Ukrainos futbolo istorija - tai kelionė, persmelkta triumfo, iššūkių ir nepalaužiamos dvasios. Nors Ukrainos futbolo federacija (FFU) buvo įkurta tik 1991 m. kovo 6 d., šalis, atgavusi nepriklausomybę, paveldėjo turtingą futbolo istoriją, siekiančią sovietinių laikų. Šiandien, karo kontekste, Ukrainos futbolas išgyvena itin sunkius laikus, tačiau šalies futbolo bendruomenė demonstruoja nepalaužiamą vienybę ir ryžtą.
Futbolo Šaknys Ukrainoje
Ukrainoje futbolas pradėjo populiarėti po Pirmojo pasaulinio karo, o šalies nacionalinė rinktinė suformuota 1925 metais. Ukrainos futbolo istorija siekia sovietinius laikus, kai Kijevo „Dinamo“ buvo viena stipriausių komandų Sovietų Sąjungoje. Anksčiau buvo susiformavusi tradicija, kad žaidėjai iš Ukrainos sudaro Sovietų Sąjungos rinktinės pagrindą. Ukraina delegavo ne vieną puikų žaidėją 1960 metais, kai Sovietų Sąjunga laimėjo pirmąjį Europos čempionatą.
Sovietinis Palikimas: Kijevo „Dinamo“ Dominavimas
Kijevo „Dinamo“ - Ukrainos futbolo legenda, turinti turtingą ir įspūdingą istoriją. Šis klubas, įkurtas 1927 metais, ne tik dominavo sovietmečiu, bet ir išliko svarbia jėga nepriklausomoje Ukrainoje. Kijevo klubas „Dynamo“ buvo įkurtas 1927 metais. Sovietų Sąjungos laikais kijeviečiai 13 kartų tapo SSRS čempionais, 9 kartus iškovojo šalies taurę ir 3 sykius - Supertaurę.
Būtent ši Ukrainos sostinės ekipa 1961 m. pirmoji laimėjo Sovietų Sąjungos čempionato auksą ir nutraukė Maskvos klubų hegemoniją. Iš viso „mėlynai-balti“ laimėjo 13 Sovietų Sąjungos čempionatų ir 9 kartus šalies taurę. Šis klubas tapo pirmuoju klubu ne iš Maskvos, nugalėjęs SSRS pirmenybėse.
Legendinis treneris Valerijus Lobanovskis, pravarde „Meistras“, išgarsėjo dėl savo mokslinio požiūrio į statistiką ir taktiką. Žinomas „Meistro“ pravarde, šis talentingas strategas buvo išgarsėjo dėl mokslinio požiūrio į statistiką ir taktiką. Pats buvęs talentingu krašto saugu, V.Lobanovskis su „Dinamo“ kaip žaidėjas laimėjo 1961 metų SSRS auksą. 1988 metais jis taip pat nuvedė Sovietų Sąjungos rinktinę iki Europos čempionato finalo. Nuo 1997 iki 1992 metų V. Lobanovskis vėl vadovavo Kijevo „Dinamo“, su kuria iškovojo 5 Ukrainos čempionų titulus ir 3 šalies taures. Į 1988 metų Europos čempionatą V.Lobanovskis pakvietė net 11 žaidėjų iš Kijevo „Dinamo“. Ši rinktinė ironiškai buvo imta vadinti užsimaskavusiu „Dinamo“.
Taip pat skaitykite: Parama Ukrainai per futbolą
Nepriklausomybės Laikotarpis: Nauji Iššūkiai ir Pasiekimai
Nors Ukrainos futbolo federacija susikūrė tik 1991 metų kovo 6 dieną, nepriklausomybę gavusi šalis turėjo gražią futbolo istoriją. Per savo oficialią 21 metų gyvavimo istoriją ukrainiečiai pasiekė tikrai nedaug. Kadangi Ukraina yra viena iš Euro 2012 turnyro šeimininkių, atrankoje į čempionatą jai dalyvauti nereikėjo. - Rinktinės pravardė „Zhovto-Blakytni“ (liet. - Ukrainos futbolo federacija (FFU) įkurta tik prieš 20 metų.
Nepriklausoma Ukraina tokių futbolo aukštumų nepasiekė, kokias demonstravo sovietmečiu. „Dinamo“ buvo pati sėkmingiausia komanda ir Ukrainai atgavus nepriklausomybę. Tačiau ledai pagaliau buvo pralaužti 2006 metais, kai Ukraina, vadovaujama Olego Blochino, Pasaulio čempionate nukeliavo iki ketvirtfinalio.
Pirmąsias savo tarptautines rungtynes nepriklausoma Ukraina 1992 metų balandį namuose rezultatu 3:1 pralaimėjo Vengrijai.
Donecko „Šachtar“ Iškilimas
Šalia Kijevo „Dinamo“, svarbią vietą Ukrainos futbole užima Donecko „Šachtar“. Iš viso Donecko komanda jau laimėjo 6 Ukrainos čempionų titulus. Šachtininkai netgi sėkmingiau nei pagrindiniai jų varžovai rungtyniavo tarptautinėje arenoje. 2008-2009 metų sezone „Šachtar“ laimėjo UEFA Taurės varžybas. Donecko ekipos sėkmė nemaža dalimi priklausė nuo sėkmingos legionierių iš Brazilijos integracijos į komandą. Kijevo "Dinamo" ir Donecko "Šachtar" komandos kitą sezoną žais UEFA Čempionų lygos turnyre, o "Dnepropetrovsko "Dnipro" ir Kijevo CSKA (Ukrainos taurės turnyro finalininkas) klubai - UEFA turnyre.
Talentų Kalvė
Tačiau ir pati Ukraina sugebėjo išauginti ne vieną talentingą futbolininką. Tą jiems padaryti pavyko 1975, 1986 ir 2004 metais. Po keturių ne su rinktine praleistų metų buvęs Kijevo „Dinamo“ puolėjas O. Jau susipažinome su A, B ir C grupėmis bei viena D grupės komanda, todėl šiandien toliau tęsiame pažinstį su šių metų Europos čempionate. Šiai Rytų Europos valstybei šių metų Senojo žemyno pirmenybes yra ypatingos ne tik tuo, jog vyksta jų šalyje, tačiau ir tuo, jog Ukrainos rinktinė šiame turnyre dalyvaus pirmą kartą.
Taip pat skaitykite: FK Jonava istorija
Viena ryškiausių naujųjų Ukrainos futbolo žvaigždžių - „Manchester City“ klubo žaidėjas Oleksandras Zinčenka. O. Zinčenka gimė nedideliame Radomyšlio miestelyje (pagal gyventojų skaičių tokio dydžio kaip Gargždai ar Radviliškis). Jo tėvas Vladimiras anksčiau taip pat žaidė futbolą.
Apskritai sąlygos žaisti futbolą vaikui buvo prastokos. Reikalai kiek pagerėjo, kai 11 metų berniuką pasikvietė su Donecko „Šachtar“ susijusio Odesos regione esančio Iljičevsko (dabar - Čornomorskas) „Monolit“ klubo komanda. Siekti tikslų vaikinas nesustodavo net grįžęs namo. „Šachtar“ ekipoje O. Zinčenka nematė perspektyvos prasibrauti į pagrindinę komandą, kurioje buvo apstu legionierių ir nesutiko pratęsti sutarties su klubu. Dėl to jis kelis mėnesius net negavo žaisti. Negana to, 2014 metų pavasarį prasidėjo karas Rytų Ukrainoje ir vaikinas su šeima išvyko iš Donecko. Daugiau nei pusmetį ukrainietis praleido be klubo, bet nesėdėjo vien rankų sudėjęs.
Kurį laiką pralaukęs, 2015-ųjų vasarį jis pagaliau gavo profesionalo kontraktą su Rusijos „Premier“ lygos naujoku „Ufa“. Pirmajame sezone O. Ukraina suskubo pakviesti žaidėją į rinktinę ir užsitikrinti jo atstovavimą šalies rinktinei ateityje, nes buvo kalbama, kad futbolininkui buvo siūloma Rusijos pilietybė. 2016-ųjų vasarą laukė įspūdingas šuolis - žaidėją iš Europos mastais kuklaus „Ufa“ klubo už kelis mln. eurų įsigijo „Manchester City“.
Įgyti patirties O. Zinčenka buvo išsiųstas nuomai į Eindhoveno PSV. Olandijos ekipoje jis retai pasirodydavo startinėje sudėtyje, bet gyvenimas Vakaruose padėjo praplėsti akiratį. Pritapti Mančesteryje jam padėjo… brazilas Fernandinho, kuris mokėjo rusų kalbą dar nuo žaidimo „Šachtar“ laikų. Paties ukrainiečio užsispyrimas konkuruoti dėl vietos „Manchester City“ gretose padarė įspūdį komandos treneriui Pepui Guardiolai.
Jo žodžiai išsipildė. „Man City“ prireikė kamšyti spragas kairio gynėjo pozicijoje ir gruodžio mėnesį Oleksandras debiutavo „Premier“ lygoje. Po sezono O. Zinčenka turėjo pasiūlymų persikelti į kitus klubus, bet pasiliko ir sužaidė dar daugiau - iš viso 29 rungtynes. Dėl savo universalumo žaisti keliose pozicijose O.Du „Premier“ lygos trofėjus, FA taurę ir dvi lygos taures su „Manchester City“ iškovojęs O. Neseniai ukrainietis tapo įdomaus Anglijos „Premier“ lygos rekordo autoriumi. Jis su komanda laimėjo visas 23 lygos rungtynes, kuriose žaidė. O. Zinčenkai - dar tik 22-eri, bet jo sąskaitoje - jau 27 rungtynės Ukrainos rinktinėje.
Taip pat skaitykite: Nuo SSRS iki šių dienų
Karas ir Jo Pasekmės
Nuo Rusijos įsiveržimo į Ukrainą ir agresijos praėjo jau savaitė. Nuo tada pasaulis pasikeitė. Ukrainiečiai priešinasi agresoriams, tačiau laukia dar ilga ir brutali kova. Kai kurie ukrainiečiai su ašaromis akyse paliko šalį ir patraukė bent jau laikino prieglobsčio ieškoti kaimyninėse valstybėse. Rusams sankcijas taiko kone visos sporto organizacijos pasaulyje.
Kitokiomis aplinkybėmis, bet irgi pauzę turi daryti ir Ukrainos sportininkai. Sustabdyti šalies čempionatai, kai kurie sportininkai ima į rankas ginklus ir eina ginti tėvynės. Kaip rašo „The Athletic“, pastarosiomis dienomis jie bandė susisiekti su Ukrainos žaidėjais, klubų nariais.
T. Stepanenko su žmona ir trimis mažamečiais vaikais priverstas slėptis kuo saugesnėje vietoje. Sprogimai prasidėjo dar naktį ir buvo kuo puikiausiai girdimi, rašo „The Athletic“ žurnalistas Adamas Craftonas. T. Stepanenko 69 kartus yra žaidęs Ukrainos futbolo rinktinėje. Daugiau nei dešimtmetį jis yra Donecko „Šachtar” narys. Jo namai yra šalia Kijevo, miškingoje vietoje netoli Dniepro upės. O dabar jis tapo vienu iš daugelio, kuris bando slėptis nuo agresoriaus bombų ir saugoti savo šeimą. Laikinai jis sustabdė savo futbolininko karjerą. Praėjusį ketvirtadienį, pabudęs nuo bombų garso, jis su šeima išskubėjo į rūsį, kuris buvo paverstas slėptuve. Paėmęs į rankas savo telefoną jis pamatė daugybę žinučių. Tada suprato. „Tapo aišku, kad Putinas įsiveržė į Ukrainą. Jis pradėjo karą“, - sako T. Stepanenko. Baimindamasis, kad okupantai gali įsiveržti ir visai šalia jų, kartu su kaimynais jie surado puikias vietas iš kur gali stebėti judėjimą. Kaimynas turi ginklą, bet pats Tarasas, kaip pats tikina, gaiduką yra nuspaudęs tik kartą gyvenime. „Jei kas ateitų, aš turiu būti pasiruošęs. Turiu tik beisbolo lazdą. Tačiau jei pamatyčiau kažką ateinant, praneščiau kaimynui ir šis ateitų su ginklu“, - tikino sportininkas. Nuo Rusijos įsiveržimo į Ukrainą ir agresijos praėjo jau savaitė. Nuo tada pasaulis pasikeitė. Ukrainiečiai priešinasi agresoriams, tačiau laukia dar ilga ir brutali kova.. Kai kurie ukrainiečiai su ašaromis akyse paliko šalį ir patraukė bent jau laikino prieglobsčio ieškoti kaimyninėse valstybėse. Rusams sankcijas taiko kone visos sporto organizacijos pasaulyje. Kitokiomis aplinkybėmis, bet irgi pauzę turi daryti ir Ukrainos sportininkai. Sustabdyti šalies čempionatai, kai kurie sportininkai ima į rankas ginklus ir eina ginti tėvynės. Kaip rašo „The Athletic“, pastarosiomis dienomis jie bandė susisiekti su Ukrainos žaidėjais, klubų nariais. T. Stepanenko su šeima persikėlė arčiau Lenkijos sienos į saugesnę vietą, štai „Dnipro“ sporto direktorius Glebas Platovas padarė panašiai, tačiau vis vien jiems gresia rimtas pavojus. R. Morozovas, futbolininkus reprezentuojančios sąjungos vadovas, namus paliko kaip stovi ir tik pasiėmęs pasą. Jo buvusi žmona su dukrele važiavo valandų valandas, ėjo pėsčiomis dešimtis kilometrų, bet saugiai pasiekė Rumunijos sieną. „Šachtar“ atstovaujantis būrelis brazilų taip pat sėkmingai paliko pavojingą zoną. Jie kurį laiką leido viešbutyje, prašė Brazilijos pagalbos palikti šalį. Padėjus UEFA jie sėkmingai įgyvendino planą. Prie jų prisijungė ir Luhansko „Zorya“ klube rungtyniaujantys trys tautiečiai. Svetur rungtyniaujantys ukrainiečiai su ašaromis akyse stebi situaciją ir prašo pasaulio pagalbos. „Man City“ saugas Oleksandras Zinčenko, Danijoje žaidžianti Nicole Kozlova. Tai suknistas košmaras. Nenustokite apie mus rašyti kol karas nesibaigs. Prašau”. Būdamas viešbutyje Kijeve bombos garsus girdėjo ir šalies moterų rinktinės trenerio asistentas Escura. „Tai buvo garsai, kurių anksčiau nesu girdėjęs. Galvoje mąsčiau, kad tai buvo kažkas kitokio. Tada man paskambino sesuo. Ji sakė, būk atsargus, Ukrainoje prasidėjo karas“, - pasakojo vyras. N. Kozlova šiuo metu Danijoje, tačiau Ukrainoje liko dalis jos šeimos,ten yra ir seneliai. „Prabudau. Buvo gana įprastas ketvirtadienio rytas. Tada gavau tiek daug žinučių iš draugų JAV, su kuriais susipažinau studijuodama koledže. Jie klausė, ar man viskas gerai? Sutrikau. Paskambinau tėvams ir jie man viską papasakojo“, - teigė ji. It’s wrong. It's wrong that I get to play while my teammates are hiding in their own country, scared for their life, football not even crossing their minds. Today I played for them. Today I played for each Ukrainian who left their loved ones to defend our country, our land. Pamiršau pasiimti net kompiuterį, tiesiog skubėjau. Bijojome, kad bus ataka. Keliavau toliau nuo Kijevo į mažą kaimelį“, - prisiminimais dalinasi futbolininkė. Kijeve buvę ispanų treneriai susisiekė su šalies ambasada Ukrainoje ir ukrainiečių federacija. Jie mums liepė laukti. „Bet mes nesijautėme saugūs. Norėjome keliauti į šalies vakarus ir būti kaip įmanoma arčiau sienos“, - sakė Escura. Ukraina buvo priversta uždaryti oro uostus, kadangi baiminosi galimų atakų. Ukrainos federacija suorganizavo automobilius, kurie komandos trenerius ir kitus kitų šalies piliečius nugabeno arčiau sienos, o dar konkrečiau į Lvovą. „Įprastai būtume užtrukę šešias valandas. Šįkart tai buvo beveik visa parą.. Nesu to matęs. Apie 80 km važiavome dešimt valandų. Milžiniškos eilės. Turėjome vandens, iš viešbučio pasiėmėme duonos ir sūrio. Bet tik tiek. Kas septynias valandas sustodavome, kad atliktume gamtinius reikalus“, - apie kelionę į Ukrainos vakarus tikino treneris. „Matėme daug žmonių, kurie tiesiog ėjo keliu. Tėvai su vaikais, gyvūnais, krepšiais“ - pridūrė jis. Vėliau jie traukiniu pasiekė ir Lenkiją. Jis irgi buvo pilnas, vaikai bandė sušilti tėvų glėbyje. Tačiau dar prieš įlipant į traukinį žmonės šiek tiek grūdosi, norėjo pirmieji įlipti. „Visi buvo neramūs, susijaudinę, norėjo pirmieji atsidurti traukinyje“, - sakė treneris. G. Platovas, „Dnirpo“ klubo generalinis direktorius, invazijos dieną buvo Kijeve. „Kas valandą keliavau į slėptuvę, kad apsisaugočiau nuo atakų“, - sakė G. Platovas. Vyras turėjo ir kitą užduotį. Jam reikėjo saugiai suorganizuoti kelionę, kad komandoje dirbantis kroatas treneris galėtų sugrįžti į gimtinę. Sudėtyje buvo ir keli brazilai žaidėjai, taip pat vienas ispanas. Jiems saugiai pavyko palikti Ukrainą. Kitų gi patirtis buvo kiek kitokia. Brazilų futbolininkai iš Zorya ekipos ėjo beveik 50 km. Vienas jų dar nešėsi vaiką. „The Athletic“ bandė susisiekti su jais, pavyko tik su agentu. Anot jo, žaidėjai išsekę, pavargę, praktiškai nemiegojo. Galiausiai jų grupė pasiekė Lenkiją antradienį. Tuo tarpu Kijevo operos namuose „Šachtar“ treneris Roberto De Zerbi kartu su futbolininkais ir jų šeimos nariai subūrė grupę bei surengė spaudos konferenciją Jie tenorėjo saugiai palikti Ukrainą. „Mes nesame herojai. Neplanavome išvykti, kol nebuvo sustabdytas čempionatas. Tai neatrodė teisinga. Niekada negalėjau įsivaizduoti, kad Kijevas taps karo zona. Turėjome mažai laiko susiruošti“, - pasakojo R. De Zerbi. „Brazilai buvo drąsūs. Jie ir Roberto stovėjo iki pat pabaigos. Mes to niekada nepamiršime“, - apie komandos draugus sakė T. Stepanenko. Ukrainoje žmonės ginasi nuo Rusijos agresijos. Paskelbta visuotinė mobilizacija. Tėvams tenka bent jau kurį laiką palikti šeimas, išlydėti ir sugrįžti bei kovoti ginant tėvynę nuo agresoriaus. Tokius šeimų atsisveikinimus matė ir treneris Escura. „Kai kurie tėvai bandė nuslėpti tiesą. Tačiau moterims buvo labai sunku atsisveikinti. Mačiau, kai atsisveikinama traukinių stotyje nežinant, ar dar kada jie pasimatys. Kalbėjausi su kai kuriais iš jų. Jie paims ginklą ir gins savo šalį. Žinoma, žmonės palieka dėl saugumo šalį, bet jie kartu palieka ir savo tėvus, vyrus ar brolius ten. Taip pat namus, mokyklas, daugelį savo daiktų. Vien dėl to, kad turiu kitą pasą, man leido išvykti“, - pasakojo Ukrainą palikęs šalies moterų rinktinės štabo narys. „Žinau žaidėjų, kurios stotyje gyveno keletą dienų. Taip pat yra tokių, kurios negalėjo pasimatyti su savo vaiku, nes jis buvo kitoje miesto pusėje. Kai kas negalėjo susisiekti su šeimos nariais.. kaip tą išgyventi?“, - tikino jis. „Kai kurios žaidėjai iš Ukrainos nacionalinės komandos vis dar stovykloje Turkijoje. Jos klausia, ką mums daryti? Norime grįžti, ten mūsų šalis. Bet visi sako nereik grįžti.. per pavojinga. Turiu draugų, kurie bijo dėl savo gyvybės. Už jų namų langų vyksta sprogimai. Jausmas toks gniuždantis. Kartais galvoji, ką gali padaryti, kad padėtum jiems“, - tikino futbolininkė N. Kozlova. N. Kozlova ragina visus žmones padėti Ukrainai kaip tik jie gali. Kovos dvasia ir ryžtas yra nepalaužiamas, bet, nepaisant to, ukrainiečiams reikia pagalbos. Prezidentas Volodymyras Zelenskis paragino ginti savo šalį. Ir žmonės atsiliepė, išėjo į gatves, paėmė ginklus į rankas. Ukrainą gina ir būrys sportininkų, kai kurie iš jų dar neseniai varžėsi Pekine. Šalį gina ir bokso pasaulio čempionas Oleksandras Usykas, Vasilijus Lomačenko, buvęs futbolininkas Olegas Lužnas ar tenisininkas Sergejus Stachovskis. Su karine uniforma ir Tiraspolio „Šheriff“ treneris Jurijus Vernydubas. Dar daug sportininkų, kurie visai neseniai varžėsi varžybose, o dabar tėvynę gina mūšio lauke. „Nesvarbu, tu turtingas, įžymus ar talentingas. Dabar svarbiausia būti kartu. Šalies vieningumas dabar toks, kokio nebuvo niekada“, - sakė G. Platovas. T. Stepanenko su šeima dabar saugesnėje zonoje toliau į vakarus nuo Kijevo. „Nuolat bendraujame tarpusavyje. 50 kartų per dieną susirašome žinutėmis arba skambinamės. Nekalbame, ką palikome už savęs. Kalbame apie ką nors gero, apie kovą, apie tai, kuo galime prisidėti, pagelbėti mūsų kariuomenei. Tačiau mums reikia Europos pagalbos. Neįtikėtina, kaip tokia situacija gali būti, kai už lango 2022-ieji metai. Niekas negali ateiti ir įsakyti mums, kaip mes turime gyventi. Tai mūsų šalis ir tik ukrainiečiai nuspręs, kaip mes gyvensime“, - emocingai rėžė T. Stepanenko. Skamba keistai, atsižvelgiant į dabartinę situaciją, bet Ukraina pasaulio čempionato atrankoje kovo pabaigoje turėtų žaisti su škotais. „Jei per mėnesį nutiks taip, kad galėsiu užsivilkti savo nacionalinės komandos marškinėlius ir šalis bus taikoje - būsiu laimingiausias žemėje. Bet apie tai dabar negaliu galvoti. Šiuo metu galvoju tik kaip išlaikyti saugiai šeimą ir apie mano šalies laisvę“, - pridūrė futbolininkas. „Kai turėsiu šansą vėl su visomis komandos draugėmis būti kartu, nemanau, kad mus kas išskirs. Būsime didžiausia šeima. Žaisime už savo šalį. Nėra žodžių, kurie tai apibūdintų“, - kalbėjo futbolininkė N. Kozlova. Per Rusijos agresiją bei brutalų įsiveržimą į Ukrainą jau žuvo du futbolininkai. Gindami savo šalį žuvo Vitalijus Sapylo ir Dmytro Martynenko, skelbia FIFPRO. 21-erių metų V. Sapylo rungtyniavo Lvivo „Karpaty“ klube. Jis žuvo praėjusį penktadienį. 25-erių D. Martynenko priklausė „Gastomel“ klubui. Pranešama, kad jis neteko gyvybės per bombardavimus. Parengta pagal „The Athletic” straipsnį.
Buvęs Ukrainos futbolo rinktinės kapitonas Anatolijus Tymoščiukas toliau stebina Ukrainos futbolo pasaulį. 44 metų dabar jau treneriu dirbantis A. Tymoščiukas ukrainiečių futbolo federacijos jau anksčiau ištrintas iš šalies futbolo istorijos. Dabar apie buvusį futbolininką pasisakė ir Donecko „Šachtar“ generalinis direktorius Serhis Palkinas. Didžiąją karjeros dalį A. „Jeigu nuoširdžiai, aš jo nesuprantu. Jo tėvas šiuo metu kaunasi už Ukrainą, jis tarnauja teritorinėje gynyboje vakarinėje šalies dalyje, jis palaiko Ukrainą. „Zenit“ iki karo žaidęs Jeroslavas Rakickis pirmąją karo dieną paliko klubą ir prisijungė prie mūsų per paramos rinkimo mačus. Tai stipri pozicija, esu jam už tai labai dėkingas. Manau, kad normalu, jog federacija atėmė iš A. Tymoščiuko visus įrašus. Ar galite įsivaizduoti, kad jis buvo rinktinės kapitonas? Nesvarbu, esi kapitonas dabar ar buvai anksčiau, turi būti visiems pavyzdžiu. Kokį pavyzdį jis rodo dabar? Nesuprantu jo“, - „Unian“ cituoja S. Anot „Šachtar“ vadovo, A. Kiek anksčiau apie A. Tymoščiuko poziciją buvo pasisakęs ir dabartinis Ukrainos rinktinės kapitonas Andrejus Jarmolenka. Jis teigė, kad kalbėjosi su A. „Paklausiau jo, „kaip tu gali naktį užmigti?“ Jis man atsakė, kad miega geriau už mane. Daugiau jam nieko nebesakiau, bet po kiek laiko jis man paskambino. Paklausiau, kodėl jis tyli, pasakiau, kad jis man visada buvo pavyzdys, bet dabar yra niekas. Jis tiesiog pasiuntė mane na***“, - pasakojo A.
Parama iš Lietuvos
Nacionalinė sporto agentūra skyrė 100 tūkst. eurų Lietuvos sporto šakų federacijoms ir organizacijoms, padedančioms Ukrainos sportininkams. Trečius metus iš eilės valstybės biudžeto lėšomis kompensuojamos Ukrainos komandų išlaidos, patirtos Lietuvoje, rengiantis ir dalyvaujant aukšto meistriškumo treniruočių stovyklose ir varžybose. Šiemet valstybės biudžeto lėšos skirtos 7 organizacijoms: Lietuvos teniso sąjungai, Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijai, asociacijai „Hockey Lietuva“, Lietuvos imtynių ir futbolo federacijoms, Lietuvos rankinio federacijai, Lietuvos lengvosios atletikos federacijai.
Prasidėjus karui Ukrainoje, sportininkai iš šios šalies papildė ir Lietuvos imtynininkų šeimą. 16 imtynininkų iš Ukrainos grupę Šiauliuose globoja 1965 m. pasaulio graikų-romėnų imtynių čempionas Rimantas Bagdonas. Skirtingų amžiaus grupių imtynininkai treniruojasi ir kituose šalies miestuose.