Šiame straipsnyje nagrinėjama Sventoji Zarija sporto istorija, remiantis įvairiais istoriniais šaltiniais ir asmeniniais atsiminimais. Straipsnyje siekiama atskleisti sporto raidą šiame regione, jo svarbą vietos bendruomenei ir iškiliausius sportininkus bei įvykius.
Priespaudos, Kovos ir Laisvės Metai
Lietuvos žmonės sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo ne tik išoriškai pavergti, bet stengtasi pavergti ir jų dvasią. Okupantas siekė pakeisti žmones, kad taptume klusniais Kremliaus sraigteliais. Sunaikinus partizaninį pasipriešinimą okupantui liko tik vienas priešas - Bažnyčia ir jos žmonės, ypač dvasiškiai. Okupantas suprato: kol Bažnyčia gyva, jam nepasiseks pavergti žmonių dvasios, todėl visokiais būdais - grasinimais, baudomis, teismais, lageriais, verbavimu tapti KGB kolaborantais - bandydavo iki minimumo suvaržyti kunigų veiklą.
1968 metais prasidėjo atbudimas - suvokimas, kad prievartai reikia priešintis. Anuomet vienintelė reali pasipriešinimo priemonė buvo okupanto nusikaltimų viešinimas Lietuvoje, ypač laisvajame pasaulyje. Dėl to 1972-aisiais gimė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika". Ji septyniolika metų fiksavo sovietinės valdžios bei jos talkininkų daromus nusikaltimus ir juos viešino Vakaruose. Per mano rankas perėjo daugybė į „Kronikos" redakciją atsiųstų faktų, kuriuos reikėdavo tik tvarkingai suguldyti į eilinį leidinio numerį.
1968-1988 metai buvo ne tik priespaudos, bet ir kovos metai, kai pamažu budo Lietuvos kunigai, tikintieji žmonės ir visa Lietuva. Šiuose užrašuose pabandyta kuo tiksliausiai parodyti tuos priespaudos ir kovos metus. Buvo laikotarpių, kai rašiau dienoraštį, tik dėl savaime suprantamų priežasčių ne viską konkretizuodamas, buvo laikotarpių, kai dienoraščio rašyti negalėjau. Tačiau visa tai, ką skaitytojas šiuose užrašuose-dienoraštyje ras, yra tiksliausi faktai.
Čia sutiksite daug vardų ir pavardžių ne tik tų žmonių, kurie per sovietmetį kovojo ir kentėjo, bet ir tų, kurie vykdė priespaudą arba talkino priespaudos nešėjams. Tikiu, kad išaušus Lietuvos laisvės rytui ne vienas iš paminėtų žmonių pasikeitė, kai kurie gal net padarė atgailą.
Taip pat skaitykite: Sventosios vandens bokso kelionė
Pirmieji Žingsniai ir Tyliai Brandinama Svajonė (1938-1955)
Seneliai ir tėvai buvo paprasti lietuviško kaimo žmonės, visas jų gyvenimas sukosi apie žemę, šeimą ir Bažnyčią. Abu tėvai buvo kilę iš Krikštonių kaimo, Lazdijų rajono; susituokę kurį laiką gyveno Krikštonyse ir tik prieš Antrąjį pasaulinį karą nusipirko 8 ha žemės Gudonyse. Gyveno ganėtinai vargingai: kukli kaimo pirkia su moline asla, tame pačiame kambaryje tilpo virtuvė, valgomasis, miegamasis ir vaikų darbo kambarys. Per šalčius vietos atsirasdavo dar kelioms avelėms su ėriukais. Vaikams gyvulėliai nemaišė, greičiau buvo pramoga. Po moline krosnimi viešpatavo vištos, kasdien padovanodavusios vaikams po kiaušinį. Augome keturi broliai: Jonas, Vladas, Albinas ir aš - pagrandukas.
Šis labai kuklus tėvų gyvenimas buvo Dievo dovana, nes nebuvo galimybės išlepti. Anuomet kaime niekas neturėjo net radijo imtuvo, todėl vaikų gyvenimą paįvairindavo mokykla, bažnyčia ir knygos. Pirmą kartą radijo imtuvą pamačiau pas savo kleboną, ir ši kalbanti dėžė anuomet atrodė tarsi stebuklas.
Tėvelis, kaip ir dauguma ano meto vyrų, kiekvieną sekmadienį lankė bažnyčią, bet pamaldumu nepasižymėjo. Vaiko atmintis užfiksavo tik tėvelio darbštumą. Vyresnieji broliai anksti buvo mokomi darbo ir turėdavo padėti visuose žemės ūkio darbuose. Žiemą tėvelis keldavosi labai anksti ir eidavo į kluoną spragilais kulti javų. Man, mažiausiam, nei arti, nei spragilais kulti javų neteko. Pats nuobodžiausias darbas, nuo kurio vasarą neišsisukdavau, buvo ganyti karves ir avis. Mielai jį būčiau iškeitęs į bet kokį kitą. Bet greitai pamėgęs skaityti knygas, būdavau laimingas, kai karvutės ir avys ramiai skabydavo žolę, o aš galėdavau ryte ryti pasaulietinio ir religinio turinio knygas.
Ryškiausi prisiminimai iš pokario metų - neramios dienos ir naktys. Už lango naktis, o mūsų dūminė kaimo pirkia pilna partizanų. Vyrai valgo vakarienę, tačiau ir valgydami nesiskiria su ginklais. Pavalgę padėkoja ir išeina į gūdžią naktį, o gal į mirtį. Kitas pokario prisiminimas - po Kūčių vakarienės ruošiamės miegoti, ir vėl kažkas beldžiasi į duris. Vėl pilnas kambarys ginkluotų vyrų, tik šįkart stribų, kurie reikalauja kinkyti arklius ir kažkur juos vežti. Tėvelis bando atsikalbėti, girdi, reikės sūnų anksti rytą pavėžėti į mokyklą. Juk šalta, sniegas, o į mokyklą aštuoni kilometrai. Stribai atsako, kad sūnus be reikalo Kūčių sugrįžo į namus, todėl nieko neatsitiks, jei pėsčias nukulniuos į Seirijų mokyklą. Ir nukulniavau.
Kelias į Seirijų mokyklą vedė per turgaus aikštę. Šioje aikštėje suguldydavo nukautų partizanų kūnus, kad visi žinotų, jog priešintis sovietinei imperijai yra beviltiška. Nors Stalino portretai kabojo visose klasėse, bet mes, mokiniai, jo nepamilome, todėl, ganydamas karves, traukdavau partizanų dainas. Partizanai buvo savi ir mes buvome jų pusėje - laisvos Lietuvos pusėje. Tačiau laisvė atrodė tokia tolima, tiesiog nepasiekiama; reali buvo tik kruvina prievarta. O kaip reikėtų dabar Lietuvos vaikams pažinti tą istorijos gabalėlį, kuris akivaizdžiai parodytų, kad Tėvynė yra verta jos vaikų kraujo kainos ir kad nevalia jos parduoti ar išduoti, nevalia jos užmiršti ir mąstyti tik apie savo bėdas.
Taip pat skaitykite: Šventosios aikštelės adresas
Prisimenu pirmąjį tardymą. Kažkas klasėje ant Stalino portreto priklijavo proklamaciją, raginančią neišduoti Tėvynės ir neiti į rinkimus, o aš pirmas atėjęs į klasę ją pamačiau. Mane, vienuolikametį berniuką, nusivedė į NKVD būstinę ir tardė, žadėjo mušti, gąsdino baltomis meškomis, jei nepasakysiu, kas priklijavo proklamaciją. Gal reikėjo šito tardymo vaikystėje, kad vėliau butų galima pakelti daugelį panašių, tik kur kas sunkesnių tardymų, kai buvo siekiama sunaikinti Kroniką ir garsiai pasakytą ar parašytą laisvą mintį.
Pati didžiausia Dievo dovana buvo vaikus mylinti, pamaldi motina. Be to, dar ir tretininkė. Gal dėl to visoms tretininkėms jaučiu pagarbą, nes man jos primena motiną. Menu, kai ji kartą parėjusi iš bažnyčios ir pridėjusi delną prie krūtinės pasakė, kad pas ją atėjo ir gyvena Jėzus. Tada nesupratau, kaip jis ten atėjo, bet man buvo aišku, kad įvyko kažkas svarbaus ir labai gero.
Užbaigęs pirmą klasę ir, būdamas šešerių su puse metų, pradėjau lankyti katekizmo pamokas, kurias vedė labai gera mokytoja. Patiko ir pamokos, ir gera mokytoja, tačiau kai broliai paerzino, kad išpažinties turėsiu eiti pas tikybos mokytoją, paprieštaravau: „Išpažinties eisiu tik pas kleboną.“ Žinoma, tuo visus pralinksminau. Po dviejų savaičių mokymo priėjau tik išpažinties, nes tikriausiai visi matė, kad priimti Komuniją dar esu per mažas. Klebonas kun. Jonas Reitelaitis buvo labai geras, tėviškas, todėl nei pirmoji, nei vėlesnės išpažintys nekeldavo jokių sunkumų.
Kitą vasarą katekizmo mokė į mūsų parapiją atvykęs klierikas. Jis ne tik gerai išmokė katekizmo, bet ir baigdamas pasiūlė išmokti lotynišką ministrantūrą - pakaitomis su kunigu kalbamos psalmės žodžius - ir pažadėjo: jei išmoksiu, tuomet galėsiu patarnauti Mišioms. Per savaitę išmokau gražiai skambančius lotyniškus atsakymus, davatkėlė Ievutė pasiuvo baltą kamželę ir gražią raudoną peleriną, ir nuo tada nuo altoriaus neatsiskyriau. Patarnaudamas Mišioms priėmiau ir Pirmąją Komuniją. Miglotai supratau, kaip tame mažame baltame duonos paplotėlyje gyvena pats Dievas. Suvokiau tik tiek, kad tai kažkas labai svarbaus. Mažam patarnautojui kur kas artimesnis buvo net keturis skambučius turintis Mišių varpelis. Pradžioje sunkumų sudarydavo Mišių knygos perkėlimas. Ši knyga man atrodė labai sunki, o buvau toks didelis vyras - galva sulig altoriumi.
Po Pirmosios Komunijos, atrodo, niekas per daug nesirūpino, ką apie tikėjimą suvokia mažas vaikas, kuris kas mėnesį reguliariai eidavo išpažinties ir Komunijos. Tikriausiai tėvai mąstė, kad, būdamas arti altoriaus, žinau daugiau už kitus vaikus. O aš gerai buvau įsisąmoninęs tik tiek, kad išpažintį reikia atlikti sąžiningai ir kad po jos galiu tik vieną kartą priimti Komuniją. Reikėjo dar šešerių metų, kol vienas geras salezietis kunigas man paaiškino, kad Eucharistiją galima priimti kasdien, tik reikia saugotis nuodėmių, nes šventoji Komunija yra ne kas kita, kaip pats Jėzus, kuris labai myli vaikus.
Taip pat skaitykite: Pašaukimų sąsajos
Patarnavimas Prie Altoriaus
Patarnavimas prie altoriaus, prasidėjęs nuo antrosios klasės, tęsėsi iki vienuoliktos, kai gavęs brandos atestatą nuvažiavau į Kauno kunigų seminariją. Šis patarnavimas man buvo brangus daugeliu atžvilgių. Klebonas elgėsi labai protingai ir už patarnavimą niekuomet neduodavo pinigų. Pačiu svarbiausiu užmokesčiu man buvo klebono knygos, kurias godžiai skaičiau ir kurios mano ateities pasirinkimui padarė didžiausią įtaką. Pradžioje patarnavimas per Mišias buvo tik pramoga. Didžiausią įspūdį yra padariusios šv. Kalėdos ir Didžioji savaitė. Kažkas labai brangaus liko vaiko širdelėje. Man ir dabar atrodo, kad vaikystėje girdėtos Kalėdų giesmės buvo pačios gražiausios.
Kartą motina man kaip didelę paslaptį pasakė, kad galėsiu patarnauti Mišioms vienam geram nuo valdžios besislapstančiam kunigui, kuriam gresia areštas. Vieną rytą mažame kambarėlyje patarnavau Mišias aukojančiam kun. Antanui Skelčiui SDB. Ir nuo tada tapome neperskiriami draugai. Dažnai jį aplankydavau, kai slėpėsi Krikštonyse; surasdavau jį ir Seirijų parapijoje. Geri žmonės išsaugojo jį iki pat Stalino mirties, o paskui jis legalizavosi ir dirbo altaristų iki pat mirties Leipalingio parapijoje.
Kai pas davatkėlę Ievutę sutikau nuo čekistų besislapstantį salezietį kun. Antaną, paraginusį mane kasdien priimti šv. Komuniją, patarnavimas Mišiose įgavo visiškai kitą spalvą. Vasarą kiekvieną rytą bėgdavau patarnauti prie altoriaus, o per mokslo metus tą galimybę turėjau tik sekmadieniais.
Be abejo, čia, prie altoriaus, subrendo mano pasiryžimas rinktis kunigo kelią. Bažnyčioje radau daug dvasinės šviesos ir šilumos, kurios bręstančiam paaugliui labai reikėjo.
Skaitydamas apie šv. kun. Joną Boską, labai norėjau būti panašus į jaunąjį Don Boską, vėliau tapusį kunigu, kuris rūpinosi beglobiais Turino vaikais. Dvasinio turinio knygos, dažna išpažintis ir Eucharistija išmokė sąmoningo bendravimo su Dievu. Kai nuvažiavau į Kunigų seminariją, ten neradau nieko svetimo, tiesiog patekau į visiškai savą aplinką. Patarnavimas Mišioms kiekvienam vaikui ar paaugliui gali labai padėti dvasiškai augti, jei tik šalia yra protingas kunigas, kuris geru žodžiu ir savo pavyzdžiu padeda bręsti ir ieškoti savojo pašaukimo kelio.
Mokykla
Mano laikų mokykla dar nebuvo paversta tokia bedieviška, kad, mes, tikintieji mokiniai, būtume buvę kaip nors diskriminuojami. Bėdų atėjo tik vėliau. Mano pirmosios pradinių klasių mokytojos net gyveno Krikštonių parapijos klebonijoje, todėl mes, Mišių patarnautojai, jas laikėme savomis, o jos ne tik nebarė už patarnavimą, bet dar ir pamokydavo, kad per Mišias nesidairytume į žmones, o žvelgtume į altorių.
Mokantis Seirijų vidurinėje mokykloje, dauguma jos mokinių, eidami į mokyklą, kasdien užsukdavo į bažnyčią pasimelsti, ir niekas už tai mūsų nei gyrė, nei peikė. Klasėje buvo tik keletas komjaunuolių, kurie jautėsi labai nedrąsiai, ir mums buvo tiesiog jų gaila. Su panašia užuojauta rugsėjo pirmąją žvelgėme į kiekvieną naują mokytoją, kuri ar kuris ateidavo į klasę prisisegę komjaunimo ženkliuką. O kai klasėje paskelbė, kad mirė Stalinas, ši žinia visus labai nudžiugino - ačiū Dievui, tirono jau nebėra!
Mokytojai prieš tikėjimą beveik nekalbėdavo. Prisimenu vieną gerą mokytoją, kuris jaudindamasis klasėje aiškino, kaip beždžionė tapo žmogumi. Visi matėme, kad šis pasakojimas jam labai sunkus ir kad jis, tikriausiai, netiki tuo, ką pasakoja. Mokydamiesi vyresnėse klasėse, ne kartą per darvinizmo pamokas diskutuodavome su mokytoja apie žmogaus kilmę. Turėjau gerą draugą Povilą, kuris irgi skaitė religinę literatūrą, todėl pasikeisdami per pamokas užduodavome nepatogių klausimų. Kartą mokytoja aiškino, kaip išlipusioms iš medžių beždžionėms pamažu nunykusi nenaudojama uodega, o mes ir klausiame: „Kodėl karvėms nenunyksta uodega, juk jos po medžius nesikarsto? Vyrui uodega taip pat praverstų - vasarą šienaudamas muses nusivaikytų.“ Po tokių klausimų nuotaika klasėje paprastai būdavo linksma, tik darvinizmo mokytoja nepajėgdavo nuslėpti susierzinimo. Darvinizmo pamokos ir ateistinė literatūra, kurią taip pat godžiai skaičiau, skatino ieškoti atsakymų, todėl jų ieškojau ne kur kitur, o klebono bibliotekoje. Baigiant vidurinę mokyklą, į mano charakteristiką auklėtoja įrašė vieną sakinį:,Apsiskaitęs daug ateistinės literatūros, bet pasaulėžiūra dar besiformuojanti.“
Bažnyčios Padėtis Okupacijos Metais
Šis laikotarpis Lietuvos istorijoje buvo paženklintas didelių išbandymų Bažnyčiai, kuri tapo vienu iš pagrindinių pasipriešinimo sovietinei ideologijai centrų.
Pirmieji Smūgiai
1940 m. išskyrus Kauno Kunigų seminariją, buvo panaikintos ir uždarytos visos katalikiškos organizacijos, smarkiai apkarpyti prie klebonijų buvę ūkiai, kai kur nusavintos klebonijos. Priklausiusių nuosavybių negrąžino.
Kunigų Likimai
Kun. Kostas Paulavičius ir vikaras buvo sušaudyti. Kun. Kostas Daukantas (g. Šiaulių šv. metu pabėgo į Lenkiją. ir išdavinėjo jiems metrikas, kad išgelbėtų iš mirties. už artimo meilės darbą kun. ir ten 1941 m. mirtį.
Ark. M. vysk. K. Paltarokas, vysk. V. kun. Alfonsas Lipniūnas (miręs 1945 m. pastatyti 1971 m. ėmėsi iniciatyvos Lenkijoje gyvenantys lietuviai), kun. St. Yla ir kiti. Į nacių kacetus buvo ištremti penki mūsų kunigai. ištremtas ir prel. laikyti kalėjimuose; tretiems, kaip prel. B. Sužiedėliui, kun. gyvybės kaina, tapo persekiojamų žydų prieglaudomis. Pvz. pas Kužių kleboną kun. Adolfą Kleibą žydai iš Šiaulių buvo slaptai vežami tiesiog ištisomis šeimomis. Kartais ten būdavo slepiama net iki 15-20 žydų šeimų. buv. slapto Šiaulių žydų gelbėjimo komiteto nariai, kun. jo brolis kun. į Sibirą kaip "nepakenčiami liaudies priešai". Kun. J. mirties Jakutijoje bandė steigti lietuvių parapiją. sugavo, okup. persekiojamoje Lietuvoje, kur šv.
Bažnyčių Griovimas ir Atstatymas
Daugelis sugriautų miestų bei miestelių nukentėjo ir eilė bažnyčių. Atstatyti karo sugriautas bažnyčias buvo sunku. Marijampolės aps., parapiečiai 1945 m., kun. P. gyveno kunigas. 1947-49 m. reikalus tvarkė kun. Janušauskas, retkarčiais atvykdamas iš Liubavo. 1949 m. apsigyveno pastoviai. Po 1950 m. klebonavo kun. Kudirka. Nuo 1956 m.
Kretingos apskrityje, bažnyčia sudeginta vokiečiams užimant Lietuvą. 1968 m. sukalta laikina pastogė. Gargždų klebonas kun. Juozas Pletkus, 1966 m. Telšių vyskupui P. Maželiui, konsekruotas jo įpėdiniu. metus buvo sumanę pasityčioti vietos komjaunuoliai. eglutės. liturginiais rūbais. cementine tvora.
Rokiškio apskrityje, bažnyčia karo metu buvo smarkiai apdaužyta. 1945 m. okupantai ir vietiniai komjaunuoliai sušaudė kapinių koplyčios sienas. nelaimių spaudžiami, sudėjo 60,000 rublių ir 1958 m. ištiko skaudus likimas. kitus medžio įrengimus. savaičių prieš savo mirtį vėl sugrąžino Priekulės parapijos tarybai. pakabino naujosios Priekulės bažnytėlės bokšte. sužalotos sienos, sudaužyta arka, apgriauti trobesiai. 1948 m. kun. trobesius. Šiems remonto darbams išleista daugiau kaip 35,000 rublių. 1954 m. bažnyčios vidus pertaisytas, 1959 m. nenaudojama. Apie 1956 m. klebonijoje kilęs gaisras nušlavė ne tik buv. kleboniją, bet ir bažnyčią. jos vidus ilgainiui medeliais ir žolėmis užaugo. Vysk. P. bei gausiomis aukomis bažnyčia vėl buvo atstatyta. 1958 m. rugsėjo 7 d.
Mažeikių apskrityje, bažnyčia karo metu taip pat sudegė. paprastame name. Okupacinė valdžia vis trukdė naują bažnyčią statyti. m. leckaviečiai, nuo ryto iki vakaro vėlumos plušą kolchozuose. okupacijos metu daugybė jų buvo išgabenta į Irkutsko sritį). aukos buvo renkamos net Sibiro tremtinių tarpe. Viena tik B. Dar 1970 m. išdažyta, o ją dengė senas laikinas stogas. iškelta kitur. Taip buvo rašoma laiškuose 1970 m. ir Leckavos klebonas kun. Stasys Būdvytis, gimęs 1896 m.
Pasipriešinimas Religijos Persekiojimui
Tikintieji gynė bažnyčias, budėjo ir ją gynė. Taip ji išsilaikė per visą pirmąjį bolševikmetį. leisdavo ją lankyti. Šiaulių apskrity, bažnyčia per karą sudegė. varpinė. Okupacinė valdžia nedavė leidimo naujai bažnyčiai pastatyti. tvarkyti miestelį. netinkami. paminkliniai rūmai. Senosios bažnyčios šventoriuje 1960 m. aptvarkyta, tačiau dar 1959 m. pamaldos buvo laikomos senojoje klebonijoje. kurį retkarčiais aplanko ekskursijos. bet stengiamasi ją iš katalikų atimti. sukritusiu stogu".
Kunigų Seminarijos
Į Kauno Kunigų seminariją, 1944 m. metus, susirinko apie 500 klierikų. kiti kariniai darbai. šiek tiek laisvės. bandymai. bus atšauktas. karo ir išsilaisvinimo iš sovietų priespaudos.
Okupacijoje buvo vėl atidaryta, sunku tvirtinti. Galimas dalykas, kad vysk. Pr. Ramanausko tardymo protokolą sovietų tardytojai smarkiai suklastojo. Vysk. V. Brizgys yra padaręs tokį pareiškimą: "Jeigu kalbama apie 1944 m. užimant Žemaitiją, ji iškriko. Tuo tarp Vokietijoje leidžiami "Žiburiai" 1947.VI.21 nr. pradžių bolševikai leido veikti Kauno ir Telšių kunigų seminarijoms. 1946 m. Jos rektorius yra kan. Pr. Rektoriaus pavaduotojas - kun. Lietuvos dvasiški ja pergyveno pereitą (1946 m.) žiemą. Tada buvę suimti vysk. Borisevičius, vysk. Ramanauskas, vysk. Matulionis, prel. Labukas, kun. kun. Kuzmickas, kan. Rauda, o kiek anksčiau - kun. Gustas, kan. F. Kemėšis, kun. Dagilis, kun.
Antai, 1971 m. kovo mėnesį seminarijos vadovybė turėjo įsileisti propagandistą partietį Č. Juršėną, kuris skaitė politinio turinio paskaitą profesoriams ir klierikams. Vatikanu. Pijų XII. tebepalaiko išnaudotojus… seminarijos ramybėje neilgam buvo palikta. paskos atskubėjo ir saugumas. seminariją. lyginama opiumui. Tačiau mokėmės, auklėjomės, rengėmės gyvenimui. Tiesa, visus mus tardė, grasino, mušė. Gyvenome pusbadžiu šaltose patalpose. auklėjimui. buvo visų giliai į širdį dedamos. Lietuvos atstatymo darbams. esąs paskirtas į Utenos apylinkę. šventą ir visų mūsų bendrą darbą. 1946 m. Kauno Kunigų seminarija tebebuvo Jėzuitų rūmuose. į saugumą tardyti, ne kartą verčiami pasižadėti šnipinėti. vadovybės ir vyresniųjų klierikų tarpo nė vieno saugumui nepavyko palaužti. klierikų nepasidavimą saugumo gundymams turėjo atsakyti seminarijos vadovybė. Seminarijos vicerektoriaus postas pasidaręs pats baisiausias. kandidatus šiam postui paskyręs vysk. K. Paltarokas. kiek pabuvę vicerektoriaus pareigose, tuojau buvo areštuoti ir ištremti. pabandžiusi laimę Vilkaviškio vyskupija.
Lietuvos Kaimo Kryžiai ir Koplytėlės
Pagal prof. vienam kilometrui teko po 2-3 kryžiai ar koplytstulpiai. Tas pats prof. apvažinėjęs ar pėsčias apėjęs 2424 km. kryžius be esančių kapinėse, senkapiuose; vienam km. rūpintojėliai ir kiti religiniai simboliai. Lietuvos padangę kilo 717 bažnyčių ir 320 koplyčių bokštai bei bokšteliai.
Uždarytos Bažnyčios ir Koplyčios
Pagal turimas žinias, iki 1970 m. uždaryta 31 bažnyčia ir 46 koplyčios. Telšių vyskupijoje - 14 bažnyčių ir 31 koplyčia. vyskupijoje - 5 bažnyčios ir 82 koplyčios. ir 12 koplyčių. Taigi aplamai iki 1970 m. bažnyčių ir 296 koplyčios. Vilniaus kraštui, nepriklausomoje Lietuvoje buvo 320 koplyčių. ateitis, buvo didelė rakštis akyse ir jos be pasigailėjimo liko išnaikintos.
Kunigų Trūkumas ir Laikinos Koplytėlės
Kas tą žygį norėtų pateisinti kunigų trūkumu, klystų. vietoje išaugo laikinos varganos koplytėlės, kurių vienos nuotrauką čia matome. visai neliktų be Dievo namų. Kaip stropiai bažnyčias ir tikėjimą gina okup. bažnyčios raktus, - bažnyčia esanti reikalinga švietimo reik… ŠVIESU studija.