Sporto varžybos valtimis: istorija ir taisyklės

Įvadas

Irklavimo sportas - tai ne tik fizinis iššūkis, bet ir turtinga istorija, glaudžiai susijusi su žmogaus noru nugalėti vandens stichiją. Nuo senovinių valčių iki modernių lenktyninių laivų, irklavimas nuėjo ilgą kelią, tapdamas populiaria sporto šaka visame pasaulyje. Šiame straipsnyje panagrinėsime irklavimo varžybų istoriją, taisykles ir raidą Lietuvoje.

Irklavimo varžybų istorija

Irklavimo ištakos pasaulyje

Irklavimas atsirado Didžiojoje Britanijoje. 1715 m. čia surengtos pirmosios lenktynės, o nuo 1829 m. organizuojamos tradicinės regatos. 19 a. viduryje irklavimas jau buvo kultivuojamas daugelyje Europos šalių, Šiaurės Amerikoje, Australijoje. 1892 m. įkurta Tarptautinė irklavimo federacija (pranc. Fédération Internationale des Sociétés d’Aviron, FISA), kuri 2023 m. vienijo 157 šalis. Pirmasis irklavimo Europos čempionatas surengtas 1893 m., į olimpinių žaidynių programą irklavimas įtrauktas 1900 m. (vyrų) ir 1976 m. (moterų); pasaulio čempionatai rengiami nuo 1962 m. vyrų ir nuo 1974 m. moterų, nuo 1974 m. jie rengiami kasmet.

Irklavimo raida Lietuvoje

Lietuvoje irklavimas - viena seniausių sporto šakų. 1885 m. Klaipėdoje įkurtas pirmasis irklavimo sporto klubas Neptūnas, 1912-13 m. Šilutėje - irklavimo klubas. 1920 m. įsteigta Vilniaus irklavimos draugija. 1931 m. prie Lietuvos jachtų klubo (Kaunas; įkurtas 1921 m.) įsteigta irklavimo sekcija. 1932 m. Klaipėdoje įvyko pirmosios Lietuvoje irklavimo tarptautinės varžybos. 1932-36 m. Kaune veikė Kipro irklavimo klubas. 1937 m. irkluoti pradėjo ir moterys. 1940 m. Kaune įvyko pirmosios Lietuvos irklavimo pirmenybės, nuo 1948 m. rengiamos kasmet. 1945 m. įkurta Lietuvos irklavimos federacija, 1991 m. priimta į Tarptautinė irklavimo federaciją. Nuo 1962 m. Trakuose kasmet rengiamos tarptautinės Gintarinių irklų regatos. 2002 m. Galvės ežere (Trakai) surengtas pasaulio jaunių irklavimo čempionatas.

Irklavimo varžybų taisyklės

Lenktyninės valtys

Lenktyninė valtis yra siaura, ilga, žemais lygia apkala (medine ar plastikine) šonais, su deniu. Irklo ilgis 285-385 cm, masė 3,5-4 kilogramai.

Valčių klasės

Valtys būna 8 klasių:

Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Geležinius Žmones ir Ko

• Pavienės valtys, kurias kiekvienas sportininkas irkluoja 1 irklu.
• Dvivietė su vairininku (2+, valties masė nuo 32 kg, vidutinis ilgis 10,4 m; tik vyrų) ir be jo (2-, masė nuo 27 kg, vidutinis ilgis 10,4 m).
• Keturvietė su vairininku (4+, masė nuo 51 kg, vidutinis ilgis 13,4 m; tik vyrų) ir be jo (4-, masė nuo 50 kg, vidutinis ilgis 13,4 m).
• Aštuonvietė su vairininku (8+, masė nuo 96 kg, vidutinis ilgis 19,9 m, sudedama iš 2 dalių).
• Porinės valtys, kurias kiekvienas sportininkas irkluoja 2 irklais: vienvietė (1×, masė nuo 14 kg, ilgis nuo 7,2 m, vidutinis 8,2 m), dvivietė (2×, masė nuo 27 kg, vidutinis ilgis 10,4 m), keturvietė (4×, masė nuo 52 kg, vidutinis ilgis 13,4 m).

Varžybų trasa

Lenktynės vyksta tiesioje trasoje daugiau kaip 2 m gylio ramiame vandenyje, kiekvienai valčiai skiriama 12,5-15 m pločio juosta, vienu metu gali startuoti 6-8 valtys.

Lietuvos irkluotojų pasiekimai

Lietuvos irkluotojai yra pasiekę reikšmingų rezultatų tarptautinėse varžybose:

• Olimpinėse žaidynėse:
  • 1960 (Roma) sidabro medalius iškovojo A. Bagdonavičius ir Z. Jukna (2+).
  • 1968 (Meksikas) bronzos - A. Bagdonavičius, V. Briedis, J. Jagelavičius, Z. Jukna (8+).
  • 1976 (Montréalis) sidabro - V. Butkus (4×) ir Klavdija Koženkova (8+), bronzos - G. Ramoškienė ir L. Kaminskaitė (2×).
  • 1980 (Maskva) bronzos - J. Narmontas ir J. Pinskus (8+).
  • 2000 (Sidnėjus) bronzos - Kristina Poplavskaja ir B. Šakickienė (2×).
  • 2016 (Rio de Žaneiras) sidabro - M. Griškonis ir S. Ritter (2×), bronzos - D. Vištartaitė ir M. Valčiukaitė (2×).
• Pasaulio čempionatų medalininkai:
  • 1962 sidabro medalį (1964 dar ir didįjį Henley regatos prizą) iškovojo A. Bagdonavičius, V. Briedis, J. Jagelavičius, Z. Jukna, Petras Karla, Ričardas Vaitkevičius (8+).
  • 1966 sidabro - A. Bagdonavičius, J. Jagelavičius, Z. Jukna (4-).
  • 1974 - G. Šidagytė-Ramoškienė (1×).
  • 1975 sidabro - Antanas Čikotas (8+), bronzos - G. Šidagytė-Ramoškienė (1×), L. Kaminskaitė (4×) ir V. Butkus (4×).
  • 1978 sidabro - L. Kaminskaitė (2×).
  • 1981 aukso - Zigmantas Gudauskas, J. Narmontas, S. Norušaitis, J. Pinskus, Vladimiras Nižegorodovas (8+), R. Baltutytė (8+).
  • 1983 bronzos - J. Narmontas, J. Pinskus, V. Nižegorodovas (4+) ir Angelė Kulikauskaitė ir Fedosija Kaleinikova (4+), sidabro - S. Norušaitis (2+).
  • 1985 aukso - Sigitas Kučinskas (4+) ir J. Pinskus (8+), sidabro - J. Narmontas (4-).
  • 1986 aukso - V. Cesiūnaitė-Bagdonienė (8+), sidabro - J. Pinskus, Zigmantas Gudauskas (8+).
  • 1987 sidabro ir 1990 bronzos - Sigitas Kučinskas ir J. Narmontas (4-).
• Europos čempionatų prizininkai:
  • 1961 A. Bagdonavičius, Z. Jukna, vairininkas Gerdas Morkus (2+) laimėjo pirmą, 1963 Eugenijus Levickas, Romualdas Levickas, Povilas Liutkaitis, Celestinas Jucys (4+) - trečią vietą.
  • 1963, 1965 ir 1967 Vilniaus Žalgirio moterų aštuonvietė tapo čempionėmis, 1964 ir 1966 - vicečempionėmis (I. Bačiulytė, Stasė Bubulytė (1963-66), Sofija Korkutytė, Aldona Margenytė (1963-65), A. Perevoruchova, L. Semaško, R. Tamašauskaitė, G. Strigaitė (tik 1963), Aldona Klimavičiūtė (1964), Aldona Čiukšytė (1965-67), Klavdija Koženkova (1966-67), Genė Galinytė (1967), vairininkės O. Vaisietaitė (1966), Jūratė Narvydaitė; 1967).
  • A. Bagdonavičius, V. Briedis, J. Jagelavičius, Z. Jukna, P. Karla, R. Vaitkevičius (8+) 1963 ir 1964 laimėjo antrą, A. Bagdonavičius, J. Jagelavičius, Z. Jukna 1965 (4-) - pirmą, 1967 (4+) - pirmą, 1966 Sofija Grucova (4×) - antrą, 1968 - trečią, 1967 ir 1969 - pirmą, 1969 J. Jagelavičius, Z. Jukna, L. Subačius (8+) - antrą, G. Šidagytė-Ramoškienė (1×) 1969 ir 1973 - pirmą, 1967 ir 1970 - trečią vietą, Apolinaras Grigas, Benjaminas Nacevičius, Mindaugas Vaitkus 1971 (8+) - trečią, 1973 (4-) - antrą, 1973 V. Butkus (1×) - antrą vietą.

Kūno kultūra Lietuvoje: nuo senovės iki šių dienų

Kūno kultūros ištakos senovės Lietuvoje

Senovės baltų kūno kultūra buvo glaudžiai susijusi su to meto žmonių buitimi, gyvenimo sąlygomis, t. y. pirmiausia su žvejyba ir medžiokle. Iš kartos į kartą seneliai ir tėvai mokydavo savo vaikus, kaip tapti stipriems, greitiems ir vikriems, kaip sumedžioti žvėrį ar atremti priešą. Pirmosios rašytinės žinios apie senovės lietuvių kūno kultūrą randamos tariamajame Brutenio-Vaidevučio įstatyme, pagal kurį ypač išskiriami vyrai, pasižymėję savo fiziniais gabumais.

Senovės lietuviai, daugelio archeologų ir istorikų nuomone, buvo puikiai fiziškai išsivystę. Pagal dabartinę antropologin klasifikaciją lietuviai priklausė vidutinio, o žemaičiai - net apyaukščio ūgio žmonių tipui. „Yra žinoma, - teigia prof. S. Negausūs archeologiniai tyrinėjimai neduoda galimybės nustatyti vidutinio senovės lietuvių ūgio. Tačiau atskiri griaučiai ir kaulai rodo kai kuriuos lietuvių fizinio išsivystymo bruožus. Pirmiausia aiškiai matyti tvirta viršutinių galūnių juosta: stambūs, stori raktikauliai ir žastikauliai, glaudžiai sujungti masyviais sąnariais. Dilbio kaulai neproporcingai ilgi ir ypač plati plaštaka. Apatinių galūnių čiurnos ir pėdos kaulai rodo, kad tai aukštaūgiai žmonės.

Kūno kultūros raida Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu

Susiformavus lietuvių tautai ir besikuriant Lietuvos valstybei, kūno kultūra tapo organizuotesnė. Vis didėjant priešų grėsmei, lietuviai ėmė burtis į didesnes grupuotes. Šių grupuočių - bajorų tėvonijų - vadai kunigaikščiai ėmė rinkti stipresnius jaunus vyrus pilims ginti. Jie turėjo mokėti naudoti ne tik darbo įrankius, bet ir ginklus. Jiems išlaikyti iš valstiečių rinkdavo duoklę. Šias grupuotes pirmą kartą sujungė didysis Lietuvos kunigaikštis Mindaugas (1236-1263) ir įkūrė Lietuvos valstybę. Ėmė sparčiai vystytis nauji pažangos, kultūros, o kartu ir kūno kultūros reiškiniai. Formavosi amatininkų, pirklių luomai, vystėsi žemdirbystė, gyvulininkystė. Santykiai su kitais kraštais reikalavo mokytis rašto.

Taip pat skaitykite: Klientų atsiliepimai apie Graičiūno sporto klubą

Darbo tematika ryškiai išsiskiria ir lietuvių kūno kultūros formose. Darbštus, nagingas, kaip sakoma liaudyje, žmogus buvo visų gerbiamas ir vertinamas. Meilė žemei ir darbui - būdingas lietuvio bruožas. Kelis šimtmečius trukę karai su kryžiuočiais, totoriais, lenkais, švedais, rusais reikalavo ne tik geros karinės organizacijos, bet ir specialaus fizinio karių pasirengimo. Taktiniam karių parengimui buvo naudojami komandiniai liaudies žaidimai: ritinis, muštukas, kvadratas. Pirmieji šių žaidimų aprašymai siekia XVII a. Prancūzų riteris, keliautojas ir diplomatas Žiliberas de Lanua (Chillebert de Lannoy) 1414 m. rašo Trakuose matęs 10000 pabalnotų Vytauto asmeninio pulko žirgų. Anksčiau Vulfstano minėtos žirgų lenktynės šermenų metu vykdavo net iki XV a. Be to, lenktyniaujant žirgais, būdavo atliekami ir įvairūs pratimai: peršokimai nuo vieno žirgo ant kito, kepurės paėmimas nuo žemės, pataikymas į taikinį iš lanko ir kt.

Kūno kultūra mokyklose ir bažnyčios požiūris

Kūno kultūra mokyklose atsirado kartu su krikščionybės įvedimu ir pirmosios mokyklos prie Vilniaus kapitulos įkūrimu 1397 m. XVI a. XVII a. Vilniaus akademijos profesorius Aronas Aleksandras Olizarovskis vieną savo knygos „Apie politinį visuomeniškumą“ skyrių paskyrė kūno kultūrai. XV-XVII a. mokyklos priklausė vienuolynams ir bažnyčiai, kurios požiūris į kūno kultūrą keitėsi. Viduramžiais bažnyčia siūlė užmiršti kūno grožį ir siekti „sielos grožio“. Tačiau vėliau pasikeitė bažnyčios požiūris į vaikų kūno kultūrą. Vyskupo Motiejaus Valančiaus 1834 m. sakytų pamokslų rinkinyje yra vienas pamokslas, kuriame daug kalbama apie žaidimus ir pramogas mokyklose. Tai savotiški metodiniai nurodymai mokytojams ir šiaip parapijiečiams - jie rodo naują bažnyčios požiūrį. M. Toliau M. Valančius pripažįsta žaidimų ir fizinių pratimų, kaip priemonių atsipalaiduoti po sunkaus protinio ir fizinio darbo, reikšmę. „Žaidimai, - teigia M. Bažnyčia ima suprasti kūno kultūros naudą harmoningam žmogaus dvasinių ir fizinių savybių vystymuisi.

Kūno kultūros įtaka valstybės stiprinimui

XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje - vadinamuoju Šviečiamuoju laikotarpiu - kūno kultūra įgavo politinį pobūdį ir tapo visų pripažinta priemone pasirengti visuomeninei ir gamybinei veiklai, padedančia stiprinti valstybę ir jos narį - būsimąjį pilietį. 1773 m. įkurta Edukacinė komisija įvedė mokyklose kūno kultūrą kaip atskirą dalyką. Tai vienas pirmųjų atvejų Europoje, kai valstybė ėmė sistemingai rūpintis jaunuomenės fiziniu lavinimu mokyklose. 1774 m. išleistame dokumente „Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinės Edukacinės komisijos nurodymuose parapijų mokykloms“ sakoma, kad nereikia „… jokio vaikų lepinimo, vaikai turi priprasti prie šalčio, nepatogumų ir nemalonumų, kad vaikuose susiformuotų jėga, vikrumas ir patvarumas“. 1803 m. caro valdžia, vadovaudamasi politiniais sumetimais, į mokyklos mokymosi planus jau nebeįrašė kūno kultūros kaip programinio dalyko. Po 1831 m. sukilimo Lietuvoje galutinai įvesti pagal Rusijos pavyzdį sudaryti mokyklų nuostatai. Imta griežtai slopinti kiekviena pažangesnė tautinė mintis. Tačiau Lietuvoje dirbę caro valdininkai ir kariškiai savo vaikų fiziniu parengimu rūpinosi atskirai. Jie kviesdavo iš užsienio (ypač iš Prancūzijos) įvairaus fizinio lavinimo specialistus - fechtavimo, jojimo, šaudymo, lauko teniso, plaukimo „profesorius“, kurie suburdavo nedidelius šių sporto šakų mėgėjų būrelius. Prie jų kartais pritapdavo ir vienas kitas lietuvis.

Sporto organizacijų ir klubų atsiradimas

Iki XIX a. vidurio Lietuvoje nebuvo nė vienos sporto organizacijos ar klubo, nė vienos sporto aikštelės, specialios gimnastikos salės, maniežo, hipodromo ar šaudyklos. Šiuolaikiniai sportas ir fizinis lavinimas dabartine šio žodžio prasme susiformavo tik XIX a. ir iš dalies net XX a. XIX a. pradžioje Europą sujudinę Napoleono I karai, kolonijiniai grobimai, Vokietijos suvienijimu baigęsi Prūsijos karai su Danija, Austrija ir Prancūzija pakeitė karo pobūdį. Keitėsi ir jo vedimo priemonės bei taktika, kareivių fizinis parengimas. Kūno kultūra mokykloje turėjo parengti jauną žmogų gyvenimo sunkumams, išmokyti jį kantriai siekti gyvenimo tikslo. Teorinius auklėjimo pagrindus mokyklose, remdamasis Regbio koledžo rektoriaus Tomo Arnoldo (1795-1842) veikla, suformavo ir pagrindė Vestminsterio abatijos kanauninkas Čarlzas Kingzlis (Charles Kingsley, 1819-1875), krikščioniškojo socializmo teoretikas.

Gimnastikos sistemos ir sporto sąjungos

Europoje XIX a. susiformavo ištisos gimnastikos sistemos, plito literatūra šia tema. Tarp kitų pažymėtina Gutso-Mutso knyga „Gimnastika jaunimui“ (1793 m.), išversta į немало kalbų ir išleista daugelyje šalių. Pradėtos kurti ir nacionaliniu pagrindu besiremiančios sporto sąjungos. 1903 m. Bazelyje įsteigta tarptautinė sporto sąjunga „Makabi“ („Makabi“ sporto klubas Vilniuje įkurtas 1916 m.). Šią organizaciją sudarė žydų tautybės sportininkai. Sakalų sportinis judėjimas populiariausias buvo slavų tautose: Čekijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje. Prahoje įkurta sakalų sportinė organizacija buvo grynai tautinė ir jos tikslas buvo auklėti jaunimą tautiškumo, meilės tėvynei, savitarpio pagalbos dvasia. Pagrindine fizinio lavinimo priemone ji pripažino masinius gimnastikos pratimus, atliekamus gryname ore pritariant muzikai. 1882 m. įvyko pirmasis sakalų sąskrydis Prahoje. XX a. Bet XIX a. II pusėje atsirado ir gimnastikos priešininkų, imta pasisakyti prieš jos vienpusiškumą ir propaguoti gerokai platesnį fizinio lavinimo supratimą. Teoriškai tai pagrindė Herbertas Spenseris (1820-1903), Andželas Mossaras (1846-1910), Piotras Leshaftas (1837-1909), Žoržas Demenis (1850-1917). Pavyzdžiui, P. Leshaftas griežtai kritikavo Rusijos kūno kultūrą ir pasisakė prieš vokiečių bei švedų gimnastikos sistemas. Šiai minčiai pritarė ir Vilniaus periodinė spauda. 1894 m. „Vilenskij vestnik“ atpasakojo Peterburge P. Lesthafto skaitytą paskaitą, kurioje jis pabrėžė: „… mūsų gimnastika mes vietoje naudos nešame tik blogį. Fiziniam lavinimui nustatytų formų nėra ir neturi būti.

Taip pat skaitykite: Tendencijos sporto prekių rinkoje

Poilsio zonų ir tarptautinių ryšių kūrimasis

Miestų gyvenimo būdas, intensyvus darbas gamyklose diktavo ir poilsio formas. Uždari ir pusiau uždari klubai jau nebepatenkino daugumos miestiečių. Vieni siekė aktyviau sportuoti, o dauguma troško reginių po alinančio darbo. Tai sąlygojo sporto organizacijų atsiradimą. Miestuose pradėta kurti poilsio zonas. Pirmosios tokios žaidimų aikštelės ir parkai pradėti steigti Anglijoje. Ten filantropai po pamokų darbininkų kvartalų vaikus ėmė vedžioti į žaidimų aikšteles ir pasivaikščioti į gamtą. Greitai tai paplito ir kitose šalyse ir apėmė ne tik mokinius, bet ir darbininkų sekmadienines mokyklas. Mezgėsi tarptautiniai kūno kultūros mėgėjų ryšiai. Ir tik Rytų Europoje šis judėjimas plito gerokai vėliau ir lėčiau. Kiek gyvesnis Rusijos imperijoje jis buvo tik Suomijoje, Pabaltijyje ir Lenkijoje. Politiiniai draudimai, žemesnis gyvenimo lygis stabdė ir kūno kultūros plitimą.

Skautų judėjimas

Pasaulyje plito skautų (scout - žvalgas) judėjimas, kuris 1910 m. atėjo į Rusiją. Šio judėjimo pradžia - 1907 m., kai anglų pulkininkas Robertas Badenas Povelis (Bovden Powell, 1857- 1941) surengė pirmąją skautų stovyklą Brown Sea saloje (Anglija), kurioje dalyvavo 20 berniukų. 1908 m. jis išleido pirmąją knygą „Skautybė berniukams“ apie skautus, jų ideologiją ir veiklos būdus. Skautų sąjūdis greit išplito ir tarp mergaičių. Jais galėjo tapti 7-18 metų mergaitės ar berniukai. Jų organizacijos veikė atskirai. Skautų organizacijose daug dėmesio skirta fizinėms pratyboms, turizmui. Nuo 18 m. jaunuoliai tapdavo skautais vyčiais ir praktiškai vadovaudavo jaunesniesiems skautams - vilkiukams ir paukštytėms. Suaugusiųjų skautų (nuo 28 m.) veiklos sritis - pats gyvenimas. „Kaip reali ir praktiška dorinio auklėjimo sistema skautizmas buvo stiprus tautinio auklėjimo veiksnys, kartu kategoriškai neigiąs bet kokią nacionalizmo ir šovinizmo apraišką. Skautizmas neišskyrė nė vienos religijos, nė vienos tautos.

Šiuolaikinių sportinių varžybų pradžia

Šiuolaikinių sportinių varžybų pradžia siekia XVIII a. Būtent XIX a. galima rasti ryškesnius šiuolaikinių sporto šakų pirmųjų žingsnių pėdsakus. Kurtos naujos taisyklės, vyko pirmosios varžybos. 1839 m. pagal niujorkiečio A. Kartraito taisykles imtas žaisti beisbolas; 1865 m. - sportinio alpinizmo pradžia; 1884 m. Londone užpatentuotos stalo teniso taisyklės. Tuo laikotarpiu įkurtos kai kurios iki šiol veikiančios sporto sąjungos, klubai. 1857 m. Londone įkurtas pirmasis alpinistų klubas; 1861 m. Londone - pirmasis lauko riedulio klubas; 1881 m. - tarptautinė gimnastikos ir 1892 m. - irklavimo draugijos; 1895 m.

Mėgėjiškojo ir profesionaliojo sporto atskyrimas

Greta golfo, fechtavimo ir panašių anglų pavyzdžio klubų, XIX a. I pusėje Europoje, išskyrus Osmanų ir Rusijos imperijoms priklausančius kraštus, išplito daug klubų, be sporto, turėjusių ir nacionalinių bruožų. Tai ypač pasakytina apie Skandinavijos, Italijos, Vengrijos sportinius klubus. Šveicarijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje buvo kuriami nacionalinius žaidimus propaguojantys sporto klubai. XIX a. viduryje Anglijoje, greta žaidimų su kamuoliu, plaukimo, irklavimo, buriavimo, plačiai paplito lengvoji atletika. Atletai ėmė ryžtingiau reikalauti oficialiai atskirti mėgėjiškąjį ir profesionalųjį sportą. 1867 m. įstatuose buvo draudžiama fizinio darbo atstovams, atlyginimą gaunantiems treneriams, taip pat praeityje už varžybas gavusiems pinigus atletams dalyvauti mėgėjų varžybose. Šio klubo pavyzdžiu ir kitų sporto šakų atstovai įvedė mėgėjų statusą. Iš to laikmečio jau žinoma daug garsių bėgikų, šuolininkų, metikų. Sportinėje istoriografijoje žinoma konkreti lengvosios atletikos gimimo diena - 1837 m., kai Regbio koledžo mokiniai suregė kroso (apie 2 km distancija) varžybas. Jau 1864 m. įvyko pirmasis oficialus lengvaatlečių mačas tarp Oksfordo ir Kembridžo universitetų. Tuomet jau egzistavo daugelis rungčių (barjerinis 120 ir 200 jardų nuotolių bėgimas), tačiau tik 1886 m. 1880 m. Didžiojoje Britanijoje įkurta Nacionalinė lengvosios atletikos mėgėjų asociacija, kuriai priklausė visos imperijos lengvaatlečiai ir buvo patvirtintas mėgėjų statusas. Lengvoji atletika greitai plito: 1870 m. - Prancūzijoje, 1871 m. - JAV, 1880 m. - Vokietijoje ir kitur kuriamos panašios asociacijos. 1912 m. įkurta Tarptautinė lengvosios atletikos mėgėjų federacija.

Dviračių sporto populiarumas

Ypač populiarus XIX a. tapo dviračių sportas. Kai 1817 m. Karolis Draisas sukūrė dviračio prototipą, ši susisiekimo priemonė ėmė plisti pasaulyje. Ypač po to, kai 1885 m. škotas J. Danlopas „apavė“ jį padangomis. Ši sporto šaka įtraukta į pirmųjų šiuolaikinių olimpinių žaidynių programą. 1896 m. Atėnuose čempionu tapęs graikas A. Konstantinidas 87 km distanciją įveikė per 3:22.31,0. XIX a. II pusėje į Rusiją masiškai įvežti dviračiai iš Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos. Prasidėjo savotiškas dviračių bumas. Vienos pirmųjų varžybų yra 1896.06.01 minimos dviračių lenktynės nuo Maskvos iki Peterburgo, kuriose dalyvavo 14 sportininkų. Jau 1888 m. Maskvoje atidarytas dviratininkų mėgėjų klubas.

Tarptautiniai susitikimai ir nacionalinis pasididžiavimas

XIX a. II pusėje pasaulyje, išskyrus Afriką, jau nebeliko šalies, kurioje nevyktų kokios nors sporto varžybos. Prasidėjo tarptautiniai susitikimai. Pergalės sporto aikštelėse tapo tautinio pasididžiavimo objektu. Kai kurių šalių sportininkai ėmė lenkti daugelio sporto šakų pradininkus - Anglijos atletus. Australijoje iškilo plaukimas, JAV - lengvoji atletika, boksas, beisbolas, Kanadoje gimė ledo ritulys ir kt. XIX a. pabaigoje - XX a. Pirmosios oficialios krepšinio rungtynės įvyko 1891 m. Springfildo koledže. Žaidė studentai ir dėstytojai. A. Sportininkai ėmė burtis į tarptautines sporto federacijas: 1881 m. - gimnastai, 1892 m. - irkluotojai ir čiuožėjai, 1900 m. - dviratininkai, 1904 m. Iki Pirmojo pasaulinio karo visų populiariausių sporto šakų atstovai vienaip ar kitaip palaikė tarptautinius ryšius. Tai leido pradėti rengti pasaulio, kontinentų čempionatus, regionų varžybas. 1889 m. surengtas pasaulio greitojo čiuožimo, 1889 m. - sunkiosios atletikos, 1904 m. - imtynių čempionatai ir kt. Tais laikais vykusios kai kurios varžybos rengiamos ir dabar. 1877.06.09 Londono spaudoje pasirodė skelbimas, kviečiantis po mėnesio, liepos 9 d., į teniso turnyrą.

#

tags: #sporto #varzybos #valtimis