Vladimiras Tkačenka: Krepšinio Milžino Biografija

Vladimiras Tkačenka - sovietų krepšinio legenda, kurio ūgis siekė 220 cm. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip šis milžinas atsidūrė krepšinyje ir kaip klostėsi jo karjeros vingiai.

Ankstyvasis gyvenimas ir kelias į krepšinį

Būsimoji krepšinio žvaigždė ne iš karto atrado krepšinį. Iš pradžių V. Tkačenka susidomėjo futbolu ir žaidė vartininku. Tačiau, kai penktokas siekė 190 cm ūgio, jį pastebėjo Sočio krepšinio mokyklos treneris Vladimiras Jeldinas, kuris iškart pareiškė: „Jis žais tik centru“.

1972 m. V. Tkačenka tapo Krasnodaro krašto čempionu ir naudingiausiu turnyro žaidėju. Po šio pasiekimo aukštaūgį ėmė vilioti Maskvos CSKA, Kijevo „Strojitel“ ir Leningrado „Spartak“ klubai. Vis dėlto, tėvai pasirinko „arčiau namų“ variantą, ir V. Tkačenka išvyko į Kijevą.

Karjera Kijevo „Strojitel“ klube

Kijeve Michailas Furmanas pradėjo ugdyti V. Tkačenką. Būdamas 17 metų, V. Tkačenka paūgėjo iki 217 cm ir su „Strojitel“ ekipa iškovojo SSRS čempionato bronzą. Jau tuomet geriausi SSRS klubai atkreipė dėmesį į V. Tkačenką, ypač A. Gomelskis, kuris siekė jį prisivilioti į Maskvą.

Monrealio olimpiada ir S. Belovo įžvalgos

1976 m. V. Tkačenka dalyvavo Monrealio olimpiadoje. SSRS rinktinės lyderis Sergejus Belovas taip apibūdino milžiną: „Tai buvo vyrukas, kurio ūgis siekė 220 cm ir svėrė jis 140 kg. Pradžioje jo žaidimui trūko pasitikėjimo savimi, nors jis labai rimtai treniravosi. Vladimirui trukdė tobulėti „didelio žmogaus“ kompleksas ir jis privalėjo jį peržengti. Iš šalies - mažai bendraujantis, rūstus, net ir piktas, iš esmės jis buvo labai geras žmogus. Ir komandos narys: jei ekipa žaidė jam, tai ir jis žaidė komandai.“

Taip pat skaitykite: Rusijos olimpinė apranga: apžvalga

Viename iš mačų V. Tkačenka netgi pagrasino teisėjui, kad jei bus dar vienas neteisingas švilpukas, iš arenos pusės pasigirs šūvis, nes ten sėdi snaiperis. Paskutinėje atakoje teisėjo švilpukas tylėjo, o V. Tkačenka atkovojo kamuolį, užtikrindamas pergalę.

Tarnyba armijoje ir perėjimas į CSKA

1982 m. V. Tkačenka baigė Kijevo fizinės kultūros institutą ir buvo pakviestas į sovietų armiją. Jis buvo nukreiptas į Maskvą, kur A. Gomelskis jį pasitiko su CSKA klubu. V. Tkačenka CSKA klube žaidė iki 1989 m. ir pakilo iki kapitono laipsnio.

Maskvoje V. Tkačenka sutiko savo būsimą žmoną Neli, kuri pagimdė sūnų Igorį, taip pat tapusį krepšininku.

Pomėgiai ir incidentai

V. Tkačenka buvo didelis melomanas ir iš užsienio parsiveždavo daug plokštelių, sukeldamas muitininkų nepasitenkinimą. Taip pat jis mėgo odines striukes ir kavos spalvos batus.

1983 m. V. Tkačenka nedalyvavo Europos čempionate, nes jam buvo uždrausta išvykti į užsienį. Tai įvyko dėl to, kad krepšininkas su Ukrainos rinktine laimėjo SSRS spartakiadą, įveikdamas Maskvos komandą. Už šį pasiekimą jam buvo padovanotas automobilis „Volga“, tačiau Maskvos valdžia trumpam supyko.

Taip pat skaitykite: Sporto klubai Rusijoje: praeities įvykiai

Priešprieša su A. Saboniu ir „Žalgiriu“

1984 m. Los Andželo olimpiados metais tandemas A. Sabonis-V. Tkačenka atrodė labai stipriai. Tačiau sovietų valdžios sprendimas boikotuoti žaidynes paliko krepšininkus užribyje.

Tuomet prasidėjo CSKA ir „Žalgirio“ priešprieša SSRS čempionate. Šių kovų simboliu tapo V. Tkačenka ir A. Sabonis. Nors aikštėje jie negailėdavo vienas kito, po finalinės sirenos jie būdavo draugai. A. Sabonis iki šiol padeda sunkiau gyvenančiam buvusiam savo varžovui.

Karjeros pabaiga ir gyvenimas po krepšinio

Nuo 1987 m. V. Tkačenka pradėjo jausti stuburo traumos pasekmes, dėl kurių praleido 1988 m. Seulo olimpiadą, o po metų atsisveikino su CSKA.

Tuomet jis išvyko į Ispaniją, kur žaidė antrosios lygos „Guadalajara“ ekipoje. 34-erių centras grįžo namo ir nusprendė baigti karjerą.

Sugrįžęs į Maskvą, V. Tkačenka netapo treneriu ir pasitraukė į šešėlį. Dirbo vairuotoju, keliose firmose vadybininku, o 2007 m. įkūrė „V. Tkačenkos krepšinio mokyklą“.

Taip pat skaitykite: Rusijos moterų krepšinio pasiekimai

Atsiminimai ir įžvalgos

Oficiali CSKA klubo svetainė pakalbino V. Tkačenką 60-ojo jubiliejaus proga. Jis teigė, kad neturėjo krepšinio idealo, bet karjeros pabaigoje negalėjo atsižiūrėti į Michaelą Jordaną. Taip pat jis apgailestavo, kad iškart neišvyko į Maskvą, nes šeimos taryba nusprendė, kad Kijevas jiems labiau patinka. Didžiausiu džiaugsmu jis pavadino 1982 m. pasaulio čempionatą, o didžiausia tragedija - nepavykusią 1980 m. olimpiadą Maskvoje.

V. Tkačenka prisiminė, kaip kartą sulaikė vagį savo namuose, kuris bandė pavogti jo plokštelių kolekciją. Jis mėgo roką, sunkųjį roką ir „The Beatles“. Paskutinius karjeros metus praleido Ispanijoje, kur vietos gyventojai jį labai gerbė.

Šiuo metu V. Tkačenka dirba dispečerių tarnyboje.

tags: #rusijos #krepsinis #tkacemka