Šiame straipsnyje apžvelgiama Sedos sporto mokyklos istorija, pradedant nuo jos ištakų - parapijinės mokyklos - ir baigiant šių dienų gimnazija, ypatingą dėmesį skiriant sportinei veiklai ir mokyklos indėliui į sporto raidą Sedos krašte.
Mokyklos Ištakos: Parapijinė Mokykla
Sedos mokyklos istorija siejama su 1538 m., kai Sedoje buvo įkurta parapijinė mokykla. Tai seniausia mokykla Mažeikių rajone. Nors XVI-XVIII a. apie šią mokyklą žinių išliko nedaug, 1649 m. Sedos bažnyčios vizitacijoje minimas mokyklos mokytojas (bakalauras), kuriam reikėjo bendradarbiauti su klebonu, kad mokiniai išmoktų pradinio rašto ir bažnytinio giedojimo. Taigi, 1649 m. Sedoje veikė mokykla, kurioje buvo mokoma bažnytinio giedojimo ir tikriausiai lenkiškai skaityti bei rašyti.
1817 metų Vilniaus mokyklų direktoriaus pranešime universitetui teigiama, kad parapinė mokykla Sedoje veikia nuo 1770 m. 1803 m. pradėjo veiklą rusiškoji mokykla. 1804 m. Sedoje parapinė mokykla neveikė, o 1805 m. joje mokėsi 30 berniukų ir 20 mergaičių, 1806 m. - 32, 1807 m. - 32, 1808 m. - 32, 1809 m. - 42, 1810 m. - 40, 1811 m. - 32, 1812 m. - 31, 1813 m. - 27, 1814 m. - 30 berniukų, 1815 m. - 30 berniukų ir 8 mergaitės. Ilgametis Sedos kunigas, čia buvęs jau 1809 m., o nuo 1815 tapęs parapijos klebonu Stanislovas Rovbickis 1817 m. pastatydino namą parapinei mokyklai. Mokykla turėjo 9 sieksnius ilgio ir 4,5 pločio arba 17,5 x 9 metrų.
Nuo 1820 m. Sedos bažnyčios vizitacijoje būdavo surašomos net parapinės mokyklos mokinių pavardės. Pagal šiuos sąrašus mokėsi: 1820 m. 55 berniukai, 19 mergaičių; 1821 m. - 33 berniukai, 12 mergaičių; 1827 m. - 88 berniukai, 16 mergaičių; 1828 m. - 68 berniukai, 12 mergaičių; 1830 m. - 75 berniukai, 17 mergaičių; 1831 m. - 65 berniukai, 13 mergaičių. Kai kurių metų sąrašuose nurodytas ir mokinių luomas. pavyzdžiui 1821 m. mokėsi bajorų 28 berniukai ir 7 mergaitės, valstiečių 25 berniukai ir 5 mergaitės; 1828 m.
Nuo 1817 m. Sedos parapinėje mokykloje buvo mokama skaityti, rašyti, gramatikos, aritmetikos pradmenų, rusų kalbos, katekizmo ir moralės, 1824 m. dar mokyta lotynų kalbos ir geografijos. Sedos mokytojai dažnai keitėsi. 1820 m. mokė Raimundas Galminas, 1821 m. - Jonas Klonovskis, 1827 m. - klierikas Pranciškus Bartkevičius, 1828 m. - klierikas Motiejus Montvydas, 1830 m. - klierikas Pranciškus Sidabravičius, 1831 m. - klierikas Juozapas Gadeika. Sedos mokytojas mokinius skirstydavo į grupeles. Didelėje salėje viena grupė mokėsi skaityti ir rašyti, kita - katekizmo, trečia - aritmetikos, ketvirta - lenkų gramatikos ir t.t. 1825-1826 m.m. Sedos mokykloje dirbo du mokytojai. 1833 m. už kiekvieną mokinį tėvai mokėjo po 20 sidabro kapeikų per mėnesį. Patys neturtingiausi nuo mokesčio už mokslą būdavo atleidžiami. Tada Sedos klebonas prie mokyklos išlaikė ir globojo 8 našlaičius.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Geležinius Žmones ir Ko
1836 m. Sedoje įsteigta valdinė parapijinė mokykla. Jos išlaikymui skirtas iš uždarytų vienuolynų pajamų. Mokytoju paskirtas Žoromskis. Pradžioje mokykla liko tose pačiose patalpose, nemokant bažnyčiai jokios nuomos. 1838 m. valdžia nupirko žydo Blocho mūrinį namą, kurį pagal pirkimo sutartį savininkas turėjo suremontuoti ir pritaikyti mokyklai. Joje numatytos dvi klasės pamokoms ir butas mokytojui. Namą suremontavus, 1839-ieji mokslo metai prasidėjo mūrinėje mokykloje. Šis namas nupirktas už 1600 rub. Mokykloje buvo įvestos rusų kalbos pamokos. Valdinei Sedos mokyklai taikyti 1829 m. mokyklų nuostatai. Lietuvių kalba joje nebuvo dėstoma. 1836 m. mokėsi 14 mokinių. Vėliau mokinių ėmė daugėti. 1841 m. mokykla tapo dviklase. Paskirtas antras mokytojas, kuriam mokėta 100 rub. algos metams. 1841 m. mokėsi 53, 1848 m. - 30 mokinų. 1848-1855 m. Sedos mokyklą vidutiniškai lankė apie 70 mokinių. 1856 m. mokėsi 152, 1858 m. - 197 mokiniai (66 bajorų ir 135 valstiečių vaikai). 1838 m. 1851-1862 m. Sedoje veikė dvi mokyklos: valdinė parapinė ir parapinė prie katalikų bažnyčios. 1858 m. jose buvo 300 mokinių. 1851 m. parapinėje mokykloje mokėsi 90 vaikų. Joje buvo mokama skaityti lietuviškai, lenkiškai ir rusiškai, aritmetikos pradmenų bei dailyraščio (rašymo). 1853 m. 1863 m. pradžioje visas parapines mokyklas prie katalikų bažnyčių valdžia uždarė. Sedoje liko tik valdinė mokykla. 1865 m. joje įkurtas skyrius ir mergaitėms. Iki 1903 m. ji buvo mišri. 1903 m. 1915 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniui karui, abi rusiškos mokyklos uždarytos.
Pirmosios Lietuviškos Mokyklos
1915 m. įsteigta pirma lietuviška mokykla, kurioje 1917 m. mokėsi 50 vaikų. 1918 m. įsteigta antroji pradinė lietuviška mokykla, kurioje 1918 m. mokėsi 40 mokinių. 1918 m. Lietuvai išsikovojus Nepriklausomybę, Sedos mokinių tėvai ėmė rūpintis vidurinės mokyklos steigimu. Tuo metu Sedoje jau veikė pradinė mokykla.
Sedos Vidurinės Mokyklos Steigimas
1921 m. vasarą susibūrė komisija Sedos vidurinei mokyklai steigti. Pirmininku paskirtas malūnininkas, valsčiaus tarnautojas Mykolą Augustinavičių. Komisija paruošė prašymą Švietimo ministerijai, kad leistų atidaryti vidurinę mokyklą, ieškojo patalpų, kvietė mokytojus. Oficialioje informacijoje, skelbiamoje žurnale „Švietimo darbas", nurodoma, kad mokykla duris atvėrė 1921 m. rugsėjo mėn. 4 d. 1921 metų spalio 12 dieną gautas leidimas steigti keturklasę vidurinę mokyklą. Pirmuosius mokinius sutiko mokytojai S.Butkaitė, E.Gylys ir kunigas kapelionas P.Kairys. Mokykla pradėjo dirbti trijose klasėse, turėdama 45 mokinius. Už mokslą buvo nustatytas mokestis, nepasiturinčių tėvų vaikai nuo jo atleisti. Pirmuosius mokslo metus Sedos vidurinę mokyklą išlaikė tėvai, Sedos valsčiaus ir apskrities savivaldybės. Nuo 1922 m. vidurio ją šelpė Švietimo ministerija, o nuo 1924 m. rugpjūčio mėn. 6 d. perėmė savo žinion.
Vėliau mokinių skaičius augo, daugėjo mokytojų ir dėstomų dalykų. Ypač didelis dėmesys buvo skiriamas lietuvių ir užsienio kalboms, istorijai, geografijai, aritmetikai bei muzikai ir kūno kultūrai. Mokiniai aktyviai dalyvavo sporto ir meno būreliuose, vadovaujamuose J.Klusio. Sedos mokykloje veikė ateitininkų, aušrininkų, skautų organizacijos. 1929 metais, perėmus Ylakių vidurinės mokyklos turtą, Sedos mokykla išsiskyrė iš kitų ne tik aukšta pedagogų kvalifikacija (dirbo J.Šukys, P.Abelkis, būsimoji kalbininkė, docentė J.Žukauskaitė, istorikas P.Sūdžius, parašęs knygelę „Vargo pelė“), bet ir mokymo priemonių gausa bei savo biblioteka. Mokinių skaičius įvairiais metais svyravo nuo 55 iki 118. 1932 m. mokykla buvo 4 komplektų. 1933 m. buvo 198, 1937-1938 m.m. 1935 m. pavasarį vidurinė mokykla uždaryta, lieka tik pradžios mokykla. Aukštesnio mokslo siekiantiems teko vykti mokytis kitur.
Mokykla Sovietmečiu
1940 metų spalio mėnesį Sedoje vėl pradėjo veikti vidurinė mokykla, kuri iš pradžių nebuvo pilnai sukomplektuota. Jeigu 1921 metais atidaryme svečiais buvo tėvų Steigiamosios komisijos nariai, tai to meto pedagogų posėdžio protokole randamas toks įrašas: „Pasikviesti į iškilmes Raudonosios Armijos atstovus“. Iš karto buvo matyti ugdymo turinio pokyčiai: įsigyta sovietinė atributika, nebedėstoma tikyba, pradėta dėstyti TSRS istorija, o su Lietuvos istorija mokiniai menkai tesupažindinami. Lietuvos TSR Švietimo ministerijos potvarkiu Nr.456 turėjo būti išimta „buržuazinėje Lietuvoje išleista periodika, visa literatūra užsienio kalba, išskyrus klasiką, visos buržuaziniu laikotarpiu išleistos chrestomatijos“. Vėliau, po antrosios okupacijos, sąrašas dar papildytas ir „Lietuvos fašistinių ir klerikinių organizacijų spauda, vokiečių okupacijos metu išleista literatūra“.
Taip pat skaitykite: Klientų atsiliepimai apie Graičiūno sporto klubą
1944 metų spalio 7 dieną, pataikius artilerijos sviediniui, sudegė mokyklos pastatai. Tuo metu Sedoje vyko smarkus mūšis, kuriame Tėvynės apsaugos rinktinė kovėsi su Raudonosios armijos daliniais. Nuo tų metų rudens pamokos vyko Dubrovičiaus ir Kogano buvusių parduotuvių patalpose, kurios buvo visiškai nepritaikyto mokyklai. Mokykla turėjo menką inventorių, mažai mokymo priemonių, nebuvo bendrabučio iš toliau atvažiuojantiems mokiniams. Žiemą patalpose buvo labai šalta, todėl mokiniai nešdavosi iš namų ir malkų, kad galėtų bent kiek pasišildyti. Mokykla neturėjo nei sporto salės, nei stadiono. Pamokų lankomumas buvo blogas, mokytojų kvalifikacija žema.
Mokyklos gyvenimas pagyvėjo 1954 m. atvykus jauniems, energingiems, aukštąjį išsilavinimą turintiems mokytojams. Tais metais pradėjo dirbti E.Tarvydaitė-Kukulskienė, J.Marcinkus, A.Jurgutis, B. Ulbienė. Pagyvėjo ir sportinė veikla - merginos krepšininkės tris kartus tapo Lietuvos čempionėmis, turistai sąjunginiame sąskrydyje tapo prizininkais, gimnastės gerai pasirodė respublikiniame čempionate. Įvairiapuse tapo ir muzikinė veikla - moksleiviai koncertavo ne tik Sedoje, bet ir aplinkiniuose miesteliuose, ne kartą dalyvavo Dainų šventėse. Mokyklos gyvenimas tapo įdomesnis, tačiau iškilo problema dėl pastatų. 1961 metais buvo pastatytas naujas pastatas, buvo įrengti kabinetai, sporto salė, pastatyti du šiltnamiai, dirbtuvės gamybinei praktikai ir bendrabutis iš toliau atvykstantiems mokiniams. Kasmet daugėjo mokinių. 1976 metais dieninėje pamainoje mokėsi per 900, o su vakarinės mokyklos mokiniais apie tūkstantį. Sovietiniais metais buvo skiriamas dėmesys internacionaliniam auklėjimui, tad užmegzta draugystė su Saldus miesto mokykla, susidraugauta su laivo „Seda“ įgula.
Mokyklos Tapimas Gimnazija ir Vytauto Mačernio Vardo Suteikimas
2004 metais mokyklai suteiktas Vytauto Mačernio vardas. 2006 m. liepos mėn. abiturentė T.Joneikytė vienintelė rajone per egzaminų sesiją gavo maksimalius dviejų dalykų įvertinimus ir buvo pagerbta šalies Vyriausybės surengtose geriausių moksleivių pagerbimo iškilmėse. 2007 m. liepos 27 d. Sedos mokykla iš vidurinės oficialiai tapo gimnazija.
Sedos Sporto Mokyklos Sportinė Veikla
Sportinis gyvenimas po karo pradėjo atgyti tik nuo 1949 m. 1952-57 m. įvairiose rajoninėse ir mokyklos sporto varžybose pradėjo dalyvauti Norbertas Songaila. 1952 m. jis gavo pirmuosius diplomus - I vieta rajone už granatos metimą. 1953 m. Sedos vidurinėje mokykloje užimta I vieta rutulio stūmimo varžybose, I vieta ir disko metime. 1954 m. Sedos rajone III vieta rutulio stūmime, vidurinėje mokykloje I vieta šuolyje į tolį, I vieta disko metime. 1956 m. mokykloje I vieta penkiakovėje. 1957 m. Mažeikių rajone šaudyme III vieta ir I vieta granatos metime.
1955-67 m. mokykloje pradėjo dirbti energingi kūno kultūros mokytojai: Jonas Marcinkus, Juozas Žiaukra, Birutė Paulauskienė, J. Pavrikas, M. Skiparienė. 1960-67 m. mokyklos sportininkai buvo stipriausi Mažeikių rajone. Didžiausias nuopelnas buvo mokytojų Jono Marcinkaus, Birutės Paulauskienės ir Juozo Žiaukros. 1962-63 m. rajono spartakiadoje Sedos moksleiviai iškovojo I vietą ir gavo pirmąją taurę. 1956-57 m. mergaičių krepšinio komanda „B“ grupės pirmenybėse užėmė I vietą, o 1964-65 m.respublikinėse varžybose užėmė I vietą ir tapo respublikos čempionėmis.
Taip pat skaitykite: Tendencijos sporto prekių rinkoje
Dabar mokyklos mokiniai sportinėse varžybose kartu su Sedos bendruomenės krepšinio komandos vyrais varžybose gina Sedos seniūnijos garbę. Tai geriausi mokyklos krepšininkai: Andrius Majauskas, Marius Zoza, Antanas Narmontas, Juozas Domarkas. Nuo 1971 m. mokykloje pradėjo dirbti Irena ir Jonas Balčiauskai. Jie paruošė nemažai gerų sportininkų. Vieni geriausių -Daiva Gedgaudaitė, Ričardas Zoza, Lionė Judytė. 1976 metais mokyklą baigė istorikas Povilas Šverebas, kuris buvo geras sportininkas: jaunučių ir jaunių sportinio ėjimo čempionas, PDG daugiakovės prizininkas ir vicečempionas, savo amžiaus pakopose rajono moksleivių vidutinių nuotolių bėgimo ir kroso daugkartinis prizininkas.
1988 m. kūno kultūros mokytoja pradėjo dirbti Zita Kesminienė, tais pačiais metais mokyklos turistai buvo pirmi rajone, pateko į zonines varžybas, kur laimėta I vieta. Vėliau dviejų savaičių respublikinėse turistų varžybose Panevėžyje bendroje įskaitoje turistai užėmė IV vietą. Geriausi turistai buvo Birutė Liaubaitė, Gintautas Petkus, Ligita Štakonaitė ir Darius Butkus. 1994 m. A. Česnauskis rajoninėse galiūnų varžybose užėmė I vietą, tais pačiais metais respublikinėse varžybose užėmė III vietą. Nuo 1990 m. pradėjo dirbti buvusi mokyklos sportininkė Jolanta Dapkevičiūtė - Stanienė. Jos vadovaujami 5-6 klasių mokiniai ne vieną kartą užėmė prizines vietas rajoninėse kvadrato varžybose, o 2002 m. respublikinėse kvadrato varžybose užėmė garbingą IV vietą. 2003-2004 m. mokyklos sportininkai rajone visados yra prizininkai, tarp kaimo vidurinių mokyklų užimdami tai I, tai II vietą. Geriausias mokyklos sportinis penketukas: krepšininkai Andrius Majauskas, Mindaugas ir Vytautas Dirgėlos, krepšininkas ir lengvaatletis Marijus Kavaliauskas ir galiūnas Vilius Skurdauskas.
Žymios Sportininkės Atsiminimai
Sena nuotrauka, kurioje sediškės krepšininkės - 1966 metų Lietuvos čempionės, paskatino surasti bent vieną tų laikų sportininkę, kuri iš sporto „duoną valgė“. Kalbinama viena iš jų - Vilniuje gyvenanti, žymi Lietuvos krepšininkė Stefa Razgutė-Pekarskienė. Ji prisimena:
- Vaikystės metus Nausodės kaime ir ėjimą pėsčiomis į mokyklą Sedoje.
- Pirmąjį susidūrimą su krepšiniu penktoje klasėje, kai kūno kultūros mokytoja Birutė Ulbienė pakvietė į treniruotę.
- Trenerio Jono Marcinkaus griežtumą ir reikalavimus, taip pat nuopelnus mokyklos direktoriaus Justino Paulausko.
- Respublikos mokyklų čempionės titulą 1964 metais.
- Studijas Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute ir žaidimą instituto komandoje „Šviesa“.
- Dalyvavimą Olimpinėse meistrų žaidynėse ir pasaulio čempionatuose.
Popamokinė Veikla: Nuo Artistų Kuopelės Iki Šaulių Organizacijos
Nuo pat mokyklos atidarymo vyko aktyvi popamokinė veikla. 1924 m. įsikūrė pirmoji artistų kuopelė. Pirmasis spektaklis buvo 4 veiksmų drama „Vergijos griuvėsiuose“. Kuopelės dažnai nebūdavo įregistruotos, bet policijos nuovados viršininko leidimą rodyti spektaklius gaudavo. Veikė literatų būrelis. Jo nariai rašydavo referatus, skaitydavo savo kūrybą, bendradarbiavo su Mažeikių literatais, organizuodavo bendrus renginius. Ilgus metus mokykloje buvo mišrus choras. 1922 m. balandį išėjo pirmasis mokyklos laikraščio „Valtis“ numeris. Laikraščio medžiaga visų pirma būdavo pateikiama pedagogų tarybos cenzūrai. 1953 m. mokykloje veikė 14 būrelių, o šiandien jų dvigubai daugiau. Įdomesni būreliai iš 1953 metų: jaunųjų technikų, mičiūrininkų, kraštotyros, Raudonojo kryžiaus ir kt. Iki šių dienų yra išlikę literatų, vokiečių kalbos, matematikų, sportininkų, tautinių šokių, muzikos būreliai. 1953 m. mokykloje buvo leidžiami net 9 sienlaikraščiai: literatų, rusų, vokiečių, jaunųjų technikų, mičiūrininkų, sportininkų, kraštotyrininkų, I-IV ir V-XI klasių. Šiandien mokykloje leidžiamas laikraštis „Valtis“.
Kasmet spalio 7 dieną ir birželio 5-ąją dvyliktokai su lietuvių kalbos mokytojais lanko Vytauto Mačernio akmenines vizijas ir skaito „Vizijas“ bei Sonetus.
Mokyklos Tradicijos: Ekskursijos
Jau 1922 m. buvo surengta ekskursija į Palangą, 1923 m. į Kauną. Nors Sedoje tuo metu nebuvo mašinų ir šios ekskursijos prilygo šių laikų išvykoms į Ameriką, tačiau nuo pat mokyklos įkūrimo ekskursijoms buvo skirtas didžiulis vaidmuo. Tai buvo ne tik pramoga, bet ir viena iš mokymo priemonių. Išvykos buvo rengiamos ne tik į didžiuosius miestus, bet ir po Sedos apylinkes. Baigus 8 klasę būdavo rengiamos ekskursijos į Rygą, Taliną, Kaliningradą, o po 9 klasių mokiniai važiuodavo su nakvyne į Leningradą (per „baltąsias naktis“), po to vieną dieną praleisdavo Petrodvorecke. Vieną kartą per metus, per žiemos atostogas, būdavo organizuojamos ekskursijos į Kalumą, Tulą, Jasnają Polianą (Tolstojaus gimtinę). 1984 m. sausio 6 dieną išvykos dalyviai Tuloje gyveno labai aukštos klasės viešbutyje, kuriame net buvo telefonas. Be to, pirmą kartą ten keliautojai lankėsi kinoteatre, kur žiūrėjo ne sovietinį filmą, o prancūzų komediją „Didysis pasivaikščiojimas“. 1985 m. sausį sediškiai skrido į Kaukazą: Šiaurės Osetiją - miestą Ordžonikidzę.
Sedos Šachmatų Tradicijos
Su A. Gelžinio vardu siejama Sedos miestelio šachmatų žaidimo pradžia. Jis gimė 1906 metais Rygoje, vėliau jam teko gyventi Kaukaze ir tik apie 1921 m. Nuo pat mažų dienų Albertas jautė aistrą šachmatams, kuriais žaisti jį išmokė tėvas. Būdamas trisdešimties A. Šachmatais būdavo žaidžiama laisvu nuo kirpimo metu, o kartais ir kerpant. Reikia manyti, kad toks kirpimo būdas buvo labai neįprastas, todėl kirptis į Sedos kirpyklą mielai vykdavo šachmatų mėgėjai ne tik iš Sedos, bet ir iš tolimesnių Mažeikių rajono kaimų. Į dienos pabaigą kirpykla būdavo pilnutėlė, joje ne tik žaista šachmatais, bet ir analizuoti ėjimai. G. Apie 1956 m. A. Gelžinis persikėlė dirbti į Mažeikius. Ir Sedoje, ir Mažeikiuose jis buvo žinomas šachmatų sporto entuziastas: turnyruose dažnai laimėdavo prizines vietas, mėgo žaisti susirašinėdamas. 2002 metais Mažeikių rajono šachmatų klubas „Matas“ A.
Savo antruoju mokytoju senieji Sedos šachmatininkai vadino Justiną Paulauską. Jis gimė 1927 metais Salantuose. Čia baigė mokyklą ir išvyko mokytis į Klaipėdos mokytojų institutą, kur įgijo pedagogo specialybę. 1953 m. G. Pačkauskas prisimena, kaip naujasis mokyklos direktorius nupirko dešimt šachmatų lentų ir pionierių kambaryje prasidėjo reguliarios šachmatų treniruotės. J. Paulauskas pradėjo nuosekliai ugdyti jaunąją Sedos šachmatininkų kartą. Į jo vadovaujamą mokyklą treniruotis ateidavo ir A. Į turnyrą Sedoje susirinko daugiau nei 60 dalyvių iš Telšių, Mažeikių, Plungės ir Klaipėdos rajonų. Su J. Paulausko vardu siejama organizuota sportinė veikla Sedoje: jis buvo Sedos futbolo komandos vartininkas, kartu su A. 1975 metais J. Paulausko veikla Sedoje nutrūko, jis persikėlė dirbti į Mažeikius, vėliau į Židikų vidurinę mokyklą, tačiau mokytojo pradėtą darbą Sedoje tęsė jo mokiniai, tarp kurių savo gabumais ir organizacine veikla išsiskyrė G.
G. Pačkauskas gimė 1943 metais Šiauliuose, po kurio laiko su tėvais persikėlė į Sedą, kurioje su pertraukomis gyveno iki pat gyvenimo pabaigos. Pirmasis jo šachmatų mokytojas buvo tėvas Antanas Pačkauskas - tarpukario Lietuvos karininkas, šachmatais žaidęs už Šiaulių banką. Gediminas prisimena, kaip pokario metais, dar būdamas vaikas, visą naktį išstovėjo Sedoje eilėje prie duonos ir parsinešė namo neiškepusį duonos kepaliuką. Tėvas nupjovė plutą, duonos minkštimą išmirkė vandenyje ir nulipdė šachmatų figūras. Pusę figūrų nudažė mėlynai, kitą - raudonai, nes kitokių spalvų neturėjo. Tai buvo pirmasis G. Pokario Sedoje, be mokyklos, Sedos kirpyklos, šachmatais buvo galima žaisti ir šio miestelio gaisrinėje - ten buvo dvi šachmatų ir trys šaškių lentos. Kad galėtų lankytis gaisrinėje, Gediminas turėjo įstoti į jaunuosius gaisrininkus, teko sudalyvauti net gesinant gaisrą. Akivaizdu, kad šachmatai lavina vidinę koncentraciją… 1959 m. G. Pačkauskas jau buvo geriausias Sedos šaškininkas, Ukmergėje laimėjęs Lietuvos sporto draugijos „Nemunas“ pirmenybes, 1961 m. užėmęs II vietą tos pačios draugijos organizuotose rusiškų šaškių varžybose. Sukūrus šeimą, teko gyventi įvairiose vietose, Telšių, Mažeikių ir Skuodo rajonuose. Kur tik gyveno, steigė šachmatų mėgėjų būrelius, organizuodavo varžybas, kiekvienam atvykusiam pirmiausia siūlydavo pažaisti šachmatais… Į Sedą grįžo jau užsitarnavęs šachmatų sporto meistro vardą, tačiau šachmatų gyvenimas miestelyje merdėjo (A. Gelžinis ir J. G. Pačkauskas su sediškiu Steponu Dermontu subūrė naują šachmatininkų grupę, o nuo 2003 metų kartu su Mažeikių šachmatų klubu „Matas“, Sedos kultūros centru, Sedos seniūnija bei gimnazija pradėjo organizuoti kasmetinius Žemaitijos miestelių komandų turnyrus Sedoje. Jis taip pat aktyviai žaidė ir su Mažeikių rinktine, paskutiniaisiais gyvenimo metais intensyviai bendradarbiavo su Ryškėnų (Telšių r.) komanda. 2011 m. Po G. Pačkausko mirties kasmetinius turnyrus Sedoje kartu su Sedos seniūnija bei kolegomis iš Mažeikių organizuoja jo sūnūs Arūnas ir Antanas Pačkauskai.
Šventėje dalyvavo G. Pačkausko anūkė - jaunoji fleitistė Lauryna Pačkauskaitė. Gruodžio 25 dieną Sedos kultūros centre jau penktus metus minimi iškiliausi Anapilin iškeliavę Sedos šachmatininkai - Albertas Gelžinis, Justinas Paulauskas ir Gediminas Pačkauskas. Šis paminėjimas įsiliejo į senesnes tradicijas turintį renginį - XIV Šachmatų ir šaškių turnyrą, tradiciškai vykstantį Sedoje. Šiemet pirmoji vieta komandinėje miestų įskaitoje atiteko Naujosios Akmenės komandai, antroji - Palangos, trečioji - Vėžaičių seniūnijos komandai. Komandinėje kaimų įskaitoje pirmą vietą laimėjo Platelių, antrą - Ryškėnų, o trečią - Sedos komanda, kuriai atstovavo ir Gedimino Pačkausko sūnūs, kurie į turnyrą atvyksta iš Švedijos (Arūnas) ir Kaliningrado srities (Antanas). Šaškių varžybose pirmą vietą laimėjo Telšių komanda, antrą - Mažeikių, o trečią - Sedos komanda, kurioje dalyvavo ir dvi G. Pačkausko anūkės Marija ir Rita Pačkauskaitės. Renginio muzikinę dalį paįvairino dar viena G.