Įvadas
Sportas Lietuvoje turi gilias tradicijas, siekiančias senovės laikus. Nuo primityvių fizinių pratimų, skirtų išgyvenimui, iki modernių sporto šakų, atstovaujamų olimpinėse žaidynėse, Lietuvos sporto istorija yra turtinga įvykių ir asmenybių. Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindinius sporto raidos etapus Lietuvoje, pradedant senovės baltų kūno kultūra ir baigiant šių dienų pasiekimais.
Senovės baltų kūno kultūra
Senovės baltų kūno kultūra glaudžiai susijusi su jų buitimi ir gyvenimo sąlygomis, ypač su žvejyba ir medžiokle. Iš kartos į kartą seneliai ir tėvai mokydavo savo vaikus, kaip tapti stipriems, greitiems ir vikriems, kaip sumedžioti žvėrį ar atremti priešą. Pirmosios rašytinės žinios apie senovės lietuvių kūno kultūrą randamos tariamajame Brutenio-Vaidevučio įstatyme, pagal kurį ypač išskiriami vyrai, pasižymėję savo fiziniais gabumais. Daugelio archeologų ir istorikų nuomone, senovės lietuviai buvo puikiai fiziškai išsivystę. Pagal dabartinę antropologinę klasifikaciją lietuviai priklausė vidutinio, o žemaičiai - net apyaukščio ūgio žmonių tipui.
Negausūs archeologiniai tyrinėjimai neduoda galimybės nustatyti vidutinio senovės lietuvių ūgio. Tačiau atskiri griaučiai ir kaulai rodo kai kuriuos lietuvių fizinio išsivystymo bruožus. Pirmiausia aiškiai matyti tvirta viršutinių galūnių juosta: stambūs, stori raktikauliai ir žastikauliai, glaudžiai sujungti masyviais sąnariais. Dilbio kaulai neproporcingai ilgi ir ypač plati plaštaka. Apatinių galūnių čiurnos ir pėdos kaulai rodo, kad tai aukštaūgiai žmonės.
Kūno kultūra Lietuvos valstybės susikūrimo laikotarpiu
Susiformavus lietuvių tautai ir besikuriant Lietuvos valstybei, kūno kultūra tapo organizuotesnė. Vis didėjant priešų grėsmei, lietuviai ėmė burtis į didesnes grupuotes. Šių grupuočių - bajorų tėvonijų - vadai kunigaikščiai ėmė rinkti stipresnius jaunus vyrus pilims ginti. Jie turėjo mokėti naudoti ne tik darbo įrankius, bet ir ginklus. Jiems išlaikyti iš valstiečių rinkdavo duoklę. Šias grupuotes pirmą kartą sujungė didysis Lietuvos kunigaikštis Mindaugas (1236-1263) ir įkūrė Lietuvos valstybę.
Ėmė sparčiai vystytis nauji pažangos, kultūros, o kartu ir kūno kultūros reiškiniai. Formavosi amatininkų, pirklių luomai, vystėsi žemdirbystė, gyvulininkystė. Santykiai su kitais kraštais reikalavo mokytis rašto. Darbo tematika ryškiai išsiskiria ir lietuvių kūno kultūros formose. Darbštus, nagingas, kaip sakoma liaudyje, žmogus buvo visų gerbiamas ir vertinamas. Meilė žemei ir darbui - būdingas lietuvio bruožas.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Geležinius Žmones ir Ko
Kelias šimtmečius trukę karai su kryžiuočiais, totoriais, lenkais, švedais, rusais reikalavo ne tik geros karinės organizacijos, bet ir specialaus fizinio karių pasirengimo. Taktiniam karių parengimui buvo naudojami komandiniai liaudies žaidimai: ritinis, muštukas, kvadratas. Pirmieji šių žaidimų aprašymai siekia XVII a. Prancūzų riteris, keliautojas ir diplomatas Žiliberas de Lanua (Chillebert de Lannoy) 1414 m. rašo Trakuose matęs 10000 pabalnotų Vytauto asmeninio pulko žirgų. Anksčiau Vulfstano minėtos žirgų lenktynės šermenų metu vykdavo net iki XV a. Be to, lenktyniaujant žirgais, būdavo atliekami ir įvairūs pratimai: peršokimai nuo vieno žirgo ant kito, kepurės paėmimas nuo žemės, pataikymas į taikinį iš lanko ir kt.
Kūno kultūra mokyklose
Kūno kultūra mokyklose atsirado kartu su krikščionybės įvedimu ir pirmosios mokyklos prie Vilniaus kapitulos įkūrimu 1397 m. XVI a. XVII a. Vilniaus akademijos profesorius Aronas Aleksandras Olizarovskis vieną savo knygos „Apie politinį visuomeniškumą“ skyrių paskyrė kūno kultūrai. XV-XVII a. mokyklos priklausė vienuolynams ir bažnyčiai, kurios požiūris į kūno kultūrą keitėsi. Viduramžiais bažnyčia siūlė užmiršti kūno grožį ir siekti „sielos grožio“. Tačiau vėliau pasikeitė bažnyčios požiūris į vaikų kūno kultūrą. Vyskupo Motiejaus Valančiaus 1834 m. sakytų pamokslų rinkinyje yra vienas pamokslas, kuriame daug kalbama apie žaidimus ir pramogas mokyklose. Tai savotiški metodiniai nurodymai mokytojams ir šiaip parapijiečiams - jie rodo naują bažnyčios požiūrį.
Toliau M. Valančius pripažįsta žaidimų ir fizinių pratimų, kaip priemonių atsipalaiduoti po sunkaus protinio ir fizinio darbo, reikšmę. „Žaidimai, - teigia M. Bažnyčia ima suprasti kūno kultūros naudą harmoningam žmogaus dvasinių ir fizinių savybių vystymuisi. XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje - vadinamuoju Šviečiamuoju laikotarpiu - kūno kultūra įgavo politinį pobūdį ir tapo visų pripažinta priemone pasirengti visuomeninei ir gamybinei veiklai, padedančia stiprinti valstybę ir jos narį - būsimąjį pilietį. 1773 m. įkurta Edukacinė komisija įvedė mokyklose kūno kultūrą kaip atskirą dalyką. Tai vienas pirmųjų atvejų Europoje, kai valstybė ėmė sistemingai rūpintis jaunuomenės fiziniu lavinimu mokyklose. 1774 m. išleistame dokumente „Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinės Edukacinės komisijos nurodymuose parapijų mokykloms“ sakoma, kad nereikia „… jokio vaikų lepinimo, vaikai turi priprasti prie šalčio, nepatogumų ir nemalonumų, kad vaikuose susiformuotų jėga, vikrumas ir patvarumas“.
1803 m. caro valdžia, vadovaudamasi politiniais sumetimais, į mokyklos mokymosi planus jau nebeįrašė kūno kultūros kaip programinio dalyko. Po 1831 m. sukilimo Lietuvoje galutinai įvesti pagal Rusijos pavyzdį sudaryti mokyklų nuostatai. Imta griežtai slopinti kiekviena pažangesnė tautinė mintis. Tačiau Lietuvoje dirbę caro valdininkai ir kariškiai savo vaikų fiziniu parengimu rūpinosi atskirai. Jie kviesdavo iš užsienio (ypač iš Prancūzijos) įvairaus fizinio lavinimo specialistus - fechtavimo, jojimo, šaudymo, lauko teniso, plaukimo „profesorius“, kurie suburdavo nedidelius šių sporto šakų mėgėjų būrelius. Prie jų kartais pritapdavo ir vienas kitas lietuvis.
Sporto organizacijų ir klubų atsiradimas
Iki XIX a. vidurio Lietuvoje nebuvo nė vienos sporto organizacijos ar klubo, nė vienos sporto aikštelės, specialios gimnastikos salės, maniežo, hipodromo ar šaudyklos. Šiuolaikiniai sportas ir fizinis lavinimas dabartine šio žodžio prasme susiformavo tik XIX a. ir iš dalies net XX a. XIX a. pradžioje Europą sujudinę Napoleono I karai, kolonijiniai grobimai, Vokietijos suvienijimu baigęsi Prūsijos karai su Danija, Austrija ir Prancūzija pakeitė karo pobūdį. Keitėsi ir jo vedimo priemonės bei taktika, kareivių fizinis parengimas. Kūno kultūra mokykloje turėjo parengti jauną žmogų gyvenimo sunkumams, išmokyti jį kantriai siekti gyvenimo tikslo. Teorinius auklėjimo pagrindus mokyklose, remdamasis Regbio koledžo rektoriaus Tomo Arnoldo (1795-1842) veikla, suformavo ir pagrindė Vestminsterio abatijos kanauninkas Čarlzas Kingzlis (Charles Kingsley, 1819-1875), krikščioniškojo socializmo teoretikas.
Taip pat skaitykite: Klientų atsiliepimai apie Graičiūno sporto klubą
Europoje XIX a. susiformavo ištisos gimnastikos sistemos, plito literatūra šia tema. Tarp kitų pažymėtina Gutso-Mutso knyga „Gimnastika jaunimui“ (1793 m.), išversta į nemažai kalbų ir išleista daugelyje šalių. Pradėtos kurti ir nacionaliniu pagrindu besiremiančios sporto sąjungos. 1903 m. Bazelyje įsteigta tarptautinė sporto sąjunga „Makabi“ („Makabi“ sporto klubas Vilniuje įkurtas 1916 m.). Šią organizaciją sudarė žydų tautybės sportininkai. Sakalų sportinis judėjimas populiariausias buvo slavų tautose: Čekijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje. Prahoje įkurta sakalų sportinė organizacija buvo grynai tautinė ir jos tikslas buvo auklėti jaunimą tautiškumo, meilės tėvynei, savitarpio pagalbos dvasia. Pagrindine fizinio lavinimo priemone ji pripažino masinius gimnastikos pratimus, atliekamus gryname ore pritariant muzikai. 1882 m. įvyko pirmasis sakalų sąskrydis Prahoje.
Bet XIX a. II pusėje atsirado ir gimnastikos priešininkų, imta pasisakyti prieš jos vienpusiškumą ir propaguoti gerokai platesnį fizinio lavinimo supratimą. Teoriškai tai pagrindė Herbertas Spenseris (1820-1903), Andželas Mossaras (1846-1910), Piotras Leshaftas (1837-1909), Žoržas Demenis (1850-1917). Pavyzdžiui, P. Leshaftas griežtai kritikavo Rusijos kūno kultūrą ir pasisakė prieš vokiečių bei švedų gimnastikos sistemas. Šiai minčiai pritarė ir Vilniaus periodinė spauda. 1894 m. „Vilenskij vestnik“ atpasakojo Peterburge P. Lesthafto skaitytą paskaitą, kurioje jis pabrėžė: „… mūsų gimnastika mes vietoje naudos nešame tik blogį. Fiziniam lavinimui nustatytų formų nėra ir neturi būti.
Miestų gyvenimo būdas, intensyvus darbas gamyklose diktavo ir poilsio formas. Uždari ir pusiau uždari klubai jau nebepatenkino daugumos miestiečių. Vieni siekė aktyviau sportuoti, o dauguma troško reginių po alinančio darbo. Tai sąlygojo sporto organizacijų atsiradimą. Miestuose pradėta kurti poilsio zonas. Pirmosios tokios žaidimų aikštelės ir parkai pradėti steigti Anglijoje. Ten filantropai po pamokų darbininkų kvartalų vaikus ėmė vedžioti į žaidimų aikšteles ir pasivaikščioti į gamtą. Greitai tai paplito ir kitose šalyse ir apėmė ne tik mokinius, bet ir darbininkų sekmadienines mokyklas. Mezgėsi tarptautiniai kūno kultūros mėgėjų ryšiai. Ir tik Rytų Europoje šis judėjimas plito gerokai vėliau ir lėčiau. Kiek gyvesnis Rusijos imperijoje jis buvo tik Suomijoje, Pabaltijyje ir Lenkijoje. Politiniai draudimai, žemesnis gyvenimo lygis stabdė ir kūno kultūros plitimą.
Pasaulyje plito skautų (scout - žvalgas) judėjimas, kuris 1910 m. atėjo į Rusiją. Šio judėjimo pradžia - 1907 m., kai anglų pulkininkas Robertas Badenas Povelis (Bovden Powell, 1857-1941) surengė pirmąją skautų stovyklą Brown Sea saloje (Anglija), kurioje dalyvavo 20 berniukų. 1908 m. jis išleido pirmąją knygą „Skautybė berniukams“ apie skautus, jų ideologiją ir veiklos būdus. Skautų sąjūdis greit išplito ir tarp mergaičių. Jais galėjo tapti 7-18 metų mergaitės ar berniukai. Jų organizacijos veikė atskirai. Skautų organizacijose daug dėmesio skirta fizinėms pratyboms, turizmui. Nuo 18 m. jaunuoliai tapdavo skautais vyčiais ir praktiškai vadovaudavo jaunesniesiems skautams - vilkiukams ir paukštytėms. Suaugusiųjų skautų (nuo 28 m.) veiklos sritis - pats gyvenimas. „Kaip reali ir praktiška dorinio auklėjimo sistema skautizmas buvo stiprus tautinio auklėjimo veiksnys, kartu kategoriškai neigiąs bet kokią nacionalizmo ir šovinizmo apraišką. Skautizmas neišskyrė nė vienos religijos, nė vienos tautos.
Šiuolaikinio sporto atsiradimas
Šiuolaikinių sportinių varžybų pradžia siekia XVIII a. Būtent XIX a. galima rasti ryškesnius šiuolaikinių sporto šakų pirmųjų žingsnių pėdsakus. Kurtos naujos taisyklės, vyko pirmosios varžybos. 1839 m. pagal niujorkiečio A. Kartraito taisykles imtas žaisti beisbolas; 1865 m. - sportinio alpinizmo pradžia; 1884 m. Londone užpatentuotos stalo teniso taisyklės. Tuo laikotarpiu įkurtos kai kurios iki šiol veikiančios sporto sąjungos, klubai. 1857 m. Londone įkurtas pirmasis alpinistų klubas; 1861 m. Londone - pirmasis lauko riedulio klubas; 1881 m. - tarptautinė gimnastikos ir 1892 m. - irklavimo draugijos; 1895 m. Greta golfo, fechtavimo ir panašių anglų pavyzdžio klubų, XIX a. I pusėje Europoje, išskyrus Osmanų ir Rusijos imperijoms priklausančius kraštus, išplito daug klubų, be sporto, turėjusių ir nacionalinių bruožų. Tai ypač pasakytina apie Skandinavijos, Italijos, Vengrijos sportinius klubus. Šveicarijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje buvo kuriami nacionalinius žaidimus propaguojantys sporto klubai.
Taip pat skaitykite: Tendencijos sporto prekių rinkoje
XIX a. viduryje Anglijoje, greta žaidimų su kamuoliu, plaukimo, irklavimo, buriavimo, plačiai paplito lengvoji atletika. Atletai ėmė ryžtingiau reikalauti oficialiai atskirti mėgėjiškąjį ir profesionalųjį sportą. 1867 m. įstatuose buvo draudžiama fizinio darbo atstovams, atlyginimą gaunantiems treneriams, taip pat praeityje už varžybas gavusiems pinigus atletams dalyvauti mėgėjų varžybose. Šio klubo pavyzdžiu ir kitų sporto šakų atstovai įvedė mėgėjų statusą. Iš to laikmečio jau žinoma daug garsių bėgikų, šuolininkų, metikų. Sportinėje istoriografijoje žinoma konkreti lengvosios atletikos gimimo diena - 1837 m., kai Regbio koledžo mokiniai suregė kroso (apie 2 km distancija) varžybas. Jau 1864 m. įvyko pirmasis oficialus lengvaatlečių mačas tarp Oksfordo ir Kembridžo universitetų. Tuomet jau egzistavo daugelis rungčių (barjerinis 120 ir 200 jardų nuotolių bėgimas), tačiau tik 1886 m. 1880 m. Didžiojoje Britanijoje įkurta Nacionalinė lengvosios atletikos mėgėjų asociacija, kuriai priklausė visos imperijos lengvaatlečiai ir buvo patvirtintas mėgėjų statusas. Lengvoji atletika greitai plito: 1870 m. - Prancūzijoje, 1871 m. - JAV, 1880 m. - Vokietijoje ir kitur kuriamos panašios asociacijos. 1912 m. įkurta Tarptautinė lengvosios atletikos mėgėjų federacija.
Ypač populiarus XIX a. tapo dviračių sportas. Kai 1817 m. Karolis Draisas sukūrė dviračio prototipą, ši susisiekimo priemonė ėmė plisti pasaulyje. Ypač po to, kai 1885 m. škotas J. Danlopas „apavė“ jį padangomis. Ši sporto šaka įtraukta į pirmųjų šiuolaikinių olimpinių žaidynių programą. 1896 m. Atėnuose čempionu tapęs graikas A. Konstantinidas 87 km distanciją įveikė per 3:22.31,0. XIX a. II pusėje į Rusiją masiškai įvežti dviračiai iš Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos. Prasidėjo savotiškas dviračių bumas. Vienos pirmųjų varžybų yra 1896.06.01 minimos dviračių lenktynės nuo Maskvos iki Peterburgo, kuriose dalyvavo 14 sportininkų. Jau 1888 m. Maskvoje atidarytas dviratininkų mėgėjų klubas. XIX a. II pusėje pasaulyje, išskyrus Afriką, jau nebeliko šalies, kurioje nevyktų kokios nors sporto varžybos. Prasidėjo tarptautiniai susitikimai. Pergalės sporto aikštelėse tapo tautinio pasididžiavimo objektu. Kai kurių šalių sportininkai ėmė lenkti daugelio sporto šakų pradininkus - Anglijos atletus. Australijoje iškilo plaukimas, JAV - lengvoji atletika, boksas, beisbolas, Kanadoje gimė ledo ritulys ir kt.
XIX a. pabaigoje - XX a. Pirmosios oficialios krepšinio rungtynės įvyko 1891 m. Springfildo koledže. Žaidė studentai ir dėstytojai. Sportininkai ėmė burtis į tarptautines sporto federacijas: 1881 m. - gimnastai, 1892 m. - irkluotojai ir čiuožėjai, 1900 m. - dviratininkai, 1904 m. Iki Pirmojo pasaulinio karo visų populiariausių sporto šakų atstovai vienaip ar kitaip palaikė tarptautinius ryšius. Tai leido pradėti rengti pasaulio, kontinentų čempionatus, regionų varžybas. 1889 m. surengtas pasaulio greitojo čiuožimo, 1889 m. - sunkiosios atletikos, 1904 m. - imtynių čempionatai ir kt. Tais laikais vykusios kai kurios varžybos rengiamos ir dabar. 1877.06.09 Londono spaudoje pasirodė skelbimas, kviečiantis po mėnesio, liepos 9 d., į teniso turnyrą. Sportavo ir daugelis to meto inteligentų. Galima paminėti Edgarą Aleną Po, Voltą Vitmeną, Ezrą Paundą, Džozefą Radjardą Kiplingą, Judžiną ONilą, Ernestą Hemingvėjų ir kt. Daugelyje varžybų yra dalyvavęs garsusis romanistas Artūras Konanas Doilis. Jis, beje, 1894.03.23 drauge dar su dviem bendražygiais atliko tikrą tų laikų sportinį žygdarbį: Alpėse perėjo iš Davoso į Arozą ir įveikė Furkos perėją (2445 m virš jūros lygio). XIX a., paskutinėje didžiųjų geografinių atradimų epochoje, alpinizmas dažniau buvo suvokiamas ne kaip sporto šaka, o kaip mokslinės ekspedicijos. Aviacijos erą pasaulyje 1903 m. pradėjo amerikiečiai broliai Vilberis ir Orvilis Raitai (Wright). Lietuvos spaudoje dažniausiai minimos oreivių lenktynės. Vienas tokios informacijos pavyzdžių: „Susidaręs lakūnų būrelis numatė apskristi svarbiausius Europos miestus. Prasidėjo skridimas iš Paryžiaus. Pirmąją dieną užsimušė 3 lakūnai. Iš 30 lėktuvų iš Paryžiaus į Liežą (325 km) laimingai atskrido tik 8. Pirmas atskrido Vedar, išbuvęs kelionėje 3 val. 2 min. Toliau skrido į Utrechtą. Čia sugaišo 3 d. dėl didelio vėjo. Ketvirtą dieną išskrido į Briuselį.
Lietuvos dalyvavimas olimpinėse žaidynėse
Lietuvos sportininkai vasaros olimpinėse žaidynėse pirmą kartą dalyvavo 1924 m. Paryžiuje. Žiemos olimpinėse žaidynėse Lietuvos čiuožėjas K. Bulota debiutavo 1928 m. Sankt Moritze (Šveicarija). 1928 m. Amsterdame Lietuvos olimpinėje rinktinėje buvo 12 atletų. Lietuvos sportininkai SSRS olimpinės rinktinės sudėtyje pirmą kartą dalyvavo 1952 m. XV olimpinėse žaidynėse Helsinkyje. Krepšininkai S. Butautas, J. Lagunavičius ir K.
Atkūrusi nepriklausomybę, Lietuva sugebėjo ne tik atkurti savo valstybę, bet ir iškovoti garbingų vietų pasaulio olimpinėse žaidynėse. Per šiuos metus Lietuvos olimpiniai medaliai tapo simboliu, įrodančiu, kad Lietuva gali konkuruoti su galingiausiomis pasaulio šalimis ir pasiekti aukščiausių rezultatų.