Įvadas
Sportas Lietuvoje turi gilias tradicijas ir turtingą istoriją, kurią formavo įvairūs politiniai ir socialiniai įvykiai. Nuo pirmųjų sporto organizacijų kūrimosi XX a. pradžioje iki nepriklausomybės atkūrimo ir sėkmingo dalyvavimo tarptautinėse varžybose, Lietuvos sportas nuėjo ilgą ir vingiuotą kelią. Šiame straipsnyje apžvelgsime svarbiausius Lietuvos sporto istorijos etapus, atskleisdami, kaip sportas padėjo palaikyti tautinę savimonę ir garsinti Lietuvos vardą pasaulyje.
Motosportas Lietuvoje: nuo ištakų iki šiandienos
Motociklizmas Lietuvoje pradėjo vystytis XX a. pradžioje. Pirmosios žinios apie Lietuvoje vykusias lenktynes yra iš 1925 m. rugsėjo 27 d., kai varžybos vyko Klaipėdos krašte. Didžiojoje Lietuvoje pirmosios atskiro starto motociklininkų lenktynės, 1 km distancija, įvyko 1927 m. spalio 16 d. Kaune. Atskirose klasėse nugalėjo A. Renčinauskas, P. Kazėnas, K. Jurevičius ir B. Malkevičius.
1928 m. laikinojoje sostinėje Kaune susikūrė Lietuvos motociklininkų klubas (LMK), o 1934 m. jis buvo priimtas į Tarptautinę motociklininkų klubų asociaciją (FICM), vėliau tapusia Tarptautine motociklų sporto federacija (FIM). Įkūrus LMK, pradėjo kurtis motociklininkų klubai Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje. 1931 m., 1932 m., 1937 m. ir 1938 m. surengtos daugiadienės lenktynės „Aplink Lietuvą”. Tuo laikotarpiu Lietuvos motociklininkai dalyvavo neaukšto rango tarptautinėse varžybose.
Sovietams okupavus Lietuvą, visos tarpukariu veikusios organizacijos buvo uždarytos, įskaitant ir LMK. 1945 m. surengtas pirmasis pokario čempionatas, pradėtos vykdyti ne tik lenktynės plentu, bet ir kroso varžybos. 1946 m. Lietuvos motociklininkai pirmą kartą dalyvavo SSRS čempionate ir iškovojo du bronzos medalius. Tais pačiais metais įvyko ir pirmosios Pabaltijo kroso varžybos. 1950 m. po ilgos pertraukos surengtos lenktynės „Aplink Lietuvą”.
1957 m. Lietuvos motociklininkai po ilgesnės pertraukos vėl iškovojo SSRS čempionato medalius - V. Aksionaitis tapo kroso čempionu, o B. Karalkevičius laimėjo sidabro medalį. 1960 m. Kačerginėje (prie Kauno) įrengta pirmoji žiedinė lenktynių trasa, o 1964 m. šioje trasoje pirmą kartą vyko SSRS motociklų žiedinių plento lenktynių čempionatas.
Taip pat skaitykite: Sportas ir socialiniai įgūdžiai
Žiedinių plento lenktynių meistrai, vadovaujami A. Paurio, V. Pimonovo, R. Petkevičiaus, pasiekė gražių laimėjimų. SSRS čempionais yra tapę R. Paurys, V. Preikšas, K. Savickas - daugkartinis SSRS čempionas ir prizininkas bei pirmasis šios rūšies motociklų sporto SSRS čempionas. Daugiausia Lietuvos motociklų sporto pergalių pasiekė panevėžietis E. Ramonas. Jis pirmasis tarptautinės klasės sporto meistras, devyniskart SSRS daugiadienių motociklų lenktynių čempionas, Motociklų olimpiados aukso medalininkas, SSRS rinktinės narys. Kaunietė A. Račkauskaitė 1965 m. pirmoji iš moterų iškovojo daugiadienių motociklų lenktynių SSRS čempionės aukso medalį, po metų - bronzos.
1986 m. Lietuvos trialo atstovai pirmą kartą dalyvavo SSRS čempionatuose ir Pabaltijo Taurės varžybose, 1987 m. vyko pirmosios trialo varžybos Lietuvoje. 1989-ieji - paskutiniai Lietuvos motociklininkų dalyvavimo SSRS čempionatuose metai. Šiuo laikotarpiu labai populiarus Lietuvoje buvo motociklų sportas. Kasmet per Lietuvą nuvilnydavo motokroso turai, vyko Lietuvos motokroso čempionatai, Baltijos šalių motokroso pirmenybės.
1992 m. Lietuvos motociklų sporto federacija buvo priimta į Tarptautinę motociklų sporto federaciją (FIM). Jai pavyko užmegzti glaudžius sportinius ryšius su Lenkijos moto sąjunga, su Prancūzijos, Italijos, Izraelio motociklų sporto federacijomis. 1993 m. Lietuvos motociklininkų rinktinė debiutavo Pasaulio Tautų komandinėse varžybose ir užėmė 26-ąją vietą. Nuo 1997 m. Lietuvos motociklininkai dalyvavo Pasaulio, Europos čempionatuose. 2003 m. A. Gelažninkas Europos jaunių (125J klasė) motociklų kroso čempionate iškovojo III vietą.
Nuo 2003 m. pradėta rengti Lietuvos motorolerių bei motociklų akrobatikos čempionatus. Nuo 2007 m. pradėtos rengti Enduro kroso varžybos, o nuo 2008 m. Enduro, supermoto čempionatai. 2009 m. atnaujintas motorolerių čempionatas. 2011 m. A. Jasikonis Europos jaunių (85 klasė) motociklų kroso čempionate iškovojo III vietą.
Šiuo metu Lietuvoje populiariausios motosporto rūšys yra motociklų krosas, cross country, enduro, hard enduro, supermoto, plento žiedinės lenktynės, motobolas, motodragas ir kt.
Taip pat skaitykite: Parkūras: sportas ir filosofija
Motosporto rūšys ir jų ypatybės
Motociklų sportas - techninė sporto šaka, apimanti įvairias motosporto rūšis:
- Plento žiedinės lenktynės: Grand prix, Superbike, Supersport, Superstock, Motociklai su priekabomis, Endurance, Plento Rally.
- Motociklų krosas: Motociklų krosas, Motociklai su priekabomis, Keturračiai motociklai, Superkrosas, Supermoto, Sniego krosas.
- Enduro
- Trialas
- Treko lenktynės: Treko lenktynės (Speedway), Treko lenktynės ant ledo, Motociklų su priekaba treko lenktynės, Treko lenktynės ant žolės.
- Cross-Country rally
- Laisvasis stilius (free style)
Motociklų kroso varžybos vyksta natūralioje gamtinėje trasoje su tokiais elementais ir kliūtimis kaip pakilimai ar nusileidimai, ilgi tramplynai, bangos ir netikėti posūkiai. Motociklų klasės yra skirstomos pagal variklio galingumą ir sportininko amžių bei meistriškumo lygį. Varžomasi solo motociklais, motociklais su priekaba ir keturračiais ATV motociklais.
Supermoto - motociklų kroso ir plento žiedinių lenktynių „mišinys”, kuris atsirado 1970-aisiais metais JAV. Supermoto trasą sudaro 70% asfalto ir 30% natūralios ar dirbtinos žemės atkarpos, kartu su tramplynais ir kitais nesudėtingais motokroso trasos elementais. Lenktyniaujama su specialiais supermoto lenktynėms skirtais motociklais.
Enduro - tai motociklų sporto šaka, kupina neįtikėčiausių kliūčių ir sunkumų. Motociklininkui tai yra ištvermės ir gebėjimo susikaupti išbandymas, kadangi vienas važiavimas trunka apytiksliai nuo 6 iki 9 valandų. Enduro trasą sudaro labai įvairus reljefas - miškai, kalnai, upės, brastos, pelkės, smėlynai, o be naturalių kliūčių yra paįvairintos ir dirbtinėmis kliūtimis - rąstai, padangos, akmenys ir pan. Varžybos vyksta dvi dienas, sportininkai turi įveikti po 2-3 ratus, kurių ilgis gali būti nuo 50 iki 80 km. Enduro varžybose lenktyninkai turi nustatytą laiko limitą paruoštame grafike. Čia egzistuoja laiko matavimo zonos ir specialūs bandymai. Šiai dienai Lietuvoje yra populiaresnės paprastesnio ir trumpesnio formato enduro varžybos pavadinimu Cross Country. Tai enduro kroso varžybos, kuriose dalyviai turi įveikti kuo daugiau ratų minimum 6 kilometrų trasą per 1-2 valandas, priklausomai nuo klasės. Trasa - gamtinė, įvairaus reljefo su natūraliomis arba dirbtinomis kliūtimis.
Plento žiedinės lenktynės - pačios prestižiškiausios moto varžybos Pasaulyje. Plento žiedinių lenktynių sportininkai varžosi asfaltu padengtoje žiedinėje trasoje arba specialiai užtvertomis miesto gatvėmis. Lietuvoje, dėl sporto bazių trūkumo ir finansavimo, žiedinėse lenktynėse dalyvauja apie 30 sportininkų. Žinoma vienintelė žiedinė trasa Kačerginėje į plento žiedines lenktynes visuomet pritraukia nemažą būrį žiūrovų.
Taip pat skaitykite: Danties pašalinimas ir sportas
Skirtingai nuo daugumos kitų motociklo sporto rūšių, moto trialo varžybose nelenktyniaujama. Tai yra balanso, įgūdžių ir koncentracijos sportas. Startuodami po vieną, važiuodami per įvairiausias kliūtis - riedulius, rąstus ar akmenis, sportininkai stengiasi išlaikyti pusiausvyrą. Tai įspūdinga ir kartais atrodo pavojinga sporto šaka, tačiau moto trialas yra labai saugus sportas, nes nekyla incidentų dėl greičio ar konkurentų tarpusavio kovos. Žiemos metu varžybos vykdomos salėse (INDOOR TRIAL), o vasaros metu - lauke (OUTDOOR TRIAL). Sportininkams reikia įveikti trąsoje esančias kliūtis per 1,5 min., neprisiliečiant prie nieko, išskyrus patį motociklą. Taip pat dalyviai turi tilpti į laiko normą, per kurią turi įveikti tris ratus su juose esančiais 9, skirtingo sudėtingumo sektoriais. Laimi dalyvis padaręs mažiausiai klaidų. Moto trialui naudojami labai lengvi (~70kg), žema sėdyne motociklai.
Motorolerių lenktynėse lenktyniaujama motoroleriais, kurių kubatūra nuo 49cc iki 125 cc. Lenktynininkai varžosi specialiose asfaltu dengtose trasose.
Kūno kultūros ir sporto raida tarpukario Lietuvoje
Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje sportinė veikla pradėta organizuoti iš Rusijos, Latvijos, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) grįžusių ir vietinių lietuvių - S. Garbačiausko, E. Kubiliūnaitės‑Garbačiauskienės, P. Olekos, K. Dineikos, Prano Šližio, J. J. Bulotos, S. Dariaus, J. Ereto ir kitų iniciatyva bei pastangomis. Pradėta steigti sporto organizacijas (sąjungas, klubus). 1919 Kaune įkurta pirmoji nepriklausomos Lietuvos sporto organizacija - Lietuvos sporto sąjunga (LSS; pirmininkas Pranas Šližys). 1920 įkurta Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS), kuri kultivavo beveik visas to meto populiarias sporto šakas (pirmininkas S. Garbačiauskas). 1922 Kaune įsteigta Lietuvos sporto lyga (LSL) - aukščiausioji sporto institucija, kuri vadovavo visam sporto sąjūdžiui ir tvarkė jo veiklą, atstovavo Lietuvai tarptautiniu lygiu.
Kūrėsi ir kitos sporto organizacijos: 1922 - Lietuvos gimnastikos ir sporto federacija (LGSF), 1923 - Lietuvos dviratininkų sąjunga (LDS), 1923 - Lietuvos futbolo lyga (LFL), 1924 - Kauno teniso klubas (KTK), 1926 - Klaipėdos įgulos ir krašto sporto sąjunga (KSS), 1930 - Akademinis sporto klubas (ASK), 1931 - Jaunalietuvių sporto organizacija (JSO).
1922 pasirodė pirmasis Lietuvoje sporto žurnalas "Lietuvos sportas" (redaktorė E. Kubiliūnaitė‑Garbačiauskienė). 1932 įsteigta valstybinė institucija - Kūno kultūros rūmai, kurių vadovai buvo A. Jurgelionis (1932-34), V. Augustauskas (1934-40), Vincas Petronis (1940), Andrius Keturakis (1941), A. Vokietaitis (1941-43), V. Bakūnas (1943), M. Zaroskis (1943-44). Kūno kultūros rūmų iniciatyva ir pastangomis buvo susistemintas vadovavimas kūno kultūrai ir sportui. 1934-38 veikė Aukštieji kūno kultūros kursai - aukštosios mokyklos statusą turėjusi dvimetė mokykla, kuri rengė aukštesniųjų ir vidurinių mokyklų kūno kultūros mokytojus.
Buvo statomos sporto bazės: Kūno kultūros rūmai Kaune (1934), Klaipėdoje (1938), Kauno stadionas (1936), gimnazijų sporto salės, pirmasis statinys Europoje krepšinio varžyboms - Kauno sporto halė (1939). 1935 įsteigtos 7 sporto apygardos: Kauno, Panevėžio, Marijampolės, Telšių, Ukmergės, Šiaulių, Klaipėdos. 1936 įsteigtas 4 laipsnių Valstybinis kūno kultūros ženklas.
20 a. 3 dešimtmečio pradžioje buvo populiarinamos sporto šakos, kurios Vakarų Europos šalyse kultivuotos jau kelis dešimtmečius. Pradėti rengti įvairių sporto šakų Lietuvos čempionatai: 1921 - lengvosios atletikos, 1922 - futbolo, moterų krepšinio, dviračių sporto, 1924 - vyrų krepšinio, 1925 - bokso, šaudymo, 1927 - stalo teniso, 1929 - teniso, 1931 - plaukimo; nuo 1935 - gimnazijų žaidynės. 1937 įkurtas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK), kuris organizavo olimpinį sąjūdį Lietuvoje, rengė sportininkus ir komandas olimpinėms žaidynėms, atstovavo Lietuvai Tarptautiniame olimpiniame sąjūdyje. Pirmasis LTOK pirmininkas buvo V. Augustauskas. 1938 LTOK pagal olimpinių žaidynių tradicijas surengė Lietuvos tautinę olimpiadą, kurioje dalyvavo daugiau kaip 2000 Lietuvoje, Brazilijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV, Latvijoje gyvenančių lietuvių sportininkų, 17 sporto šakų atstovų.
Tarptautiniai ryšiai ir varžybos
Vienas Lietuvos sporto prioritetų buvo tarptautiniai ryšiai ir tarptautinės varžybos. Pirmoji Lietuvos sporto organizacija, tapusi tarptautinės federacijos nare, buvo Lietuvos futbolo lyga, 1923 priimta į FIFA (Tarptautinę futbolo asociacijų federaciją). 1924 į Tarptautinę federaciją priimta Lietuvos dviratininkų sąjunga, 1928 - Lengvosios atletikos komitetas, 1935 - Šaudymo sąjunga, 1936 - Krepšinio komitetas.
Pirmosios tarptautinių klubų rungtynės įvyko 1922, LFLS žaidė su Rygos YMCA futbolo klubu, lietuviai pralaimėjo 0:4. Pirmąsias tarpvalstybines rungtynes Lietuvos futbolo rinktinė 1923 žaidė su Estija (0:5), 1924 pirmąją pergalę tarpvalstybinėse rungtynėse pasiekė Lietuvos futbolo rinktinė, 2:1 nugalėjusi Estiją. 1925 pirmąsias tarpvalstybines rungtynes Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė žaidė su Latvija ir pralaimėjo 20:41, 1938 moterų rinktinė - su Estija ir nugalėjo 15:7. Pirmasis tarpvalstybinis boksininkų mačas Lietuva-Latvija surengtas 1926 Kaune.
Olimpinėse žaidynėse Lietuvos sportininkai debiutavo 1924. Lietuvos futbolo rinktinė Paryžiuje žaidė su Šveicarija ir pralaimėjo 0:9. Pirmasis Lietuvos sportininkas, dalyvavęs pasaulio čempionate 1928 Davose (Šveicarija), - greitojo čiuožimo atstovas K. Bulota. Pasaulio stalo teniso čempionate Lietuvos vyrų rinktinė (A. Amonas, I. Lipšicas ir Chonė Šimensas) pirmą kartą žaidė 1929 Budapešte, užėmė 10 vietą tarp 10 dalyvavusių rinktinių. 1939 Lietuvos stalo teniso rinktinė (Chaimas Duškesas, V. Dzindziliauskas, Eugenijus Nikolskis, V. M. Variakojis) buvo ketvirta tarp 11 šalių. Pasaulio šachmatų olimpiadoje Lietuvos vyrų rinktinė debiutavo 1930 ir užėmė 14 vietą tarp 18 dalyvavusių šalių.
Pirmuosius pasaulio čempionato medalius Lietuvai 1937 Helsinkyje laimėjo šaudymo meistrai. Šaudant olimpiniais pistoletais greitašauda į siluetus iš 25 m nuotolio Pranas Giedrimas individualiose ir Lietuvos rinktinė (Pranas Giedrimas, Kazys Sruoga, Antanas Mažeika, Vladas Nakutis, Antanas Karčiauskas) komandinėse varžybose buvo apdovanoti sidabro medaliais. 1939 Liucernoje (Šveicarija) Jonas Miliauskas laimėjo bronzos medalį, Lietuvos rinktinė (Jonas Miliauskas, Pranas Giedrimas, Antanas Jelenskas, Antanas Mažeika, Vladas Nakutis) - sidabro medalius.
1938 I Europos moterų krepšinio čempionate Romoje sidabro medalius laimėjo Lietuvos moterų rinktinė: Stefanija Astrauskaitė, Bronė Didžiulytė, Juzė Jazbutienė, Paulina Kalvaitienė, Tatjana Karumnaitė, Juzefa Makūnaitė, Stasė Markevičienė, Genovaitė Miuleraitė, Aldona Vailokaitytė, Eleonora Vaškelytė; treneris F. Kriaučiūnas.
Sportas sovietmečiu: tarp ideologijos ir pasiekimų
1940 SSRS okupavus Lietuvą, tautinės sporto organizacijos buvo uždarytos arba tapo SSRS sporto organizacijų filialais. Daugelis sportininkų ir sporto organizatorių (P. Žižmaras, K. Bulota, V. Dovydaitis ir J. Dovydaitis, V. Augustauskas, J. Vabalas, E. Vaškelytė) buvo ištremti. Per Vokietijos okupaciją (1941-44) atsikūrė nepriklausomybės metais veikę sporto klubai ir organizacijos. Okupantų valdžia nenuolankius sportininkus ir sporto organizatorius (L. Puskunigį, V. Bakūną, A. Vokietaitį, V. Tumėną) suėmė ir išvežė į Vokietiją.
1940-41 ir nuo 1944 kūno kultūros ir sporto sistema buvo pertvarkoma SSRS pavyzdžiu: valstybinę instituciją - Kūno kultūros rūmus - pakeitė Fizinės kultūros ir sporto komitetas prie LSSR liaudies komisarų tarybos (1941 01-06), Kūno kultūros ir sporto komitetas prie LSSR komisarų tarybos (1944-46), Kūno kultūros ir sporto komitetas prie LSSR Ministrų tarybos (1946-1986), LSSR valstybinis kūno kultūros ir sporto komitetas (1986-90).
Nuo 1945 aukštosiose mokyklose, įmonėse, gamyklose, kolūkiuose, vidurinėse mokyklose pradėti steigti sporto kolektyvai, nemažai jų vėliau tapo kūno kultūros plėtros, sportininkų ir komandų rengimo centrais. Tai: Vilniaus Statyba, Šviesa, Mokslas, Kibirkštis, Kauno Pluoštas, Banga, Atletas, Pilėnai, Politechnika, Jonavos Azotas, Elektrėnų Energija ir kiti. Mokyklinės kūno kultūros programos rengtos remiantis BPDG (Būk pasirengęs darbui ir gynybai) ir PDG (Pasirengęs darbui ir gynybai) kompleksų reikalavimais. Mokyklinės ir sportininkų rengimo programos buvo bendros visoje SSRS, bet Lietuvoje jos turėjo savitumų, rėmėsi mokslininkų ir pedagogų rekomendacijomis.
1945 įkurtas Lietuvos valstybinis kūno kultūros institutas (1999-2012 Kūno kultūros akademija, nuo 2012 Lietuvos sporto universitetas), nuo 1954 rengiami kūno kultūros specialistai Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje (iki 1992 Vilniaus pedagoginis institutas, 1992-2011 Vilniaus pedagoginis universitetas, 2011-18 Lietuvos edukologijos universitetas), nuo 1949 Lietuvos aukštosiose mokyklose buvo steigiamos kūno kultūros katedros.
Po karo SSRS pasisavinus Lietuvos sporto organizacijų tarptautines teises į olimpines žaidynes, į pasaulio ir Europos čempionatus Lietuvos sportininkai galėjo išvykti tik patekę į SSRS rinktinę. 1947 krepšininkai S. Butautas, K. Petkevičius, J. Lagunavičius ir V. Kulakauskas tapo Europos čempionais. 1952 pirmuosius olimpinius (sidabro) medalius į Lietuvą parvežė S. Butautas, K. Petkevičius ir J. Lagunavičius. Boksininkas A. Šocikas pasiekė pergalių SSRS (1950-54, 1956) ir Europos (1953, 1955) čempionatuose. Pirmąja Lietuvos sportininke pasaulio čempione 1956 tapo tinklininkė Liudmila Meščeriakova, olimpiniu čempionu 1968 - boksininkas D. Pozniakas. 1959-90 Lietuvos sportininkai laimėjo 57 pasaulio čempionatų aukso medalius. Pirmoji Lietuvos pasaulio rekordininkė B. Kalėdienė (Zalagaitytė) 1958 numetė ietį 57 m 49 cm, pirmoji pasaulio moteris, nušokusi į tolį daugiau kaip 7 m - V. Bardauskienė (Praha, 1978; 7,09 m).
Didelių pergalių tarptautinėse varžybose pasiekė Lietuvos komandos. 1963, 1965, 1967 Europos čempionėmis tapo Vilniaus Žalgirio aštuonvietės irkluotojos. 4 kartus (1951, 1985, 1986, 1987) SSRS čempionais tapo Kauno Žalgirio krepšininkai. 1986 Žalgiris laimėjo aukščiausią pasaulio klubinių komandų varžybų apdovanojimą - tarpžemyninę Jones taurę.
Sportininkus rengė sporto mokyklos, sporto kolektyvai, kurių geriausiems buvo suteiktas sporto klubų statusas. 1968 Lietuvoje buvo 140 įvairių sporto mokyklų, iš jų 3 aukštojo sportinio meistriškumo, 43 olimpinio rezervo specializuotos vaikų ir jaunių, 93 vaikų ir jaunių, Panevėžio internatinė, Vilniaus respublikinė internatinė sporto mokyklos. Jose veikė 5785 grupės, mokėsi 87 392 jaunieji sportininkai.
Reguliariai vyko sporto šakų vaikų, jaunučių, jaunių, jaunimo, suaugusiųjų čempionatai, taurių (Sporto, Tiesos, Lietuvos radijo ir televizijos ir kitų) varžybos, Drąsūs, stiprūs, vikrūs (moksleivių), Odinio kamuolio (futbolo), Auksinio ritulio (ledo ritulio), mažojo krepšinio, vaikų dviračių varžybos. Buvo populiarios kompleksinės varžybos: moksleivių, studentų, suaugusiųjų žiemos ir vasaros spartakiados. Paplito naujos sporto šakos: meninė gimnastika (1950), rankinis (nuo 1954), regbis (1961), mažasis krepšinis (1967), žolės riedulys (1970).