Sportas - tai daugiau nei tik fiziniai pratimai. Tai sudėtingas ir daugialypis socialinis reiškinys, neatsiejama visuomenės kultūros dalis. Jis apima fizinių pratimų, varžybų, pratybų ir treniruočių organizavimą bei vykdymą. Sportas yra kūno kultūros priemonė ir metodas, o plačiąja prasme - visos fizinio aktyvumo formos, gerinančios žmonių fizinį parengtumą ir dvasinę būseną. Tai nuoseklus nuolatinis fizinių ir dvasinių žmogaus galių plėtojimas varžantis, lenktyniaujant ir taip išugdytų jėgų, gebėjimų rodymas individualiose ir komandinėse varžybose.
Sporto apibrėžimas ir esminiai aspektai
Spòrtas (angl. sport) - tai socialinis reiškinys, neatsiejama visuomenės kultūros dalis. Jam būdinga tikslinga, taisyklių ribojama labai aktyvi fizinė ir psichinė veikla, nuoseklus ir nuolatinis fizinių ir dvasinių žmogaus galių plėtojimas varžymosi, lenktyniavimo būdu ir taip išugdytų jėgų, gebėjimų rodymas individualiose ir komandinėse varžybose. Apima sistemingą mokymąsi, lavinimąsi ir varžymąsi.
Savo prigimtimi ir esme sportas yra labai artimas menui. Bet jeigu sportas nėra menas, tai dar nereiškia, kad sporto vieta kultūros vertybių sistemoje yra menkesnė. Netgi sporto apibrėžimas kildintas iš anglų kalbos žodžio to disport, šis - iš lotyniško deportare (linksmintis, pramogauti). Taigi, sportas ir menas vienas kitą papildo.
Didysis sportas
Skiriamas didysis sportas, kai kiekvienas dalyvis turi tikslą pasiekti geriausią rezultatą. Jis suprantamas siaurąja (aukščiausio rango, elitinės varžybos: pasaulio, Europos čempionatai, olimpinės žaidynės) ir plačiąja (sistemingas rungtyniavimas siekiant geriausių rezultatų) prasme. Didysis sportas padeda nustatyti žmogaus gebėjimų galimybes, t. y. suprasti sudėtingiausių žmogaus organizmo mechanizmų veiklą, kai atliekamas maksimalus darbas stresinėmis aplinkybėmis ir krūvis priartėja prie biologinės veiklos ribos. Iš gautų duomenų nustatomi dėsningumai, kaip optimaliai lavinti įgimtus žmogaus gebėjimus.
Ryškiausias bruožas - specialus sportininkų rengimas varžytis ir varžymasis, pirmiausia svarbiausiose pasaulio varžybose - olimpinėse žaidynėse, siekiant kuo geriausių olimpinių sporto šakų rezultatų. Svarbus yra socialinių tikslų - sveikatos stiprinimo, fizinio ir dorovinio žmonių tobulinimo, olimpizmo principų kitose visuomeninio gyvenimo srityse - skleidimas ir įgyvendinimas.
Taip pat skaitykite: Sportas ir kultūra
Svarbiausia tarptautinio sporto sąjūdžio, propaguojančio humanistines vertybes, šiuolaikinio visuomenės gyvenimo ir tarpvalstybinių santykių dalis yra olimpinis sportas (olimpinės žaidynės).
Sporto istorija
Sporto pradžia laikytina laikotarpis, kai savisauga ir buitiniai rūpesčiai nebeužėmė viso žmogaus laiko. Seniausia užuomina apie sportinę veiklą siekia 2750-2600 prieš Kristų. Mergaičių žaidimai su kamuoliu pavaizduoti Egipto raižiniuose apie 2050 prieš Kristų. Medžioklėje šaudymas iš lanko buvo žinomas jau mezolite (apie 8000 pr. Kr.), bet sportu virto apie 1150 pr. Kr.
Sporto raida Lietuvoje
LIETUVOJE sporto šaknys slypi gilioje senovėje. Senovės lietuviams ypatingą reikšmę turėjo pratimai jojant žirgais: pirmo tūkstantmečio prieš Kristų Vidurio Lietuvos kapinynuose aptinkama rūpestingai kamanėlėmis ir žvangučiais padabintų žemaitukų veislės žirgų palaidojimų. Baltų teritorijoje dar 7-6 amžiuje prieš Kristų vikrumas, jėga, greitumas, ištvermė buvo labai reikalingos žmogui kovojant už būvį. Pirmykštėje bendruomenėje jauni žmonės buvo mokomi ir auklėjami šeimoje. Mokymas dažniausiai rėmėsi atidžių vyresniųjų veiksmų stebėjimu, kartojimu. Vėliau žmogus pastebėjo, kad taurą gelbsti jo milžiniška raumenų jėga, o elnią - gera klausa, orientavimasis, judesių lengvumas ir greitis. Žaidimai ir kiti fiziniai pratimai tapo fizinio lavinimo, t. p.
Šiuolaikinio sporto sampratos užuomazgos Lietuvoje pradėjo formuotis 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje. Teorinius pagrindus kūrė Lietuvos švietėjai, filosofai: S. Šalkauskis, A. Maceina, V. Sezemanas, kūno kultūros, sporto puoselėtojai: A. Jurgelionis, A. Vokietaitis, K. Dineika, V. Augustauskas. Sportas vertintas kaip stipri pasikeitusio, jau 20 a. pradžios požiūrio į žmogaus fizinį lavinimą išraiška. Buvo pastebėtas ryškiausias sporto bruožas - varžymasis. V. Augustauskas teigė: "Tik lenktyniavime gali būti sukoncentruota tiek pastangų, kad asmenybė parodytų savo galimybių ribą. Varžybinis sportas - vienas mėgstamiausių jaunimo dalykų. Niekas taip gausiai pasaulio jaunuomenės nesutelkia bendrauti, kaip šių dienų sportas." A. Maceina rašė: "<…> Sportininkas yra panašus į asketą, nes neleidžia savo kūnui elgtis taip, kaip jis norėtų, bet lenkia jį pagal savo dvasią, nulemtą sporto tikslo <…>."
Laisvę ir nepriklausomybę atsikovojusioje Lietuvoje sudominti ir į praktinę sportinę veiklą įtraukti Lietuvos jaunimą buvo nelengva: viską reikėjo pradėti tuščioje vietoje. Vienas iš Lietuvos sporto kūrėjų S. Garbačiauskas, 1919 grįžęs į Lietuvą iš Rusijos, stebėjosi: "Pats svarbiausias mano tikslas buvo rasti sporto aikštę ar salę, kur būtų įmanoma sueiti į ryšį su sportuojančiais. Per mėnesį išlandžiojau Kauną ir apylinkes, net ir didesnius kiemus, bet, mano didžiausiai nuostabai, nieko panašaus neradau <…>. Pasidarė liūdna ir nesuprantama, kodėl vaikai nežaidžia - visur lyg kokia tyruma." E. Kubiliūtė-Garbačiauskienė rašė: "Po darbo besidairant po Kauną ir jo apylinkes užtikau fortuose būrelius vaikų belaksiančių ir besipešančių. Pasiūliau jiems įvairių žaidimų."
Taip pat skaitykite: Sportas ir socialiniai įgūdžiai
Sporto mėgėjų entuziazmas, atsidavimas, kilnumas leido žengti pirmuosius žingsnius: steigti sporto organizacijas. Pirmasis sporto klubas 1885 įkurtas Mažojoje Lietuvoje, Klaipėdoje - irklavimo klubas Neptūnas. 1906 Vilniuje įkurtas klubas Sakalas (Sokół), kultivavęs gimnastiką, imtynes, fechtavimąsi, boksą, dviračių sportą, 1906 Kaune - gimnastikos klubas Sakalas, nuo 1912 kultivavęs ir irklavimą, 1907 Kaune įsteigta Atletikos sąjunga, kultivavusi imtynes. Lietuvai buvo svarbu mūsų šalies sporto organizacijų įstojimas į tarptautines organizacijas: 1923 Tarptautinės futbolo asociacijų federacijos (pranc. Fédération Internacionale de Football Association, FIFA) nariu tapo Lietuvos sporto lygos Futbolo komitetas, į tarptautines federacijas 1924 įstojo Lietuvos dviratininkų sąjunga, 1930 - Šachmatų sąjunga, 1936 - Krepšinio komitetas. Oficialiose tarptautinėse varžybose Lietuvos atletai debiutavo 1924 - VIII olimpinėse žaidynėse Paryžiuje: du dviratininkai (I. Anolikas ir J. Vilpišauskas) ir futbolo rinktinė. Pirmasis Lietuvos sportininkas, varžęsis pasaulio čempionate (1928), buvo čiuožėjas K. Bulota, greitojo čiuožimo daugiakovėje jis užėmė 21 vietą.
Netrukus pasiekta gerų rezultatų tarptautinėse varžybose. Šaudymo rinktinė (P. Giedrimas, K. Sruoga, A. Mažeika, V. Nakutis, A. Karčiauskas) 1937 Helsinkyje laimėjo pasaulio čempionato sidabro medalius; P. Giedrimas individualiosiose šaudymo iš standartinio pistoleto varžybose t. p. buvo apdovanotas sidabro medaliu. 1939 pasaulio šaudymo čempionate Liucernoje (Šveicarija) J. Miliauskas pelnė bronzos, Lietuvos rinktinė (J. Miliauskas, P. Giedrimas, A. Jelenskas, A. Mažeika, V. Nakutis) - sidabro medalius. Lietuvos vardas labiausiai nuskambėjo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei, padedamai Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių krepšininkų, laimėjus 1937 ir 1939 Europos čempionatus; Lietuvos moterų krepšinio rinktinė 1938 I Europos čempionate Romoje (Italija) pelnė sidabro medalį. Lietuvos stalo teniso rinktinė (Ch. Duškesas, V. Dzindziliauskas, E. Nikolskis, V. Populiariausiomis sporto šakomis tapo futbolas, lengvoji atletika (tarptautinio lygio lengvaatlečiai buvo A. Šimanas, A. Vietrinas, V. Bakūnas, V. Komaras, O. Šepaitienė ir kiti), tenisas, boksas (J.
1940 SSRS okupacija nutraukė natūralią Lietuvos sporto plėtotę. Buvo uždaryti sporto klubai, nutraukta sporto organizacijų veikla, nutraukti Lietuvos sportininkų ryšiai su tarptautinėmis sporto organizacijomis, sportininkai neteko galimybių savarankiškai dalyvauti tarptautinėse varžybose. Baigiantis II pasauliniui karui daug pajėgiausių sportininkų pasitraukė į Vakarus, dalis likusiųjų Lietuvoje buvo sovietų valdžios represuoti. Ilgainiui Lietuvos sportas atsigavo. Be anksčiau populiariausių sporto šakų (bokso, futbolo, krepšinio, lengvosios atletikos, slidinėjimo, šachmatų, žirgų sporto), prigijo ir išsiplėtojo naujos sporto šakos: rankinis, baidarių ir kanojų irklavimas, žolės riedulys, meninė gimnastika, šiuolaikinė penkiakovė, dziudo, badmintonas, sunkioji atletika, orientavimosi, šaudymo iš lanko sportas ir kitos. Buvo sparčiai plėtojamas masinis sportas.
Svarbų vaidmenį plėtojant sportą suvaidino organizacinė sportinė veikla. 1946 Kaune įsteigta pirmoji Lietuvoje vaikų ir jaunimo sporto mokykla. 1960 tokių (ir specializuotų plaukimo, lengvosios atletikos, krepšinio) sporto mokyklų buvo 24, jose treniravosi beveik 8 tūkstančiai vaikų, paauglių, jaunių. 1945 atidarytas Lietuvos valstybinis kūno kultūros institutas, jį 1948-2004 baigė 4984 kūno kultūros mokytojai, 2238 įvairių sporto šakų treneriai - aukštos kvalifikacijos specialistai, vėliau įnešę didelį įnašą į Lietuvos sporto plėtrą, didelio meistriškumo sportininkų rengimą. Įkurtos arba atkurtos (1940-1941 veikusios) sporto draugijos, kurios turėjo savo sporto bazes, trenerius, sporto mokyklas: Žalgirio (1944), Kolūkiečio (nuo 1956 Nemunas), Spartako, Dinamo, Darbo rezervų, Lokomotyvo.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 pakito sporto valdymas: vietoj Kūno kultūros ir sporto komiteto įkurtas Kūno kultūros ir sporto departamentas, 1991 - Lietuvos tautinis olimpinis komitetas sugrąžintas kaip visateisis narys į Tarptautinį olimpinį komitetą. 1991-1992 vietoj sporto draugijų imta steigti sporto klubus (liko tik Žalgirio ir Nemuno draugijos).
Taip pat skaitykite: Parkūras: sportas ir filosofija
Šiuolaikinės sporto tendencijos
21 a. sportas patiria reikšmingas transformacijas, kurias lemia technologinė pažanga, globalizacija, socialiniai pokyčiai ir nauji iššūkiai. Pagrindinės tendencijos sporte - elektroninio sporto augimas (kompiuteriniai žaidimai tampa vis populiaresni), dirbtinio intelekto ir duomenų analizės taikymas, tvarumas sporte, lyčių lygybės stiprinimas, didėjanti sveikos gyvensenos skatinimo svarba. Vyrauja nuotykių sportas, pvz., plaukimas plaustais, parasparniai.
Naujos sporto programos ir specializacijos
Laisvalaikio sporto programa - vienintelė tokia bakalauro studijų programa Lietuvoje, kurią baigę studentai įgyja sporto bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir pedagogo profesinę kvalifikaciją. Studijuodami šią studijų programą studentai gali pasirinkti laisvalaikio sporto, krepšinio, futbolo ar sportinių šokių specializaciją, kurios yra parengtos ir įgyvendinamos su Lietuvos bei užsienio šalių socialiniais partneriais.
Krepšinio specializacija: Suteiks įgūdžių, patirties ir kontaktų, padėsiančių įsidarbinti krepšinio treneriais, krepšinio veiklos analitikais ar sporto mokyklų darbuotojais. Specializacija yra parengta ir bus įgyvendinta bendradarbiaujant su Lietuvos krepšinio federacija (LKF) ir Tarptautiniu krepšinio universitetu (IBU). Studijos suteiks žinių apie naujausias krepšinio ugdymo technologijas.
Futbolo specializacija: Suteiks išskirtinių įgūdžių, reikalingų norint sėkmingai dirbti įvairiose futbolo srityse.
Sportinių šokių specializacija: Studentai plėtos tiek standartinių, tiek Lotynų Amerikos šokių gebėjimus.
Laisvalaikio sporto specializacija: Dalykai orientuoti į pajūrio areale specifinių fizinio aktyvumo veiklų plėtotę naudojant paplūdimio ir Baltijos jūros resursus.
Sportas ir nėštumas
Sportas yra svarbus ne tik bendrai sveikatai, bet ir planuojant nėštumą bei jo metu. Vis dėlto, būtina atskirti aukšto intensyvumo sportą nuo mankštos.
Mankštos prieš ir per nėštumą svarba
Nemaža dalis moterų supranta, kad jei pradėjo lauktis, reikia "nustoti veikti bet ką kas yra aktyvu ir lieka tik su vaikščiojimu". Tačiau bent kartą nėštumą patyrusios moterys pritars, kad nuo tiesiog sveikos moters būsenos kūdikio laukimas labai skiriasi. Tas pats taikoma ir prieš pastojant. Mintys ir psichologinė būsena, santykių ir šeimos padėtis, finansinė padėtis ir kiti kriterijai daro įtaką stresiniam lygiui. Tikslas, kad prieš pastojant ir besilaukiant streso lygis tūrėtų būti kuo mažesnis.
Mityba taip pat svarbi - vis ką dedate į savo burną formuoja jūsų hormoninę sistemą. Tai reiškias ir naujasis embrionas atvykęs pas jus į organizmą pirmiausia gaus maistines medžiagas tokias, kurias įprastai vartojate. Taip pat reikia žinoti kokius papildus gerti, kaip folio rugštį trys mėnesiai iki pastojimo.
Aktyvus judėjimas, sportas - mūsų kūnas funkcionalus atlikti tam tikrus procesus tik tada, kai jis yra tinkamai naudojamas. Jei moteris nutraukia sportą ir visai nesportuoja, o gyvenimo būdas yra pasyvus - organizmas švelniai tariant “rudija”. Pirmiausia sportas sportui nelygus. Daugelis pagalvoja, kad važiavimas su dviračiu gamtoje 15 minučių irgi yra sportas. Sportas visgi yra aukšto intensyvumo treniruotės, kurios skirtosi į kelias sritis: lengvoji / sunkioji atlekita, fitnesas, aukšto intensyvumo treniruotės HIIT, sunkių svorių kilnojimas. Taip šias veiklas iš aš siūlyčiau apriboti. Bet visa kita: joga, pilatesas, dviratis, plaukimas, bėgimas žemo arba vidutinio intensyvumo yra mankšta. Mūsų kūnams tokių mankštų reikia ir būtina turėti savo gyvenime kiekvieną dieną.
Taigi kalbant apie sportą prieš nėštumą - valio, darykite ir sportuokite kaip sportavote JEIGU tai darėte nuolatos. Prieš pastojant tikrai ne laikas pradėti mokytis stumti rutulį. Kalbant apie mankštas prieš nėštumą - valio, jei tai darai, nesustok ir pasidomėk nėštumo mankštomis. O jei nesimankštinai iki pat šios akimirkos, kada planuojate pastojimą - puikus metas pradėti nuo žemo intensyvumo ir stiprinti savo kūną!
Per devynis mėnesius nuo pastojimo iki gimdymo nėščiosios organizmas patiria didžiulius pokyčius. Tai pareikalauja daug fizinių jėgų ir dvasinės stiprybės. Ankstesnių kartų moterų nėštumas buvo tikrai natūraliau pernešamas, nes jos buvo fiziškai aktyvesnės, daugiau judėjo, atlikdavo buityje daug įvairaus fizinio darbo. Šiuolaikinei moteriai ūkio darbuose padeda įvairi technika, į darbą vykstama transportu, todėl reikia paieškoti laiko tinkamam fiziniam aktyvumui. Tinka viskas, kas patinka, svarbu reguliariai keletą kartų per savaitę mankštintis, šokti, plaukioti, vaikščioti, bėgioti, lankyti mėgstamus užsiėmimus sporto klube ar aktyviai poilsiauti gamtoje.
Rekomenduojami pratimai nėštumo metu
- Dubens dugno pratimai (kėgelis): Gero tonuso dubens dugno raumenys sumažina persileidimo tikimybę nėštumo pradžioje. Nėštumo metu reikia mokytis pilnai suprasti kaip veikia dubens dugnas, jį ne tik įtempinėti bet ir atpalaiduoti. Taip mokytis ruošiantis gimdymui.
- Diafragminis kvėpavimas: Diafragmos raumuo atsakingas už daugelį funkcijų mūsų centrinėje kūno ašyje: kvėpavimas, laikysena, balansas, judesiai ir motorika.
- Nugaros ir pilvo preso pratimai: Šis natūralus „raumeninis korsetas“ padės stuburui, kuris su kiekvienu sekančiu laukimosi mėnesiu patiria vis didesnį krūvį. Priekinės pilvo sienelės oda tempsis tolygiau, jei pilvo raumenys bus tinkamo tonuso ir prilaikys gimdą su augančiu joje mažyliu.
- Dubens lankstumas ir stiprinimas: Paslankesni klubų sąnariai, lankstus stuburas padės lengviau atsiverti gimdymo takams, kai artės mažylio gimimas.
- Meditacija: Raskite laiko pabūti su savimi. Mokytės jausti savo kūną, kada jis įsitempęs, kada atsipalaidavęs.
- Miofascialinis atpalaidavimas: Masažas kaip procedūra arba treniruotės su volu.
Sporto sociologija
Kalbė… spòrto sociològija, sociologijos šaka, nagrinėjanti sporto, kaip socialinio reiškinio, struktūrą, funkcijas, raidą ir ryšius su visuomenės politiniu, ekonominiu, socialiniu, dvasiniu gyvenimu. Tyrinėja sporto atsiradimą, funkcionavimo visuomenėje dėsningumus (daugiausia nustatant sporto socialinį vaidmenį), socializacijos procesus, ryšius su kitomis socialinėmis institucijomis. Teoriniu ir metodologiniu požiūriu sporto sociologija susijusi su sporto ir fizinio ugdymo (kūno kultūra) istorija, sporto psichologija ir kitomis mokslo šakomis. Sporto sociologijoje taikomos prancūzų sociologo É. Durkheimo, vokiečių sociologų M. Weberio, K. Marxo sociologijos klasikinės teorijos, taip pat olandų kultūros filosofo J. Huizingos, Jungtinių Amerikos Valstijų sociologo G. H. Meado, Šveicarijos psichologo J. Piaget, austrų psichologo S. Freudo kultūrinių psichologinių reiškinių (pavyzdžiui, žaidimas, laisvalaikis, varžymasis, agresija) tyrimai. Tarptautinė sporto sociologijos asociacija (įkurta 1965) prie sporto sociologijos tyrimų svarbiausių krypčių priskyrė sporto atsiradimo, raidos, vaidmens ir reikšmės įvairiose visuomenėse, socializacijos į sportą ir per sportą procesų kritinę analizę. Sporto sociologijos tyrimų kryptį kartais formuoja valstybinių ar privačių organizacijų užsakymai, siekis spręsti tam tikras socialines problemas, pavyzdžiui, nagrinėjama sportu reiškiamas nacionalinis tapatumas, sportas, kaip savanoriška, sveikatinimo veikla, žalingų priklausomybių ir nepilnamečių delinkventinio elgesio prevencija, socialinės atskirties mažinimas, sporto renginių socioekonominė nauda. Kaip šiuolaikinis socialinis reiškinys sportas pradėjo formuotis 18-19 a. Didžiojoje Britanijoje, bet sociologija jį ėmė tirti tik 20 a. pradžioje. Sporto sociologijos terminą 1921 pirmą kartą pavartojo vokiečių rašytojas, sociologas H. Risse veikale Sporto sociologija (Soziologie des Sports). Sporto socialinių problemų sisteminiai tyrimai pradėti plėtoti po II pasaulinio karo. 21 a. LIETUVOJE 1999-2011 Lietuvos kūno kultūros akademijoje (nuo 2012 Lietuvos sporto universitetas) veikė Kūno kultūros ir sporto socialinių problemų tyrimų laboratorija.
Pedagogo asmenybė ir sportas
Pedagogo asmenybės įtaka auklėtiniams - visada ir visur buvo aktuali. Tiek pedagogikos klasikai, tiek įvairių epochų švietėjai pripažino, kad pedagogo nepakeis nei programos, nei vadovėliai, nei mokymo priemonės ar tobuliausia technika. Ugdymo procese pedagogas savo asmenybės jėga, gyvenimo būdu, bendravimo kultūra nusipelno auklėtinių palankumą ir daro jiems didelę įtaką. Kai ugdyme orientuojamasi į prigimtinių žmonių galių, individualybės puoselėjimą, auklėtinių saviraišką, ypatingi reikalavimai kyla pedagogo asmenybei, bei jo pedagoginiams gebėjimams, talentui - žodžiu, asmeniniam pavyzdžiui. Pavyzdys - veiksminga ugdymo priemonė. Psichologinis jo pamatas yra tas faktas, kad žmonių pasąmonė turi ypatybę lyginti save su kitai, perimti kitų mąstymo būdą, elgseną kalbėseną. Pedagogikoje ypač svarbus veidrodžio dėsnis - auklėtinis, stebėdamas pedagogą, stengiasi kopijuoti jo elgseną, būti panašus į jį. Pedagogo padėtis ugdyme yra prioritetinė, ir tai jam kelia didžiulius reikalavimus. Būtent: pedagogas pats privalo būti brandi asmenybė, nes tik brandi asmenybė laiduoja tvirtą ugdymo proceso sampratą. Daugelis pedagogikos teoretikų pabrėžia pedagogo asmenybės reikšmę ugdymo procese, aiškindami ją kaip vieną svarbiausių ugdymo veiksnių. Paprastai pedagogo asmenybė neturi individualių bruožų, nedarančių įtakos ugdytinio asmenybės formavimui, nes ugdymo procese svarbu ne tiek tai, ką pedagogas skelbia, bet tai, kos jis pats yra. Iš visų žmogaus savybių gebėjimas bendrauti yra pats svarbiausias. Bendravimas - viena iš pagrindinių žmogaus vertybių, Tai, ką žmogus laiko svarbiausiu ir labiausiai vertina. Be bendravimo neįmanomas joks profesinis pasirengimas ir tobulėjimas, negalima jokia kuriamoji veikla, joks ugdomasis darbas. Bendravimas apibrėžiamas kaip žmonių tarpusavio sąveika, kurios metu keičiamasi informacija, sukuriamas atitinkamas emocinis tonas ir daroma vienokia ar kitokia įtaka. Trenerio ir jo auklėtinių santykiai sporto treniruotės vyksme labai priklauso nuo veiklos sėkmės. Tas treneris, kuris nekreipia dėmesio į tarpusavio santykius, dažnai konfliktuoja, nenori ar nemoka suprasti savo auklėtinių, gerų darbo rezultatų pasiekti negali. Daugelis mano jog bendrauti yra labai paprasta. Tačiau ne kiekvienas bendravimas, ne visi tarpusavio santykiai praturtina abi bendraujančias šalis. Žmonės praturtina tik aukšta pedagogine morale paremtas bendravimas.
tags: #sportas #kaip #socialinis #reiskinys