Šis straipsnis nagrinėja slidinėjimo varžybų istoriją Lietuvoje, ypatingą dėmesį skiriant Ignalinos regionui, kuris dėl savo geografinės padėties yra patrauklus žiemos sporto mėgėjams. Čia sniegas iškrinta anksčiausiai ir išsilaiko ilgiausiai.
Šuolių su slidėmis ištakos Lietuvoje ir pirmasis tramplinas Zarasuose
Šuolių su slidėmis sportas Lietuvoje atsirado tarpukario laikotarpiu. Tuo metu šalyje veikė ne vienas tramplinas. Vienas pirmųjų ir didžiausių buvo pastatytas Zarasuose, kuris tapo savotišku žiemos sporto centru. 1937 m. Magučių miške iškilo 40 metrų aukščio tramplinas, kuris pasitarnavo 1938 m. SELL žiemos olimpiados varžyboms. Deja, Antrasis pasaulinis karas nutraukė žiemos sporto centro plėtrą, o 1944 m. atsitraukdama nacistinė kariuomenė susprogdino medinį trampliną.
Ignalina - Lietuvos šuolių su slidėmis čempionato gimtinė
Po karo, Ignalina tapo svarbiu šuolių su slidėmis centru Lietuvoje. A. Aškinio istoriniame reportaže „Sporto“ laikraštyje buvo užsiminta, kad didžiausias tramplinas tuo metu egzistavo Ignalinoje. 1965 metais ant Vilkakalnio kalno (dabartiniame Lietuvos žiemos sporto centre) buvo surengtas pirmasis Lietuvos šuolių su slidėmis čempionatas.
Bronius Cicėnas, dabartinis sporto centro direktorius, prisimena, kad apie 1960-uosius metus rankiniu būdu buvo pastatytas mažasis tramplinas Broniaus Šimkūno iniciatyva. Vėliau, 1963 metais, šalia iškilo ir didysis, 38 metrų vertikalus tramplinas. B. Cicėnas pasakojo, kad iš pradžių buvo šiek tiek neapskaičiuoti atstumai, todėl vėliau teko koreguoti statinį. Jo brolis Mindaugas buvo pirmasis, kuris atliko debiutinį šuolį nuo didžiojo tramplino.
Varžybos Ignalinoje vyko iki pat 1976 metų ir pritraukdavo didžiulius žiūrovų kiekius - nuo 3 iki 5 tūkstančių. Žmonės susirinkdavo ant kalno šlaitų ir net ant ežero ledo. B. Cicėnas prisiminė, kad pats šokinėdavo nuo tramplino ir jautė, kaip jis linguoja po metrą į šonus. Skrydis trukdavo apie 4 sekundes, o atsivėręs nusileidimo vaizdas ir žmonių minia suteikdavo palaimos jausmą.
Taip pat skaitykite: Darbo laikas ir pramogos Ignalinoje
Tramplino saulėlydis ir šuolių su slidėmis eros pabaiga
Deja, Ignalinos tramplinas neišsilaikė ilgai. Medinė konstrukcija greitai supuvo, o entuziastų neatsirado. Aštuntajame dešimtmetyje, subyrėjus Ignalinos tramplinui, baigėsi ir šuolių su slidėmis era Lietuvoje. B. Cicėnas dar kurį laiką treniravo vaikus ant mažojo tramplino, tačiau sporto šaka sunyko.
Tramplinai kitose Lietuvos vietovėse
Be Zarasų ir Ignalinos, nedideli tramplinai veikė ir kituose Lietuvos rajonuose: Trakuose, Telšiuose, Nemenčinėje ir Utenoje. Vilniuje skirtingais laikotarpiais galėjo veikti net trys šuolių su slidėmis tramplinai. Vienas jų buvo ties dabartinio Kalnų parko stadiono kampu, kitas - Antakalnyje, Sapieginės miškuose. Septintajame dešimtmetyje šuolininkai su slidėmis svajojo apie 50-60 m pajėgumo tramplino pastatymą Vilniuje, tačiau šie planai nebuvo įgyvendinti.
Žalgirio sporto draugijos slidinėjimo varžybos Ignalinoje
Vasario 22-23 dienomis Ignalinoje, Lietuvos žiemos sporto centre, įvyko Žalgirio sporto draugijos slidinėjimo varžybos, kuriose dalyvavo Vilniaus rajono sportininkai. Jauniausioje grupėje Emilija Siavro pasiekė geriausią rezultatą. Suaugusiųjų grupėje Jadvyga Junevič tapo nugalėtoja 3 km distancijoje. Mišriose estafetėse Emilija Siavro ir Agata Pozlevič pasidabino sidabro medaliais, o Regina Kozlovska, Svetlana Dervinienė, Arnold Lepiochin ir Denis Ovčarov - aukso medaliais.
Slidinėjimas: šakos ir rungtys
Slidinėjimas apima įvairias sporto šakas ir rungtis:
- Lygumų slidinėjimas: Lenktynės raižytoje vietovėje, specialiose trasose.
- Kalnų slidinėjimas: Leidimasis slidėmis nuo kalno specialiomis trasomis su vartais.
- Šuoliai su slidėmis: Šuoliai nuo specialiai įrengtų tramplinų, vertinant šuolio ilgį ir techniką.
- Šiaurės dvikovė: Šuoliai su slidėmis ir slidinėjimo lenktynės.
- Slidinėjimas laisvu stiliumi: Gūbrinis, akrobatiniai šuoliai nuo tramplino ir slidžių baletas.
- Snieglenčių sportas: Leidimasis snieglente nuo kalno ar tramplino, apimantis įvairias rungtis.
Slidinėjimo istorija pasaulyje ir Lietuvoje
Slidinėjimas atsirado prieš 5000 metų kaip judėjimo sniegu būdas. Pirmosios oficialios varžybos įvyko 1767 m. Norvegijoje. Lietuvoje slidinėjimo lenktynės rengiamos nuo 1932 m., o 1937 m. įvyko pirmasis Lietuvos slidinėjimo čempionatas.
Taip pat skaitykite: Slidinėjimo trasos Šiaurės Lenkijoje
Ignalina šiandien: siekis tapti moderniu žiemos sporto centru
Šiuo metu Lietuvos žiemos sporto centre Ignalinoje yra įrengtos 4 kalnų slidinėjimo trasos. Vasarą centre veikia sporto inventoriaus nuomos punktas, siūlantis galimybę žaisti krepšinį, tinklinį, lauko tenisą.
Vienas svarbiausių centro tikslų - sudaryti sąlygas profesionaliems sportininkams treniruotis bei kalnų ir distancinio slidinėjimo varžyboms organizuoti. Tačiau Žiemos sporto centras dar neatitinka tarptautinių reikalavimų.
Kūno kultūros ir sporto departamento iniciatyva pateiktam projektui „Lietuvos žiemos sporto centro Ignalinoje plėtra ir modernizavimas“ buvo skirta daugiau nei 1,5 mln. eurų. Projekto įgyvendinimo metu atliekami stadiono modernizavimo, sporto aikštelės ir tribūnų žiūrovams, biatlono šaudyklos, snieglenčių ir rogučių trasos įrengimo darbai. Atlikus visus darbus, Lietuvos žiemos sporto atstovams bus sudarytos galimybės gerinti savo meistriškumą ir siekti geriausių rezultatų.
Kitos aktyvios pramogos Ignalinos regione
Be žiemos sporto, Ignalinos regionas siūlo ir kitų pramogų. Netoli Dūkšto miestelio restauruojamas Dūkšto dvaras, kuris kviečia lankytojus pasinerti į istoriją ir kultūrą. Dvaro sodybos pagrindinio pastato rekonstrukcija jau baigta, atlikti interjero darbai, atvežti dvaro laikmetį reprezentuojantys baldai. Planuojama sutvarkyti ir parką, kad jis primintų XIX a.
Kalnų slidinėjimo čempionatai Druskininkuose
Kovo 16 d. Druskininkų Snow Arenoje vyko Lietuvos kalnų slidinėjimo Slalomo ir Naktinio slalomo čempionatai.
Taip pat skaitykite: Patarimai planuojant slidinėjimo kelionę
Andrejaus Drukarovo pasiekimai
Net 16 pozicijų antrajame nusileidime atkovojęs Andrejus Drukarovas galingai baigė sėkmingiausią karjeroje sezoną Europos taurės varžybose. Antrąją trasą Norvegijoje Lietuvos olimpietis įveikė įspūdingai - greitesnis čia buvo tik vienas varžovas. Sudėjus abiejų nusileidimų rezultatus A.Drukarovas (2 min. Iš viso Europos taurės finalo didžiojo slalomo lenktynėse startavo 71 sportininkas. A.Drukarovas šį sezoną dalyvavo septyniuose Europos taurės etapų varžybose. Ir tik kartą nepateko tarp dešimties greičiausiųjų. Arčiausiai podiumo lietuvis buvo gruodžio 22 d. Antromis pagal pajėgumą kasmet vyksiančiomis kalnų slidinėjimo varžybomis laikomoje Europos taurėje surinkęs 210 taškų, Lietuvos atletas iškovojo 12 vietą tarp 73 taškus laimėjusių sportininkų galutinėje didžiojo slalomo rungties rikiuotėje. Asmeninį rekordą A.Drukarovas šį sezoną pasiekė ir aukščiausio lygio kasmet vykstančiomis kalnų slidinėjimo varžybomis laikomoje Pasaulio taurėje. Jis du kartus pateko tarp 30 greičiausiųjų ir iš viso surinko 11 taškų. Dvejų olimpinių žaidynių dalyvis A.Drukarovas prieš šį sezoną nutraukė trejus metus trukusį bendradarbiavimą su Šveicarijos rinktine ir nuo praėjusios vasaros treniruojuosi su 2013 m. įkurta privačia „Global Racing“ komanda, kurią dabar sudaro 13 atletų iš įvairių šalių, sėkmingai startuojantys Pasaulio ir Europos taurės varžybose. „Šioje komandoje reikia labai daug dirbti, nes treniruočių intensyvumas yra gerokai aukštesnis. Treneriai nori kiekvienoje treniruotėje matyti pokyčius ir tobulėjimą. Man išties patinka nauja komanda, kol kas viskas yra tobula. Dažniausiai treniruojamės aplink Insbruką - Italijoje, Austrijoje, Šveicarijoje. Penktadienį taip pat didžiojo slalomo rungties lenktynėse Aspene 24 metų olimpietis trečią kartą karjeroje ir antrą kartą šį sezoną pateko tarp 30-ties stipriausiųjų, pratęsusiu kovą antrajame nusileidime, kuriame kovoja tik 30 greičiausiųjų.
Liūdna netektis
Po sunkios ligos mirė Lietuvos slidinėjimo čempionė, sporto meistrė Irena Milašiūtė -Dešukienė-Ustinavičienė. 1973-1977 metais vadovaujant treneriams Birutei ir Juozui Skernevičiams, ji 6 kartus tapo Lietuvos slidinėjimo čempione, 7 kartus užėmė 2-ją vietą, sėkmingai startavo sąjunginėse varžybose.
Europos jaunimo žiemos olimpinis festivalis Sakartvele
Sakartvele vakar nugriaudėjus iškilmingai atidarymo ceremonijai, pirmadienį Europos jaunimo žiemos olimpiniame festivalyje prie starto linijos stojo pirmieji lietuviai. 8 jaunieji Lietuvos žiemos sporto talentai dalyvavo biatlono, kalnų slidinėjimo, greitojo čiuožimo trumpuoju taku ir akrobatinio slidinėjimo varžybose.
Akrobatinis slidinėjimas
Sakartvelo kalnų kurorte Bakurianyje Ugnė Paulavičiūtė dalyvavo akrobatinio nusileidimo („slopestyle“) kvalifikacijoje ir pateko į poryt vyksiantį finalą. Pirmojo bandymo metu lietuvė surinko 38,5 taško ir buvo 5-a, o antrojo nusileidimo metu su 39,75 taško buvo 7-a.
„Man trasa labai patiko. Aišku, labai daug neparodžiau, nes noriu iš pradžių priprasti prie parko ir finale parodyti geriausia, ką turiu. Jei šiek tiek per greitai važiuoji, labai lengva perskristi figūrą ir nukristi. Todėl reikia labai jausti greitį ir žinoti, kiek pristabdyti. Iš esmės, visa kita nėra sunku, parkas nėra sunkus, labai geras. Į finalą keliauju labai geromis nuotaikomis. Tikiuosi, kad tai, ką parodysiu, patiks ir man, ir teisėjams“, - po kvalifikacijos sakė U. Paulavičiūtė.
Jos treneris Mantas Točelis pripažįsta, kad tai itin aukšto lygio trasa, joje 2023 m. vyko akrobatinio slidinėjimo pasaulio čempionatas.
„Turime pasaulio čempionato parką. Ugnei teko leistis net tris kartus, nes pirmo jos važiavimo neįskaitė - jo nematė teisėjai. Jie varžybas stebi per ekranus, į kuriuos vaizdas patenka iš kamerų, esančių parke. Jie patys nestovi ant kalno. Ir per Ugnės pirmą važiavimą kamerą buvo nusukta, todėl jos važiavimo teisėjai nepamatė. Aišku, šiandien mums tarsi treniruočių diena. Laukiame finalo, kai visos merginos parodys išties ką moka. Nes parkas labai sudėtingas, dideli greičiai tarp figūrų. Tad šiandien svarbiausia buvo prasišokt, gerai jaustis ir gerai jausti greitį“, - sakė U. Paulavičiūtės treneris.
Finale laukia kur kas aršesnė kova. „Visos merginos, manau, šiandien laikėsi taktikos, kad išvengtų traumų ir išsibandytų visus tramplinus. Pabandyti ne geriausius triukus, o tai, ką gali 100 procentų. Labai laukiam finalo. Šiandien svarbiausia buvo susirasti greitį, tą padarėme. Dabar galvosime apie sudėtingesnius triukus, ką Ugnė gali padaryti geriausio“, - sakė M. Točelis. Finalas lietuvės laukia jau šį trečiadienį, o penktadienį U. Paulavičiūtė dar startuos didžiojo šuolio („big air“) kvalifikacijoje.
Lietuvos sportininkų atvyksta palaikyti LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė ir LTOK generalinis sekretorius Mindaugas Griškonis
Biatlonas
Vaikinų 12,5 km individualiose lenktynėse startavo du Lietuvos atstovai. Vakar vėlai vakare atidarymo ceremonijoje vienu Lietuvos vėliavnešių buvęs Lukašas Mincevič užėmė 59-ą vietą. Jis distanciją įveikė per 47 min. 58,1 sek., atliko 7 netaiklius šūvius ir nuo nugalėtojo lenko Grzegorzo Galicos atsiliko 12 min. 49.4 sek. Už vieną netaiklų šūvį skiriamos 45 baudos sekundės.
Kitas lietuvis Eimantas Lekavičius distanciją įveikė per 50 min. 1,4 sek. (8 netaiklūs šūviai) ir nuo nugalėtojo atsilikęs 14 min. 52.7 sek. užėmė 63-ią vietą.
Pasibaigus vaikinų varžyboms, abu biatlonininkai grįžo į stadioną palaikyti 10 km individualiose lenktynėse startavusių komandos draugių. Tarp jų geriau pasirodė Rusnė Motiejūnaitė, kuri, distanciją įveikusi per 39 min. 51,2 sek. (6), užėmė 49-ą vietą. Ji nuo nugalėtojos iš Slovakijos Michaelos Strakovos atsiliko 7 min. 57.9 sek. Kita lietuvė Eliza Šidlauskaitė finišavo 59-oje pozicijoje, distanciją įveikusi per 43 min. 24.3 sek. (6).
„Trasoje sekėsi pakankamai gerai. Aišku, norėtųsi geresnio darbo trasoje. Bet, kadangi prieš festivalį neturėjome gero pasiruošimo, tai labai džiaugiuosi, ką pavyko padaryti. Šaudymu esu labai patenkinta. Nes pastarosiose varžybose man labai nesisekė. O dabar dėl šaudymo esu labai laiminga, labai didžiuojuosi savimi, kad sugebėjau tai padaryti. Slidės slydo labai gerai. Kadangi startavau ne su savo slidėmis, atrodė, kad jas reikia labiau saugoti, į kalną norėjosi gal greitesnio slydimo, bet vis tiek buvo labai gerai”, - sakė R. Motiejūnaitė.
Greitasis čiuožimas trumpuoju taku
Greitojo čiuožimo trumpuoju taku varžybos vyksta Batumio miesto ledo arenoje. Šiame mieste pietvakarių Sakartvele taip pat varžysis ir dailiojo čiuožimo atstovai. Pirmadienį vienintelis greitojo čiuožimo trumpuoju taku atstovas iš Lietuvos Adomas Ogulevičius startavo 1500 m rungties varžybose.
Vaikinų varžybose ketvirtfinalio čiuožime lietuvis distanciją įveikė per 2 min. 37,445 sek. ir penktojoje atrankos grupėje užėmęs ketvirtą vietą pateko į pusfinalį. Pusfinalyje A. Ogulevičius distanciją įveikė per 2 min. 37,596 sek. ir antrajame pusfinalyje užėmė 6-ą vietą. Jis į finalą nepateko. Bendroje įskaitoje sportininkas užėmė 17-ą poziciją.
„Jam tai viena sudėtingiausių rungčių, kadangi yra sprinteris, todėl tai, kas buvo minimaliai užsibrėžta - patekti į pusfinalį - tas įvykdyta. Kadangi jo abu startai buvo ramesni lyginant su kitais, tai ir asmeninio rezultato nepasigerino. Šiandienos varžybų nugalėtojo pasiektas rezultatas finale netgi prastesnis, nei Adomo geriausias asmeninis rezultatas, kurį pasiekė lapkričio mėnesį”, - sakė sportininko trenerė ir mama Virginija Vilčinskaitė-Ogulevičienė.
Antradienį Lietuvos sportininkai startuos lygumų slidinėjimo 5 km ir 7,5 km klasikiniu stiliumi varžybose, kalnų slidininkė Neringa Stepanauskaitė lenktyniaus didžiojo slalomo rungtyje, o A. Ogulevičius - greitojo čiuožimo trumpuoju taku 500 m varžybose.
Mindaugas Kovoliūnas: nuo biatlono trasų iki ūkininkavimo
Nuo pasaulio biatlono taurės varžybų ir gėlių ceremonijos Europos jaunimo čempionate iki ūkininkavimo pas tėvus, nuo realios galimybės pakovoti dėl olimpinių kelialapių iki karjeros baigimo būnant 20-ies metų. Tokia Mindaugo Kovoliūno iš Skiemonių istorija.
Šiuo metu ūkininkaujantis 32-ejų M. Kovoliūnas užaugo mažiau nei šimtą gyventojų turinčiame Skiemonių kaime ir jo kelias iki pat profesionalaus sporto driekėsi per gimtojo miestelio mokyklą, vėliau Anykščius ir Ignaliną. Tačiau buvęs biatlonininkas 2010 metais daugeliui netikėtai savo karjerą baigė būdamas vos 20-ties. Ir baigė jis po puikaus sezono, kai Europos jaunimo čempionate Estijoje užėmė 6-ą vietą. M. Kovoliūnas tose varžybose lenkė ir 2018 metais olimpiniu vicečempionu tapusį čeką Michalą Krčmarą.
Po to sezono ant Mindaugo stalo atsidūrė Lietuvos biatlono federacijos sutartis ir ją pasirašius būtų prasidėjęs profesionalaus sportininko gyvenimas. Vis tik M. „Gal ir buvo skubotas sprendimas, nežinau. Faktas, kad turėjau duomenis kažką pasiekti, buvau darbštus, užsispyręs, darbo nebijojau. Kai pagalvoji, galėjau dar sportuoti. Gal būtų ir gyvenimas pasikeitęs, nebūčiau ūkininkas, būtų kiti rūpesčiai. Bet po fakto dabar lengva jau kalbėti“, - LRT.lt pasakojo M.
Pas trenerį Bronių Vitkūną atsidūriau penktoje klasėje. Tuo metu jis buvo mano kūno kultūros mokytojas. Aš mokiausi Skiemonių vidurinėje mokykloje, o Bronius papildomai atvažiuodavo padirbėti mokytoju čia. Pradėjo jis mane mokyti, o pavasarį buvo įvairios rajoninės sporto varžybos, veždavo į bėgimo varžybas ir t. Tada pasiūlė atvykti pas jį į slidinėjimo treniruotes, nes iš pradžių būtent šią sporto šaką treniravo, o vėliau tik biatloną, kai tam atsirado galimybės. Pradėjau iš Skiemonių važinėti treniruotis į Anykščius.
Kelionių rutina vargindavo, bet kažkaip tuo metu gyvenimas buvo paprastesnis. Mašinų ne tiek daug buvo. Keičiasi laikai. Turbūt dabartiniai vaikai jau nesiaukotų taip, kaip tą dariau aš. Ir mesdavau sportuoti, ir verkdavau, nes tėvai kartais neišleisdavo. Norėdavau į treniruotes, traukė mane. Visko buvo. Lietus ar ne lietus man būdavo vis vien. Vėliau nuo 9 klasės perėjau į Jono Biliūno gimnaziją Anykščiuose. Ne tik dėl sporto, bet ir dėl mokslų, vis tiek mieste jie geresni. Bendravimas kitoks, vaikų daugiau.
Kai buvau jaunesnis, tai nebūdavo kasdien tos treniruotės. Po kelerių metų jau rimčiau viskas prasidėjo, į stovyklas važiuodavome. Tėvai, manau, džiaugėsi. Žinoma, kaime darbų yra, auginome gyvulių, žemės buvo. Žiema lengviau būdavo. Bet po treniruočių grįžęs padėdavau ūkyje.
Atsirado daugiau įvairovės. Treniruočių pobūdis kitoks, daugiau iššūkių atsirado, įdomiau. Su slidinėjimu viskas gerai, bet čia tos pačios varžybos įdomesnės, daugiau intrigos. Kaip sakoma, yra daugiau vietos pasireikšti.
Po metų mokslo pačiuose Anykščiuose pakliuvau į rinktinę ir gavau pasiūlymą persikelti į Ignaliną. Tuo metu tai buvo labai sunkus sprendimas. Aš pats labai norėjau, bet su tėvais reikėjo suderinti. Kažkaip įkalbėjau. Faktiškai 15-16 metų persikėliau gyventi savarankiškai į kitą miestą. Dar toks amžius buvo, tai reikėjo ir tėvų pasitikėjimą gauti.
Tais metais, kai pervažiavau į internatą, pakliuvau į rinktinę, idėja ir buvo, kad jame lengviau su mokslais būtų. Anykščiuose būtų sunkiau suderinti, mes tikrai daug pamokų praleisdavome, aišku, jos pateisinamos būdavo. Kentėdavo tas mokslas.
Mokslus baigėte Ignalinoje, vėliau pradėjote mokytis tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete. Sporte paragavote pasaulio taurės varžybų, Europos jaunimo čempionate buvote šeštas ir tada visi sulaukė netikėtos žinios - M. Kovoliūnas baigė sportinę karjerą. Kodėl?
Gailėtis, aišku, negalima, bet buvo toks priimtas sprendimas. Atėjo toks laikas, kad reikėjo rinktis tarp profesionalaus sporto, viską aukoti arba negaišti laiko. Nesinorėjo sportuoti atmestinai. Susidėliojau visus pliusus ir minusus, o tada priėmiau sprendimą. Tuo metu reikėjo pasirašyti ketverių metų sutartį su Biatlono federacija. Reikia pripažinti, kad kol dar esi vaikas, sportas šiek tiek kitaip atrodo, o profesionaliame jau reikia viską aukoti. Negaliu pasakyti, kad gailiuosi, nes spėjau pajausti ir pasaulinio lygio varžybas, džiaugiuosi dėl to. Tačiau dar sportuoti ketverius metus ir patekti į olimpines žaidynes, tai to nepadariau. Sąlygas šitam dalykui turėjau, bet yra, kaip yra. Laiko jau negrąžinsi. Tuo metu taip atrodė, dabar šiek tiek kitaip. Normalu, gyveni, mokaisi iš klaidų. Gal ir buvo skubotas sprendimas, nežinau. Faktas, kad turėjau duomenis kažką pasiekti, buvau darbštus, užsispyręs, darbo nebijojau. Kai pagalvoji, galėjau dar sportuoti. Gal būtų ir gyvenimas pasikeitęs, nebūčiau ūkininkas, būtų kiti rūpesčiai.
Kažkiek mintimis nusikeldavau, bet nebuvo taip, kad trūksta tik vieno žodžio ir grįžtu sportuoti. Tačiau ir dabar dar domiuosi sportu, pats jau nedalyvauju varžybose, simboliškai tik galėčiau. Laiko trūksta, tai kainuoja, noro šiek tiek yra, bet kaip ir visiems laiko trūksta. Pasaulio taurės varžybas žiūrėdavau su tam tikra nostalgija, prisimindavau, matyti veidai, pats ten prieš kelerius metus buvau. Matai, kad tie patys važiuoja ir po ketverių, ir po dvylikos metų.
Ar su šios dienos patirtimi, t. y. - Greičiausiai būčiau mėginęs toliau sportuoti. Kaip ten būtų buvę, nežinau, bet kažkiek tos nostalgijos yra, noro būtų. Jei duotų šios dienos protą ir patirtį, tai tęsčiau. Galbūt nebuvo tuomet žmogaus iš šono, kuris būtų paspaudęs, nežinau. Iš esmės tai buvo mano vieno asmeninis sprendimas. Sakyčiau, kad mano atveju jaunystė pakišo koją. Tas skubėjimas gyventi, kažką turėti ir greičiau turėti. Bet nesigailiu, nes pakeisti nieko nepakeisiu, tik kažkokia nostalgija yra. Ji greičiausiai išliks visą gyvenimą. Nereikėjo ir laimėti, pasižiūri į olimpines žaidynes - tai sportininko aukščiausias tikslas. Ten sudalyvauti jau yra kažkas vau.
Daug faktorių buvo dėl jaunystės ir noro skubėti gyventi. Pinigai buvo vienas iš jų. Kiti - draugai, draugės, laisvalaikis. Man jau atėjo tas laikotarpis, kai reikėjo viską aukoti, nes pusę metų nebūni Lietuvoje. Jei eitum toliau, laiko dar mažiau liktų. Tuo metu širdies draugės neturėjau, bet draugai švęsdavo, linksmindavosi, o tu turėdavai išvažiuoti po mėnesį kitur. Norėjosi turėti savo bičiulių ratą ir sakau, kad pakišo koją man ta jaunystė. Kai baiginėjau karjerą, kitaip galvojau, kitokios mintys buvo. Tačiau vieną mintį labai gerai atsimenu - nenorėjau nei savęs apgaudinėti, nei kitų: reikia arba sportuoti rimtai ir viską aukoti, arba eiti kitu keliu. Tai buvo mano pagrindinė priežastis.
Tėvai buvo labiau už tai, kad grįžčiau namo. Išsiilgę buvo, bet spaudimo nedarė, mano valia buvo.
Reikia pasverti viską ir manau, kad verta sportuoti. Reikia kažko siekti. Juk skyrei laiko, kažkas pavyksta. Reikia aukotis. Dabar profesionalus sportas neatrodo toks baisus, kaip man tada atrodė. Aišku, sporto šaka sporto šakai nelygi. Kitiems gal tiek keliauti nereikia, o aš paskutinius ketverius metus tik po kelis mėnesius namie būdavau. Jau sėdėjimas ant lagaminų buvo atsibodęs, tai tapo įgrisusia rutina.
Tada galvojau kažkiek atsipūsti, susitvarkyti mokslus. Kitas dalykas, buvo minčių važiuoti į užsienį padirbėti. Buvo ir gerų, ir negerų. Grįžau atgal pas tėvus į kaimą, susitvarkiau mokslus, dirbau privačiai.
Sekasi, kaip ir visiems, jei pastangas įdėti. Rezultatas per metus neateina, kaip ir sporte. Dėl to jaunam vaikui, nesvarbu, ar kažką pasieks, ar ne, būreliai, treniruotės yra reikalingi. Jis ugdosi ir ateityje visa tai padės jam gyvenime. Man pačiam iš sporto likę daug gerų prisiminimų. Visko yra buvę, aišku. Iš šeimos buvau vienas sportininkas, daugiau nebuvo.
Visur stebiu rezultatus, įdomu. Ne tik biatloną, slidinėjimą, kitas žiemos sporto šakas. Lietuvoje visiems krepšinis įdomiausia, bet aš vis tiek žiemos sporto šakas žiūrėsiu, jei reikės rinktis.
tags: #slidinejimo #varzybos #mindaugas