Šiaurės Korėjos ir tarptautinės bendruomenės santykiai pastaraisiais metais buvo itin įtempti dėl Pchenjano branduolinių ambicijų ir raketų bandymų. Ši įtampa ypač išryškėjo JAV prezidentaujant Donaldui Trumpui, kuris nevengė aštrios retorikos Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong Un atžvilgiu. Tačiau net ir tokiame kontekste, žiemos olimpinės žaidynės Pietų Korėjoje tapo netikėta galimybe dialogui ir susitaikymo ženklams.
Kim Jong Unas ir Naujametinė kalba: nuo grasinimų iki vilties
Naujametinė Šiaurės Korėjos lyderio kalba visada atidžiai stebima, siekiant suprasti Pchenjano politikos kryptį ateinantiems metams. Kim Jong Unas, vilkėdamas vakarietiško stiliaus pilką kostiumą ir ryšėdamas kaklaraištį, iš pradžių griežtai perspėjo Jungtines Valstijas, pareikšdamas, kad „branduolinis mygtukas visada ant mano stalo“. Tačiau netikėtai jis palankiai prabilo apie santykius su Pietų Korėja, pavadindamas Pjongčango žiemos olimpines žaidynes „gera galimybe pasirodyti korėjiečių tautai“. Jis išreiškė viltį, kad abi Korėjos galėtų susitikti ir aptarti Šiaurės Korėjos delegacijos atvykimo į žaidynes klausimą.
Pietų Korėjos prezidentūra nedelsiant sureagavo, išplatindama pareiškimą, kuriame teigiama, kad mielai surengtų vyriausybių diskusijas dėl Šiaurės Korėjos delegacijos dalyvavimo. Prezidento Moon Jae-ino atstovai pabrėžė, kad sėkmingos olimpinės žaidynės prisidėtų prie taikos ir harmonijos ne tik Korėjos pusiasalyje ir Šiaurės Rytų Azijoje, bet ir visame pasaulyje.
Donaldo Trumpo reakcija ir įtampa Korėjos pusiasalyje
JAV prezidento Donaldo Trumpo reakcija į Šiaurės Korėjos pasiūlymą dalyvauti olimpinėse žaidynėse buvo nevienareikšmė. Nors jis vėliau pareiškė, kad Šiaurės Korėja nori „taikytis“ ir pagyrė ją už santūrumą po pareiškimo apie galimą JAV ir Šiaurės Korėjos vadovų susitikimą, prieš tai jo retorika buvo kur kas griežtesnė. D.Trumpas yra pavadinęs Kim Jong Uną „mažu sproginėjančiu žmogeliu“, o tai tik dar labiau didino įtampą regione.
Dar prieš D.Trumpui išvykstant į Aziją, Šiaurės Korėja atmetė bet kokias derybas ir pagrasino didinti savo branduolinį arsenalą.
Taip pat skaitykite: Krepšinis Joniškyje
Šiaurės Korėjos dalyvavimas olimpinėse žaidynėse: susitaikymo ir nepasitikėjimo simbolis
Šiaurės Korėjos pareigūnų ir sportininkų dalyvavimas Pjongčango olimpinėse žaidynėse galėjo sumažinti nerimą, kad žaidynių metu Pchenjanas atliks balistinės raketos bandymą ar imsis agresyvesnių veiksmų. Renginį priglausiantis Pjongčangas nuo demilitarizuotos zonos, dalinančios Korėjos pusiasalį, yra nutolęs apie 80 km. Pchenjano dalyvavimas žaidynėse turėjo ir simbolinę prasmę. Šiaurės Korėja tarptautiniuose renginiuose jau ilgą laiką sportiniais pasiekimais bandė pagerinti savo reputaciją. Abi Korėjos olimpinių žaidynių metu demonstravo susitaikymo ženklus, pavyzdžiui, atidarymo ceremonijose žygiavo po viena vėliava.
Vis dėlto kritikai mano, kad visus metus pasaulį provokavusia Šiaurės Korėja negalima pasitikėti. Senatorius Lindsey Grahamas netgi ragino Pietų Korėją atšaukti kvietimą Pchenjanui prisijungti prie žaidynių, kadangi taip „teisėtumas būtų suteiktas mažiausiai teisėtam režimui šioje planetoje“.
Šiaurės Korėjos istorija olimpinėse žaidynėse
Šiaurės Korėja turi ilgą dalyvavimo olimpinėse žaidynėse istoriją. Pchenjanas atletus į vasaros žaidynes siunčia nuo 1972-ųjų. Tiesa, du kartus jis renginį boikotavo: 1984 m. Los Andžele ir 1988 m. Seule. Vasaros olimpinėse žaidynėse šalis iš viso iškovojo 54 medalius, įskaitant 16 aukso. Geriausiai šalies sportininkai pasirodo svorių kilnojime ir imtynėse.
Atsižvelgiant į mažą šalies dydį ir bendrąjį vidaus produktą (BVP), Šiaurės Korėjai sekasi pakankamai neblogai. Anot Šiaurės Korėjos analitiko Christopherio Greeno, iš dalies Šiaurės Korėjos sėkmę žaidynėse nulemia politinė valia. Sėkmingi atletai paprastai džiaugiasi puikiai aprūpintomis patalpomis ir pakankamai prabangiu gyvenimo būdu. Tiesa, dėl pabėgimo rizikos jie olimpiniuose kaimeliuose gyvena itin uždarai.
Turėdama kalnuotą kraštovaizdį ir šaltas žiemas, Šiaurės Korėja žiemos olimpinėse žaidynėse pasirodo kur kas prasčiau. Jose dalyvaudama nuo 1964-ųjų, iš viso turi tik tris medalius. Vieninteliai Pchenjano atletai, turintys kvalifikaciją dalyvauti 2018-ųjų žiemos olimpinėse žaidynėse Pjongčange, buvo dailiojo čiuožimo pora Ryom Tae Ok ir Kim Ju Sikas.
Taip pat skaitykite: Slidinėjimo trasos Šiaurės Lenkijoje
Derybos dėl Šiaurės Korėjos dalyvavimo: iššūkiai ir galimybės
Nors pastarosiomis dienomis Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas ir Pietų Korėjos prezidentas Moon Jae-inas išreiškė viltį bendradarbiauti olimpinėse žaidynėse, prieš tai reikėjo suderinti daugybę detalių. Techniškai Šiaurės Korėja praleido terminą, iki kurio turėjo išsiųsti delegaciją. Vis dėlto Tarptautinis olimpinis komitetas antradienį paskelbė, kad kvietimas Pchenjanui vis dar galioja.
Korėjų atstovams teko susitikti ir nuspręsti, kaip atrodytų Pchenjano dalyvavimas žaidynėse. Savo ruožtu Pietų Korėja pasiūlė kitą savaitę susitikti pasienyje įsikūrusiame Panmundžono kaimelyje. Ekspertai spėja, kad net ir tada susitikimas turėtų būti organizuojamas itin atsargiai. Svarbiausiais derybų objektais tapo šiaurės korėjiečių reikalavimai, pavyzdžiui, atšaukti ar atidėti kitąmet planuojamas JAV ir Pietų Korėjos karines pratybas. Kiti faktoriai, pavyzdžiui, delegacijos dydis ar maršrutas, kuriuo ji atvyks į šalį, galėjo tapti netikėta kliūtimi. Derybų žlugimo atveju įtampa pusiasalyje tik išaugtų.
Kultūrinė diplomatija: "Moranbong" ansamblis Pietų Korėjoje
Šiaurės Korėja nusprendė pasiųsti savo atletų ir pareigūnų delegaciją į Pjongčango žaidynes. Į žaidynes vyksiančioje delegacijoje buvo ir artistų trupė, todėl aštuoni pareigūnai - po keturis iš abiejų pusių - surengė darbo susitikimą detalėms suderinti. Tarp Šiaurės Korėjos delegatų buvo Kultūros ministerijos aukšto rango pareigūnas Kwon Hyok Bongas, taip pat Šiaurės Korėjoje itin populiaraus moterų popmuzikos ansamblio „Moranbong“ lyderė Hyon Song Wol.
2012 metais įkurtas dešimties atlikėjų ansamblis, kurio nares, kaip teigiama, atrinko pats Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas, atlieka vakarietiško stiliaus popmuziką, nedažnai skambančią šioje izoliuotoje komunistinėje valstybėje. Visgi daugumoje „Moranbong“ kūrinių yra šlovinamas valdantysis režimas. Tarp ansamblio atliekamų dainų yra linksmasis „Motinos gimtadienis“ apie valdančiąją Korėjos darbininkų partiją, taip pat kiek labiau melancholiška „Vadiname jį Tėvu“ - odė lyderiui Kim Jong Unui.
Seulas ir Vašingtonas anksčiau taip pat susitarė atidėti bendras karines pratybas „Foal Eagle“ (Jaunasis erelis) ir „Key Resolve“ (Esminis ryžtas) ir surengti jas po olimpiados. Seule įsikūrusio strateginių studijų centro „Asan Institute of Policy Studies“ analitikas Go Myong-hyunas sakė, kad Šiaurės Korėja užsitikrino vadinamąją strateginę ramybę, saugančią nuo galimo JAV karinio smūgio.
Taip pat skaitykite: Įtampa ir susitaikymas Korėjoje
Ri Son Gwonas Pietų Korėjos žurnalistams sakė, kad denuklearizaciją turi aptarinėti ne abi Korėjos. Pietų Korėjos prezidentas Moon Jae-inas ilgą laiką pritarė bendravimui su Šiaurės Korėja, siekiant pasodinti ją prie derybų stalo ir tartis dėl uždraustų karinių programų.
Sportas ir politika: olimpinės žaidynės kaip diplomatijos įrankis
Olimpinių žaidynių atkūrėjas šiuolaikiniame pasaulyje Pierre`as de Coubertinas yra pasakęs: „Svarbiausia - ne laimėti, o dalyvauti.“ Dabar, kai Šiaurės Korėja pareiškė sutinkanti dalyvauti netrukus Pietų Korėjos mieste Pjongčange prasidėsiančiose žiemos olimpinėse žaidynėse, ši frazė įgyja naują prasmę. Per visą šiuolaikinių olimpinių žaidynių istoriją politika ir sportas buvo neatsiejami vienas nuo kito. Galbūt atskirti jų net nenorėta. Juk pagaliau vienas iš pagrindinių žaidynių tikslų - siekti, kad sportas tarnautų taikai ir žmogaus orumui.
Plačiąja prasme sportas nuo seno atlieka politiškai konstruktyvų vaidmenį pasaulinėje arenoje. 1971 m. Japonijoje vykusiame pasaulio stalo teniso čempionate, amerikiečių sportininkui įlipus į kinų komandą vežantį pakeleivingą autobusą, užsimezgė tarptautiniai santykiai, žinomi terminu stalo teniso diplomatija. Netrukus po to, per patį kultūrinės revoliucijos įkarštį, Mao Zedongas pakvietė amerikiečių stalo teniso komandą į Kiniją ir taip padėjo pamatus JAV prezidento Richardo Nixono istoriniam vizitui 1972-aisiais. Į 1991 m. pasaulio stalo teniso čempionatą, kuris ir tąkart vyko Japonijoje, Šiaurės ir Pietų Korėjos siuntė jungtinę komandą, kuri, nepaisant prognozių, bylojusių visai ką kita, sukaupė visas jėgas ir moterų porų rungtyje iškovojo auksą. Tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų žaidėjų įsivyravusi bičiulystės dvasia padėjo finale nugalėti kinus. Pergalės džiaugsmu trykštantys korėjiečiai bent akimirką buvo pamiršę nesutarimus.