Šiurpi lėktuvo katastrofa Anduose, įvykusi prieš 49 metus, tapo viena labiausiai įsimintinų išgyvenimo istorijų. 1972 m. spalio 13 d. nedidelis Urugvajaus karinių oro pajėgų lėktuvas sudužo Anduose netoli Čilės-Argentinos sienos. Juo skrido 45 žmonės, tarp jų - Urugvajaus regbio komanda „Senieji krikščionys“, jų draugai ir šeimos nariai. Iš 40 keleivių ir 5 įgulos narių, skridusių iš Urugvajaus į Čilę, išgyveno tik 16. Šis įvykis, iki šiol vadinamas „stebuklu Anduose", įkvėpė sukurti filmą, parašyti ne vieną knygą ir daugybę straipsnių. Šiame straipsnyje panagrinėsime įvykių eigą, išgyvenimo sąlygas ir sprendimus, priimtus nelaimės akivaizdoje.
Skrydis į nežinią
Urugvajaus lėktuvas, kuriuo skrido Urugvajaus mėgėjiška regbio komanda, keli jos gerbėjai, regbininkų artimieji, keli šiaip keleiviai, skridę į Čilę savais tikslais, bei 5 įgulos nariai, 1972 m. spalio 12 d. išskrido iš Montevidėjaus į Santjagą. Užsakomojo skrydžio 571 maršrutas vedė virš apsnigtų Andų. Patyręs pilotas pulkininkas Julio Césaras Ferradas virš šių kalnų jau buvo skridęs 29 kartus, bet šįkart treniravo ir antrąjį pilotą - pulkininką leitenantą Dante Héctorą Lagurarą. Tačiau greitai pilotai dėl blogų oro sąlygų buvo priversti nusileisti Argentinos Mendosos miesto oro uoste.
Lemtinga klaida ir katastrofa
Virš Andų buvo skrendama prastomis oro sąlygomis, ir nepatyręs pilotas klaidingai manė, kad jau artėjama prie oro uosto, nors lėktuvo instrumentai to ir nerodė. Vis dar klaidingai debesuotame danguje suvokiantis savo lokaciją, jis netrukus paprašė leidimo tūpti oro uoste, nes manė, kad jį jau pasiekė. Oro kontrolierius Santjage, nežinodamas, kad lėktuvas vis dar Anduose, leido jam nusileisti iki 3,5 tūkst. metrų aukščio.
Skrendant virš Andų kalnų masyvo prasidėjo turbulencija, lėktuvas pakliuvo į oro duobę ir smigo žemyn. Lėktuvui žemėjant, buvo patekta į stiprią turbulenciją - orlaivis tai kilo, tai leidosi, kol pažemėjo gerą šimtą metrų ir išniro iš debesų. Tik tada savo padėtį suvokė ir lakūnai. Nedelsiant buvo pradėta kelti lėktuvą. Išgyvenusieji pasakojo, kad jis skrido jau kone vertikaliai, visas drebėjo. Galiausiai pasigirdo aliarmas. O kai išniro iš debesų, visiems lėktuve buvusiems žmonėms tapo aišku, kad katastrofa - neišvengiama: priešais išniro milžiniška akmeninė siena. Pilotai skraidyklę paleido visų greičiu ir karštligiškai stengėsi kuo aukščiau iškelti jos nosį.
Nors pavyko pakelti orlaivio priekį, pirmiausiai uodega kliudė 4,2 tūkst. m aukštyje esantį kalną. Tuomet kitoje vietoje trenktasi dešiniuoju sparnu. Lėktuvas vis dar bandė kopti aukštyn, pavyko pakilti apie 200 metrų, bet tuomet kairiuoju sparnu rėžėsi į kalną 4,4 tūkst. m aukštyje. Nuplėštas sparnas atvėrė skylę fiuzeliaže, per kurią iškrito dar du keleiviai. Orlaivis krito ant šlaito ir maždaug 350 km/val. greičiu čiuožė žemyn apie 725 metrus, kol rėžėsi į milžinišką pusnį.
Taip pat skaitykite: Regbio istorija Panevėžyje
Išgyvenimas po katastrofos
12 žmonių žuvo iš karto: kai kurie iškrito iš lėktuvo, kai kurie buvo mirtinai sutraiškyti viduje. Dalis keleivių žuvo prispausti lėktuvo detalių. Tiems, kurie atsipirko gyvybei nepavojingais sužalojimais, teko rūpintis visa gausybe sužeistųjų. Vienas žaidėjas neteko mamos ir sesers. Viena moteris lėktuvo bilietą nusipirko tik paskutinę minutę - kad spėtų nuskristi į dukters vestuves. Ji nors ir gyva, bet liko prispausta tarp dviejų sėdynių eilių. Vieno žaidėjo sužeista sesuo nesiliovė kartoti - „Mama, ar galime vykti namo?“. Vaizdas buvo katastrofiškas.
Šiek tiek atsipeikėję nuo patirto šoko, likę gyvi keliautojai ėmė raustis po lėktuvo nuolaužas, tikėdamiesi išgelbėti kitus katastrofą išgyvenusius žmones. Du lėktuvu skridę medicinos studentai juostomis plėšė drabužius, iš tinkamų medžiagų ruošė įtvarus rankų ir kojų lūžiams įtvirtinti. Likę 27 gyvi žmonės nuo viso pasaulio buvo atkirsti sniegynuose 3600 m aukštyje virš jūros lygio. Sniegu padengtame kraštovaizdyje temperatūra siekė minus 30 laipsnių Celsijaus. Atvykome iš paplūdimio, iš Montevidėjaus, o 95 proc. žmonių niekada nebuvo matę sniego. Be maisto, be šiltų drabužių, be medikamentų. Nežinojome, kad lėktuvo altimetras rodė neteisingai: sudužimo vieta buvo ne 2, kaip manėme, o gero pusketvirto kilometro aukštyje. Taip pat ir to, kad kalnas, kuriam ruošėmės mesti iššūkį, buvo vienas aukščiausių Anduose, iškilęs iki 5 km aukščio, tokiais stačiais ir sudėtingais šlaitais, kad jie būtų nemenkas išbandymas ir profesionalių alpinistų komandai.
Vienintelė vieta, kur galima bent kiek pasislėpti nuo naktį laukusio -40°C speigo, buvo išlikusi sveika fiuzeliažo dalis. Tam, kad nesušaltų naktį, žmonės didžiulę skylę, atsiradusią lėktuvui lūžus pusiau, šiek tiek užsandarino lagaminais, kėdžių lūženomis bei kitu šlamštu. Žmonės iš karto nepuolė į neviltį, nes neabejojo, kad jau kitą dieną arba bent jau artimiausiomis dienomis juos ras gelbėtojai. Įsitikinę, kad netrukus atvyks gelbėtojai, išgyvenusieji lūpdažiais ir nagų laku didelėmis raidėmis ant lėktuvo šono užrašė SOS.
Paieškos ir viltys
Iš tiesų tuo metu įvairiose Andų vietose (nebuvo žinoma tiksli katastrofos vieta) virš uolų skraidė malūnsparniai, gelbėtojų komandos šukavo vietoves. Per ateinančias kelias dienas virš šios vietos praskrido net keli lėktuvai, bet niekas nepastebėjo nelaimės vietos. Laukdami pagalbos, jie mėgino pritaikyti tai, kas liko iš lėktuvo, apsaugai nuo sniego ir stingdančio ledinio vėjo. Akis reikėjo apsaugoti nuo saulės, o kojas ir rankas - nuo nušalimų. Jauni vyrai apklotus darėsi iš sėdynių medžiagos, iš jos pavyko pasidaryti ir apsaugą akims bei kojoms. Vandenį jie gėrė ištirpinę sniegą, kuris nebuvo užterštas krauju, šlapimu ar degalais iš variklių. Visą tą laiką jie girdėjo žinutes apie vykstančią paieškos operaciją - radijas šiek tiek veikė, jie galėjo gauti informaciją, bet ne ją perduoti.
Aštuntą dieną po aviakatastrofos paieškos darbai buvo nutraukti, nes buvo nuspręsta, kad tokiomis sąlygomis niekas negalėjo išgyventi, net jei išliko gyvas po lėktuvo kritimo. Dingę sniegynuose žmonės apie tai sužinojo praėjus dar trims dienoms - bagaže aptiko radijo imtuvą, kuriuo buvo galima klausytis žinių. Praėjus 8 dienoms po sudužimo, paieškos operacija buvo sustabdyta, ir optimizmo tarp išgyvenusiųjų liko nedaug.
Taip pat skaitykite: Viskas apie paplūdimio regbio aikštelę
Kova už išlikimą
Prie šalčio ir išretėjusio oro žmonės šiaip taip prisitaikė. Tačiau nukritusiame lėktuve buvo vos kelios šokolado plytelės, keli vyno buteliai ir truputis krekerių. Maistas buvo padalintas į lygias dalis ir kiekvienai dienai buvo skiriama po labai mažą dalį, stengiantis, kad kuo ilgiau užtektų. Tačiau greitai ir šios minimalios atsargos išseko, o aplinkui nebuvo nei augalų, nei gyvūnų. Troškulį malšino sniegu, kurį dėjo ant metalinių lėktuvo nuolaužų ir tirpino jį saulėje. Pirmosiomis savaitėmis po nelaimės išgyvenusieji bandė žvalgyti teritoriją ieškodami ko nors daugiau už sniegą ir uolas. Tačiau išsekimas, alkis, aukščio liga ir regos problemos dėl akinančio sniego padarė savo. F.Parrado vėliau pasakojo apie nelaimės vietą: „Tokiame aukštyje viskas atrodo kaip Marsas ar Venera. Nieko nebuvo - absoliučiai nieko.
Lemtingas sprendimas
Galiausiai Robertas Kanesa (Roberto Canessa) - lėktuvu skridęs medicinos studentas - pirmasis ryžosi pasiimti stiklo skeveldrą ir ja iš vieno pilotų palaikų atsipjovė mėsos gabaliuką. Pirmasis tai paminėjo 22-ejų Fernando Parrado, kuris norėjo suvalgyti šiek tiek pilotų mėsos. Žmonių - ypač savo artimųjų - valgymas daugumai visgi buvo nepriimtina mintis. Dauguma buvo karštai tikintys katalikai, todėl kilo daug ginčų. R.Canessa kartu su dviem kitais išgyvenusiais ėmėsi atpjauti ir paruošti žmogaus mėsą. R.Canessa vėliau prisiminė: „Nepamiršiu to visą gyvenimą. Pirmasis pjūvis buvo atsisveikinimas su nekaltumu. Dėjau gabalėlius sušalusios mėsos ant metalo.
Nelaimėliams išlikti padėjo ir jų sumanumas. Bėdos ir toliau persekiojo nelaimėlius. Praėjus maždaug savaitei po žinios apie paieškų nutraukimą, fiuzeliažą, kuriame nakvojo nelaimėliai, užgriuvo sniego lavina, pražudžiusi dar 8 žmones. Sušalę kūnai žmonių, žuvusių per aviakatastrofą arba iškart po jos, buvo palaidoti labai giliai po sniegu. Situacija dramatiškai pablogėjo 17-ą dieną, kai nuolaužas palaidojo sniego griūtis. Žuvo dar 8 žmonės, o likę tapo įkalinti lėktuvo viduje, iki kaklų užpilti sniegu ir įstrigę prie kūnų tų žmonių, su kuriais dar ką tik kalbėjo apie planus išsigelbėti. Tik po trijų dienų jiems pavyko išsikapstyti lauk - iškasus sniego tunelį per lakūnų kabiną. Per kitas kelias savaites dėl galūnių gangrenos mirė dar du žmonės. Nepakeliama buvo tai, kad dauguma žinojo - jie tikriausiai ir mirs ant šio kalno.
Ekspedicija pagalbos ieškoti
Lapkričio 17 dieną nuspręsta bandyti patiems ieškoti pagalbos. Tačiau eiti ne į Vakarus, kur turėjo būti žalieji Čilės slėniai (mat būtų tekę įveikti itin aukštus kalnus), o į Rytus. Tikėtasi, kad ten besileidžiantis slėnis galų gale leis išsikrapštyti iš kalnų: vanduo, atsiradęs tirpstant sniegui, esą turėtų susirasti kelią į Vakarus, o radus tos srovės trajektoriją žemyn, pavyktų išsikapstyti. Buvo sudaryta kelių žmonių ekspedicija, Deja, ir šios viltys nepasiteisino, tačiau vis tik sprendimas eiti į Rytus buvo lemtingas gerąja prasme. Ne, ištrūkti iš kalnų jis nepadėjo, tačiau einant ta kryptimi rasta lėktuvo uodega, sužadinusi naujas viltis - joje buvo lėktuvo radijas, kuriuo galbūt būtų galima susisiekti su civilizacija. Tačiau atsitiko bemaž lemtingas dalykas: lėktuvo uodegoje būta įvairių vamzdžių, padengtų izoliacine medžiaga. Ji buvo nuplėšta, mat sumanyta iš tos medžiagos pasisiūti improvizuotą miegmaišį.
Buvo nuspręsta sudaryti trijų žmonių grupę - iš jau minėtų R.Kanesos, N.Parado bei regbininko Antonijo Vizintino. Jie turėjo perkopti milžiniškus Vakaruose stūksančius kalnus, mat tikėtasi, kad už jų - žalieji Čilės slėniai. Tikėtasi, kad per daugiausia tris dienas pavyks juos įveikti ir rasti pagalbą. Vėliau paaiškėjo, kad ekspedicija užtruko dešimt dienų. Pirmoji naktis buvo košmariška, nes siautė pūga. Tik paskutinę minutę R.Kanesa pamatė nedidelį iš pirmo žvilgsnio saugų žemės lopinėlį, kur jie išsitiesė savo improvizuotą miegmaišį. Viršukalnę pirmasis pasiekė N.Paradas. R.Kanesa jo pavyzdžiu pasekė tik po kelių valandų. Prieš akis atsivėręs vaizdas pribloškė - jie išvydo tik dar daugiau snieguotų viršukalnių.
Taip pat skaitykite: Regbio čempionato dalyviai ir įspūdžiai
Tačiau N.Paradas nusprendė, kad reikia eiti pirmyn, nes tai - vienintelė viltis išsigelbėti, grįžus į fiuzeliažą lauktų neišvengiama mirtis. „Fiuzeliaže mes jau beveik neturėjome maisto. Ar ilgai truks, kol jis galiausiai baigsis ir prasidės klaikus laukimas, kad kas nors mirtų? Kas būtų pirmas? Kiek mes išlauktume nepradėję jo pjaustyti? Ir kaip būtų paskutiniajam likusiam gyvam?" - 2006 m. Apačioje vyrai pastebėjo kažką panašaus į taką. Nusprendė juo ir eiti - paprasčiausiai neturėjo kito pasirinkimo. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo teisingas sprendimas. Sunku nupasakoti, kokia tai buvo kelionė, kai nuo kalnų kartais tekdavo leistis kartu su lavinomis, bristi per kalnų upę. Kuo toliau jie ėjo į Vakarus, tuo darėsi šilčiau. Kiekvienas tarp akmenų rastas daiktas - arklio pasaga, tuščia skardinė, išblukusi etiketė - kėlė džiaugsmą.
Profesionalūs alpinistai, tiesą sakant, nė iš tolo nesiartintų prie šio kalno neapsiginklavę specialia įranga: plieniniais kobiniais, ledvaržčiais, saugos lynais ir kitais būtinais įtaisais, leidžiančiais saugiai prisitvirtinti prie šlaitų. Jie taip pat neštųsi ledo kirtiklius, neperšlampamas palapines ir tvirtus batus, aptaisytus kapliukais - metaliniais dygliais, užtikrinančiais sukibimą stačiausiuose, slidžiausiuose nuolydžiuose. Žinoma, jie būtų puikios fizinės būklės ir koptų pačių pasirinktu laiku, kruopščiai nusibraižę saugiausią kelią iki viršūnės. Mūsų trejetas kopė kasdieniais drabužiais, tik su primityviais įrankiais, kuriuos susimeistravome iš lėktuvo duženų. R.Canessa ir F.Parrado jautėsi esantys geriausios fizinės būklės, todėl pasiryžo keliauti. Kad sukauptų pakankamai jėgų, jie kelias dienas beveik vien tik miegojo, valgė kai tik norėjo ir ilsėjosi, kai kiti dirbo. Galų gale, praėjus 60-iai dienų po avarijos, du išgyvenusieji išsileido į kelionę. Per 10 dienų R.Canessa ir F.Parrado nužygiavo apie 70 km, praėjo ir nuplėštą lėktuvo uodegą, kol galiausiai išžengė iš amžinojo įšalo teritorijos, nusileido nuo kalnų ir pasiekė upę. Jie pastebėjo vis daugiau ir daugiau žmonių buvimo ženklų, ir galiausiai 1972 m. gruodžio 20 dieną sutiko ūkininką Sergio Catalaną.
Išgelbėjimas ir atgarsiai
Jau kitą dieną, gruodžio 22 d., virš lėktuvo katastrofos vietos pasirodė du malūnsparniai. Pirmuoju reisu gelbėtojams pavyko paimti tik keletą žmonių. Likusiems numetė šiltų drabužių ir maisto bei pažadėjo sugrįžti kitą dieną. Košmaras likusiems išgyvenusiems baigėsi dar po dviejų dienų, gruodžio 22-ąją. Išgyvenusieji sutarė, kad 1972 m. gruodžio 22 diena yra diena, kai jie gimė dar kartą. Jie pasižadėjo kasmet susitikti tądien, kad paminėtų šią datą.
Iš pradžių jie planavo tik savo šeimoms papasakoti viską, ką jie turėjo daryti vardan išgyvenimo. Jų išgelbėjimas žiniasklaidoje buvo pramintas „Stebuklu Anduose“, bet džiaugsmą netrukus ėmė temdyti gandai. Montevidėjuje ėmė plisti kalbos, kad išgyvenusieji nužudė kitus keleivius, kad galėtų juos suvalgyti. Jau gruodžio 26 d. Po dviejų dienų išgyvenusieji Skrydį 571 dalyvavo spaudos konferencijoje, kurioje gynė savo sprendimą - jie turėjo rinktis tarp mirties iš bado ir tarp žuvusiųjų valgymo. Galiausiai jauni regbio žaidėjai pelnė visuomenės simpatijas ir pagarbą.
Išėjęs iš ligoninės R.Canessa susitiko su žuvusiųjų artimaisiais, kad perduotų jiems laiškus, kuriuos kai kurie sugebėjo parašyti prieš mirtį. Knygoje apie tai vėliau pediatru tapęs vyras rašė, kad baiminosi pykčio ir priešiškumo iš žuvusiųjų tėvų ir giminaičių, bet buvo sutiktas su supratimu ir atleidimu. Po nelaimės kai kurie išgyvenusieji dar grįžo į katastrofos vietą. Nėra lengva tai padaryti - kopimas į kalnus trunka tris dienas, privalu būti gerai fiziškai ir psichologiškai pasiruošusiems. Vėliau vienas iš išgyvenusiųjų, Danielis Fernandezas, sakė: „Jeigu kas nors būtų man pasakęs, kad sudušiu kalnuose 4 tūkst. m aukštyje, esant -20 laipsnių šalčio, vilkint tik marškinėlius trumpomis rankovėmis, būčiau įsitikinęs, kad mirčiau per 10 minučių.
Kanibalizmas Anduose: logika, slypinti už sprendimo pradėti valgyti žuvusį draugą
Ar išgyvenusieji įvykdė kanibalizmo aktą valgydami žuvusius keleivius? „Girdžiu tą klausimą 45 metus, - viename interviu sakė F.Parrado. - Kanibalizmas yra tuomet, kai nužudai kitą žmogų turėdamas žiaurų tikslą jį valgyti. Mūsų atveju tai buvo antropofagija - žmogėdrystė, nes mes valgėme tik tuos, kurie mirė su sužalojimų ar sušalimo. Jeigu būčiau aš tuomet miręs, bučiau norėjęs, kad mano draugai valgytų mano kūną tam, jog išgyventų. Jie visi prisiekė neliesti trijų aukų kūnų - Eugenios ir Susa (vieno iš žaidėjų Fernando Parrados mamos ir sesers) bei Lilianos de Methol, kuri po avarijos labai padėjo išgyvenusiems psichologiškai, rūpinosi jų sužeidimais. Moterys buvo palaidotos sniege, toliau nuo avarijos vietos.