Sigitas Parulskis - vienas žymiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, Nacionalinės premijos laureatas, poetas, prozininkas, eseistas, dramaturgas, vertėjas ir fotografas. Jo kūryba, apimanti daugiau nei 20 knygų, nuolat sulaukia dėmesio ir pripažinimo. Kiekviena S. Parulskio knyga yra reikšmingas įvykis lietuvių literatūroje. Jo kūryba yra „kietas riešutėlis“. Rašytojas yra sakęs, kad džiaugiasi, jog jo darbas sutampa su hobiu, kad jis gali rašyti, kada nori, o ne tada, kada reikia. Kas inspiruoja jo kūrinių atsiradimą? Ar būtinas įkvėpimas, kas jam rūpi kaip rašytojui?
Šiame straipsnyje nagrinėjama Sigito Parulskio trumpų istorijų knyga „Sraigė su beisbolo lazda“. Knyga pripažinta geriausia 2007 m. Lietuvos knyga suaugusiųjų kategorijoje.
Knygos pavadinimas ir pirminis skepticizmas
Į tokias brošiūras kaip Sigito Parulskio „Sraigė su beisbolo lazda“ knygynuose žiūriu skeptiškai: 1) kažkoks neįgalus jau vien pavadinimas, atšokantis nuo viršelio kaip dalgis nuo akmens; 2) iš internetinio sąvartyno surinkti tekstai netraukia, tarsi būtų kokie maisto produktai, išgriebti iš konteinerio; 3) o ir intensyvi autoriaus pastarojo meto bibliografija nieko gero nereiškia. Geri rašytojai rašo mažai, jų knygų niekas nenori leisti, nebent po mirties.
Turinys ir temos
Knygą sudaro 43 gana skirtingos, bet ne per ilgiausios apimties istorijos-pasakojimai-mini siužetėliai. Iš pradžių tekstais slysti gana lengva, jie persmelkti įvairių kasdienybės detalių. Tačiau kasdienybė tėra tik raktas į daug tikresnio, individualesnio ir gana neįprasto gyvenimo duris. Atrakinę šį raktą patenkame į netikėtą pasaulio regėjimo perspektyvą.
Nežinau, ar verta apibrėžti „Sraigės su beisbolo lazda“ temas. Iš esmės, jos artimos visai S. Parulskio kūrybai, nenutolsta nuo autoriaus eseistikos temų, gal net kai kada jas pratęsia. Kita vertus, jų visų nebūtina minėti ir dėl kažkur skaitytos autoriaus citatos: „Negaliu teigti, jog Šventąjį Raštą taip paprasta prilyginti žurnalams su nuogomis bobomis, bet tai, jog man iš esmės visuomet rūpėjo tik Dievas ir moteris, yra tiesa. Dvi temos, kuriomis viskas prasideda, iš kurių viskas atsiranda ir kuriomis viskas pasibaigia“. Dar ir mirtis, pridėčiau aš. Visa kita - žmogaus pretenzijos, pop kultūra, Darwinas, Freudas, menininko pasaulėžiūra, Vilniaus pajauta, susvetimėjimas, tikrumo paieškos… - yra tarp.
Taip pat skaitykite: Beisbolo Lazdų Teisinis Reguliavimas
Šioje knygoje S. Parulskis „Savo istorijas šioje knygoje pasakoju dviem būdais, kiekvienas tekstas turi nuotrauką, o nuotrauka - tekstą, jie papildo, pratęsia vienas kitą, ieško bendrumo per asociacijas, užuominas, panašumus ar skirtumus. Čia jis - ne tik puikus rašytojas, bet ir geras fotografas, pats pripažinęs, kad šiuo metu fotografavimas jį itin domina. Tai, kad fotografijos tikrai yra geros, pripažįsta ir rašytojo talento gerbėjai. Po šios knygos pasirodymo autorius buvo įvardintas ne tik žodžio, bet ir vaizdo meistru. Knygą pristatantys teigė, kad jis yra meistriškai žaidžiantis žodžiu ir vaizdu žaidėjas, kuris svarbus ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinės literatūros kontekste - nes S. Rašytojas yra sakęs: „Begalinis žmonių noras sužinoti tiesą. Kai smalsumas patenkintas, jiems niekas daugiau nebeįdomu, tiesa jiems tampa bevertė. Žvalgosi kitos istorijos, kitos paslapties, kitų paskalų“. Ir dar: „viskas šiame pasaulyje yra reikšminga. Apie žmonių smalsumą, kuris kartais įgauna keistas formas, apie tai, kaip smulkmenos padeda sukurti tikroviškumo įspūdį bus kalbama šio renginio metu.
Dievas ir moteris:
Apie save sako: „Negaliu teigti, jog Šventąjį Raštą taip paprasta prilyginti žurnalams su nuogomis bobomis, bet tai, jog man iš esmės visuomet rūpėjo tik Dievas ir moteris, yra tiesa. Dvi temos, kuriomis viskas prasideda, iš kurių viskas atsiranda ir kuriomis viskas pasibaigia.“
Mirtis:
Apie mirtį jis rašo netgi labai ekshibicionistiškai, kaip apie vieną intymiausių potyrių, o greta šliejama religinių stereotipų kritika daro knygą atraktyvią ir paskaitomą paaugliams.
Kasdienybė:
Kasdienės istorijos atveria netikėtą pasaulio regėjimo perspektyvą, todėl skaitydamas neretai imi kvatotis iš rašytojo sąmojo ir ironijos.
Stilius ir kalba
S. Parulskis vis dar neišaugo iš savo taip pamėgtų keiksmažodžių (ir nebesitikime, kad išaugs), neužbaigė (ir neketina baigti!) Kafkos „Procesą“ primenančio bylinėjimosi su archajiškomis religingumo formomis, neišsižadėjo grotesko ir sveikos ironijos (tokia metamorfozė išvis neįmanoma). Pasakymai taiklūs ir neklystantys tarsi lietuvio krepšininko metimai; vyriškas à la Greitai slengas daro juos populiarius ir priimtinus statistiniam interneto skaitytojui. Nuolatinis prasilenkinėjimas su etikos komisijos nikiais irgi savaip žavingas, toks nihilizmas juk patinka tyneidžeriams ir jų proto pilnamečiams.
Taip pat skaitykite: LBA veikla ir pasiekimai
Literatūrologas Virginijus Gasiliūnas: „Visokių būna eilėraščių - gražių, graudžių, grafomaniškų, bet labai retai - tokių, kuriuos perskaitęs pasakai: teisingas, t. y. toks, kokį pats norėtum būti parašęs, kurio nesinori interpretuoti, - priimi kaip paliudytą (ir tavo) estetinę ir egzistencinę tiesą. Daug tokių yra Sigitas Parulskis parašęs. Ačiū. Žinau, jis nepripažįsta jokių kartų, bet panašiai suvokiančiųjų pasaulį juk būna. O jo „Trys sekundės dangaus“ (ne tik romanas, ir esė „Sietyne“, ir poema pirmajam poezijos rinkiny; trys tekstai, išaugę iš tos pačios patirties), mano manymu, vienas iš vos kelių tikrai gerų lietuvių romanų.
Ironija ir nihilizmas
Tekstuose balansuodamas ant vertybinio nihilizmo ribos ir kartu ieškodamas visiškai nuogo, tiesaus, atviro, neornamentuoto rašymo būdų, poetas renkasi sutartinių vertybių ir tradicijų demaskavimo metodą.
Ironija čia itin vaizdinga, organiška ir savitikslė; atrodo, S. Parulskis virtuoziškai sugroja jos teikiamomis galimybėmis.
Kritika ir priėmimas
Apskritai paėmus, literatūrinis S. Parulskio stilius jau seniai susiformavęs ir nesitikėti iš jo tų mokyklinių prasižengimų moralei ar dar kažkam būtų naivu. Apskritai autorius, turintis ir reitingus, ir elitarinės literatūros garbės privilegijų, gali leisti sau beveik viską.
Rašytoja Renata Šerelytė: „Sigitas Parulskis. Ištarus šį vardą, neretam pseudodvasingam žmogui pasišiaušia plaukai, mat Sigitas yra savotiškas lietuvių literatūros enfant terrible, ir šį vaidmenį (na, ryškiau prieš kokį dešimtmetį nei dabar) jis sėkmingai vaidino. Dabar, kiek galiu spręsti iš jo naujausių knygų, jį kamuoja pagyvenusio vyro pagundos, kuomet prieš mirtį norisi švelnaus. Nepasakydamas, ko gi jis vis dėlto prieš mirtį nori, sakyčiau, jis išlieka ištikimas sau - gal jis nori tik alaus, bet kaip gi nepaerzinsi skaitytojo ir nepavedžiosi jo už nosies, nesutalpindamas į nutylėtą kilmininką kokių ypatingų reikšmių… Talentingas rašytojas. Jis ir pats tai puikiai žino.
Taip pat skaitykite: Apleistas beisbolo stadionas: ar bus pokyčių?
Pavyzdžiai iš knygos
„Romos Popiežius pistelėjo savo stangria lazda per Vatikano akmenis ir paskelbė: tebūnie Vilniuje, Filaretų gatvėje, Viešpaties užmirštame kampelyje taksi automobilių kapinės. // Į pamažu nuo saulės ir vėjo imančius luptis kėbulus dunda sulipę kaštonai, juos laisto iškrypėlių šunų myžalai, ant jų trykšta gegužės prieblandoje akseleratų pirštais akseleruojama sperma, - tikros kapinės, gobiamos aprūdijusios Eroto ir Tanato dvasios“ („Taksi kapinės“, p. 139).
„Jeigu kurį nors rodo per dėžę, tai jis būtinai pareiškia, kad yra žvaigždė, nors iš tikrųjų paprastas silpnaprotis, o ir snukis kaip dauno, bet jis kiekvieną dieną tvirtina, kad mus visus išgelbės. Nuo ko? Nuo paskutinių sveiko proto likučių“ („Dulkė“, p. 14-15).
„Poną Simoną pastaruoju metu ėmė kankinti vienas iškrypimas. Bet jeigu jau prabilta tokia opia tema… Tiesą sakant, pono Simono egzistavimas yra abejotinas faktas, gali būti, kad tai paprasčiausiai šį tekstą rašančio tipo priedanga, kadangi iškrypimas, apie kurį bus kalbama, nėra visiškai paprastas, todėl jis ir nenori užtraukti savo asmeniui tokios nešlovės. Kita vertus, mes niekad nežinom, kur prasideda mūsų tikrasis „aš“ ir kur baigiasi prasimanytasis. Galiu prisiekti, netikras zuikis, gulintis maisto prekių skyriaus lentynoje, nė velnio nenutuokia apie tikrą zuikį, nešantį kudašių apsnigtu mišku nuo pikto vilko arba medžiotojo. Ir atvirkščiai, žinoma“ („Nieko gražesnio už bažnyčias“, p. 34).
„Girtuoklio būtis - taip pat būtis. Ir Viešpaties akyse nė kiek ne menkesnė. Neteisingas gyvenimo būdas? O koks teisingas? Kasdieną vaikščioti į darbą, kurio nekenti, bučiuoti šikną viršininkui, kurio nekenti, rodyti dantis debilui kaimynui, kurio pakęsti negali, eiti rinkti į valdžią kretinų, laikančių save politikais, kurie paskui vogs tavo pinigus, įžūliai į akis meluos ir šiks ant galvos, žiūrėti vakarais televizorių, kurio nekenti - ar čia yra tikroji būtis, kurios nusipelnė žmogus? Ar tapti suknistu miesčionimi, kuris nerūko, negeria, nesikeikia, nesidulkina, visas net spindi nuo politinio korektiškumo ir tik augina save kaip kalakutą mirties prekystaliams - ar tai tikroji būtis?“ („Slaptosios mūsų svajonės ir troškimai“, p. 43)
„Jo istorija tuose namuose prasidėjo Sąjūdžio metais. Tai buvo laikas, kai žmonės dažnai stovėdavo miniomis ir daug triukšmaudavo. Paprastai koks nors vienas žmogus atsistodavo priešais kitus ir žiopčiodavo, paskui visi kiti mušdavo vieną savo delną į kitą ir taip pat žiopčiodavo. Toks keistas buvo laikas. Kai jis pasibaigė, žmonės liovėsi trankyti savo delnus ir ėmė talžyti vienas kitam snukius“ („Spragtuko istorija“, p. 68).
„Buvo sekmadienio rytas. Ties gatvės kampu sutikau vyriškį su juodu šunimi. Šuo nasruose sukandęs nešėsi žmogaus plaštaką. Galbūt jo šeimininkas mikrochirurgas. Nešasi medžiagą į darbą. O gal chiromantas. Buvo pasiėmęs darbo į namus, dabar grąžins klientui, prikabins makaronų, kad tas gyvens šimtą metų, ir už tai gaus krūvą šlamančių“ („Ranka nasruose“, p. 65).
„Nušluosiu nuo žemės veido!!!“ - suriaumojo Tolimųjų Reisų Vairuotojas, o jo uždaromų durų trenksmą išgirdo visi, kas turėjo ausis“ („Tolimųjų Reisų Vairuotojas“, p. 154).
„[…] teta Morta vis dėlto pamėgino dar sykį surengti kryžiaus žygį dėdės sielai vaduoti: nieko jam nesakiusi atsivedė kleboną, įmitusį raudonskruostį bažnyčios tarną, dėl natūralios tonzūros pakaušyje - toks baltas blynas tamsių plaukų apsuptyje - labai primenantį apsirijusį, gašlų vienuolį iš „Gargantiua ir Pantagriuelio“. // Kol juodaskvernis ruošė savo aliejus, kuriais ištepta ligonio siela turėtų kur kas geriau slysti dieviškosios kanalizacijos vamzdžiais, atrodė, kad dėdė Adolis jau baigė žemiškuosius vargus ir susitaikė su žmonos norais pasirūpinti jo amžinybės reikalais. Tačiau kai kunigas pradėjo bambėti privalomus užkeikimus, dėdė iš pradžių pramerkė vieną, paskui kitą akį, o paskui prasivėrė ir jo burna, iš kurios išsprūdo labai aiškiai ištarta ir labai nepadori replika“ („Paskutinė frazė“, p. 156).