Serbijos krepšinio rinktinė užtikrintai žengia pasaulio krepšinio čempionato link, o vienas įspūdingiausių momentų buvo triuškinanti pergalė prieš Filipinų komandą. Ši pergalė ne tik užtikrino Serbijai vietą kitame turnyro etape, bet ir parodė komandos jėgą bei ambicijas.
Įtikinama pergalė prieš Filipinus
Aleksandro Džordževičiaus auklėtiniai Fošane tiesiog nušlavė Filipinų krepšininkus rezultatu 126:67 (28:13, 34:22, 37:13, 27:19). Jau nuo pat rungtynių pradžios serbai parodė savo pranašumą, neleisdami varžovams perimti iniciatyvos. Po vienintelio karto, kai Filipinai pirmavo rungtynių pradžioje, Serbija greitai perėmė kontrolę ir pradėjo didinti savo pranašumą.
Po dviejų kėlinių jie turėjo 27 taškų pranašumą, o galiausiai dvikovą laimėjo net 59 taškų persvara. Toks rezultatas ne tik pabrėžia Serbijos komandos meistriškumą, bet ir parodo Filipinų rinktinės sunkumus.
Serbija pasiekė šio čempionato rekordą - 126 taškų dar nepelnė nė viena rinktinė.
Puikus pataikymas ir individualus meistriškumas
Serbijos rinktinė „iš žaidimo“ pataikė net 75 proc. metimų. Komandoje rezultatyviausias buvo Nemanja Bjelica, pelnęs 20 taškų ir pataikęs visus septynis metimus. Bogdanas Bogdanovičius pridėjo 17 taškų, pataikęs 4 tritaškius iš 5. Miroslavas Raduljica pelnė 13 taškų, o Marko Guduričius - 12 taškų. Nikola Jokičius pasižymėjo ne tik taškais, bet ir atkovotais kamuoliais (7) bei rezultatyviais perdavimais (7).
Taip pat skaitykite: Tiesioginės jaunimo krepšinio rungtynės
Verta paminėti, kad Serbijos rinktinės šiame mače surinko net 179 naudingumo balus. Vienas iš favoritų į čempionų laurus serbai iš dvitaškio zonos pataikė net 86 proc. metimų (36 iš 42), o iš toli - 55 proc. (12/22).
Serbijos kelias link medalių
Serbija pirmąsias dvejas rungtynes laimėjo bendru 105 taškų persvara. Ši pergalė lėmė, kad toliau dėl medalių žais Italijos ir Serbijos ekipos, kurios turi po 2 laimėjimus, o Filipinai ir Angola trečiadienį sužais dėl trečiosios vietos ir vieno įskaitinio taško kovojant dėl 17-32 pozicijų.
Serbai laimėjo aukso medalius 1998 ir 2002 metais ir tikisi prisiminti auksinius laikus šiais metais.
D grupės apžvalga: komandos ir prognozės
Pasaulio krepšinio čempionate varžosi rekordinis dalyvių skaičius - net 32 rinktinės. D grupėje, be Serbijos ir Filipinų, taip pat varžosi Italija ir Angola.
Italija
Italija FIBA reitinge užima 13-ą poziciją. Komandos sudėtyje yra NBA žaidėjai Marco Belinelli ir Danilo Gallinari, taip pat daug skambių pavardžių iš Europos. Italai realiausi pretendentai į antrą vietą šioje grupėje. Pasirengimo cikle italai 65:71 nusileido Serbijai, todėl sensacijos šių ekipų akistatoje tikėtis sunku. Kol kas aukščiausias italų pasiekimas pasaulio čempionate yra 1978 metais iškovota ketvirtoji vieta.
Taip pat skaitykite: Rezultatyvios krepšinio rungtynės
Angola
Angola FIBA reitinge užima 39-ą poziciją. Tai viena iš vyriausių čempionato komandų, kurios veteranas yra 40-metis Eduardo Mingas. Net 9 žaidėjai yra iš vietinės Angolos lygos. Angolos krepšinio federacija paskelbė, kad jos tikslas yra tapti geriausia Afrikos komanda pasaulio čempionate ir užsitikrinti bilietą į olimpines žaidynes. Didžiausia rinktinės žvaigždė yra Bolonijos „Virtus“ centras Yanickas Moreira.
Filipinai
Filipinai FIBA reitinge užima 31-ą poziciją. Greičiausiai mažiausiai pažįstama rinktinė pasaulio čempionate. Nė vienas jos žaidėjas nežaidžia Europoje. Rinktinės lyderis, natūralizuotas amerikietis, Andray Blatche'as žaidžia Kinijoje, o visi kiti žaidėjai - vietinėje Filipinų lygoje.
Prognozės
Prognozuojama, kad Serbija užims pirmąją vietą grupėje, Italija - antrąją, Filipinai - trečiąją, o Angola - ketvirtąją.
Žvaigždės ir dėmesio verti žaidėjai
Nikola Jokičius (Serbija)
Nikola Jokičius - „Denver Nuggets“ žvaigždė, lyginamas su Arvydu Saboniu. Jis yra viena iš didžiausių viso pasaulio čempionato žvaigždžių. Serbų žvaigždė tapo tikru Artūro Karnišovo ir Denverio klubo atradimu, ant kurio yra statoma klubo sėkmė. Šįkart jis bus pagrindinė žvaigždė.
Vasilije Micičius (Serbija)
Vasilije Micičius išsikovojo pagrindinio įžaidėjo poziciją ir pavertė Stefaną Jovičių savo pagalbininku. Krepšininkas taip žavi kai kuriuos apžvalgininkus, kad šie pradėjo svarstyti, ar ne į gera Serbijos rinktinei buvo M.Teodosičiaus trauma…
Taip pat skaitykite: Krepšinio akistatos analizė
Andray Blatche'as (Filipinai)
Andray Blatche'as - Filipinų rinktinės lyderis, natūralizuotas amerikietis, žaidžiantis Kinijoje.
Įdomūs faktai apie D grupės komandas
- Serbija yra aukščiausia viso pasaulio čempionato dalyvė. Vidutinis serbų žaidėjų ūgis siekia 205,7 cm.
- Filipinai yra žemiausia viso čempionato komanda. Jos žaidėjų vidutinis ūgis siekia 193,9 cm.
- Angolos veteranas Eduardo Mingas taps trečiuoju žaidėju, dalyvavusiu penkiuose pasaulio čempionatuose iš eilės.
Filipinai: šalis, kurioje krepšinis - daugiau nei sportas
Filipinai lengvai gali pasirodyti pati “saviausia” iš visų Azijos šalių. Bet Filipinai - ir labai kitokie. Į autobusus virtę kariniai džipai. Taifūnai, ugnikalniai, žemės drebėjimai ir besišypsantis susitaikymas su Dievo valia. Šimtai tautų, begalė tradicijų. Kruvinai švenčiamos Velykos ir gaidžių kovos.
Filipinų gamta ir kultūra
Lusonas yra didžiausia Filipinų sala (didesnė už Lietuvą) ir jos gamta - pati didingiausia. Salos centre - didelis kalnynas su žygių takais, pietuose iš ežero styro Talo vulkanas. Tiesa - Lusone žmonių gyvena 52 mln. ir tankumas milžiniškas (10 kartų didesnis, nei Lietuvoje), tad “laukinės gamtos” nelabai yra, o prie gražiausių gamtos vietų sukūrimo irgi prisidėjo žmogus. Tai - nuostabieji ryžių terasų “amfiteatrai” ar uolos, aplipdytos karstais (taip laidojama Lusono kalnuose). Kai kuriuose kalnų regionuose žmonės labai “tradiciški”: rengiasi tautiniais rūbais, tiki į pagoniškus dievus. Tačiau Lusone - ir Filipinų sostinė Manila, 20+ mln. gyventojų superdidmiestis.
Visajai - tai vidutinio dydžio ir mažyčių salų grandinė, kurias skiria sąsiauriai. Sėdėdamas vienos salų smėlėtame paplūdimyje (ar ant kalno) horizonte visuomet matai dar vieną ar kelias kitas salas - gali ten nuplaukti keltu, pesiversti per kalnus - ir vėl kitas sąsiauris, kita sala, kitoks saulėlydis į jūrą. Visajuose yra beveik visi pagrindiniai Filipinų kurortai: Borakajus, Boholas, Moalboalis ar Bantajanas, čia populiarus nardymas. Regiono širdis - Sebu didmiestis (3 mln.
Mindanao - piečiausia ir mažiausiai užsieniečių atrasta Filipinų sala. Dydžiu ji primena Lusoną, žmonių ten - 25 mln. Yra ir kalnų (aukščiausias Filipinų kalnas - ten), ir milijoninių miestų, ir kurortų, bet kažkaip nėra nieko, kas būtų geriau, nei Lusone ar Visajuose, o keliautojų laikas ribotas, tai dauguma Mindanao ir nepasiekia… Be to, keliautojus atgraso istorijos apie terorizmą (apie ketvirtis Mindanao žmonių - musulmonai ir dalis jų siekia nepriklausomybės). Tačiau jei norisi pamatyti “neatrastus Filipinus”, tiesiog pagyventi šios šalies ritmu, nepritaikytu užsieniečiams - tai Mindanao yra gera vieta tam.
Palavanas kartais priskiriamas Lusonui, bet šiaip tai - kitas pasaulis. Tai - “Paskutinis Filipinų užkampis”, kur gyventojų tankumas - tarsi Lietuvoje ir todėl dar pilna “laukinių” miškų, mangrovių, palmių giraičių ir paplūdimių, kur būnant nesimato jokių namų, kelių ar žmonių. Ne visuose kaimuose net nuolat tiekiama elektra. Daugelis sutiktų filipiniečių sakydavo, kad Palavanas jiems - gražiausia Filipinų sala. Tokią nuomonę daugiausiai lemia dvi garsiausios Palavano vietos: El Nido salų archipelagas ir viena ilgiausių pasaulyje Puerto Princesos požeminė upė.
*Lusono kalnai ir ryžių terasos, ypač Batado ryžių terasos. Tūkstančius metų ūkininkai lygino kalnų šlaitus, kad galėtų auginti ryžius. Ištisi kalnai paversti plantancijomis. Į jas atsiveria nuostabūs vaizdai, po jas vyksta žygiai, jų apsupty stovi kaimai, daugybė kurių pasiekiami tik pėsčiomis (vietiniai taip tįsia ir prekes, baldus, viską).
*El Nido pakrantė ir gretimas aukštų uolinių salų archipelagas Palavane, pilnas slaptų lagūnų, urvų, tik iš jūros pusės pasiekiamų paplūdimių uolomis įrėmintų.
*Puerto Princesos požeminė upė Palavane. Filipinų gamta turtinga, bet miesteliai ir miestai - skurdžiai vienodi. Iš pastatų vaizdo niekad nepasakysi, ar esi Lusono šiaurėje, ar Mindanao pietuose. Mažyčių namų barangajai, pastatyti be jokių architektų iš to, kas tik papuolė po ranka: medienos plokštės, šiferis, skarda, jei pasisekė - plytos. Viskas aptriušę, pažeista drėgmės. Keturių, šešių, aštuonių asmenų šeimos gali glaustis viename kambarėlyje, o antras kambarėlis būti šeimos parduotuvėlė, pardavinėjanti saldainius ir cigaretes po vieną ar 195 ml kolos buteliukus. Arba kavinukė, kur už eurocentus gali nusipirkti “neribotai ryžių” (unli rice). Ar geriamo vandens automatas. Atrodo, kas antra filipiniečių šeima turi kokį smulkų versliuką…
Rajonus kerta upeliai, kuriuose plūduriuoja į tiltus atsimušę dvokiantys šiukšlių kalnai. Šaligatviai baigiasi, atsiremia į duobę ir tenka išeiti ant važiuojamosios kelio dalies. O virš rajonų driekiasi susimazgiusios “laidų špūlės”. Kokioje Lotynų Amerikoje taip atrodo lūšnynai, pamatęs panašų vaizdą nosies ten nekiši (nesaugu) - bet Filipinuose tai eiliniai rajonai. Išskyrus didžiausius didmiesčius, Filipinuose socialinės atskirties nesimato: visi gyvena “paprastai”, “vienodai”. Štai galvojome, kad kalbame su viešbučio tvarkytoju, o pasirodo tai - viso nemažo viešbučio savininkas. Pagal aprangą neatskirsi. Filipiniečiai didžiuojasi savo rajonais: “Sveikiname atvykus į Barangajų nr. Su tokia skurdžia realybe kaip niekur pasaulyje kontrastuoja prekybos centrai. Ne šiaip sau kokie - Lietuvoje tokių didelių ir puikių neturim. Jie - tvarkingi, švarūs, didžiausieji jų - ištisi kompleksai su parkais ant stogo ar net bažnyčiomis. Iš 20 didžiausių pasaulio prekybos centrų net 4 stūkso Filipinuose (trys Maniloje, vienas Sebu)! Štai net ir koks už Vilnių ne taip smarkiai didesnis Kagajan de Oro miestas turi 33-iąjį pagal dydį pasauly prekybos centrą, dydžio sulig trim Vilniaus “Akropoliais”, ir tai net nėra vienintelis prekybos centras tame mieste… Filipiniečiai prekybos centrus, sako, labiausiai myli dėl kondicionierių: juk namie daugelis neturi, temperatūra siekia +35, o prekybos centruose tvyro prabangi vėsa. Bet ne tik pasivaikščioti ten ateina: perkančių tiek, kad šeštadienį prie didžiausių prekybos centrų restoranų susidaro eilės. Ir prekės ten jau “mūsiškos”, pakuotės didelės. Vietiniai sako, kad daug ten išleidžiamų pinigų atsiveža ar atsiunčia užsieniuose dirbę filipiniečiai.
Iš senesnių įdomesnių pastatų geriausiu daugelyje miestų geriausiu atveju likusi kokia katalikų bažnyčia, na dar vienas kitas apgriuvęs medinukas (kiek laiko dar stovės?). Kaltininkų čia daug. Antrasis pasaulinis karas - Filipinuose tada susirėmė Amerikos ir Japonijos pajėgos. Visokiausi žemės drebėjimai, taifūnai, gaisrai. Ir žmonių požiūris: Filipinuose normalu girdėti “Čia stovėjo XVIII a. Ilgiau pabuvęs Filipinuose, miestus po truputį pradėjau skirti. Ne pagal gatves ar pastatus. Pagal transportą. Štai viename mieste “autobusai” - tai prailginti ir visaip išdažyti kariniai visureigiai (klasikiniai džipniai), kitame - tam tikro modelio sunkvežimukai, trečiame - jau kito modelio ir labai ilgi, ketvirtame - prailginti mikroautobusai, penktame - motorelos (motociklas su prikabintu keleivių kėbulu gale), šeštas jau, žiūrėk, mėgina diegti “modernius kiniškus” autobusus. Skiriasi miestuose ir “lengvieji taksi” (triračiai): paprastai tai motociklai su priekabomis šone, bet kiekviename mieste tos priekabos skiriasi, nes gaminamos kažkur vietiname garažiuke. Didžiausi miestai (Manila - ~24 mln., Sebu - ~3 mln., Davao - ~2 mln.) panašiai vienodi, kaip ir mažesni. Tik pačiuose didžiausiuose tarp tų mažyčių namų rajonėlių šen bei ten styro ir daugiaaukščiai - kuo didesnis miestas, tuo daugiau. Daugiaaukščiai daugiabučiai, tiesa, tokie lyg aviliai iš mažiausių butų, kokius tik esu kur nors matęs. 23 kv. m butas čia gali būti pristatomas kaip “erdvus”, o į 32 kv. m tilpti trys kambariai (ir, aišku, didelė šeima). Sebu balkone.
Tačiau taip yra visur Filipinų miestuose. Tokie pat užgrūsti oro uostai, stotys, viskas. Tiesa, pabuvęs Filipinuose supranti, kad gal tos milžiniškos erdvės žmogui ir nėra būtinos: na, kiek gi reikia, prisėsti, atsigulti… Kiekvienas save gerbiantis barangajus turi krepšinio aikštelę, gal net dengtą, apšviestą, ir ten visuomet kas nors žaidžia. Filipiniečiai krepšinį myli net labiau nei lietuviai, o elitinė lyga žaidžia arenose, gerokai didesnėse už mūsų Žalgirio areną ir serga ne mažiau aršiai (buvau pasižiūrėti vieno iš trijų kasmetinių sezonų ketvirtfinalio). Atrodo, kodėl būtent krepšinis? Jų ūgis - žemas, tad net turėdami 110 mln. pasaulinėj sferoj nieko nepasiekė.
Tai - Viganas, kurio per stebuklą nesumbombardavo amerikiečiai per Antrąjį pasaulinį karą (nes japonai patys pasitraukė). Jo senamiestis - tikras ispaniškai-kiniškos architektūros lobynas su langų “stiklais” iš kriauklelių. Tai - Anchelesas, gimęs šalia buvusios JAV karo bazės. Jis garsėja savo prostitutėmis: niekur kitur pasaulyje nemačiau vietos, kur sekso turizmo šitiek daug, turistai - tik vyrai, moterys - tik vietinės… Tiesa šį “raudonųjų žibintų rajoną” supa labai tikintis miestas, pilnas bažnyčių ir įspūdingai (kruvinai) švenčiantis Velykas (su tikru “Jėzaus” nukryžiavimu).
Kiekvienas žino Indonezijos Balį ar Tailando kurortus, bet filipinietiški kol kas ne tokie žymūs. Manau tai laiko klausimas. Temperatūra Filipinuose kiaurus metus panaši: šalčiausia sausį +30 dieną ir +24 naktį, o karščiausia balandį +34 dieną ir +27 naktį.
Borakajus (Visajai) - pats masiškiausias Filipinų kurortas. Nedidelės salos širdis yra 4 km ilgio idiliškas Baltasis paplūdimys, kuris kartu - ir pagrindinė gatvė. Panglao (Visajai) - viena šios salos dalis lyg miniborakajus (Alona Beach), o toliau - atokesni viešbučiai ir paplūdimiai, į kuriuos tegali nuvažiuoti triračiu ar motociklu. El Nido (Palavanas) - gražiausias savo gamta ir labiausiai pagyromis apipintas Filipinų kurortas. Čia žaviausias ne pats miestelis (nors naktinis gyvenimas ten smagus) ir ne jo paplūdimiai, tačiau nuostabių, uolėtų salų salynas aplink: su “slaptomis lagūnomis”, tik iš vandens pasiekiamais paplūdimiais ir t.t. Tas salas gali matyti nuo kranto, bet dar smagiau ten plaukti laivu. Iš visų Filipinų kurortų būtent El Nido daugiausiai neazijiečių. Moalboalis (Visajai) mėgstamiausias tarp nardytojų, o ypač garsėja čia paukiančiomis sardinių masėmis, kurios matosi ir paviršiniams nardytojams. Matėme ir vėžlius.
Filipinų kurortuose būna trys didelės atostogautojų grupės. Patys filipiniečiai, kiti azijiečiai (kinai, korėjiečiai), bei vakariečiai (europiečiai, amerikiečiai). Jų įpročiai ir pamėgti kurortai skiriasi. Kaip atostogauja europiečiai, aiškinti nereikia: maudynės, deginimasis, įspūdingos gamtos paieškos, naktinis gyvenimas. O štai dauguma filipiniečių mėgsta šviesų kūną (paplūdimiuose sėdi pavėsyje ar naudoja juos tik praėjimui į laivą), jiems itin svarbu fotografuotis (net ant kokios irklentės, rodos, lipa vien dėl to), taip pat daugelis jų, salyno gyventojų… nemoka plaukti. Todėl kone visos pramogos orientuotos į nemokančius plaukti: plaukiama su gelbėjimosi liemenėmis ir, jei reikia, plaukikas patempia, analogiškai vyksta ir paviršinis nardymas. Net giluminis nardymas visur reklamuojamas “Neprivaloma mokėti plaukti!”. Kai aš pats nemoku plaukti, o žmona savo plaukimo jėgomis nepasitiki - mums labai patiko. Skirtingų turistų pamėgti kurortai plaka skirtingais ritmais. Europiečių numylėtame El Nido, pavyzdžiui, barai atsidaro gerokai po pietų, o dirba per naktį. Tuo tarpu azijiečių ir filipiniečių pamėgtame Borakajuje jau ir 21-22 val. gyva muzika tilo, užtat nuo pat ankstyvo ryto viskas ūžė. Fotosesijai kartu su valtininku-fotografu išsinuomota valtis stikliniu dugnu.
Filipinų visuomenė ir religija
Filipinai - savotiškai dirbtinė valstybė. Juose gyvena daugybė tautų, kalbama daugiau nei 120 kalbų (didžiausios: tagalų - 25%, sebuanų - 23%, ilokų - 9%, hiligainonų - 8%, varajų - 4%, kapampanganų - 3%). Ispanija Filipinuose pasėjo ir katalikybę, pristatė barokinių bažnyčių, įtvirtintų taip, kad atlaikytų žemės drebėjimus. Išskyrus pačius pietus (musulmoniški) ir atokius kalnų kaimus (pusiau pagoniški), Filipinai nėra tiesiog “dar viena katalikų šalis” - šiandien tai pati katalikiškiausia šalis pasaulyje apskritai. Katalikybė čia nėra tik tradicija, kaip Europoje: bažnyčiose nuolat vyksta vienos sausakimšos mišios po kitų, gatves ar džipnius puošia reklamos “Kalbėk su manim. Įprasti mano regėti Filipinų vaizdai ir garsai: pravažiuodamas bažnyčią, džipnio vairuotojas persižegnoja; prieš skrydį keleivis gretimoje kėdėje meldžiasi; autobusų stotyje per garsiakalbius paleidžiama malda; prie bažnyčių kabo kelio ženklai “Mišių metu nesignalizuoti”; žiūrėtame Filipinų filme “auksinis jaunimas” kviečia į savo vakarėlius kunigą Biblijos skaitymui; mums išnuomotas automobilis buvo iš karto su pakabintu kryželiu ant veidrodėlio. Gausu milžiniškų naujų bažnyčių, religinių skulptūrų (beje, daug Kristaus skulptūrų, pastatytų pagal Vilniuje kabantį Dievo gailestingumo paveikslą). Religinės skulptūrėlės (kurioms žmonės noriai meta aukas) stovi ir prekybos centruose ar laivuose. Dievo gailestingumo kalnai Mindanao (2008 m. skulptūra pagal Vilniuje esantį paveikslą.
Filipiniečiams labai svarbūs religiniai ryšiai, kurie kuria šeimų aljansus. Kai kurie vaikai turi daug krikštatėvių, o “rimti veikėjai” gali turėti ir tūkstantį krikšto vaikų, kuriems padės, tarkime, rasti darbą, mainais tikėdamiesi tam tikro lojalumo. Svarbi giminystė, draugų kompanijos (barkados) - filipiniečiai nemėgsta būti vieni ir normalu, kad padeda saviškiams. Kas mums gali atrodyti korupcija, čia - norma: pavyzdžiui, kiekvienas miestas ir regionas turi savo “politines dinastijas”. Tas pačias pavardes matai savivaldybės, merų, senatorių sąrašuose, garsiausios giminės net turi savo muziejus. Juose - net apie kontroversiškesnes šeimas pasakojama taip, tarsi visi jų atstovai būtų buvę utopijoje gyvenę šventieji (pvz. apie Markosų šeimą, iš kurios kilęs diktatorius Ferdinandas Markosas). Savame mieste, regione, saloje, savomis lyderių šeimomis tikima, pasitikima ir nebent laikinai nusivylus išrenkamas koks “politikas iš šalies”, o paskui, žiūrėk vėl grįžta tos pačios pavardės, tik gal jau iš kitos kartos (štai 2022 m. prezidentu išrinktas Ferdinando Markoso sūnus). Iki šiol Filipinuose gimstamumas nemažas - dabar nukritę iki ~2,5 vaikų vienai mamai, bet apie ~1990 m.
Iš katalikybės Filipinuose gimė ir tokios tradicijos, kurios jau net pačiai katalikų bažnyčiai atrodo per radikalios. Po Filipinus keliavome Velykų savaitės metu. Bet Filipinuose svarbiausia šventė ne Velykos, o didysis penktadienis - tada niekas nedirba. Kai kuriuose regionuose (ypač Pampangoje aplink Ancheleso miestą) tada vyksta senakulo Kristaus kančios vaidinimai - Kristų vaidinantis aktorius iš tikrųjų nukryžiuojamas! Be to, ištisos minios vaikšto nuo bažnyčios prie bažnyčios basomis karštu asfaltu plakdamiesi sau nugaras iki šios virsta kruvina mase (atgailauja už nuodėmes). Katalikų bažnyčia tai kritikuoja, tad “save kankinantieji” tądien į bažnyčias nelenda: griūva kryžiumi, meldžiasi prie durų. Dalyvavome ir nuosaikesnėse tradicijose: Kristaus laidotuvių procesijoje, Kristaus ir Marijos susitikime (salubong), kai jųdviejų statulos klajoja (su ištisom miniom iš paskos) miesto gatvėmis, kol susitinka priešais bažnyčią. Mišiose kiekvieną šventosios savaitės dieną buvo vis kitoks aprangos kodas (spalva). Kalbamas kryžiaus kelias einant per 7 bažnyčias. Beje, nors šalis religinga, čia itin gausu vadinamųjų ladyboy - “trečiosios lyties”, vyrų, besirengiančių kaip moterys, bet dažniausiai ne…