Socializacija yra procesas, kurio metu individas įgyja socialinių normų, vertybių ir įgūdžių, leidžiančių jam sėkmingai funkcionuoti visuomenėje. Sportas, būdamas viena iš socialinės veiklos formų, atlieka svarbų vaidmenį šiame procese, ypač vaikų ir paauglių tarpe. Tinkama socializacija sporte padeda ugdyti ne tik fizines, bet ir psichologines bei socialines savybes, kurios yra būtinos harmoningai asmenybei.
Ankstyvieji etapai ir socializacijos svarba
Šuniukų socializacijos procesas yra puikus pavyzdys, kaip ankstyva patirtis formuoja individo elgesį. Socializacija - tai procesas, kurio metu augantis šuo pripranta prie įvairių socialinių ir aplinkos stimulų (žmonių, kitų gyvūnų, garsų, vietų ir t. t.). Norint užauginti stabilų, gerai prisitaikantį augintinį tinkama socializacija labai svarbi.
Prenatalinis etapas
Prenatalinis etapas apima 63 dienų šuningumo laikotarpį. Nors šuniukai dar negimę, motinos būklė ir patiriamas stresas gali turėti įtakos jų vėlesniam elgesiui. Įvairių rūšių tyrimai parodė, kad prenatalinis stresas gali paveikti jauniklių neuroendokrininę sistemą ir jautrumą stresui. Pavyzdžiui, papildomas švelnus bendravimas su vaikinga kate ir vėliau su kačiukais padidina kačiukų socialumą bei sumažina jų bailumą žmonių atžvilgiu.
Neonatalinis etapas
Neonatalinis etapas tęsiasi nuo gimimo iki maždaug 2 savaičių. Šiuo metu naujagimiai šuniukai visiškai priklauso nuo motinos - jie akli ir kurti (akys atsimerkia 10-14 dieną, ausų landos atsiveria 14-17 dieną), negali savarankiškai reguliuoti kūno temperatūros ar šlapintis/tuštintis be motinos pagalbos. Judesiai apsiriboja ropojimu, dėl nepakankamos nervų-raumenų koordinacijos šuniukai negali stovėti ar vaikščioti. Neurologiškai smegenys dar tik bręsta - vystosi refleksai, formuojasi pirminės neuronų jungtys. Dėl ribotų sensorinių galimybių baimės reakcijų šiuo laikotarpiu beveik nebūna - naujagimiai neigiamai nereaguoja į naujus kvapus ar lytėjimo stimulus, jų nervų sistema dar nepasirengusi patirti baimę. Naujagimių organizme pilnai neveikia antinksčių reakcijos mechanizmai, todėl jie mažiau reaguoja į neigiamus dirgiklius. Nors šuniukai dar akli ir daugiausia miega bei ėda, šis periodas suteikia galimybę pradėti prisilietimų patirtį. Veisėjai bei globėjai gali kasdien švelniai manipuliuoti šuniukais - laikyti rankose, trumpam paguldyti skirtingomis pozomis, lengvai stimuliuoti pėdutes, tarpupirščius, ausytes. Tokie trumpi (kelias sekundes trunkantys) pratimai dažnai vadinami ankstyvuoju neurologiniu stimuliavimu. Nors naujausi tyrimai rodo, kad jų poveikis mažesnis nei tikėtasi (galbūt dėl kitų aplinkos veiksnių įtakos), dauguma specialistų vis tiek rekomenduoja ankstyvą švelnų šuniukų lietimą.
Tranzicinis etapas
Apie 2 savaičių amžiaus šuniukai pereina į transicinį (pereinamąjį) etapą, trunkantį iki 3 savaičių. Šiuo laikotarpiu juslės sparčiai vystosi, prasideda akių atsivėrimas ir regos funkcijos gerėjimas, atsiveria ausų landos ir ima formuotis klausa. Šiame etape progresuoja ir motorinė raida, kadangi 2,5-3 sav. amžiaus šuniukai jau bando stovėti ir vaikščioti, nors dar svirduliuodami. Jie pradeda žaisti tarpusavyje, imituoti grumtynes su broliais ir sesėmis, pasigirsta pirmieji sulojimai, urgztelėjimai. Atsiradus regai ir klausai, šunyčiai pradeda sąmoningiau suvokti aplinką. Tai žymi perėjimą nuo visiško jutiminio izoliuotumo į aktyvų aplinkos tyrinėjimą. Vis dar nėra stiprių baimės reakcijų - perėjimo fazėje mažyliai būna labai smalsūs, linkę tyrinėti savo guolį, šalia esančius objektus. Trancisinio etapo metu motina vis dar labai svarbi - šuniukai tebesimaitina jos pienu, nors nuo 3 savaitės jau galima pasiūlyti minkšto pašaro. Šiame etape svarbu labai palaipsniui praplėsti šuniukų pojūčių patirtį. Veisėjas gali įdėti į guolį įvairių faktūrų daiktų (minkštų žaislų, skirtingo audinio patiesalų), kad mažyliai pratintųsi prie skirtingų paviršių. Taip pat galima trumpam įnešti naujų kvapų (pvz., ant audinio užlašinti pažįstamų naminių gyvūnų kvapo).
Taip pat skaitykite: Sporto įtaka socializacijai
Pirminės socializacijos periodas
Maždaug nuo 3 savaičių amžiaus prasideda itin svarbus pirminės socializacijos periodas, trunkantis iki 12 savaičių (3 mėnesių). Tai - kritiškas jautrumo laikotarpis, kai šuniukai ypač imlūs naujiems potyriams ir formuoja ilgalaikį socialinį prisirišimą bei įpročius. Būtent per šias savaites vyksta spartus nervų sistemos brendimas, gerėja rega ir klausa (apie 4 sav. jos jau pilnai funkcionuoja), tobulėja motorika (4-5 sav. šuniukai jau tvirtai vaikšto, bėgioja, šokinėja), intensyviai bręsta už mokymąsi ir atmintį atsakingos smegenų struktūros. Šuniukai tampa labai žingeidūs, sulaukę 5 savaičių jie rodo akivaizdų aplinkos tyrinėjimo elgesį, viskuo domisi. Šiuo metu pradeda ryškėti socialinis žaidimas - vados nariai gaudo vieni kitus, grumiasi, mokosi kandimo kontrolės, formuojasi pirmieji hierarchijos požymiai. Taip pat šuniukai pradeda atpažinti kitų rūšių individus - jeigu auga kartu su katėmis ar mato žmones, juos įsimena kaip savus. Šiame periode formuojasi ir prisirišimas prie vietos (lokalizacija) irgi formuojasi šiame periode.
Socializacijos langas
Socializacijos langas nėra begalinis. Į naujus stimulus nukreiptos baimės reakcijos pradeda didėti antroje socializacijos periodo pusėje. Pirminis baimės periodas dažnai pasireiškia apie 8-ą gyvenimo savaitę, kai šuniukas, anksčiau drąsiai tyrinėjęs aplinką, staiga gali pradėti jautriau reaguoti į stipresnius garsus ar neįprastus objektus. Tai sutampa su laiku, kai dauguma šuniukų keliauja į naujus namus (7-9 sav.). Iki 12 savaičių amžiaus socializacijos periodas palaipsniui blėsta. Jei iki šio laiko šuniukas kažko nematė ar nepatyrė, vėliau bus kur kas atsargesnis ar net bijos naujo dirgiklio. Veisėjas turėtų užtikrinti, kad nuo 3 savaičių amžiaus šuniukai kasdien gautų vis daugiau kontroliuojamų stimulų. Jie turi dažnai matyti įvairius žmones (vyrus, moteris, vaikus, suaugusius). Tai padės išvengti vieno žmogaus imprintingo, kadangi pripratus tik prie vienos išvaizdos asmens, vėliau kiti gali gąsdinti. Veisėjas ar pagalbininkai turėtų kasdien bendrauti su kiekvienu šuniuku individualiai, švelniai glostyti, imti ant rankų, apžiūrėti dantukus, letenėles. Tai vėliau padės prižiūrint higieną, kerpant nagus, atliekant veterinarines patikras. Taip pat naudinga supažindinti šuniukus su kitais šunimis, pvz., patikimu, skiepytu suaugusiu šunimi, kuris gerai elgiasi su mažyliais. Veisėjas turėtų saugiai, pagal amžių sudaryti turtingą aplinką kaip skirtingų paviršių dangos (kilimas, plytelės, žolė, smėlis). Taip pat reikalingi įvairūs žaislai, kliūtys kaip tuneliukai, dėžutės, neaukšti laipteliai ir pan. Tyrimai parodė, kad 3 - 5 sav. amžiaus šuniukų supažindinimas su įvairiais objektais ir garsais gali sumažinti vėlesnes baimes. Pvz., viename eksperimente 3-5 savaičių šuniukams kelias savaites rodė vaizdo ir garso įrašus (siurblys, vaikų balsai, pan.), ir sulaukus 8 savaičių tie šuniukai mažiau išsigando realaus siurblio nei kontroliniai. Tai rodo, kad net veislyno aplinkoje gali būti taikoma audio-vizualinė socializacija, kompensuojanti tai, ko mažylis nemato gyvai. Sulaukus 6-8 savaičių šuniukams prasideda pirmosios vakcinacijos ir dehelmintizacija, todėl veisėjas turėtų su veterinaru suderinti skiepų grafiką. Svarbu, kad socializacija vyktų vengiant didelės rizikos vietų kol imunitetas nepakankamas, bet ir nevėlinant socializacijos dėl nepabaigtų skiepų. Į šuniukų socializacijos užsiėmimus verta vesti jau po pirmųjų skiepų, praėjus 7 dienoms po vakcinacijos, nelaukiant pilno kurso. Daugelyje šalių šuniukus naujiems savininkams įprasta perleisti jiems sulaukus 7,5-8 sav. amžiaus (Lietuvoje teisiškai - nuo 8 sav.). Tai kompromisas tarp laiko su motina/vada (svarbu socialiniams įgūdžiams su kitais šunimis) ir laiko naujoje aplinkoje (svarbu prisitaikymui prie žmonių gyvenimo būdo). Yra duomenų, kad skirtingoms veislėms optimalus atjunkymo amžius gali skirtis, tačiau paprastai 8 savaitės yra standartas. Patekęs į naujus namus, 8-12 sav. Per 8-12 sav. laikotarpį šuniukas bent po keliskart turi susipažinti su įvairaus amžiaus, išvaizdos ir lyties žmonėmis. Svarbu, kad visos pažintys būtų pozityvios. Leisti šuniukui pačiam artintis, žmonės neturėtų jo grubiai griebti ar gąsdinti. Nors mažylis vadoje gavo pagrindus, 2-3 mėn. amžiaus laikotarpiu būtina tęsti bendravimą su šunimis. Idealu - šuniukų darželiai ar socializacijos klasės, kur prižiūrimoje aplinkoje žaidžia bendraamžiai. Tokiose pamokėlėse šunys mokosi socialinių normų iš savo bendraamžių, ugdo savikontrolę bei pasitikėjimą savimi. Lankę šuniukų klases jaunikliai vėliau mažiau bijo triukšmų ir būna paklusnesni nei tie, kurie gyveno izoliuoti. Taip pat kontroliuojamoje aplinkoje mažesnė ligų rizika nei augintinį tiesiog vedžiojant šunų aikštelėse. Be bendraamžių, svarbu supažindinti ir su skirtingais suaugėliais - pvz., patikimais pažįstamais šunimis. 8-12 sav. amžiaus šuniukas turėtų susipažinti su įvairiomis vietomis (kambariai, gatvė, automobilio salonas), garsais (buitiniai kaip dulkių siurblys ar skalbyklė, lauko kaip eismo triukšmas, traukinių garsai, griaustinis, galima naudoti specialius garso įrašus), paviršiais (plytelės, kilimai, žolė, smėlis). Visos naujos patirtys turi būti trumpalaikės ir malonios: pvz., pirmas apsilankymas gatvėje - trumpam, toliau nuo intensyvaus eismo, po to duodant skanėstą. Pirmas važiavimas automobiliu - labai trumpas ir iškart paskatinant. Kuo daugiau įvairių kontekstų šuniukas patirs iki 3 mėn., tuo universalesnis ir drąsesnis bus. Be to, socializacija apima ne tik socialinius objektus, bet ir bendrą pripratinimą prie bet kokių naujų stimulų (habituacija). Socializacijos periodas sutampa su laiku, kai šuniukas darosi pajėgus mokytis pagrindinių komandų ir taisyklių (nuo 7-8 sav., kai jau geba kelioms minutėms sutelkti dėmesį). Paprastos pamokos kaip vardo mokymas ar atėjimas pakvietus turėtų vykti žaismingai, be prievartos. Taip pat apie 8 sav. (kai šuniuko smegenys pradeda suprasti rutiną) svarbu formuoti įprotį tuštintis lauke.
Juvenilinis etapas
Nuo 12 savaičių (3 mėn.) amžiaus šuniuko vystymasis pereina į juvenilinį (jaunystės) etapą, trunkantį iki lytinės brandos pradžios (maždaug 6 mėn., priklausomai nuo veislės). Šiame periode šuo jau nebe mažylis, bet dar ir ne lytiškai subrendęs. Šiuo metu jis sparčiai auga, intensyviai formuojasi jo raumenys, kaulai (todėl kokybiška mityba ypač svarbi). Sulaukus 3 - 4 mėn. pieninius dantis ima keisti nuolatiniai, tad šuniukas aktyviai kramto ir graužia įvairius daiktus. Tai normalu, bet šeimininkai turi nukreipti kramtymą į tinkamus objektus. Šunyčio smegenys toliau bręsta, tačiau mokymosi gebėjimai jau gerai išvystyti - 4-6 mėn. Sulaukus 4-5 mėn. amžiaus galimas trumpas antrasis baimės periodas. Nors pirminė socializacijos fazė baigėsi, jauni šunys net iki 5-6 mėn. išlieka jautrūs blogoms patirtims. Trauminis įvykis šiame tarpsnyje gali turėti ilgalaikių pasekmių. Juveniliniame laikotarpyje šuniukai kartais pradeda bandyti ribas tiek su žmonėmis, tiek su kitais šunimis. 4-5 mėn. šunytis gali “nebegirdėti” anksčiau išmoktų komandų, tyčia sprukti kviečiamas - tarsi tikrintų, kas bus, jei neklausys. Taip pat gali skriausti silpnesnius šunis žaidimų metu. Šiame etape šuo jau tvirtai prisirišęs prie savo šeimos (žmonių ar kitų gyvūnų, su kuriais gyvena). Tęsiasi intensyvi socialinė žaidimų fazė - dabar mėgsta grubesnius žaidimus, grumtynes, gaudynes. Šiame etape rekomenduojama lankyti bendrus dresūros užsiėmimus. 4-6 mėn. amžiaus šuniui galima lankyti jaunų šunų paklusnumo kursus. Šio amžiaus šuo jau gali lankytis šunų aikštelėse ar laisvai žaisti su kitais šunimis. Svarbu, kad neišsiugdytų agresijos ar baimės gentainių atžvilgiu. Reikia prižiūrėti, kad patirtys būtų geros - jeigu jauną šunį šiame etape stipriai nuskriaus ar sukandžios agresyvus vyresnysis, patyręs skriaudą gali pradėti bijoti kitų šunų. Net ir nuo 3 mėn. šuo vis dar sutinka naujovių - pvz., pirma kelionė viešuoju transportu, pirmas vizitas kirpykloje, pirmos maudynės vonioje. Šeimininkai neturėtų galvoti, kad “jei iki 3 mėnesių nespėjom, jau vėlu” - geriau vėliau negu niekada. Jaunystės periodu tebetaikomi desensibilizacijos principai - pratinti pamažu, su paskatinimais kaip skanėstai, niekada į baimingą situaciją nestumti prievarta.
Paauglystės etapas
Nuo 6 mėnesių amžiaus daugelis šunų pasiekia lytinį brendimą - prasideda paauglystės etapas, galintis tęstis iki 1,5-2 metų (ypač didelėms veislėms). 6-7 mėn. amžiaus patinai pradeda gaminti lytinius hormonus (dažnas šlapinantis ima kelti koją, žymėti teritoriją), o patelės pirma ruja pasireiškia vidutiniškai 8-12 mėn. amžiaus (mažoms veislėms anksčiau, didelėms vėliau). Tai tikroji paauglystė - šuo siekia didesnės nepriklausomybės, kartais ignoruoja anksčiau nustatytas taisykles, tarsi tikrina savo statusą. Šiuo metu socialinė branda dar ne visiškai pasiekta. Tik maždaug 2 metų amžiaus šunys “subręsta galvoje” - nusistovi jų charakteris, mažėja vaikiškas žaismingumas. Paauglystėje šunys gali bandyti užginčyti šeimininko ar kitų šunų autoritetą. Dauguma šunų nuo 6-8 mėn. ar vėliau patiria trumpą jautrumo piką - staiga ima bijoti to, į ką anksčiau nekreipė dėmesio (pvz., naujas maišas kieme, nepažįstamas žmogus tamsoje). Tai siejama su hormonų pokyčiais. Šeimininkai turėtų žinoti, kad tai laikina ir svarbu šuns nebausti už baimes. Geriausia tokiu metu elgtis ramiai, rodyti pavyzdį, kad daiktas saugus, skatinti smalsumą. Taip pat vengti intensyvių stresų tuo metu (neplanuoti pvz. Jei ankstesnė socializacija buvo nepakankama, šiame etape išryškėja problemos. Pvz., jei šuo iki 6 mėn. mažai matė kitus šunis, dabar jiems gali būti agresyvus. Visos spragos turi būti taisomos kantriai taikant elgesio modifikacijos principus, laipsniškumą, kontralyginimą (kad anksčiau nepažįstamas dirgiklis pradėtų asocijuotis su teigiamu). Paaugliams ir suaugusiems šunims būtina toliau palaikyti reguliarius kontaktus, vedžioti juos tarp žmonių, duoti pažaisti su kitais šunimis, supažindinti su naujais objektais.
Baimės etapai
Baimės etapai yra evoliuciškai susiformavęs prisitaikymo mechanizmas, padedantis jauniems gyvūnams išmokti saugotis pavojų. Jie leidžia smegenims sustiprinti atsargumą nepažįstamiems dirgikliams, o per socialinį mokymąsi - nustatyti, kas saugu, o kas pavojinga. Paprastai skiriami du etapai - 8-11 sav. ir 6 - 14 mėn. Pirmasis baimės laikotarpis (8 - 11 sav.) sutampa su pirmu socializacijos periodu, kai šuniukai dar tik pradeda pažinti pasaulį. Baimės reakcijos tampa ryškesnės, šuniukas gali bijoti dalykų, kurie anksčiau atrodė įdomūs. To priežastys yra neurologinis vystymasis ir sensomotorinė integracija (gaunama daug informacijos ir trūksta gebėjimų ją apdoroti). Tai laikotarpis, kai neigiamos patirtys gali turėti ilgalaikį poveikį. Antrasis baimės laikotarpis (nuo 6 - 8 mėnesių). Didesnėms veislėms šis laikotarpis gali pasireikšti vėliau (nuo 9 - 14 mėn.) negu mažesnėms (net nuo 5 - 7 mėn.). Tai vienas svarbiausių ir sudėtingiausių šuns vystymosi etapų. Amygdala (migdolinis kūnas), pagrindinis baimės apdorojimo centras, šiame etape tampa itin aktyvi - net neutralūs dirgikliai gali sukelti baimės reakcijas, įgyjančias didesnę reikšmę ir galinčias įsira…
Taip pat skaitykite: Socializacijos esmė sporte (bėgimo ir skvošo atvejis)
Šie etapai parodo, kaip svarbu užtikrinti nuoseklų ir pozityvų socializacijos procesą, pritaikytą prie individo amžiaus ir raidos ypatumų.
Sportas kaip socializacijos priemonė
Sportas yra puiki priemonė socializacijai, nes jis suteikia galimybę bendrauti su kitais, mokytis bendradarbiauti, gerbti taisykles ir priimti pralaimėjimus. Sportinė veikla padeda ugdyti:
- Socialinius įgūdžius: Komandiniuose sportuose vaikai mokosi bendrauti, dirbti kartu siekiant bendro tikslo, spręsti konfliktus ir palaikyti vienas kitą.
- Atsakomybę: Sportininkai turi laikytis treniruočių grafiko, gerbti trenerį ir komandos draugus, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus aikštelėje.
- Disciplina: Sportas reikalauja disciplinos ir atkaklumo, nes norint pasiekti gerų rezultatų, reikia nuolat treniruotis ir tobulėti.
- Savigarbą: Pasiekimai sporte didina savigarbą ir pasitikėjimą savimi, o tai yra labai svarbu jaunam žmogui.
- Emocijų valdymą: Sportas moko valdyti emocijas, nes tiek pergalės, tiek pralaimėjimai reikalauja susikaupimo ir adekvataus reagavimo.
Neformalus ugdymas ir sporto veikla
Neformalus ugdymas, įskaitant sporto veiklą, atveria galimybes ugdyti laisvą ir kūrybingą, dorą, dvasiškai ir fiziškai brandų žmogų. Neformaliojo vaikų švietimo tikslas yra per kompetencijų ugdymą formuoti asmenį, gebantį būti aktyviu visuomenės nariu, sėkmingai veikti joje, padėti tenkinti pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius. Neformaliajam vaikų švietimui keliami tikslai - ne tik tenkinti mokinių pažinimo ir lavinimo/si poreikius, bet ir padėti jiems integruotis į visuomenę, tapti aktyviais jos nariais, ugdyti pilietiškumą, iniciatyvumą, veiklumą, skatinti saviraišką.
Tačiau tyrimai rodo, kad į minėtas rekomendacijas nepakankamai atsižvelgiama ir dėl to neformalaus ugdymo situacija Lietuvoje nėra reikiamo lygio: neformalusis ugdymas vykdomas neturint tikslingų neformalaus ugdymo/si programų. Iš čia išplaukia būtinybė didinti neformaliosios kūno kultūros ir sporto veiklos veiksmingumą paauglių nusikalstamumui mažinti.
Paauglių nusikalstamumo prevencija per sportą
Sportas gali būti veiksminga priemonė paauglių nusikalstamumo prevencijai. Reguliari sportinė veikla padeda paaugliams nukreipti energiją teigiama linkme, ugdyti savikontrolę ir atsakomybę, mažinti stresą ir agresiją. Be to, sportas suteikia galimybę bendrauti su teigiamais bendraamžiais ir suaugusiaisiais, kurie gali būti pavyzdžiu ir įkvėpimu.
Taip pat skaitykite: Sportas ir socialiniai įgūdžiai
Tyrimai rodo, kad efektyvus kūno kultūros ir sporto veiklos organizavimas neformaliame ugdyme mažina paauglių nusikalstamumą. Paaugliai, užsiimdami neformalia sporto veikla, didina savo užimtumą, ugdosi asmenines savybes (savarankiškumą, ištvermę, atsakomybę, valingumą), yra skatinami siekti savo tikslų, ugdosi komunikacinius, sveikos gyvensenos gebėjimus, yra užimti tikslinga veikla bei skatinami savirealizacijai, nusikalstamos veiklos prevencijai.
Teorijos, pagrindžiančios sporto įtaką socializacijai
- Socialinė-kognityvinė asmenybės teorija. Ši teorija teigia, kad žmogaus elgesys yra sąveikos tarp asmens, aplinkos ir elgesio rezultatas. Sportas veikia tiek aplinką, tiek individualius veiksnius, tokius kaip savigarba, pasitikėjimas savimi ir motyvacija.
- Konstruktyvistinė teorija. Ši teorija teigia, kad žmogus mokosi konstruodamas savo žinias ir supratimą apie pasaulį per patirtį. Sportas suteikia galimybę įgyti praktinės patirties, mokytis iš klaidų ir tobulėti.
- Valdysenos teorija. Ši teorija teigia, kad valdžia veikia ne tik per represijas ir draudimus, bet ir per stebėseną, priežiūrą ir kontrolę. Sportas gali būti naudojamas kaip priemonė stebėti ir kontroliuoti paauglių elgesį, skatinant juos laikytis socialinių normų ir taisyklių.
Tyrimai apie sporto įtaką paauglių elgesiui
Tyrimai rodo, kad 83,9 proc. paauglių sutinka, kad laisvalaikio užimtumas gali paauglį atitraukti nuo nusikalstamos veiklos ar sumažinti paauglio polinkį nusikalsti (80,6 proc.). Dažniausia paauglių nusikalstamumo priežastis 12-14 m. mokinių grupėje (labiau nei 15-18 m) pabrėžia neturėjimą kur įdomiai praleisti laisvalaikį. Vyresni paaugliai nurodo blogus įpročius bei tėvų dėmesio stoką, neigiamą draugų įtaką, kaip paauglių nusikalstamumo priežastį.
Sportuojantys paaugliai ugdo asmenines savybes (atsakomybę, drausmę, kantrybę, sąmoningumą, patikimumą, pasitikėjimą savimi, kantrybę ir kt.), komunikacinius įgūdžius, mokosi vertinti teigiamą elgesį ir kitų elgesį, keičia savo gyvenseną, mokosi savigynos, nukreipia energiją teigiama linkme bei išmoksta valdyti savo laiką. Teigiami sporto užsiėmimų aspektai, mokinių teigimu, yra: fizinis aktyvumas, geras treneris, saviugda, komunikacija su aplinkiniais, turiningas laiko praleidimo būdas, teigiamos emocijos, veiklos įvairiapusiškumas, tinkama aplinka.
Kūno kultūros ir sporto plėtros strategija
Kūno kultūros ir sporto plėtros strateginis tikslas yra sistemingai didinti suvokimą visuomenėje, kad fizinis aktyvumas, sportiškumas yra asmens darnos prielaida ir visuotinė vertybė. Siekiama, kad iki 2020 m. sportuojančių ir besimankštinančių gyventojų dalis Lietuvos visuomenėje sudarytų 75 proc., o organizuotai sportuojančių gyventojų dalis - 25 proc.
Strateginiai uždaviniai
- Sukurti bei tobulinti sveikos ir sportiškos gyvensenos propagavimo (socialinės reklamos sklaidos) per visuomenės informavimo priemones sistemą.
- Parengti ir įgyvendinti sportiško gyvenimo būdo diegimo programą formaliojo vaikų švietimo sistemoje atsižvelgiant į įvairias amžiaus grupes (vaikų, paauglių, jaunimo ir suaugusiųjų), o taip pat - neformaliojo švietimo (ikimokyklinio amžiaus, popamokinio ugdymo ir mokymosi visą gyvenimą) aplinkoje.
- Sudaryti sąlygas reikšmingai padidinti kūno kultūros ir sporto prestižą visuomenėje ir valstybės bei savivaldybių institucijose ir įstaigose.
- Kurti ir tobulinti tarptautinio bendradarbiavimo sistemą, kuri siektų tinkamų socialinių sąlygų sveiko, sportiško gyvenimo būdo plėtrai Europos Sąjungoje ir pasaulio mastu.
- Didinti šalies gyventojų skaičių organizuotai lankančių sporto klubus, viešąsias sporto įstaigas ir įmones, sporto mokymo įstaigas. Plėtoti moterų ir merginų kūno kultūrą ir sportą.
Viešojo administravimo struktūra ir bendradarbiavimas
Siekiama sukurti ir tobulinti horizontalią kūno kultūros ir sporto viešojo administravimo struktūrą, apimančią daugelį valstybės valdymo sričių bei savivaldybes, o taip pat - plėtojančią bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis sporto organizacijomis ir privačiu sportinės veiklos sektoriumi.
Svarbu sudaryti teisines ir ekonomines sąlygas universalių sporto klubų, kaip pirminių nacionalinės kūno kultūros ir sporto sistemos subjektų, sparčiam vystymuisi; skatinant jų indėlį į neformalųjį fizinį vaikų ir jaunimo ugdymą bei užimtumą, įvairių sporto šakų plėtrą, sportavimo sąjūdį, mėgėjiško ir profesionalaus sporto sąveiką.
Taip pat būtina sukurti nevyriausybinių šakinių sporto organizacijų (federacijų) strateginio bendradarbiavimo su viešojo administravimo struktūromis kelių pakopų sistemą, kuri apimtų sutartinius santykius dėl bendradarbiavimo, įgyvendinant Nacionalinę sporto visiems programą, visuomenės sanglaudos, nusikalstamumo prevencijos, sveikos gyvensenos programas, organizuojant sporto specialistų rengimą bei licencijavimą, skatinant sporto infrastruktūros plėtrą ir naudojimą, o taip pat - rengiant ir įgyvendinant valstybės finansuojamas strateginių sporto šakų plėtros programas, kuriose taikomi finansavimo kriterijai, susiję tiek su didžiojo sporto pasiekimais, tiek su socialine sporto plėtra.
Žmogiškieji ištekliai ir infrastruktūra
Svarbu plėtoti žmogiškuosius išteklius kūno kultūros ir sporto srityje, kad jie būtų pakankami tarpinstitucinėms socialinėms programoms įgyvendinti (didėjančiam kūno kultūros ir sporto vaidmeniui visuomenėje užtikrinti). Taip pat būtina sukurti ir/ar renovuoti bazinę kūno kultūros ir sporto infrastruktūrą, kad ji būtų tolygiai išvystyta visuose Lietuvos regionuose, prieinama kiekvienam gyventojui jo aplinkoje ir sudarytų tinkamas sąlygas įgyvendinti įvairių amžiaus grupių fizinį ugdymą, organizuoti visuotinį sportavimą ir vystyti mėgėjišką bei didelio meistriškumo sportą.
tags: #socializacijos #esme #ir #sportas