Sportas - neatsiejama daugelio žmonių gyvenimo dalis nuo seniausių laikų. Tai ne tik aktyvi veikla, bet ir galimybė atsipalaiduoti, patirti džiaugsmą stebint varžybas. Šiame straipsnyje panagrinėsime sporto aikštelių raidą senovės Graikijoje, pradedant nuo pačių ištakų ir baigiant jų įtaka šiuolaikiniams stadionams.
Sporto šakų ištakos
Nors straipsnyje daugiausiai dėmesio skiriama sporto aikštelėms, verta trumpai apžvelgti ir populiariausių sporto šakų atsiradimą:
- Tenisas: Manoma, kad tenisas buvo žaidžiamas jau Senovės Egipte, Graikijoje, Romoje ir Prancūzijoje. Žaidėjai rankomis mušinėdavo medinį kamuolį per virvę, ištemptą aikštelėje. Servuodami kamuolį vienuoliai sakydavo "tenez", kas iš prancūzų kalbos reiškia "priimti" (kamuolį).
- Krepšinis: Šią sporto šaką sugalvojo kanadietis James Naismith. Jis sukūrė "krepšio žaidimą", kurio metu du persikų krepšiai buvo pastatomi skirtingose aikštelės pusėse, o futbolo kamuolys buvo naudojamas mėtymui.
- Futbolas: Futbolo atsiradimas formavosi ilgus metus, įtakojamas įvairių kultūrų. Senovės Egipte žmonės spardydavo kamuolį ratu per vaisingumo šventę. Kinijoje buvo žaidžiamas "cuju" žaidimas, kurio tikslas - įspirti plunksnomis prikištą odinį kamuolį į vartus, pažymėtus audiniais. Senovės Romoje net 54 žaidėjai, pasiskirstę į dvi komandas, bandė įspirti kamuolį vieni kitiems į vartus.
Olimpinės žaidynės ir stadionų atsiradimas
Olimpinės žaidynės, rengiamos galingiausio Olimpo dievo Dzeuso garbei nuo 776 m. pr. Kr. iki 394 m. po Kr., paskatino graikus statyti stadionus. Žaidynėms rengti graikai pirmieji žmonijos istorijoje pradėjo statyti stadionus. Iš pradžių sporto arenos buvo statomos pailgos formos. Kai kurie antikos stadionai buvo pasagos formos. Pirmieji žiūrovai neturėjo specialiai jiems skirtų vietų ir būriuodavosi stadiono kraštuose arba ant kalvų. Pirmieji stadionai buvo skirti tik bėgikams, juose buvo sužymėti lygiagretūs bėgimo takai. Ilgainiui keitėsi stadionų forma, architektūra ir jų paskirtis. Šiuolaikinių stadionų prototipu tapo senovės graikų stadionai Olimpijoje, Atėnuose, Delfuose ir kitose vietovėse. Pavadinimas ,,stadionas“ kilęs iš senovės graikų žodžio ,,stadijas“.
Stadionų architektūra ir paskirtis senovės Graikijoje
Marmurinis Olimpijos stadionas - seniausia sporto arena, kurioje vyko olimpinės žaidynės. Jis pastatytas IV a. pr. Kr. architekto Leonido. Tuo metu Olimpija buvo svarbus senovės Graikijos miestas. Čia VII-IV a. pr. Kr. buvo pastatyti svarbiausi architektūriniai miesto paminklai, puikios šventovės ir olimpinis stadionas. Senovės Olimpijoje atsirado įvairios paskirties pastatų, skirtų atletų treniruotėms ir varžyboms. Vienas jų - palestra. Tai 66×66 m dydžio pastatas, kuriame buvo patalpos fiziniams pratimams atlikti, imtynėms, kamuolio žaidimams, atletų dvikovoms ir buities poreikiams. Kitas pastatas vadinosi gimnazionas ir buvo skirtas palestrą baigusiems diduomenės jaunuoliams, kurie, be žaidimų, gimnastikos ir atletikos, dar buvo mokomi politikos, filosofijos, literatūros. Šalia jo stovėjo namai, kuriuose gyveno atletai. Olimpinis stadionas buvo perstatytas kelis kartus. Bet tada, kai buvo pasiekęs patį gražumą, jame galėjo sutilpti apie 50 tūkst. žiūrovų.
Fizinės kultūros ir atletinių žaidimų senovės Graikijoje plėtrai didelės įtakos turėjo stadionas Atėnuose. Jį pastatė 330 m. prieš mūsų erą. 1896 m. senasis Atėnų stadionas buvo perstatytas. Jo laiptai ir tribūnos buvo padengtos marmuru. Jau senovės Graikijoje stadionuose buvo įrengiamos tribūnos ne tik paprastiems žiūrovams, bet ir garbingiems svečiams.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Geležinius Žmones ir Ko
Romėnų įtaka stadionų architektūrai
Kitaip nei senovės graikai, kurie pirmuosius stadionus statė už miesto ribų, romiečiai stadionus ir kitas žiūrovams skirtas patalpas statė miestų teritorijose. Iki šių dienų išlikęs garsusis Romos koliziejus, kurį pradėjo statyti imperatorius Vespasianas, o baigė jo sūnus Titas 80-aisiais mūsų eros metais. Grandiozinio pastato ilgis buvo 187,75 m, plotis 156,6 m. Aukštis siekė 53,6 m. Žiūrovams buvo skirtos 56 eilės ir jame tilpo 50 tūkst. Kitas grandiozinis pastatas senovės Romoje buvo pastatytas mūsų eros pirmojo amžiaus viduryje ir vadinosi Circus Maximus. Tai buvo ir stadionas, ir hipodromas. Jo ilgis 621 m, plotis - 118 m. Per visą gyvavimo laikotarpį patyrė kelis perstatymus, o tribūnose tilpo net iki 250 tūkst. žiūrovų.
Sportas ir karas: paradoksalus ryšys
Kalbėti apie sporto ir karo santykio problemą tam tikra prasme yra sudėtinga. Viena vertus, žvelgdami į pasaulį, galime matyti reiškinius, kurie kursto mūsų intuityvią nuojautą, kad šie dalykai tam tikru būdu yra susiję. JAV krepšinio rinktinė tapatinama su JAV kariais Irake, autoritarinės ir totalitarinės valstybės, ruošdamos savo sportininkus, taiko karinį muštrą ir ideologinio poveikio priemones, stadionai pilni agresyviai nusiteikusių sirgalių, nuolat keliančių muštynes ir riaušes, vis didesnę grėsmę kelia dopingo (t.y. žūtbūtinės/nešvarios pergalės) problema, kuri tapo neatskiriama sporto diskurso tema. Kita vertus, empiriškai įrodyti sporto ir karo ryšį yra nepaprastai sudėtinga tiek dėl daugybės kintamųjų, kurių neįmanoma kontroliuoti, tiek ir dėl to, kad neįmanoma empiriškai stebėti priežastinio mechanizmo, jungiančio šiuos du socialinės tikrovės aspektus. Tokiomis sąlygomis kyla klausimas, ar nereikėtų šios problemos nagrinėti kitaip.
Daugumoje istorijos knygų galime rasti nors kelis sakinius apie senovės Graikijos Olimpines žaidynes. Dažniausiai tekstas pasakoja, kad senovės Graikijos atletai, susirinkę į Olimpines žaidynes, rungdavosi/varžydavosi tarpusavyje, siekdami išsiaiškinti, kuris iš jų yra geriausias. Po daugelio amžių atgaivintos Olimpinės žaidynės taip pat remiasi pasakojimu apie senovės Graikijos Olimpines žaidynes. Oficialiajame diskurse gausu tokių sąvokų kaip garbingos varžybos, Olimpinė dvasia ar Olimpinė taika. Šiame kalbėjime pabrėžiamas taikus Olimpinių žaidynių pobūdis, neretai akcentuojama dalyvavimo žaidynėse, o ne pergalės svarba. Vis dėlto šis kalbėjimas kelia nuostabą. Ne tiek dėl to, kad oficialusis pasakojimas neatitinka empirinių Olimpinių žaidynių faktų. Jis labiau verčia nustebti dėl esminio neatitikimo tarp oficialiojo Olimpinio pasakojimo ir to diskurso, kuris supa Olimpines žaidynes kaip empirinį tikrovės reiškinį. Kitaip tariant, sporto aistruolių ir pačių sportininkų kalbėjimas iš esmės skiriasi nuo oficialiojo diskurso. Klausydamiesi šio neoficialiojo diskurso, mes girdime tokias sąvokas kaip kovoti, žūtbūtinė kova, mūšis, atsilaikyti, nacionalinė garbė, valstybė, prestižas, nacionalinė tragedija, komandos strategija ir taktika, atiduoti paskutines jėgas, didvyriškai kovoti ir t.t. Į šias sąvokas reikia atkreipti dėmesį. Jos ypatingos tuo, kad iš jų labai nesunku sukonstruoti diskursą, kurį absoliuti dauguma individų atpažintų kaip karinį diskursą. Minėtosios karinės-sportinės sąvokos toli gražu negali būti suvokiamos kaip universalaus vartojimo sąvokos. Akivaizdu, kad tarp sąvokų varžytis ir kovoti yra esminis reikšminio krūvio skirtumas. Sąvoka kovoti turi istoriškai susiformavusių reikšmių kompleksą, kuris yra kur kas intensyvesnis nei sąvokos varžytis. Varžymosi sąvoka išlaiko tam tikrą žaidybiškumo ir nerimtumo aspektą, o sąvoka kovoti yra sąvoka, žyminti rimtą konfliktą, idėjų ar ideologijų susidūrimą bei panašaus intensyvumo reiškinius. Tai neabejotinai nėra atsitiktinumas. Sporto diskursas nėra vien kalbėjimas apie sportą. Diskurse slypi pačios sporto šaknys. Michelio Foucault teiginys, kad diskurse slypinčios taisyklės lemia daiktų tvarką, šiuo atveju yra lemtingas. Sportas, jo taisyklės ir reikšmė, kurią mes suteikiame sportui kaip reiškiniui, slypi mūsų kalbėjime apie sportą, o ne pačiame sporto įvykyje kaip reiškinyje. Tai nesunku suvokti prisiminus, kad sportas yra ne kas kita, o socialinis reiškinys. Jis yra tik tam tikra žmogaus atliekama tikrovės socialinės organizacijos forma, kurios charakteristikas lemia mūsų turimas pasakojimas apie tai, kas yra sportas. Vadinasi, mūsų pasakojimas apie sportą nėra empirinių faktų atspindys. Tai simbolinė prasmių ir taisyklių konstrukcija, kurią mes savo veiksmais perkeliame į tikrovę. Problema ta, kad šis mūsų turimas pasakojimas nėra atsitiktinis. Anot Foucault, diskursas savo esme yra represyvus. Jis ne tik lemia daiktų padėtį, bet ir turi savo metataisykles, apibrėžiančias kalbėjimo būdus, kurie leidžia naujoms teiginių sistemoms patekti į esamą diskursą. Kitaip tariant, jau egzistuojantis sporto diskursas įtvirtina savo formą, nes nauji teiginiai apie sportą turi atitikti įsitvirtinusias kalbėjimo apie sportą taisykles. Ši tvarka mus turi dominti todėl, kad dėl jos sportas tampa karu. Tai įvyksta dėl to, kad sporto diskurse taikydami karo diskursui tinkančias sąvokas, mes nekalbame apie sportą. Mes kalbame apie karą. Kaip pastebėjo Jacques Derrida, Vakaruose įsitvirtinęs fonetinis raštas sukuria paradoksalią akustinę apgaulę, kad mintis yra perduodama tiesiogiai, nes raštas (kuris turi būti suvokiamas kaip simbolinė pasaulio konstrukcija) ženklina garsus, kuriais mes ištariame mintį. Taigi mūsų fonetinis raštas teoriškai atspindi mintį-garsą. Tačiau taip iš tiesų nėra, nes raštas turi istoriškai represuotas tam tikrų sąvokų reikšmes. Tai reiškia, kad kalbėdami apie sportą karo terminais, mes internalizuojame sąvokas, turinčias karinio diskurso intensyvumą. Mes negalime sąvokos žūtbūtinė kova vartoti kaip draugiškų rungtynių sinonimo. Šiose karinėse sąvokose žaidybiškumo elementas (jei jis apskritai kada nors slypėjo šiose sąvokose) yra represuotas tokiu mastu, kad mes jose „nebeįskaitome“ ir „nebejaučiame“ nieko kito, kaip karo ir bekompromisinių grumtynių reikšmę. Taigi, kalbėdami apie sportą, mes kalbame apie karą. Mes internalizuojame šią prasmių konstrukciją kaip savo vidinę sporto sampratą. Kitaip tariant, mūsų kalbėjimo apie sportą vidinė prasmių sistema arba, kaip pasakytų Derrida, logocentrinė struktūra yra karo prasmių struktūra. Sporto tvarka yra karo tvarka, kurioje nebėra vietos nerimtam žaidimui. Sporto pasaulis yra būtinumo, bekompromisiškumo ir rimtumo pasaulis. Sporte pergalė bet kokia kaina, kaip ir kare, yra tikrasis, nors ir oficialiojo diskurso maskuojamas, galutinis tikslas, sporto teologija. Sportas nebėra žaidimas. Kodėl mes kalbame apie sportą kaip karą? Kodėl nenaudojame diskurso, kuris naudojamas aprašyti istorinį (taigi negyvų prasmių) senovės Graikijos Olimpinį pasaulį? Šis klausimas nepaprastai sudėtingas. Viena vertus, tai gali būti sąmoningas sportinės isterijos kurstymas, siekiant išlaikyti maksimalų visuomenės susidomėjimą sportu ir taip užtikrinti vartojimo sistemos stabilumą. Dideli sportiniai renginiai yra puiki dirva skatinti vartojimo instinktus ir pasiekti, kad vartojimo sistemos principas (didinti vartojimą) veiktų efektyviausiai. Kita vertus, sportas-karas gali būti puiki socialinio stabilumo užtikrinimo priemonė, nes sporte sukuriamas karo (t.y. erdvės agresijai realizuoti) laukas. Tai gali būti puiki socialinės ramybės palaikymo priemonė, nes piliečiai turi kur nukreipti savo agresiją, nesukeldami socialinių neramumų, kurių bijo kiekviena valstybė. Be to, toks sportas gali būti puikus įrankis piliečių „kovinei dvasiai“ palaikyti. Dabartinėmis sąlygomis tikras karas daugeliui valstybių yra problemiška ir vengtina patirtis, tačiau nacionalinį mastą įgaunantis sportininkų palaikymas, valstybės kovos tapatinimas su sportininkų kovomis yra puikus būdas simuliakriškai „suvaidinti“ karo būklę ir šitaip retkarčiais išbandyti piliečių tautinį, nacionalinį, valstybinį įkarštį išvengiant realių karo veiksmų. Tokiu būdu net mažos valstybės gali simuliuoti karą ir net jį „laimėti“ prieš daug didesnes valstybes. Vis dėlto sporto-karo egzistavimas negali būti siejamas vien su valstybės ir viso pasaulio atžvilgiu puoselėjamais socialinės inžinerijos planais. Panašu, kad žmogaus iracionalūs impulsai, kurie sukelia tiek daug nereikalingų ir beprasmių žudynių, pasireiškia kaip iracionalus ir kone pasąmoningas procesas, įtvirtinantis karinio diskurso taisykles sporto srityje. Juk neretai miestų futbolo ar krepšinio komandų susidūrimai baigiasi kur kas aršesniais ir negailestingesniais sportininkų ir sirgalių mūšiais.
Antikinės žaidynės: mitai ir realybė
Pasaulis artimiausias porą savaičių gyvens olimpiniu ritmu. Sunku patikėti, tačiau antikinės Olimpinės žaidynės su romantika ir idealais praktiškai neturi nieko bendra. Taip tvirtina ir iš koto verčiančius argumentus dėsto istorikas Tonis Perotetas (Tony Perrotet). Jo pastebėjimai - išties netikėti ir net šokiruojantys. Mirtini išpuoliai paliaubų metu pačioje olimpinių žaidynių šventovėje, atletų priesaika ant kruvino kuilio mėsos gabalo, teisėjų pareiga atletų organizmus „pripumpuoti“ stimuliuojančių medžiagų, korupcija, dėl kurios olimpiniu čempionu tapti sugebėjo net ir imperatorius Neronas - beje, rungties metu iškritęs iš kovos vežimo. T. Perotetas su „National Geographic“ bendravo dar prieš 2004 m. Atėnų Olimpines žaidynes. „Antikinės Olimpinės žaidynės būdavo ne kas kita, o nežabotos pagonių linksmybės ir bakchanalijos, - tvirtina knygos „The Naked Olympics: The True Story of the Ancient Games“ („Nuoga olimpiada: tikroji antikinių olimpinių žaidynių istorija“) autorius, istorikas Tonis Perotetas (Tony Perrotet). - Tai buvo tikras „antikos Vudstokas“: jokios sanitarijos ir higienos, milžiniški prostitucijos mastai, lūžę kaulai, gyvūnų skerdimas aukojimui ir netgi dopingas. Olimpinės žaidynės anuomet buvo rengiamos taipogi kas ketverius metus - nuo 776 pr. Kr. iki 394 m. po Kr. Taigi, iš viso - net 1170 metų. Nesunku paskaičiuoti, jog per tiek laiko turėjo būti surengtos 292 ar 293 Olimpinės žaidynės (palyginimui, Londone vyksta 30-osios modernios Olimpinės žaidynės). T. Perotetas: Tai buvo neeilinis spektaklis, kuriame sportas buvo tik vienas didžiulės, visa apimančios fiestos elementas. Visų pirma ir svarbiausia yra tai, jog tai buvo religinis renginys, kuris būdavo rengiamas švenčiausioje Antikos pasaulio vietoje. O štai nūdien olimpiada yra grandiozinis, pasaulinis renginys, tačiau religijos elemento, būdingo senovės žaidynėms, jame neliko nė kvapo. Anais laikais aukojimo ritualai sudarydavo tokią dalį žaidynių, kokią šiandien sudaro sportas. Ir, žinoma, būdavo visi kiti periferiniai festivalio dalykai: vaidinimai, nauji rašytojai, nauji oratoriai, nauji dailininkai, skulptoriai. Taipogi ir fakyrai, būrėjos iš delno ir prostitutės. „N. G.“: Šiandien Olimpinių žaidinių idealais laikomi kova, draugystė ir kultūra. T. Perotetas: Senovės žaidynes mes paprastai įsivaizduojame labai sentimentaliai, romantizuotai. O štai Senovės Graikijoje, ko gero, labiausiai įkvepiantis idealas buvo karo moratoriumas. Šventas dalykas, šventa sąlyga, leidusi piligrimams saugiai pasiekti žaidynes. Tačiau skubėti idealizuoti senovės graikus nederėtų. Karų jie nenutraukinėdavo. Na, gal tik žaidynių vietoje paskelbdavo paliaubas. Pagrindinė senovės graikų nuostata ir siekis - išvengti bet ko, kas galėtų sukliudyti žaidynių rengimą ir vyksmą. O visa kita - nesvarbu. Beje, Antikos istorijoje būta epizodų, kai paliaubos būdavo sulaužomos. Štai 364 m. pr. Kr. žaidynių organizavimo kontrolės svertai išslydo iš organizatorių rankų, nes jie įsitraukė į politiką. Kad atkeršytų naujiesiems žaidynių rengėjams, jie (ankstesnieji žaidynių organizatoriai!) juos užpuolė tuo metu, kai Atėnuose vyko žaidynės - per patį imtynių rungties įkarštį. Tačiau žiūrovai į tokį įvykių posūkį sureagavo labai ramiai: užuot stebėję imtynes, jie pradėjo žiūrėti susišaudymą. T. Perotetas: Šis momentas istorijos ir laiko dimensijose, deja, pasimetė ir pražuvo. Žaidynės būdavo dedikuojamos dievui Dzeusui. Atletinės žaidynės buvo populiarios visoje senovės Graikijoje, tačiau Olimpinės žaidynės netrukus tapo garbinimo objektu - veikiausiai dėl sąsajų su Dzeuso šventumu. T. Perotetas: Tokios pat įspūdingos, kaip ir dabar. Šventyklon suplūsdavo visi atletai - čia jie privalėdavo duoti priesaiką priešais bauginamą žaibais besisvaidančio Dzeuso statulą. Teisėjų rūpestis būdavo sužiūrėti, kad atletai būtinai naudotų stimuliuojančius preparatus - dopingą. Tačiau dar populiaresnis žaidynių elementas būdavo priešininkų iškeikimas. Kitas neatsiejamas antikinių žaidynių atributas - korupcija. Ji žaidynėse kerotis pradėjo maždaug IV a. pr. Kr. - kai boksininkas Eupolusas (Eupolus) buvo sugautas duodantis kyšį varžovui už tai, kad šis pasiduotų. Jis sulaukė nuožmios bausmės. Pavyzdžiui, imperatorius Neronas vienose Olimpinėse žaidynėse šitaip netgi tapo karo vežimų rungties čempionu - nors iš vežimo jis iškrito. Tai buvo išties žeminantis ir gėdingas žaidynių istorijos momentas. T. Perotetas: Į greta Atėnų buvusį Elio miestą jie turėdavo atvykti iki žaidynių pradžios likus mažiausiai vienam mėnesiui. Elis buvo ne kas kita, o pirmasis istorijoje olimpinis kaimelis. Jei atletas nepakliūdavo į žaidynes, tai nebuvo laikoma gėdingu dalyku (pvz., jei Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė nebūtų patekusi į finalinį Londono žaidynių etapą). Tačiau jei atletas iš žaidynių iškrisdavo joms vykstant ir nepasibaigus, ta prilygdavo siaubingam pažeminimui. Iki mūsų laikų yra išlikusi istorija, kaip vienas stambaus sudėjimo imtynininkas atėjo į treniruotę.
Sporto įrangos raida
Neretai smalsesniam sporto naujokui gali kilti klausimų apie sporto įrangos istoriją. Tai - išties įdomi šio daugeliui kasdienio užsiėmimo dalis. Taigi, pristatome kelis ypatingus sporto įrangos istorijos faktus, kurie, tikime, sudomins ir paskatins daugiau judėti, gyventi sveikiau kasdien. Kada atsirado įvairių tipų sporto įranga? Jau priešistorės laikais žmonės palaikydavo fizinį aktyvumą ir daug judėdavo medžiodami. Tai būdavo jų savotiška sporto forma. Tačiau bėgant metams ir tobulėjant technologijoms, daugelio gyvenimai fiziškai sulėtėjo, kasdieniai užsiėmimai tapo vis labiau sėslesni ir ramesni. Žinoma, tai pradėjo kelti pasaulines viršsvorio problemas, kurios gali paskatinti kitas pavojingas sveikatos problemas, todėl kovoje su šiuo tyliu priešu buvo pradėta ieškoti įvairių pagalbininkų. Pirmieji bėgimo takeliai buvo išrasti vėlyvais 1960-aisiais. Tai padarė mechanikos inžinierius Viljamas Staubas (WIlliam Staub), perskaitęs daktaro Keneto Kuperio (dr. Kenneth Cooper) knygą apie fitnesą. Joje Kuperis rašė, kad bėgimas itin pagerina sportinius rezultatus ir savijautą. Tuo metu šie treniruokliai buvo naudojami tik medicinoje, ir Staubas norėjo juos padaryti prieinamus plačiajai visuomenei. Pirmasis jo sukurtas prototipas vadinosi PaceMaster 600 ir netrukus tapo populiarus tiek sporto salėse, tiek privačiuose namuose. Naudojant irklavimo treniruoklius galima treniruoti ir lavinti irklavimo įgūdžius, ruoštis šios šakos varžyboms. Pirmoji šio tipo įranga pradėjo rastis jau XIX a. ir su laiku tik tobulėjo ir dar labiau populiarėjo. Dėl savo technologijos šis treniruoklis puikiai tinka ne tik profesionaliems irkluotojams, bet ir asmenims, norintiems tvirtinti savo viso kūno raumenis. Jėgos treniruotės yra viena iš seniausių sporto disciplinų visame pasaulyje. Yra daug teorijų, iš kur šio tipo treniruotės yra kilusios, tačiau labiausiai tikėtina ir dažniausiai besiremiama ta, kad jos kilo būtent iš Senovės Graikijos, kur jėgos treniruotės naudotos ruošiantis senosioms olimpinėms žaidynėms. Be to, jėgos rungtys būdavo vienos populiariausių. Šiam sportui senovėje buvo naudojami dabartinių hantelių „protėviai“ - laisvos formos svoriai, pagaminti iš metalo ar akmens. Šiais laikais egzistuoja du jėgos treniruočių tipai: naudojant jėgos stakles ir laisvuosius svorius. Pirmosios jėgos staklės buvo pradėtos naudoti 1970-aisiais, o jas išrado Arturas Džounsas (Arthur Jones). Dauguma modernių šio tipo staklių, kaip ir šiuolaikiniai bėgimo takeliai ar irklavimo treniravimosi įranga turi ir sistemą, dėl kurios galima sekti treniruotės efektyvumą, laiką ir kitus kūno rodiklius. Nuo primityvių įrankių senovės Graikijoje iki modernių jėgos staklių: keliaujant per metus ir įvairius atradimus galima pastebėti, kad sportas tapo prieinamas visiems norintiems ir siekiantiems tobulų linijų.
Taip pat skaitykite: Klientų atsiliepimai apie Graičiūno sporto klubą
Taip pat skaitykite: Tendencijos sporto prekių rinkoje
tags: #sporto #aikstele #senoves #graikijoje