Sporto fiziologija yra mokslas, tiriantis, kaip organizmas reaguoja ir prisitaiko prie fizinio aktyvumo. Ištvermės ugdymas yra svarbus sporto fiziologijos aspektas, nes ištvermė yra būtina daugelyje sporto šakų. Šiame straipsnyje aptarsime ištvermės ugdymo fiziologinius pagrindus, treniruočių principus ir metodus, taip pat mitybos ir poilsio svarbą.
Įvadas
Viena iš pagrindinių problemų, su kuriomis susiduriama sportinėje praktikoje, yra optimalaus organizmo darbingumo lygio pasiekimas, kuris labai veikia varžybų rezultatus. Kiekvieno žmogaus darbingumas priklauso nuo jo organizmo fizinės būklės, fizinio išsivystymo, parengtumo, lyties, sveikatos, amžiaus, nuovargio dydžio ir vyraujančių emocijų. Galima teigti, kad darbingumas tai fizinė ir psichinė galia dirbti nustatytos apimties ir trukmės darbą tam tikra sparta. Fizinis organizmo darbingumas tai gebėjimas atlikti reikiamo intensyvumo ir sudėtingumo fizinį (raumenų) darbą. Geras fizinis darbingumas priklauso nuo centrinės nervų sistemos veiklos, griaučių raumenų jėgos bei ištvermės ir vegetacinės sistemos išsivystymo lygio. Prie antraeilių, tačiau taip pat svarbių veiksnių, apsprendžiančių fizinį darbingumą, priskiriami antropometriniai duomenys, galingumas, tarpraumeninė koordinacija, atramos-judamojo aparato būklė.
Darbingumo samprata sporto fiziologijoje
Darbingumas - tai fizinė ir psichinė galia dirbti nustatytos apimties ir trukmės darbą tam tikra sparta. Tai organizmo funkcinis pajėgumas, kurį rodo darbo našumas per tam tikrą laiko tarpą (darbo kokybė ir kiekybė). Darbingumą rodo žmogaus fizinis parengtumas, sveikata, amžius, nuovargio dydis ir reikiamo poilsio trukmė. Išskiriamas fizinis ir protinis darbingumas. Fizinis darbingumas suprantamas kaip gebėjimas atlikti reikiamo intensyvumo ir sudėtingumo fizinį (raumenų) darbą.
Viena iš pagrindinių problemų sporte yra artimiausių būdų suradimas organizmo darbingumui padidinti, sugebėjimas išnaudoti organizmo rezervus. Sportinė veikla priskiriama patiems sudėtingiausiems procesams, o sportininko organizmą veikia ne tik dideli fiziniai, nerviniai ir psichologiniai krūviai, bet ir eilė specifinių faktorių, susijusių su technikos atlikimo sudėtingumu.
Laikinas darbingumo sumažėjimas yra susijęs su pasireiškusiu nuovargiu. Nepriklausomai nuo to, koks darbas, fizinis ar protinis, bus atliekamas, pirmieji funkciniai pakitimai esant nuovargio fazėje atsiranda ne dirbančiuose raumenyse, bet galvos smegenų nervinėse ląstelėse. Atliekant bet kokį darbą į jį pirmiausia įtraukiama centrinė nervų sistema, kaip organas, vaidinantis svarbiausią vaidmenį, ir griaučių raumenys, kaip tą darbą išpildantis organas. Darbo našumui užtikrinti reikalinga padedančioji vegetacinio komponento įtaka. Vegetacinė sistema yra atsakinga už deguonies ir energetinių medžiagų pristatymą į šiuos organus ir apykaitos produktų pašalinimą iš jų. Tokiu atveju galima teigti, kad darbingumas priklauso nuo dirbančiųjų organų, t. y. centrinės nervų sistemos, griaučių raumenų ir vegetacinių funkcijų būsenos.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Geležinius Žmones ir Ko
Įvairių autorių atlikti tyrimai rodo, kad fizinio krūvio metu nuovargį gali sukelti ir darbingumą limituoti visiškai skirtingi mechanizmai:
- Pokyčiai, atsiradę nerviniuose centruose (greičiausiai pažeidžiamos labai diferencijuotos galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievės ląstelės).
- Pokyčiai, atsiradę raumenyse (ir stipriems nerviniams impulsams sklindant iš nervinių centrų, tie pokyčiai riboja raumenų gebėjimą susitraukinėti).
- Pokyčiai, atsiradę endokrininėje sistemoje (hipotalamo, hipofizio ir antinksčių sistemos funkcijos sumažėjimas gali tapti vienu iš svarbiausių nuovargio atsiradimo faktoriumi).
- Homeostazės sutrikimas taip pat gali sukelti nuovargį.
Kuris iš šių mechanizmų dominuoja ir limituoja darbingumą, kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo darbo pobūdžio, intensyvumo ir trukmės bei sportininko treniruotumo.
Centrinės nervų sistemos darbingumo sumažėjimą lemia impulsų perdavimo sutrikimas. Tuomet pasireiškia nuovargis, kuris centrinėje nervų sistemoje sukelia apsauginį slopinimą. Sutrikus santykiui tarp dirginimo ir slopinimo procesų pablogėja judesių koordinacija, sutrinka motorinio aparato funkcijos, keičiasi kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių bei kitų sistemų veikla. Atsiradęs centrinės nervų sistemos slopinimas apsaugo nervines ląsteles nuo išsekimo.
Darbingumo sumažėjimą ir nuovargį gali sukelti ir tokie biocheminiai pokyčiai:
- Energetinių substratų sumažėjimas organizme.
- Tarpinių medžiagų apykaitos produktų ir įvairių metabolitų susikaupimas ląstelėse ir kraujyje.
- Aktyvios organizmo terpės (pH) pasislinkimas į rūgščiąją pusę.
- Fermentų, katalizuojančių svarbiausias medžiagų apykaitos reakcijas, aktyvumo sumažėjimas.
- Vandens ir įvairių mineralinių medžiagų netekimas ir t. t.
Energetinių išteklių sumažėjimas raumenyse darbingumo sumažėjimui lemiamos reikšmės neturi. Iš biocheminių faktorių svarbiausi nuovargį sukeliantys ir darbingumą slopinantys yra fermentų aktyvumo sumažėjimas ir cheminės energijos mobilizavimo sutrikimas raumenyse, smegenyse, širdies miokarde.
Taip pat skaitykite: Klientų atsiliepimai apie Graičiūno sporto klubą
Raumenų darbingumas priklauso nuo jų dirglumo, tonuso, klampumo, raumenų aprūpinimo krauju bei trofinių procesų raumenyse, taip pat ir nuo reguliuojančių raumenų veiklą nervinių centrų darbingumo lygio.
Darbingumo sumažėjimas nuvargus susijęs su pokyčiais, atsiradusiais pačiame motoriniame aparate. Šiuo atveju sumažėja griaučių raumenų dirglumas ir labilumas, raumenų susitraukimų jėga ir greitis. Ypač pasunkėja raumenų atsipalaidavimas, gali atsirasti nuovargio kontraktūra (stiprus nuvargusių raumenų susitraukimas). Daugeliu atveju darbingumo sumažėjimą sukelia deguonies trūkumas. Jo trūkumui ypač jautrios centrinės nervų sistemos ląstelės. Nepakankamas audinių aprūpinimas deguonimi ilgai dirbant gali atsirasti nuvargus kvėpavimo raumenims.
Darbingumo sumažėjimas gali pasireikšti trejopai:
- Atsiranda kiekybinis darbingumo sumažėjimas: atliekamo darbo kiekis per laiko vienetą (darbo galingumas) sumažėja. Tai galima nustatyti skiriant kontrolines užduotis: pvz., statinės ištvermės, išvedant statinių pastangų kritimo koeficietą ir t. t.
- Nuvargus atsiranda kokybiniai darbingumo pokyčiai. Jie pasireiškia ne tik darbo, sukėlusio nuovargį, kokybiniais pokyčiais, bet ir atliekant įvairias kontrolines užduotis.
- Nuvargus atsiranda judesių koordinacijos sutrikimas. Šis kriterijus leidžia sekti nuovargio vystymąsi darbo metu, dažnai išryškina darbingumo sumažėjimą jau tada, kol dar nėra kiekybinių ir kokybinių darbo rodiklių pokyčių.
Tačiau net ir labai ryškūs funkciniai pokyčiai, atsiradę nuovargio metu, biologiniu požiūriu yra naudingi. Jie stimuliuoja atsigavimo procesus, garantuoja darbingumo padidėjimą po varginančio darbo. Kitais žodžiais tariant, nedidelis nuovargis nėra mūsų priešas. Jis yra bazė tolesniam darbingumo didėjimui.
M. Vinogradovas teigia, kad negalimi dideli laimėjimai, jeigu dėl jų nekovojama; negalima pasiekti aukšto darbingumo lygio, jeigu nebus treniruočių ir funkcinių sistemų tobulėjimo nugalint nuovargį. Todėl po treniruočių atsiradęs nuovargis ir darbingumo sumažėjimas yra būtinas ir, tam tikra prasme, net naudingas.
Taip pat skaitykite: Tendencijos sporto prekių rinkoje
Kalbant apie fizinį darbingumą plačiąja prasme, visų pirmiausia reikia pažymėti, kad jis aplamai yra vienas iš mūsų darbingumo elementų, ir jį pakankamai sunku izoliuoti nuo intelektualinės ir psichinės veiklos. Todėl fizinio darbingumo išskyrimas į atskirą darbingumo šaką galimas tik tose veiklos srityse, kur fizinis aktyvumas yra lemiamas faktorius galutinio rezultato pasiekimui. Autoriai, kalbėdami apie fizinį darbingumą, jam pakeisti, naudoja eilę sinonimų, prie kurių visų pirmiausia priskiria ištvermę ir treniruotumą. Ištvermė suprantama kaip gebėjimas nugalėti nuovargį ir dirbti nustatyto pobūdžio darbą ilgą laiko tarpą arba intensyviai dirbti nustatytą laiko tarpą. Taigi, vertinant fizinį darbingumą, ištvermė yra vienas iš parametrų, charakterizuojančių jį. Egzistuoja koncepcija, pagal kurią ištvermė yra pagrindinė sudedamoji fizinio darbingumo dalis, kuri atsakinga už darbo tęstinumą.
Treniruotumas suprantamas kaip parengtumas konkrečiai fizinei veiklai arba prisitaikymo prie sporto pratybų ir varžybų lygis. Terminas treniruotumas - specifinis fizinio darbingumo sinonimas, daugiausiai naudojamas sporto teorijoje ir praktikoje. Autoriai tiesiog nurodo, kad treniruotumo terminas yra analogiškas darbingumo terminui. Tokiu atveju galima konstatuoti, kad kalbant apie fizinį darbingumą egzistuoja keletas terminų, dubliuojančių vienas kitą.
Raumenų kompozicija ir jos įtaka darbingumui
Raumenų kompozicija - skirtingo tipo raumeninių skaidulų santykis raumenyse. Tai vienas iš svarbiausių raumenų susitraukimą lemiančių veiksnių. Griaučių raumenys susideda iš raumeninių skaidulų. Grupė vienu nervu įnervuojamų raumeninių skaidulų sudaro motorinį vienetą. Manoma, kad to paties motorinio vieneto raumeninės skaidulos faktiškai nesiskiria pagal struktūrą ir funkciją. Raumeninių skaidulų pagrindinė funkcija yra susitraukimas. Jo dėka yra atliekami ir galingi šuoliai, ir ilgalaikis maratonininko darbas. Atliekant vieno tipo judesius (ilgas bėgimas ar ėjimas), reikalingas mažai vargstantis, o kitus (šuoliai, metimai, trumpų nuotolių bėgimas) - trumpalaikis, greitas ir stiprus raumeninių skaidulų susitraukimas. Raumeninės skaidulos, ilgalaikės evoliucijos metu treniruojamos greitais ir stipriais susitraukimais, tapo greitai susitraukiančiomis, turinčiomis didelį genetinį bagažą raumenų susitraukimo greičio jėgai ugdyti, o treniruojamos ilgai trunkančiais, bet nedidelio intensyvumo krūviais - lėtai susitraukiančiomis. Be to, yra ir tarpinio pagal susitraukimo greitį ir nuovargio tempus tipo raumeninių skaidulų.
Dabartiniu metu judesių fiziologijoje raumeninės skaidulos bei motoriniai vienetai dažniausiai yra klasifikuojami pagal šiuos fiziologinius kriterijus:
- Susitraukimo greitį (galingumą).
- Atsparumo nuovargiui laipsnį.
Yra skiriami šie raumeninių skaidulų tipai: I tipas - lėtai susitraukiančios ir atsparios nuovargiui; II A tipas - greitai susitraukiančios ir santykinai atsparios nuovargiui (šio tipo raumeninės skaidulos dar vadinamos tarpinėmis); II B tipas - greitai susitraukiančios ir neatsparios nuovargiui.
Kadangi tarp raumeninių skaidulų funkcijos ir struktūros yra labai glaudūs ryšiai, tai skirtingo tipo raumeninės skaidulos bei motoriniai vienetai skiriasi ir pagal daugybę struktūrinių bei biocheminių požymių, todėl ne visai tikslinga būtų klasifikuoti jas į tam tikrus tipus vien tik pagal vieną arba du požymius.
Sportinėje praktikoje ar šiaip natūralioje žmogaus veikloje yra žymiai didesnė judesių įvairovė negu trumpalaikiai „sprogstami“ ir mažo intensyvumo ilgai trunkantys judesiai. Gamta tobulino ne tik pagal struktūrą ir funkciją raumenines skaidulas ir motorinius vienetus, bet tobulino ir visas organizmo struktūras, kurios turi tam tikrą reikšmę judesių atlikimui. Todėl žmogus sugeba gana efektyviai atlikti judesius ne tik greitai ar stipriai, bet, pvz., greitai, stipriai ir tiksliai.
Tose raumenų grupėse, kurios evoliucijos metu buvo stipriai apkrautos, daugiau susiformavo lėto tipo raumeninės skaidulos (tai daugiausia pozą palaikantys raumenys). Todėl to paties žmogaus įvairių raumenų grupių kompozicija nevienoda.
Judesių realizavimui didelę reikšmę turi raumenų struktūra. Efektyviam judesio atlikimui, be abejo, didelę reikšmę turi ne vien raumeninės skaidulos, bet ir viso nervų-raumenų aparato struktūra. Ypač didelis vaidmuo nervų-raumenų aparatui tenka, kai atliekami trumpalaikiai sprogstamojo pobūdžio judesiai. Pvz., galima turėti labai gerai išvystytą širdies kraujagyslių sistemą, bet tai dar jokiu būdu negarantuoja greito ir stipraus raumenų susitraukimo trumpą laiko tarpą.
Be abejo, visos organizmo sistemos turi vienokią ar kitokią reikšmę sportininkų treniruotumui pagerinti, bet priklausomai nuo atliekamo darbo specifikos vienos iš jų yra labiau lemiančios nei kitos.
Jeigu neieškosime sistemų, nulemiančių organizmo darbingumą, esant konkretiems krūviams, tai kad ir koks bebūtų kompleksinis organizmo funkcijų tyrimas, jis bus tik kompleksinis, bet ne sisteminis-kompleksinis. Deja, labai dažnai sportinėje praktikoje pasitaiko, kad, nustatant sportininko organizmo darbingumą, naudojamasi ne jo treniruotumą atspindinčiais kriterijais. Pvz., sprinterių treniruotumas vertinamas pagal maksimalų deguonies sunaudojimą.
Pastaruoju metu pateikiama nemažai mokslinių įrodymų, kad prie dirbančio raumens funkcijos prisitaiko kitos organizmo sistemos. Tai ypač padidina nervų-raumenų aparato funkcijos bei struktūrą.
Treniruotės vyksmo cikliškumas
Treniruotės vyksmo cikliškumas - tai sistemingas santykinai išbaigtų treniruotės struktūrinių vienetų (pratybų, mikrociklų, mezociklų, makrociklų) kartojimas. Kiekvienas iš šių laikotarpių turi ir skirtingus vyraujančius rengimo uždavinius, metodus ir priemones. Parengiamojo periodo mezociklai trunka 4-6 savaites, varžybų 2-4 savaites ir priklauso nuo varžybų kalendoriaus. Svarbiausia teisingai juos išdėstyti, kad būtų galima gauti veiksmingą kumuliacinį treniruotės efektą. Kintant pratybų krūviams, išryškėja vadinamosios „bangos“, kurios sudaro pratybų mezociklo turinio esmę. Banguotasis fizinis krūvis - tai nuosekliai didėjantis ir vėl mažėjantis fizinis krūvis, įveikiamas vienose pratybose, mikro-, mezo- ir makrocikluose. Vienas iš fizinio krūvio kitimo būdų yra toks, kai didėjančio fizinio krūvio savaitė keičiama viena mažesnio krūvio savaite. Jis tinka pradedantiems sportininkams ir trunka 6-8 parengiamojo periodo savaites bei 2-3 varžybų periodo savaites. Mėnesio mezocikle reikia numatyti mažesnio fizinio krūvio savaites, kurios padės pašalinti pasireiškiantį nuovargį, sukaupti jėgas kitam pratybų krūviui.
Didėjant meistriškumui, fizinis krūvis turi didėti ir pagal apimtį, ir pagal intensyvumą. Šių laikų sporto rengimo praktikoje įsitvirtino šešių savaičių mezociklas, kuris turi savo dėsningą metodinę ir organizacinę struktūrą:
- psichologiškai adaptuojamasi per šešias savaites, ilgesnės trukmės mezociklas paprastai neigiamai veikia sportininko psichiką, jo darbingumą;
- esant kiekvienais metais vienodos trukmės etapams, galima palyginti pratybų krūvio dydžius pagal apimtį ir intensyvumą, jų kryptingumą, atsakomąsias reakcijas.
Tačiau nevienodos kvalifikacijos sportininkų tos fazės gali būti trumpesnės arba ilgesnės. Tam didžiulę reikšmę turi varžybų kalendorius, sporto šakos specifika ir individualios sportininko ypatybės.
Įvadinio mezociklo uždavinys - laipsniškai parengti sportininko organizmą darbui. Pratybų krūvis tolydžio didinamas iki 50-80 proc. Šiam mezociklui būdinga laipsniška fizinio krūvio intensyvumo didinimo tendencija, ypač kreipiant dėmesį į kvėpavimo ir kraujotakos sistemų tobulinimą. Tinka jėgos, greitumo, lankstumo ir techniką tobulinantys pratimai. Labai plačiai praktikoje įvadiniais treniruotės etapais yra taikomi aerobinę ištvermę ugdantys krūviai. Pajėgesnis aerobinės energijos gamybos būdas garantuoja tolesniais treniruotės etapais efektyvesnę adaptaciją prie intensyvesnio krūvio. Pvz., bėgikui labai svarbu turėti aukštą anaerobinį medžiagų apykaitos slenkstį, nes tai lemia darbo intensyvumą. Kuo aukštesnis anaerobinis medžiagų apykaitos slenkstis, tuo didesnė krūvio dalis įveikiama vykstant ekonomiškoms aerobinėms reakcijoms. Anaerobinio slenksčio dydis priklauso nuo maksimalaus deguonies suvartojimo kiekio per laiko vienetą. Kiekvieno sportininko deguonies suvartojimo riba kitokia ir didėjant treniruotumui pasislenka. Svarbiausia žinoti, kiek sportininkas gali suvartoti maksimalaus deguonies, kad nepaspartėtų glikolizės procesai, ir kaip ilgai ši veikla gali trukti. Tai labai svarbus ekonomiškumo veiksnys. Todėl visų sporto šakų sportininkai turi gerinti širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemų veiklą, o pratybų intensyvumas turi būti ne mažesnis kaip anaerobinio slenksčio riba.
Pagrindinis (bazinis) mezociklas sudaro metinio ciklo pamatą. Pagrindinio mezociklo pratybose labiausiai gerinamos pagrindinių sportininko organizmo sistemų funkcinės galios ir fizinės ypatybės, atnaujinami technikos ir taktikos įgūdžiai. To pasiekiama taikant įvairius metodus bei priemones, atliekant didelį ir intensyvų darbą. Šiuose mezocikluose taikomi pagrindiniai krūviai, kurie didina funkcines organizmo galias, lavina fizines ypatybes, jų metu tobulinama technika, taktika, vyksta psichologinis rengimas. Treniruotės programa pasižymi pratybų priemonės įvairove, didele fizinio krūvio apimtimi ir atitinkamu intensyvumu.
Antras pagrindinio mezociklo etapas trunka 6-8 savaites. Taikant didelį pagal apimtį ir intensyvumą fizinį krūvį pagrindiniuose mezocikluose, galima maksimaliai ugdyti sportininko individualius gebėjimus. Labai svarbu, kad pagrindinio mezociklo fizinio krūvio kaita atitiktų sportininko individualius ypatumus, pvz., sportininkas, turintis didelį įgimtą MDS, gali mažiau dėmesio skirti aerobinės ištvermės ugdymui. Talentingo sportininko individualios ypatybės reiškiasi įvairiai, pvz., išskirtiniu gebėjimu pasisavinti deguonį, retomis valios savybėmis, dideliu anaerobiniu alaktatiniu galingumu finišuojant ir pan. Žinoma, toks sportininkas turi ir trūkumų, kuriuos būtina žinoti, norint juos pašalinti. Klysta treneriai, stengdamiesi pagrindiniuose etapuose ugdyti silpnąsias sportininko ypatybes, kurias iš esmės lemia genetinė prigimtis. Šiuo atveju didelio krūvio ir intensyvumo pratybos ne tik neduoda rezultatų, bet net prislopina stipriąsias ypatybes.
Stabilizuojamajam mezociklui būdinga laikina treniruotės krūvio stabilizacija. Tai palengvina organizmo adaptaciją prie naujo krūvio, įtvirtina organizmo adaptacinius pokyčius. Tačiau šiuose mezocikluose būtina daug dėmesio skirti organizmo atsigavimui po įtemptų pratybų. Todėl būtini santykinai mažesnio fizinio krūvio mikrociklai, kurie garantuotų funkcinių sistemų atsigavimą ir naują organizmo adaptaciją. Šito nepaisant, didėja sportininko organizmo nuovargis ir išsekimas.
Kontrolinio mezociklo uždavinys - ugdyti specialiąją sportininko ištvermę ir greitumą, tobulinti judesių techniką, pasirengti kontrolinėms pratyboms ir varžyboms. Taikomi varžybiniai ir specialūs parengiamieji pratimai panašiomis kaip varžybų sąlygomis. Tai labai svarbūs mezociklai pereinant iš kiekybės į kokybę. Pvz., kontroliniame tenisininkų ir kt. Šis mezociklas yra pereinamasis iš pagrindinio į varžybų, t. y. pratybos derinamos su kontrolinėmis varžybomis. Pvz., šį mezociklą gali sudaryti du pratybų mikrociklai ir du varžybų mikrociklai (be specialaus pasirengimo varžyboms). Kontroliniais testais įvertinama sportininko specialioji ištvermė ir greitumas, o kontrolinės varžybos yra geros pratybos prieš svarbiausias varžybas. Kontrolinės varžybos ne tik parodo, koks yra sportininko parengtumas, bet ir tobulina jo treniruotumą. Kontrolinės ir kitos varžybos iki svarbiausių metų varžybų turi garantuoti sistemingą sportinės formos ugdymą ir jos stabilumą. Priklausomai nuo sportininko treniruotumo ir kontrolinių varžybų rezultatų, treniruotės vyksmas įgauna tam tikrą kryptį, pvz., didinamas intensyvumas arba stabilizuojamas krūvis, daugiau dėmesio skiriama technikai ir taktikai tobulinti. Toks mezociklas sudaro sąlygas integraliajam rengimui. Jo tikslas - ugdyti tam tikrus sportininko gebėjimus, kad jis pasiektų gerų rezultatų.
Priešvaržybinio mezociklo pratybose vyrauja tikslingas techninis, taktinis ir psichologinis rengimas.
Varžybų mezociklai įterpiami į varžybų periodą. Varžybų mezociklas apima tiesioginį rengimąsi svarbiausioms varžyboms, varžybų ir atsigavimo po varžybų laikotarpį. Trunka 2-6 savaites. Šio periodo svarbiausias uždavinys yra siekti, kad sportininkas įgytų optimalią sportinę formą, pasiektų geriausią rezultatą per pagrindines varžybas. Todėl reikia organizmą pratinti prie maksimalios deguonies stokos ugdant greitumą ir specialiąją ištvermę. Varžybų periodas skirstomas į priešvaržybinius mikrociklus, kurių trukmė priklauso nuo pertraukos tarp dvejų atsakingų varžybų. Jei tarp varžybų yra 2 savaičių pertrauka, mezociklą turi sudaryti intensyvus ir priešvaržybinis mikrociklai. Po sunkių varžybų tinka atgaunamasis mikrociklas. 3 savaičių varžybų mezociklas sudaromas iš dviejų intensyviųjų ir vieno priešvaržybinio mikrociklo. Šis variantas yra gana dažnas. 4 savaičių varžybų mezociklą sudaro vienas atgaunamasis arba vienas didelio krūvio, du intensyvieji ir vienas priešvaržybinis mikrociklas. Labai svarbu tinkamai pasirengti svarbiausioms varžyboms.
Praktika patvirtino, kad artėjant varžyboms labai svarbu tinkamai parinkti paskutinių didžiausio krūvio pratybų laiką.
Įvairiai derinami minėti mezociklai sudaro ilgesnius treniruotės etapus, periodus, ciklus.
tags: #sporto #fiziologija #isidirbimas