmenys, lazdos. Čičen Icoje, senoviniame majų mieste, archeologai rado 146x36 m ploto aikštelę, kurią juosė sienos su bareljefais, vaizduojančiais žaidimo epizodus. Vidurio linijos galuose šešių metrų aukštyje į sienas buvo įmūryta po akmeninį žiedą. Jeigu kuriam nors laimingajam pavykdavo įmesti kamuolį į žiedą, jo komandai iškart būdavo įskaitoma pergalė. Bet tai nutikdavo itin retai. Už smūgius draudžiamomis kūno dalimis būdavo baudžiama baudos taškais. Žaidimas trukdavo iki saulėlydžio, jeigu, aišku, aikštelėje likdavo bent vienas žmogus, pajėgiantis išsilaikyti ant kojų. Žaidimas tiesiogine prasme tapdavo kautynėmis, kurioms būdavo priskiriama sakralinė reikšmė. Komandos įkūnydavo dvi priešiškas stichijas, pavyzdžiui, ugnį ir vandenį. Jeigu laimėdavo Ugnies komanda, tai reikšdavo, kad laukia sausra. Vadinasi, pralaimėjusios Vandens komandos kapitoną reikėjo paaukoti Vandens dievui ir jį permaldauti. Aukai galvą nukirsdavo laimėtojų kapitonas. Tais laikais, kai į Ameriką atplaukė ispanai kolonizatoriai, actekai žaidimą su kamuoliu jau vertino tiesiog kaip žaidimą, žmonių aukojimas nuėjo į praeitį. Žiūrovai dalyvaudavo lažybose, o laimėjusios komandos kapitonas turėjo teisę susirinkti varžovų komandos aistruolių apsiaustus ir brangenybes. Ispanai, krikštiję indėnus, senovinį žaidimą uždraudė, kadangi ši tradicija buvo siejama su Saulės, Mėnulio ir Kukurūzų dievų kultais. Tik Sinaloa valstijoje Meksikos šiaurės vakaruose indėnų šeimos, kilusios iš garsių žaidėjų ir žynių-būrėjų, išsaugojo žaidimo „ulama" tradiciją. Kaučiukinį kamuolį jie gamina pagal senovinę olmekų technologiją. Žaidėjai, „tachures", varžyboms ruošiasi kaip ir jų tolimi protėviai. „Darbinę" ranką žaidėjas kasdien laisto savo paties šlapimu - manoma, kad taip jis energiją nukreipia į rankos raumenis. Prieš varžybas reikia išsimaudyti šaltame vandenyje, neva dėl to kaulai būna ne tokie trapūs. Rungtynės prasideda rinktinių keiksmų tiradomis priešininkų adresu. Vienos iš komandų kapitonas (male) pradeda žaidimą nuo vidurio linijos (analko), partneris (malero) kamuolį priima. Tikslas - kamuolį permesti į priešininkų pusę už ilgos aikštelės (taste) gale esančios linijos (čivos). Kad žaidėjai kamuolio nesmūgiuotų neleistinomis kūno dalimis, stebi teisėjai (vejedor). Kitaip nei kitose sporto šakose, teisėjas negali skirti baudos taško be publikos sutikimo.
Florencijos "Calcio"
„Futbolas" beveik visomis kalbomis - „futbolas", tik italai vadina jį savaip - „calcio" (kalčio) - „spyris". 1766 m. vieną iš mačų Livorne savo apsilankymu pagerbė britų konsulas. „Taip Anglija ir tapo futbolo tėvyne" - šiandien liūdnai juokauja Toskanos gyventojai, tiesa, nutylėdami tai, kad florentietiškas žaidimas labai menkai primena šiuolaikinį futbolą. Ir kažin ar viduramžių Florencijos gyventojai patys sugalvojo savo „kalčio". Sprendžiant iš visko, jo tolimas protėvis buvo senovės graikų žaidimas „episkyros" kurį perėmė romėnai. Jie jį vadino „harpastum", ypač populiarus jis buvo tarp legionierių. XV a. Florencija tapo tikru „futbolininkų" miestu. Miestiečiai skųsdavosi, kad tapo pavojinga vaikštinėti gatvėmis - tik ir žiūrėk, kad negautum sunkiu kamuoliu per galvą. Žaidė „kalčio" ir paprasti Florencijos gyventojai, ir miesto „svarbiausi žmonės". Galbūt apie florentietišką futbolą visi būtų seniai pamiršę - maža ką žmonės žaisdavo prieš 400 metų -, jeigu jis nebūtų tapęs paskutiniosios Florencijos respublikos simboliu. 1530 m. miestą apsiautė vokiečių imperatoriaus kariuomenė, o Florencijos miestiečiai, reikšdami panieką priešui, paskutinę karnavalo dieną, vasario 17-ąją, Santa Kročės aikštėje surengė futbolo rungtynes. Nuo aplinkinių kalvų miestą apsupę kariai puikiai matė, kas vyksta, ir pradėjo apšaudyti aikštę iš patrankų. Bet sviediniai skriejo pro šalį, ir kaskart tai sukeldavo florentiečių linksmybės protrūkį ir pašaipų audrą. Šiandien „kalčio" turnyras - „Festa Di San Giovanni", miesto šventės su kariniu paradu ir karnavalinėmis eitynėmis, dalis. Pastarosios vyksta kasdien visą trečiąją birželio savaitę: 530 žmonių Renesanso epochos kostiumais ir su savo rajonų vėliavomis žygiuoja per istorinį miesto centrą. Juos lydi muzikantai, grodami senoviniais instrumentais. „Kalčio" žaidžiamas pagal senovines taisykles, kurias 1580 m. savo traktate aprašė grafas Dž.de Bardis. Komandą sudaro 27 žaidėjai, susitikimas trunka 50 minučių. Žaidimas primena regbį arba amerikietiškąjį futbolą - reikia bet kokiais būdais kamuolį pasiųsti už aikštės ribų priešininko pusėje. Draudimų beveik nėra, leidžiama net žerti smėlį į varžovo akis. 2006 m. per „baltųjų" ir „mėlynųjų" komandų susitikimą buvo kaunamasi taip aršiai, kad rungtynes teko nutraukti, ir kitais metais jos nevyko. Tiesa, 2008 m. tradicija buvo atgaivinta, tik uždrausta žaisti vyresniems kaip 40 metų žmonėms bei teistiems už sunkius nusikaltimus. Bet vis tiek pasibaigus mačui ant krauju aplaistyto smėlio lieka gulėti keliolika žaidėjų, kurie palikti aikštelės patys nebepajėgia. O likusieji jaudinamai bučiuojasi, tiesa, ne iš draugiškumo, o pagal žaidimo taisykles.
Taip pat skaitykite: Viskas apie paplūdimio regbio aikštelę
Kiti futbolo prototipai
Beveik kiekviena tauta turėjo kokį nors grupinį žaidimą su kamuoliu arba jį primenančių daiktu, iš kurio galėjo išsivystyti futbolas. Derbio gyventojai futbolą laiko savo išradimu. Neva III amžiuje vietos komanda, žaisdama harpastumą, nugalėjo Romos legionierių komandą iš čia esančios tvirtovės. Nuo tada žaidimas čia tapo populiarus ir po truputį keitėsi, virsdamas šiuolaikiniu futbolu. Bet yra žinoma, kad įvairūs žaidimai, kuriuos galima priskirti prie futbolo prototipų, Britų salose buvo žaidžiami jau prieš mūsų erą. Panašių žaidimų būta ir žemyne, taigi negalima atmesti, kad šiuolaikinio futbolo protėvis į salas pateko XI a. Būti futbolo protėviu visai tiktų žaidimas, Anglijoje buvęs populiarus VII-IX a. Būdavo žaidžiama kaimais, po mugės arba liaudies eitynių. Žaidimo tikslas - kamuolį (arba vietoj jo galėjo būti naudojamas tiesiog didelis akmuo) nunešti į priešininkų kaimo aikštę. Taisyklių nebuvo jokių, net žaidėjų skaičius nebuvo reglamentuojamas. Moterų futbolą anglai, tiksliau, škotai, taip pat laiko savo „kūdikiu". Mat Škotijos Inveresko mieste XVII a. Ešborne nuo viduramžių žaidžiamas „karališkasis Užgavėnių futbolas" - pagal paprotį rungtynes pradeda karališko kraujo asmuo. Žaidžiama rajonas prieš rajoną, ir reikia tris kartus trenkti kamuoliu į varžovų „vartus".
Ankstyvojo futbolo draudimai ir populiarumo augimas
Angliškas ankstyvasis futbolas buvo tokia pašėlusi pramoga, kad galų gale valdžiai jis įgriso. Londono meras 1314 m. specialiu ediktu uždraudė žaisti miesto ribose. Matyt, liaudis nelabai kreipė dėmesį į tokius įsakus, nes jų per daugiau kaip 300 metų buvo išleista mažiausia dar 30. Žaidimas palaipsniui keitėsi, jo populiarumas augo. Matyt, XV a. pirmojoje pusėje buvo pradėtas vartoti pats žodis „futbolas". Jis aptinkamas viename iš karaliaus Henriko IV įsakų. Futbolas buvo paprastų žmonių pramoga, bet žaidimui keičiantis, ji išpopuliarėjo ir tarp „švarios publikos", net karališkojo kraujo asmenų. XVI a. antrojoje pusėje dviejuose didžiausiuose Anglijos universitetuose - Kembridže ir Oksforde - buvo įkurtos futbolo draugijos, bet taisyklės, primenančios dabartines, atsirado tik po šimtmečio. Bet dar du amžius futbolas buvo žaidžiamas senoviškai - kaip kam šauna į galvą.
Vieningų taisyklių įvedimas ir futbolo gimimas
Futbolo likimą nulėmė tai, kad XIX a. Futbolo klubų skaičius sparčiai augo, todėl teko įvesti vieningas taisykles. 1863 m. spalio 26-ąją visų Londono klubų atstovai susirinko užeigoje ir įkūrė Futbolo asociaciją. Per kitus du mėnesius įvyko dar penki susirinkimai, kurių rezultatas - vieningos taisyklės, kurių pagrindu tapo Kembridžo universiteto taisyklės. Nuo tada klasikinis futbolas ir regbis galutinai atsiskyrė, taigi 1863-ieji yra laikomi futbolo gimimo metais.
Futbolo asociacijos veikla ir tarptautinių varžybų pradžia
Iki XIX a. pabaigos Anglijos futbolo asociacija aktyviai keitė žaidimo tvarką: buvo nustatytas kamuolio dydis ir įvestas kampinis (1872 m.), nuo 1878 m. teisėjas pradėjo naudotis švilpuku, 1891 m. Nuo Anglijos ir Škotijos rinktinių mačo 1870 m. (jis baigėsi 0:0) prasideda tarptautinių furbolo varžybų istorija. 1884 m. Anglijos futbolas tapo tuo, kas yra šiandien, didžia dalimi dėl elitinių mokslo įstaigų, kuriose užpraeitame amžiuje buvo aktyviai kultivuojamos įvairios jo rūšys. Anglijoje futbolas ilgai buvo džentelmenų sportas, o būti priskirtiems prie jų bent jau dėl žaidimo buvo malonu kiekvienam. Ir kitaip kaip kokiam nors tenisui, futbolui nereikėjo nei brangaus inventoriaus, nei specialių aikštelių. Žaidimas greitai paplito ir todėl, kad Didžioji Britanija valdė kolonijas visuose žemynuose. Be to, kiekvienoje sostinėje, kiekviename didesniame prekybiniame mieste gyveno nemažai anglų pirklių ir pramonininkų.
Futbolo kamuolio raida
Šiuolaikinio futbolo kamuolio ištakomis reikėtų laikyti 1844 m., kuomet amerikietis Charles'as Goodyearas užpatentavo vulkanizuoto kaučiuko (gumos) išradimą (patento #3633) ir intensyviai ieškojo naujos medžiagos pritaikymo galimybių. 1855 m. jis pagamino kažkokį iš guminių plokštelių suklijuotą daiktą, panašų į dabartinį futbolo kamuolį. Naujos medžiagos privalumus futbolo kamuoliui maždaug aplink 1860 m. pritaikė britas H. J. Lindonas, sumąstęs, kad kiaulės šlapimo pūslę, gali pakeisti guminė kamera. Jis išrado ir pompą jai pripūsti. Pirmosiose 1863 m. FA taisyklėse reikalavimų futbolo kamuoliui nėra. Tuo metu jų buvo visokių: įvairios formos, įvairiai gaminamų, įvairiai pripildytų. 1872 m. futbolo kamuolys pagaliau apsistojo ties visiškai apvalia forma, 1883 m. įvedami jo dydžio reikalavimai, kurie nepakito iki šių dienų (kamuolio apimtis privalo būti 27-28 colių, t.y. 68-70 cm), 1888 m „Mitre“ pirmieji pradeda kamuolius gaminti gamykliniu būdu, o 1889 m. FA taisyklėse nustatomas jo svoris - nuo 13 iki 15 uncijų, kuris 1937 m. Simboliška, bet rudo (rausvo) ir senovinio pasiuvimo bei dizaino kamuolio gyvavimo amžius baigėsi praėjus 100 metų nuo jo atsiradimo. Paskutinį kartą jis buvo naudojamas 1966 m. 1970 m. pasaulio pirmenybės Meksikoje kartu su TV transliacijomis pažymėjo naujos eros pradžią. Čia gimė nauja žvaigždė - juodai baltas „Adidas Telstar“, visų šiuolaikinių technologinių kamuolių tėvas ir motina kartu sudėjus. Naujas dizainas, kurį sąlygojo TV progresas, padarė perversmą.
Taip pat skaitykite: Regbio čempionato dalyviai ir įspūdžiai
Regbio kamuolio ypatybės
Regbio kamuolys yra ovalo formos. Jis pripučiamas, dažniausiai odinis, susideda iš 4 skilčių, sveria 400-440 g, didžiosios ašies ilgis 28-30 cm, didysis perimetras 76-79 cm, mažasis - 58-62 cm. Kamuolys perduodamas kitam žaidėjui rankomis (tik atgal) arba smūgiuojamas kojomis (bet kuria kryptimi).
Futbolo ir regbio terminologijos skirtumai
Europoje, o taip pat ir Lietuvoje, futbolas yra futbolas. Šis žodis daugelyje Europos kalbų skamba panašiai ir yra kilęs iš angliško žodžio „football“, kuris yra žodžių „foot“ (pėda) ir „ball“ (kamuolys) junginys. Bet amerikiečiai pasaulyje futbolą vadina visai kitu žodžiu - „soccer“. Kūrybingi Oksfordo universiteto studentai XIX a. sugalvojo žodį „assoc“, kuris buvo trumpinys nuo „association football“. Vėliau pastarasis žodis sutrumpėjo dar labiau - iki tiesiog „soccer“. Na, o amerikiečiai asociacijos futbolo žaidėjai savą sporto šaką, kad jos nepainiotų su Amerikoje populiaresniu futbolu, ėmė vadinti sokeriu.
Regbis Lietuvoje
Lietuvoje regbiu susidomėta 1957, kai per tarptautines jaunimo žaidynes Maskvoje įvyko parodomasis regbio turnyras. Žaidimo Lietuvoje iniciatorius - V. Griešnovas. Pirmosios rungtynės įvyko 1960 Vilniuje, žaidė Kauno kūno kultūros instituto ir Vilniaus universiteto sporto klubo komandos (12:0 nugalėjo kūno kultūros instituto komanda). Nuo 1963 rengiami Lietuvos regbio čempionatai, nuo 1964 - taurės varžybos. 1966 įkurta Lietuvos regbio federacija, 1991 priimta į FIRA.