Šiame straipsnyje nagrinėjami ritualai, tradicijos ir papročiai Lietuvoje bei Baltarusijoje, aprėpiant įvairius aspektus - nuo senovės baltų tikėjimų iki šiuolaikinių švenčių. Aptariami vestuvių papročiai, kalendorinės šventės, religinės apeigos ir kitos tradicijos, atspindinčios šių tautų kultūrinį paveldą.
Gervėčių Šv. Trejybės atlaidai: tautų ir kultūrų dialogas
Straipsnyje pradedama nuo konkretaus pavyzdžio - Gervėčių (Baltarusija) Šv. Trejybės atlaidų, kurie kasmet pritraukia daug svečių. Šventė prasideda Rimdžiūnuose, lietuvių kultūros ir švietimo centre, renginiu „Tautų dialogas“. Gervėčių Šv. Trejybės bažnyčioje, turinčioje ilgą istoriją, vyksta mišios vaikams - sena tradicija. Šių metų atlaidai vyko birželio 15-16 dienomis.
Šventės metu atidaryta Baltarusijos fotomenininko Valerijaus Viadrenkos fotoparoda „Gervėčių misterijos“ ir pristatytas jo fotoalbumas. Autorius padovanojo savo darbus bažnyčiai, taip grąžindamas „skolą“ Gervėčiams, kurie jį įkvėpė. Renginio metu koncertavo styginių ansamblis iš Minsko „Impreza“, atlikęs žinomus kūrinius, tarp kurių ir Mykolo Oginskio „Atsisveikinimas su Tėvyne“. Kitą dieną mišias lietuvių kalba atnašavo parapijos klebonas Elijas Anatolijus Markauskas, o pagrindines mišias trimis kalbomis (lietuvių, lenkų, baltarusių) koncelebravo Vilniaus vyskupas Arūnas Poniškaitis su kitais kunigais. Mišių metu giedojo chorai iš Vilniaus ir Varėnos.
Atlaiduose dalyvavo garbingi svečiai, įskaitant Lietuvos Respublikos ambasadorių Baltarusijoje Andrių Puloką, Varėnos rajono merą Algį Kašėtą ir Astravo rajono vykdomojo komiteto pirmininką Igorį Šaludiną. Vyskupas Arūnas Poniškaitis pamoksle pabrėžė kryžiaus, kaip krikščionių vienybės ženklo, svarbą. Atlaidų metu Gervėčius aplankė „Nacionalinė ekspedicija“, tačiau vietos lietuvių bendruomenė neparodė jai deramo dėmesio. Po mišių Astravo rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Igoris Šaludinas pakvietė padėti gėlių prie paminklo žuvusiems Antrajame pasauliniame kare, nes tą dieną Astravas minėjo išsivadavimo iš fašistinės Vokietijos okupacijos 75-ąsias metines.
Po oficialiosios dalies šventė persikėlė į aikštelę už bažnyčios, kur vyko koncertas. Pasirodė chorai iš Astravo ir Lietuvos, taip pat lengvosios muzikos atlikėjai iš Minsko ir Maskvos. Koncertas baigėsi vėlai vakare bendra daina „Gimtoji žeme, mano, Baltarusija“ ir fejerverkais.
Taip pat skaitykite: Ledo ritulio raida
Duona lietuvių tradicijose ir papročiuose
Duona lietuviams visada buvo ne tik maistas, bet ir svarbi pasaulėžiūros dalis. Jos svarba išryškėdavo per šventes, ypač Kūčių laikotarpiu. Etnologė N. Marcinkevičienė savo knygoje „Nuo grūdo iki kepalo“ pasakoja, kad duona buvo laikoma šventa, namų simboliu. Kūčių naktį ji įgaudavo tris pavidalus: kasdieninė rugio duona, kalėdaitis ir kūčiukai. Kiekvienas turėdavo paragauti visų trijų, kad pasisotintų ne tik kūnas, bet ir dvasia bei mirusiųjų vėlės.
Kūčių vakarienės metu daugiausiai dėmesio buvo skiriama šeimos vienybei. Pakruojo rajone vyravo tradicija duoną supjaustyti taip, kad kiekvienam šeimos nariui tektų po riekelę, sujungtą plonyčiu sluoksniu. Tai simbolizavo dalijimosi, darnos ir tarpusavio ryšio svarbą. Duona ant stalo suteikdavo galių visam šalia esančiam maistui ir nulemdavo sėkmingus ateinančius metus. Kepalas būdavo dedamas garbingiausioje vietoje - šalia namų šeimininko. Prieš valgant būdavo atsiprašoma vienas kito, pasidalinama duona, pabučiuojama, pabarstoma druska ir valgoma užgeriant rauginta sula arba šulinio vandeniu.
Trumpiausią metų naktį simboliškai prašyta, kad artėjantys metai būtų sėkmingi ir derlingi. Ant stalo būdavo paberiama šieno, dedami trys rinktiniai grūdai, užkloti balta staltiese, ir tik tuomet nešami kiti valgiai. Po vakarienės ateidavo laikas būrimams, kuriuose duona atlikdavo svarbų vaidmenį. Merginos, norinčios ištekėti, pirmą duonos kąsnį paslėpdavo po staltiese, o eidamos miegoti - po pagalve, tikėdamosi sapne išvysti būsimą vyrą.
Baltų pasaulėžiūra ir pagonybė: ryšys su gamta ir protėviais
Baltų pasaulėžiūra alsuoja senove, archajiškais simboliais, mitiniais pasakojimais ir baltų dievybių vardais. Baltai tikėjo, kad gamta - tai gyvas organizmas, kuriame viskas turi savo vietą ir reikšmę. Miškai, upės, uolos, žemė ir dangus buvo šventi. Jie gyveno ritmu, kurį diktavo metų laikai, saulės ir mėnulio judėjimas, gamtos alsavimas.
Baltų istorinės šaknys siekia II tūkstantmetį pr. Kr. Jie susiformavo Rytų ir Vidurio Europoje, daugiausia dabartinės Lietuvos, Latvijos, šiaurės Lenkijos, vakarinės Baltarusijos ir dalies Rusijos teritorijose. Archeologiniai radiniai rodo, kad baltų gentys jau ankstyvaisiais amžiais turėjo išskirtinę kultūrą, kurią liudija sudėtingi laidojimo papročiai, puošnūs dirbiniai ir stipriai išplėtota medžio bei metalo apdirbimo technologija. Viduramžiais baltai sudarė dvi pagrindines grupes - vakarų baltus (prūsai) ir rytų baltus (lietuviai ir latviai). Vakarų baltai vėliau buvo sunaikinti vokiečių kryžiuočių, o rytų baltai, ypač lietuviai, sugebėjo išlaikyti savo kalbą, kultūrą ir įkurti galingą valstybę - Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
Taip pat skaitykite: Ledo ritulio santykiai tarp Lietuvos ir Baltarusijos
Senovės baltų religija buvo politeistinė ir glaudžiai susijusi su gamta, protėvių kultu bei pasaulio cikliškumu. Baltai tikėjo, kad pasaulis perskirtas į tris sferas - požemio, žemės ir dangaus - kurias saugo ir prižiūri skirtingi dievai bei dvasios. Jie taip pat garbino gamtos reiškinius: miškus, upes, akmenis ir šventąsias girias. Ypač svarbi buvo protėvių pagarba - tikėta, kad mirusiųjų dvasios gali daryti įtaką gyvųjų gyvenimui, todėl buvo aukojamos aukos ir atliekami ritualai jų atminimui. Religiniai apeigų centrai dažnai būdavo kalvos (alkakalniai), kuriuose aukodavo gyvulius, degindavo aukas ir kreipdavosi į dievus per vaidilas - religinės tradicijos sergėtojus.
Baltų pagonybė neturėjo vienos knygos ar centralizuotos šventyklos sistemos - tai buvo gyvas, iš kartos į kartą perduodamas tikėjimas, paremtas gamtos ciklais, protėvių atminimu ir dvasiniu ryšiu su aplinka. Kiekvienas metų laikas turėjo savo šventes: vasaros saulėgrįža (Joninės), žiemos saulėgrįža, derliaus šventės - visos jos susijusios su saulės judėjimu, derliaus ciklu ir žmogaus gyvenimo ritmu. Pagrindinės dievybės buvo ne tik visatos jėgos (Perkūnas, Laima, Žemyna), bet ir kasdienybės palydovai - namų dvasios (kaukai), lauko, vandens ir miško globėjai. Baltų pagonybė pabrėžė darną tarp žmogaus ir gamtos - iškirsti medį, išniekinti upelį ar išgąsdinti miško žvėrį buvo laikoma dvasiniu nusižengimu.
Dievas Praamžius (Ukopirmas) buvo laikomas pirmapradžiu kūrėju, o Perkūnas ir Velinas dalyvavo visatos kūrime. Perkūnas buvo griaustinio, žaibo ir teisingumo dievas, o Velinas - požemio ir mirusiųjų pasaulio valdovas. Žemyna buvo žemės ir vaisingumo deivė, o Žvorūna-Medeina - miško ir žvėrių deivė. Laima buvo likimo, gimimo ir gyvenimo trukmės deivė, o Gabija - ugnies dvasinė valdovė. Vaidilutės buvo jaunos merginos, tarnaujančios dievams, ypač Gabijai, ir saugančios šventąją ugnį.
Baltų simbolika: apsauga, magija ir dvasinė reikšmė
Baltų simboliai turėjo apsauginę, maginę arba dvasinę reikšmę ir buvo naudojami apeiginiuose kontekstuose ar kasdieniame gyvenime. Tai buvo ženklai, lydėję žmogų nuo gimimo iki mirties - išsiuvinėti ant marškinių, iškalti ant vartų, įausti į juostas, nupiešti ant buities daiktų. Šiandien baltų ženklai naudojami tautinėje atributikoje, tatuiruotėse, juvelyrikoje, mene ir net verslo ženkluose.
Saulės ratas (saulutė) reiškia gyvybę, amžinybę, šviesą ir visatos cikliškumą. Perkūno kryžius simbolizuoja griaustinio dievo Perkūno galią, judėjimą, apsaugą nuo blogio ir dangaus jėgų palankumą. Gyvybės medis vaizduoja pasaulio sandarą: šakos siekia dangų, kamienas - žmonių pasaulį, o šaknys - požeminį, vėlių pasaulį. Kiti dažni simboliai: žvaigždė, mėnulio pjautuvas, žirgai, gyvatės ir paukščiai. Mėnulis simbolizavo laiko tėkmę, moteriškumą ir ryšį su gamtos ciklais, žvaigždės - dangaus tvarką, kosminį kelią, žmogaus ryšį su dieviškuoju pasauliu. Žirgas buvo siejamas su dievybėmis, apsauga, vaisingumu, o gyvatės (žalčiai) buvo laikomi namų globėjais, žemės gyvybės nešėjais, susijusiais su protėvių dvasia. Paukščiai dažnai buvo laikomi dangaus pasiuntiniais, tarpininkais tarp dangaus ir žemės.
Taip pat skaitykite: Treniravimosi įranga ledo rituliui: apžvalga
Muzikinis spektaklis-misterija „Dievai ir žmonės“: baltų kultūros interpretacija
Ansamblis „Lietuva“ pristato misteriją „Dievai ir žmonės“ - šiuolaikišką baltų kultūros interpretaciją, kurioje dera senosios giesmės ir elektroninė muzika, modernus ir klasikinis šokis, ritualinės apeigos. Spektaklyje perteikiama archajinė baltiškoji žmonių pasaulėžiūra - santykis su religija, gentimi, vaizduojami įvairūs papročiai ir apeigos. Tai atskleidžiama pasakojant seną legendą apie šventosios ugnies sergėtojos vaidilutės ir didiko meilės istoriją. Spektaklio režisierė Leokadija Dabužinskaitė siekia atskleisti lietuvių tautos gyvenimo gilumines prasmes ir jų reikšmę moderniame pasaulyje. Žiūrovai išvys rekonstruotus senovės baltų genčių archeologinius ir istorinius kostiumus.
Joninės (Rasos): vasaros saulėgrįžos šventė
Joninės švenčiamos daugelyje Europos valstybių, o Joninių tradicijos daugelyje šalių panašios. Naktis iš birželio 23 į 24-ąją Estijoje minima kaip Vidurvasario šventė (Jaanipäev), Latvijoje - Lyguo vakaras, Lietuvoje - Joninės, arba Rasos. Daugelyje šalių ši šventė siejama su vasaros saulėgrįža ir šv. Jono Krikštytojo vardu. Estijoje Vidurvasario šventė išlikusi kaip labai svarbi, susijusi su stebuklais bei burtais. Tradiciškai deginami laužai, kurie reiškia apsaugą nuo tamsos jėgų ir padeda saulei pasiekti dangaus viršūnę. Latvijoje Lyguo šventė turi valstybinės šventės statusą. Čia nuo seno tikima, kad šiuo metu gamtos jėgos yra stipriausios, tad namai puošiami ajerų lapais, šermukšnių ar erškėčių šakomis. Latviai Joninių dieną savo Jonus puošia ąžuolo lapų vainikais, kuria laužus ir ieško paparčio žiedo. Slavų Kupalo šventė neatsiejama nuo ugnies, laužų ir maudymosi.
Skandinavų tautos taip pat švenčia Vidurvasarį. Švedai puošia namus gėlių girliandomis, danai renka žoleles ir tiki jų gydomąją galia, o norvegai degina laužus ir rengia teatralizuotas vestuves.
Birželio 24-oji yra šv. Jono Krikštytojo diena. Lietuvoje Jonas Krikštytojas yra Kauno arkivyskupijos globėjas. Septynios muzikinės natos - do, re, mi, fa, sol, la, si - yra siejamos su Jonu Krikštytoju.
Lietuvoje Joninės yra valstybinė šventė. Mūsų šalyje išlikusios ir įsitvirtinusios pagrindinės šios dienos tradicijos: žolelių rinkimas, vainikų pynimas ir jų plukdymas, laužų deginimas. Pirmą kartą rašytiniame šaltinyje Rasos šventė paminėta 1397 m. Šiandien Rasų, Vidurvasario, Kupolo švenčių tradicijos persipynusios. Svarbiausi šios šventės elementai - laužų deginimas, žolelių rinkimas ir vainikų pynimas, vandens procedūros (maudymasis, pirtys, plukdymas) - būdingi daugeliui vidurvasarį švenčiančių tautų.
Etnokultūrinės veiklos ir edukacija: tradicijų perdavimas jaunajai kartai
Etnokultūros centrai siekia sudominti jaunąją kartą tradicijomis, paverčiant teoriją praktika. Vaikams sudėtinga kur nors iškeliauti, tad pastebimas didelis edukacinių veiklų poreikis pačiose įstaigose. Ypač populiarūs aktyvūs užsiėmimai: žaidimai, rateliai, muzikavimai. Etnokultūros centro tikslas - šviesti vaikus, priminti tradicijas ir supažindinti juos su paveldu. Susidomėjimas edukacinėmis veiklomis neslūgsta, ypač artėjant Kalėdoms. Svarbus pedagogų indėlis, nes būtent mokytojai inicijuoja išvykas, edukacijas, siekia tuo sudominti vaikus ir mato tame prasmę. Didelis dėmesys skiriamas ir šeimoms, nes būtent jose tvirčiausiai šaknijasi tradicijų išsaugojimo ir perdavimo prasmė. Etnokultūros centrai siekia suteikti turiningą laiką tėveliams ir vaikams, kad jie drauge galėtų prisiliesti prie kūrybos.
Etnokultūros centrai kviečia lankytojus susipažinti su skirtingų Lietuvos regionų Kūčių vakarienės skirtumais. Tai leidžia giliau pažinti savo šaknis.
Vestuvės: santuokos įteisinimo apeigos ir papročiai
Vestuvės nuo seno buvo svarbios ne tik sutuoktiniams ir jų šeimoms, bet ir dviem dideliems giminių būriams, nes susijusios su tam tikrais jų socialiniais interesais. Daugelio tautų vestuvių svarbiausios apeigos siejasi su nuotakos atsisveikinimu su tėvų namais, persikėlimu į vyro namus, mergautinio galvos apdangalo pakeitimu į ištekėjusios moters galvos apdangą. Daug vestuvių senųjų apeigų atspindi anksčiau paplitusį nuotakos grobimą arba pirkimą. Vestuvių apeigoms dažniausiai teikiama magiška prasmė: saugoti, skatinti jaunųjų vaisingumą. Daug kur jaunieji apiberiami grūdais, riešutais, apyniais, džiovintais vaisiais, kad būtų vaisingesni, apsupami avikailiais, kad turtingai gyventų. Indoeuropiečių tautų vestuvių apeigoms būdinga nuotakos atsisveikinimas su dvasiomis namų globėjomis, židinio ugnies nešimas į vyro namus.
Lietuvių ir kitų tautų vestuvių papročiai turi nemažai bendrų bruožų. Pagal senąsias bendruomeninio gyvenimo tradicijas vestuvės buvo viso kaimo šventė; bendruomeninis solidarumas skatino prisidėti prie vestuvių ruošos, vaišių. Sūnui žmonos dažniausiai ieškodavo ne tėvas - piršlybomis rūpindavosi piršlys. Per piršlybas būdavo susipažįstama su merginos tėvais, suderama dėl santuokos ekonominių ir kitų sąlygų. Atlikus juridinę galią turinčias sakralias sužadėtuvių apeigas buvo sutariama dėl vestuvių. Vestuves sudarydavo jungtuvių dienos išvakarių ir ryto apeigos prieš išvykstant į jungtuves, apeigos jaunosios namuose iki išleidžiant į marčias, marčios išleidimas ir priėmimas anytos namuose, marčios įvesdinimas į vyro šeimą ir kaimo bendruomenę.
Besituokianti mergina turėdavo jaunikiui pasiūti jungtuvių marškinius, jos tėvai ruošdavo vaišes, darydavo alų, kviestieji giminės, kaimynai kepdavo karvojus. Visą skrynią karvojų, kitokių pyragų vykdama į vestuves prisikraudavo svočia. Būta papročio į savo vestuves krikštatėvius, dėdes, tetas, taip pat pamerges ir pabrolius kviesti patiems jauniesiems. Jaunavedžiai patys pereidavo kaimynus kviesdami bent išlydėti į bažnyčią. Vestuvių svarbiausi veikėjai jaunieji vestuvėse mažai reikšdavosi, už juos veikdavo jų atstovai: piršlys, svočios, pabroliai, pamergės, vestuvių tvarkdarys maršalka.
Seniau daug kur jaunikį pasitikdavo tariamai nedraugiškai, reikėdavo įsiprašyti, išsipirkti suolą ar stalą. 19 a. tarp veidus užsidengusių pamergių nuotakos ieškodavo piršlys arba vyriausiasis pabrolys, radę jai įteikdavo jaunikio vainiką. Nuotaka klūpomis atsibučiuodavo su sėdinčiais tėvais. Iki 20 a. pirmos pusės į bažnyčią jungtuvių jaunieji vykdavo su savo pulkais atskirai. Po jungtuvių būdavo rengiamos svočios vaišės. Seniau Aukštaitijoje jaunieji su savo palydomis grįždavo į savo namus, kitur visi vestuvininkai vykdavo į jaunikio arba grįždavo į jaunosios namus. Seniau pagerbdami jaunuosius sutiktuvių vartus statydavo tik savojo kaimo jaunimas, nuo 20 a. pabaigos vartai visame grįžtančių po santuokos vestuvininkų kelyje tveriami dažniausiai dėl išpirkos. Visoje Lietuvoje nuo seno jaunavedžiai sutinkami kaip garbingiausi svečiai - su duona ir druska, gėrimu.
Viena svarbiausių vestuvių senųjų apeigų buvo jaunosios vainiko nuėmimas - gaubtuvės. Atsisveikindama su gimtaisiais namais ji apeidavo stalą apverkdama viską, ką tėvų namuose palieka. Jaunosios kraitį išveždavo kraitvežiai. Seniau į vyro namus atvežta marti buvo vedama į klėtį, čia jaunieji guldomi. 19 a. marčią pirmiausia vesdavo į trobą, ją pasitikdavo anyta su vandeniu ir druska. Jaunųjų keltuvės būdavusios triukšmingos, su muzika, pašaipaus erotinio turinio dainomis, išdaigomis. Marčią į namus kai kur Aukštaitijoje vesdavo šešuras, kitur - jaunikis, svočios, visas pulkas. Parvežta marti jaunikio šalies svečius iki 20 a. vaišindavo atsivežtomis vaišėmis. Iki 21 a. sakralumo prasmę išlaikė jaunosios šokdinimas po marčpiečio arba jai išdalijus jaunojo pusei dovanas. Marčios šokdinimas reiškė, kad ji priimama į naująją bendruomenę.
Kitų tautų ritualai ir papročiai
Straipsnyje taip pat trumpai apžvelgiami kitų tautų ritualai ir papročiai. Indijoje švenčiama Holi šventė, kurios metu žmonės vienas kitą barsto spalvotais milteliais arba laisto vandeniu su dažais. Vokietijoje minimas nesusituokusio jauno žmogaus 25-metis, puošiant jo namus girlianda iš vyriškų puskojinių. JAV ir Meksikos siena yra vieta, kur kasmet rengiamos tinklinio rungtynės, sutvirtinančios dviejų šalių draugystę. Danijoje 25-metį švenčiantis sukaktuvininkas apipilamas cinamonu. Škotijoje vestuvių išvakarėse jaunuosius išvolioja purve. Kinijoje prieš vestuves nuotaka ir jos artimieji mėnesį turi verkti. Tailande į dangų leidžiami šviečiantys žibintai ir užminti norai.
Šiuolaikinės diskusijos ir renginiai: grožio standartai ir kultūros veidas regione
Straipsnyje paminėti šiuolaikiniai renginiai ir diskusijos, tokie kaip atvira diskusijų serija „Ką būčiau norėjęs žinoti, būdamas jaunesnis“ Vilniuje, kurioje diskutuojama apie grožio standartus ir savęs suvokimą. Taip pat paminėta diskusija „Kultūros veidas regione: iššūkiai ir gerieji pavyzdžiai” Radviliškyje, kurioje pristatoma regionų kultūros lauko situacija.
tags: #ritulys #lietuva #baltarusija