Įsivaizduokite, kad jūsų vaikas žengia per privačios mokyklos duris. Privačios mokyklos Vilniuje vis dažniau laikomos aukštesnės kokybės ugdymo simboliu, tarptautinių galimybių bei mažesnių klasių opcija. Tačiau šis pasirinkimas - ne tik apie mokslą, bet ir apie finansines investicijas bei socio-politinius kontekstus. Šiandien Lietuvoje vis daugiau diskutuojama apie Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) vykdomą privačių mokyklų finansavimą. Ar toks finansavimas yra teisingas ir ar jis prisideda prie lygių galimybių užtikrinimo visiems Lietuvos vaikams, nepriklausomai nuo jų socialinės ir ekonominės padėties? Ar tai vis dėlto skatina socialinę nelygybę ir komercializuoja švietimą? Šiame straipsnyje panagrinėsime argumentus už ir prieš tokį finansavimą, remiantis įvairių šaltinių duomenimis ir ekspertų nuomonėmis.
Švietimo sistemos reformų kontekstas
Lietuvos švietimo sistema jau daugelį metų gyvena reformų ritmu. Keičiantis ministrams, keičiasi ir prioritetai. Vieną dieną akcentuojama kompetencijomis grįsta ugdymo sistema, kitą - egzaminų pertvarka ar mokyklų tinklo optimizavimas. Šis nepastovumas tiesiogiai paliečia mokytojus, kurie privalo prisitaikyti prie vis naujų taisyklių ir metodikų. Dažnai tam trūksta ne tik laiko, bet ir papildomų resursų. Mokiniai, savo ruožtu, tampa eksperimentų dalyviais. Vienais metais jie ruošiasi vienokiai egzaminų sistemai, kitais - visai kitokiai. Valstybinio švietimo finansavimas taip pat kelia nemažai diskusijų. Dėl šios priežasties daugelis mokyklų negali pasiūlyti tokios ugdymo kokybės, kokios tikėtųsi tėvai. Didžiausias iššūkis - sukurti švietimo sistemą, kuri būtų nuosekli ir ilgalaikė. Esant tokiai situacijai, tėvai vis dažniau ima dairytis į privačias alternatyvas. Privati mokykla atrodo patikimesnis pasirinkimas, nes ten aiškiau apibrėžtos programos, daugiau investuojama į šiuolaikines priemones, o ugdymo kryptis nėra taip tiesiogiai veikiama politinių permainų.
Valstybinė švietimo sistema Lietuvoje dažnai patiria pokyčių. Keičiantis ministrams - reformos įvedamos ir atšaukiamos, egzaminų struktūros tampa neprognozuojamos. Tokia situacija kelia nerimą šeimoms, kurios nori užtikrinti vaikui stabilų mokymosi procesą. Privati mokykla šiuo atveju tampa patrauklia alternatyva. Privatus sektorius Lietuvoje pamažu plečiasi ir tampa atsvara valstybinei sistemai.
Privačių mokyklų augimas ir populiarumas
Remiantis Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos bei Valstybės duomenų agentūros skelbiamais duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį privačių mokyklų skaičius išaugo beveik dvigubai. Viena ryškiausių privačių mokyklų - Erudito licėjus. Viena svarbiausių privačios mokyklos pasirinkimo priežasčių yra noras suteikti vaikui stabilų ir aiškiai suplanuotą ugdymą. Tėvai mato šias sąlygas kaip investiciją į ateitį. Šiuolaikinėse privačiose mokyklose didelis dėmesys skiriamas užsienio kalboms, ypač anglų. Be to, mokiniai mokomi kritinio mąstymo, rašymo įgūdžių, dalyvauja debatuose ir projektiniuose darbuose. Tokios mokyklos neretai siūlo ir specialias konsultacijas stojimui į užsienio universitetus, pagalbą renkantis aukštąją mokyklą ar ruošiantis egzaminams. Privati mokykla išsiskiria savo atmosfera. Mažesnės klasės sudaro sąlygas glaudesniems santykiams tarp mokinių ir mokytojų. Vaikai patenka į aplinką, kurioje mokymasis yra ne tik pareiga, bet ir bendruomeninė patirtis. Valstybės mokyklos Lietuvoje suteikia nemokamą, privalomą ugdymą nuo pradinio iki gimnazijos lygio. Šios aplinkybės dar labiau paskatina iš dalies finansuojamų ar privačių mokyklų augimą.
Argumentai už privačių mokyklų finansavimą
Vaiko teisė į ugdymą
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) pažymėjo, kad tokia tvarka yra įtvirtinta Konstitucijoje. Pagal Konstituciją, valstybė garantuoja privalomą mokymą iki 16 metų visiems mokiniams, nesvarbu, kokioje mokykloje jie mokosi. Švietimo įstatyme įteisinta mokyklų įvairovė ir pasirinkimo galimybės mokiniams bei jų tėvams - jie gali rinktis savivaldybės, valstybinę arba nevalstybinę mokyklą. Tuo metu Švietimo įstatyme, pasak jos, yra numatyta, kad nevalstybinės mokyklos yra integrali švietimo sistemos dalis. Todėl visos mokyklos, kurios dirba pagal tuos pačius švietimo ministro tvirtinamus ugdymą reglamentuojančius dokumentus ir atitinka teisės aktų reikalavimus, gauna finansavimą iš valstybės. Lėšos mokiniams ugdyti iš valstybės biudžeto skiriamos ne pagal įstaigos steigėją ar teisinę formą, bet pagal mokinių skaičių, ugdymo programą ir kitus rodiklius, nepriklausomai nuo to, kas mokyklos steigėjas.
Taip pat skaitykite: Sporto aikštynų atnaujinimo programa
Vilniuje ir Kaune įsikūrusios privačios mokyklos „Erudito“ licėjaus vadovas doc. dr. Nerijus Pačėsa pabrėžė, kad dabartinė sistema esą nėra privačių mokyklų finansavimo modelis. Anot jo, tai Lietuvos piliečių - mokinių ugdymo teisės užtikrinimas. Kažkodėl, kai valstybė moka už mokinio maistą, niekas nesako, kad taip finansuojamos maistą tiekiančios įmonės. Taigi, kiekvienas mokinys turi valstybės garantuotą pinigų krepšelį, kuris seka jį, nesvarbu kokioje ugdymo įstaigoje jis mokosi. Jo paskirtis yra labai aiškiai apibrėžta - mokytojų atlyginimams, jų kompetencijos kėlimui ir vadovėliams. Niekam kitam jis negali būti panaudotas. Ir toms įvardintoms reikmėms jo tikrai neužtenka.
Jam paantrino ir „Digiklase“ ir Vilniaus taikos progimnazijoje istorijos mokytoju dirbantis Algis Bitautas, kurio nuomone, svarbiausias principas turėtų būti ne tai, ar švietimo įstaiga yra valstybinė ar privati, o tai, ar ji teikia kokybišką ugdymą vaikui. Mokinys - valstybės rūpestis, nepriklausomai nuo to, kokioje mokykloje jis mokosi. Todėl dalis valstybės skiriamų lėšų (pvz., „mokinio krepšelis“) logiškai keliauja paskui vaiką - nes švietimo tikslas yra ugdyti žmogų, o ne išlaikyti tik pastatus ar institucijas.
Privačios mokyklos - integrali švietimo sistemos dalis
Švietimo įstatyme numatyta, kad nevalstybinės mokyklos yra integrali švietimo sistemos dalis. Todėl visos mokyklos, kurios dirba pagal tuos pačius švietimo ministro tvirtinamus ugdymą reglamentuojančius dokumentus ir atitinka teisės aktų reikalavimus, gauna finansavimą iš valstybės. Lėšos mokiniams ugdyti iš valstybės biudžeto skiriamos ne pagal įstaigos steigėją ar teisinę formą, bet pagal mokinių skaičių, ugdymo programą ir kitus rodiklius, nepriklausomai nuo to, kas mokyklos steigėjas. Be to, ministerija pažymėjo, kad valstybės skiriamos lėšos ugdymui, yra tik viena nevalstybinės mokyklos biudžeto dalis. Tuo metu kitą dalį sudaro mokyklos išlaikymas, darbo užmokestis nepedagoginiam personalui, ūkio išlaidos - šios dalies valstybė nefinansuoja ir ją mokykla turi užtikrinti iš nuosavų lėšų.
Valstybinės (viešosios) mokyklos gauna ne tik mokinio krepšelio lėšas, bet ir visą infrastruktūros finansavimą: pastatus, jų priežiūrą, remontus, komunalines paslaugas, įrangą, administracinį aptarnavimą ir kt. Šios išlaidos dažniausiai padengiamos iš savivaldybių ar valstybės biudžeto. Tuo metu privačios mokyklos iš valstybės gauna tik vieną dalį - tą pačią mokinio krepšelio sumą, kaip ir valstybinės mokyklos. Visas likusias išlaidas - patalpų nuomą, komunalinius mokesčius, remontus, įrangą - jos padengia pačios. Kitaip tariant, privačios mokyklos už savo infrastruktūrą moka iš savo lėšų, kurias dažniausiai surenka ir mokinių tėvų.
Pasak „Erudito“ licėjaus vadovo, būtų neteisinga, jei privačios ugdymo įstaigos negautų bent dalies valstybės finansavimo. Atimti krepšelį iš mokinio, kuris renkasi privačią mokyklą, reiškia jį diskriminuoti ir priversti mokėti dar didesnę kainą už ugdymą privačioje mokykloje. Manau, tai iš principo neteisinga, nes tie tėvai moka mokesčius yra pilnateisiai Lietuvos piliečiai ir neturėtų būti valdžios skriaudžiami, kad savo vaikui pasirinko privačią ugdymo įstaigą.
Taip pat skaitykite: Švietimo, mokslo ir sporto ministerija
Alternatyva ir inovacijų šaltinis
Privati mokykla - tai rinkos mechanizmas, atsirandantis ten, kur dalis šeimų pasigenda tinkamo ugdymo viešajame sektoriuje. Mokytojas pažymi, kad viena iš didžiausių viešųjų mokyklų problemų - kokybės netolygumas. T. y. kai kuriuose didmiesčių mokyklose klasėse mokosi net po 30 ir daugiau mokinių, o tai apsunkina individualų darbą su kiekvienu vaiku. Antra problema, anot A. Bitauto, yra tai, kad viešosios mokyklos ne visuomet geba prisitaikyti prie individualių mokinių poreikių ir lūkesčių dėl personalizuoto mokymosi turinio. Būtent čia atsiranda erdvė privačioms iniciatyvoms: jos siūlo alternatyvą, leidžiančią tėvams pasirinkti tai, kas labiausiai atitinka jų vaikų poreikius. Be to, privačios mokyklos veikia konkurencijos principu - jei ugdymo kokybė jose neatitinka lūkesčių, tėvai renkasi kitą paslaugų teikėją. Tad šios mokyklos yra nuolat skatinamos siekti aukštos kokybės ir prisitaikyti prie šeimų poreikių.
Pasak mokytojo, svarbu pabrėžti, kad privačios mokyklos dažnai tampa inovacijų šaltiniu: jos eksperimentuoja su ugdymo metodais, kuria naujus modelius, o jų patirtys vėliau pritaikomos ir viešajame sektoriuje. Juk ne iš privačių mokyklų atėjo idėja visiems pridėti po 10 balų už 12 metų nuopelnus. Todėl, finansinė parama privačiam švietimui nėra „parama elitui“, o investicija į visos sistemos pažangą.
Ekonomistų įsitikinimu, jeigu nebūtų privataus sektoriaus, tas turėtų neigiamų pasekmių. Jeigu ne privatus sektorius, ypač kalbant apie darželius, matyt ir gimstamumas būtų gerokai mažesnis. Nes Lietuvoje yra specifika tokia, kad daugiausiai vaikų gimsta didžiuosiuose miestuose. Galbūt ir nesitikėjo dalis politikų, kad nykstanti Lietuva pradės sparčiai augti demografiniu požiūriu, arba kažkokios kitos priežastys lėmė, kad investicijos nebuvo padarytos.
Kartu ekonomistas įvertino, kad dalies valstybinių mokyklų infrastruktūra didžiuosiuose miestuose yra pasibaisėtina. Dažnu atveju tėvai veda vaikus į privačią ugdymo įstaigą, ar tai būtų mokykla ar darželis, ne tiek dėl to, kad jie to labai nori, bet tiesiog nėra pakankamai alternatyvų.
Pasak jo, esant tokiai situacijai, yra būtina privačių mokyklų ir darželių infrastruktūra. Jeigu jos nebūtų, mes turėtume žymiai didesnes spūstis, žymiai didesnį nepasitenkinimą, žymiai didesnę korupciją, nes tada tėvai stengtųsi kažkokiu būdu įkišti vaikus į vieną ar kitą mokyklą, turėtume daug šalutinių neigiamų poveikių. Jo vertinimu, dabartinis finansavimo modelis yra pakankamai kompromisinis.
Taip pat skaitykite: Funkcijos Šiauliuose
Argumentai prieš privačių mokyklų finansavimą
Socialinės nelygybės didinimas
Nelygybę tokioje sistemoje neseniai įžvelgė profesorius, ekonomistas Romas Lazutka. Jis pastebi, kad valstybė turėtų nustoti finansuoti privačias mokyklas ir taip mažinti atskirtį tarp visuomenės grupių. Anot jo, taip yra dėl to, nes šiuo metu valstybė dalį savo biudžeto skiria ne tik viešoms (valstybinėms), bet ir privačioms mokykloms. T. y. valstybė remia net tik paprastas mokyklas, bet ir tas, kurios papildomai surenka įspūdingas sumas iš mokinių tėvų. Pavyzdžiui, anot R. Lazutkos, pernai valstybė vienam moksleiviui metams vidutiniškai skyrė 3 170 eurų ugdymo lėšų. Tokia vidutinė suma buvo skiriama ir viešųjų ir privačių mokyklų mokiniams. Skirtumas toks, kad privačiose mokyklose tėvai papildomai sumoka po maždaug 600-800 eurų per mėnesį, o dėl to kai kurių privačių mokyklų finansavimas kartais būna net du-tris kartus didesnis nei viešų.
Kaip pažymi R. Lazutka, privačios mokyklos tėvų mokėjimus paprastai teisina tuo, kad neturi kitų pajamų šaltinio, pavyzdžiui, savivaldybių, kaip turi viešosios ugdymo įstaigos. Visgi, anot ekonomisto, tai nėra svarus argumentas, nes savivaldybės vienam mokiniui vidutiniškai skiria tik apie 1 tūkst. eurų per metus. Anot R. Lazutkos, visuomenėje yra sukurta iliuzija, kad tėvai, rinkdamiesi privačią mokyklą, užtikrins savo vaikui geresnę ugdymo kokybę. Visgi, R. Lazutka pabrėžia, kad tai dažnai - tik marketingo triukai, o realūs rezultatai ir situacija mokyklos viduje, retai kada būna tokia, kaip vaizduojama viliojant gyventojus. Tai, pasak ekonomisto, pagrindžia ir įvairių tyrimų rezultatai, kurie rodo, kad mokymasis privačioje mokykloje neužtikrina geresnių rezultatų. Profesorius taip pat nurodė, kad pavyzdžiui, Šiaurės ir Vakarų Europos valstybės įprastai sukuria tokią privačių mokyklų sistemą, kuri neturėtų neigiamo šalutinio poveikio visuomenei. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse numatyta, kad jei valstybė finansuoja privačias mokyklas, tada privatūs tėvų mokėjimai dažnai būna neleidžiami. O jei leidžiami, tada ribojamas jų dydis arba reikalaujama kartu kurti stipendijų fondą tiems moksleiviams, kurių tėvai negali mokėti.
Socialdemokratų lyderės Vilijos Blinkevičiūtės vertinimu, kone trigubai išaugęs privačių mokyklų ir darželių finansavimas per konservatorių valdymą puikiai atspindi švietimo bei kitų viešųjų paslaugų privatizacijos mastą. Vis didėjančios išlaidos švietimui smaugia jaunas šeimas ir didžiuosiuose miestuose, ir visoje Lietuvoje. Vyriausybė, ignoruodama tai, stumia Lietuvos žmones į dar didesnę socialinę ir ekonominę nelygybę. Pasak jos, socialdemokratai niekada nepritarė ir nepritars, kad ugdant Lietuvos vaikus būtų „beatodairiškai vaikomasi pelno.“
Pasak jos, tam, „kad būtų sustabdyta ši šliaužianti švietimo privatizacija“, privalu užtikrinti, kad viešosiomis lėšomis remiamos nevyriausybinės ugdymo įstaigos būtų pelno nesiekiančios ir nediskriminuotų auklėtinių pagal jų tėvų turtinę bei socialinę padėtį. Tokia tvarka yra įtvirtinta Švedijoje ir kitose pažangiose Vakarų šalyse. Taip užtikrinsime ne tik lygias galimybes visiems Lietuvos vaikams, bet ir užkirsime kelią viešųjų lėšų švaistymui.
Valstybinių mokyklų silpnėjimas
Kai tuo suinteresuota valdančią partiją valdanti šeima, sunku ko nors tikėtis. Kuo blogesnė padėtis valstybinėse mokyklose, tuo labiau klesti privačios, o ypač - siekiančios pelno. Nereikia būti pranašiam, kai nori įžvelgti, jog palaipsniui lietuviškoji mokyklų sistema panašėja į amerikietišką arba anglišką, o ne „skandinavišką“. Turtingieji ir išskirtiniai mokosi privačiose įstaigose, o „liaudžiai“ „palaikoma“ valstybinė sistema. Tačiau iš to gali kilti ir pranašiška mintis. Mūsų švietimo sistemos tamsa pasireiškia ne žinojimo trūkumu (žinojimo net per daug), bet saviapgaule ir apsileidimu moraliniuose dalykuose.
Mokytojai tampa aukso vertės. Mokyklos juos bando įvairiai vilioti. Jų yra didžiulis trūkumas. Daugiausia pedagogus iš valstybinių mokyklų vilioja privačios. Privačios mokyklos tai naudoja kaip marketinginę priemonę, gundo, kviečia tėvus ir sako, kad tai jų privalumas. Žurnalo „Reitingai“ tyrimas atskleidžia, kad maždaug trečdalis privačių mokyklų siūlo didesnius atlyginimus nei valstybinės. Pernai pavasarį didžiausią uždarbį siūlė Vilniaus tarptautinė mokykla - beveik 1600 eurų į rankas. Tai yra gerokai daugiau negu gali pasiūlyti valstybinės mokyklos.
Seimo narė V. Targamadzė atkreipė dėmesį, kad privačios mokyklos, ko gero, išgyvena tikrą aukso amžių. Biurokratija yra tiesiog dusinanti. Privačiose mokyklose yra žymiai platesnės galimybės kitaip organizuoti ugdymo procesą. Valstybinės mokyklos yra per daug suvaržytos, o švietimo pertvarka pradedama nuo galvų skaičiavimo. Tačiau tai automatiškai veda į vaikų atskirtį, mat privačios mokyklos - tikrai ne kiekvieno lietuvio kišenei. Maža to, privačios mokyklos turi galimybę atsirinkti vaikus pagal jų pasiekimus ir įvertinimus, ko dauguma valstybinių mokyklų daryti negali.
Finansavimo netolygumai
Vienas tokių Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) pasiūlymų - leisti mažinti klasių dydį privačiose mokyklose, tačiau valstybinėse ne - jos turės išlaikyti nustatytą moksleivių klasėse skaičių. Pagal dabartinį Lietuvos modelį, privačios mokyklos yra finansuojamos iš dviejų šaltinių - mokinio krepšelio ir tiesioginio tėvų mokesčio mokyklai. Teigiama, jog planuojamos reformos padės gerinti švietimo kokybę, tačiau atrodo, kad ŠMSM eina priešinga linkme nei sakosi einantys. Turbūt kiekvienas mokinys sutiktų, jog didžiausią įtaką jo mokymosi kokybei daro jis pats, tačiau tuo pačiu mokslo vaisiai yra bendras - mokinio ir mokytojo - darbas. Valstybinės mokyklos negali varžytis su privačiomis lyginant darbo užmokestį, kuris privačiose mokyklose yra didesnis, jau nekalbant apie mokymo procesui suteikiamas sąlygas, perkamą naujausią įrangą. Šį nesusipratimą geriausiai iliustruoja atlyginimo skirtumai tarp valstybinių ir privačių mokyklų, kurie vidutiniškai siekia 150-250 eurų, o kai kur išauga net ir iki 300 eurų, priklausomai nuo darbo krūvio.
Seimo narė Laima Nagienė taip pat sutinka, kad švietimo reformos yra skubotos, neįsiklausyta į savivaldybių siūlymus ir prašymus: Vaikų skaičius mažėja - nelogiška turėti minimalius reikalavimus mažų miestelių gimnazijose. Akivaizdu, kad vyksta diskriminacija tarp viešo ir privataus sektoriaus.
ŠMSM pozicija ir finansavimo skaičiai
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija paaiškino, kad finansavimas valstybinėms, savivaldybių ir nevalstybinėms mokykloms augo dėl to, kad didėjo mokinių skaičius, taip pat augo atlyginimai pedagogams bei kitoms ugdymo reikmėms. Daugėjant mokinių, auga ir valstybės skiriamos lėšos ugdymui: atlyginimai pedagoginiams darbuotojams, bibliotekininkams, mokytojų kvalifikacijai tobulinti, lėšos vadovėliams įsigyti, skaitmeninei plėtrai, IKT, švietimo pagalbai, administravimui ir kt. Pasak ministerijos atstovų, ugdymo lėšos skiriamos visoms mokykloms vadovaujantis visiškai vienodais principais, nevalstybinės mokyklos čia niekaip neišskiriamos. Kitaip tariant, valstybė skiria lėšas visų vaikų ugdymui, nepriklausomai nuo mokyklos steigėjo. Tačiau valstybė nefinansuoja mokyklų išlaikymo kaštų, tuo rūpinasi mokyklų steigėjai - savivaldybės, o jei mokykla yra privati, moka tėvai.
ŠMSM nurodė, kad tai, kiek pinigų iš valstybės gauna ugdymo įstaiga priklauso nuo daug parametrų: kokia ugdymo programa, koks mokinių skaičius, kiek specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių. Anot ministerijos, 2025 metų duomenys rodo, kad nevalstybinėms mokykloms iš viso buvo skirta 134 mln. eurų lėšų ugdymo reikmėms. Tai sudaro apie 8 proc. nuo visoms mokykloms skirtų valstybės biudžeto lėšų, kurios sudaro 1,6 mlrd. eurų.
ŠMSM duomenimis, nevalstybinėse bendrojo ugdymo mokyklose 2025 m. rugsėjį mokosi apie 27,2 tūkst. mokinių. Įskaičiuojant ir ikimokyklinio, ir priešmokyklinio amžiaus vaikus - 37,3 tūkst. Tuo metu visose Lietuvos mokyklose mokslus šiemet pradėjo 359,8 tūkst. bendrojo ugdymo mokinių. Su ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikais - 459,8 tūkst. mokinių.
tags: #svietimo #mokslo #ir #sporto #ministerijoje #privacioms