Lietuvos bokso bendruomenė mini šios sporto šakos gyvavimo mūsų šalyje šimtmetį. Nuo 1923-ųjų, kai bokso sporto šaką iš už Atlanto atskraidino legendinis Steponas Darius, praėjo šimtmetis, kupinas pergalingų, džiugių, bet ir išbandymų kupinų akimirkų. Šiame straipsnyje apžvelgsime Lietuvos bokso rinktinės istoriją, ryškiausius sportininkus, svarbiausius pasiekimus ir tarptautinius turnyrus, kuriuose dalyvauja Lietuvos sportininkai.
Bokso Užuomazgos ir Sunkūs Laikai
Atgavus Nepriklausomybę, Lietuvos sportui teko išgyventi sunkų pereinamąjį laikotarpį, kurio metu trūko finansų ir aiškumo. Tačiau būtent bokso bendruomenė sugebėjo išsaugoti entuziazmą ir toliau garsinti šalies vardą tarptautinėse arenose.
Vilties Simbolis
Būtent V. Karpačiausko pasiekimai tarptautiniuose ringuose ir tapo vilties simboliu bei pasididžiavimu visai bokso bendruomenei.
Vitalijus Karpačiauskas: Kelias į Europos Viršūnę
LRT.lt tęsia straipsnių ciklą apie geriausius Lietuvos boksininkus ir pristato V. V. Karpačiauskas gimė ir augo Panevėžyje, tad ir daugiausiai laiko leisdavo būtent šiame mieste.
Vaikystės Prisiminimai ir Pirmieji Žingsniai Bokse
„Iš vaikystės geriausiai pamenu vasaras praleistas kaime, gamtoje. Labiausiai įsiminė upė, arklys, miškas, miegojimas ant šieno - visa ta laisvė“, - atsiminimais su LRT.lt dalinosi V. Visuomet aktyvus V. „Kieme vyresni mano draugai vakarais susirinkdavo po balkonais su gitaromis. Po balkonais būdavom, vieni grodavo gitaromis, kiti boksuodavosi - kai buvau mažesnis tą stebėdavau. Kažkas iš jų lankė boksą, kažkas jau ir treniruodavo. Taip pat ir vyresnis brolis turėjo didelę įtaką. Namie bandydavom su žieminėm pirštinėm treniruotis, daug tikriausiai tuo metu praradau pieninių dantų“, - apie pirmąjį prisilietimą prie bokso pasakojo V. Pirmąsias treniruotes V. „Trenerį prisimenu kaip labai taktišką, linksmą, visada galintį ir anekdotą pasakyti, ir pokalbį palaikyti. Tik patys geriausi prisiminimai“, - mintimis apie J. Nepaisant to, kad boksuotis V. Karpačiauskas pradėjo tikrai vėlokai - pirmą kartą į bokso salę įžengė būdamas 13 metų - tačiau sėkmės skonį spėjo pajusti greitai. „Boksuotis pradėjau sverdamas vos 28 kg, bet po to greitai pradėjau augti. Pirmosios varžybos baigėsi lygiosiomis, tačiau jau gana greitai V. „Pirmoje kovoje, pamenu, kad mačiau tik varžovo veidą, o visa salė sukosi aplinkui. Ši kova vyko prieš Latvijos rinktinę ir ji baigėsi lygiomis. Praėjus kiek daugiau nei metams nuo treniruočių pradžios dalyvavau Šatkovo jaunučių turnyre, kuriame iškovojau pirmąją vietą ir buvau pripažintas geriausiu turnyro boksininku“, - pirmąją rimtą karjeros pergalę prisiminė V. Nuo to laiko V. Karpačiausko pasiekimų kraitis nenustojo augti - iki pilnametystės kovotojas sugebėjo tapti ir jaunių, ir jaunimo amžiaus grupių čempionu. Dauguma jaunų sportininkų susiduria su motyvacijos trūkumu ar nenuoseklumu, bet V. „Motyvaciją paauglystėje išsaugojau lengviau, nes jaučiau, kad bokse man sekasi geriau nei vidutiniškai. Visokių dalykėlių, mini metimų buvo, pas visus tokių dalykų būna. Pats ilgų pertraukų ar spėliojimų - ar lankyti, ar ne - nepatyriau. Gyvenimas pats vedė per boksą, didelių barjerų sportinėje karjeroje niekada neturėjau“, - savo karjeros pradžią įvertino V.
Taip pat skaitykite: Sporto teisės aktualijos
Tarnyba Sovietų Armijoje ir Sugrįžimas Į Lietuvą
Baigęs vidurinę mokyklą V. Karpačiauskas buvo pašauktas atlikti tarnybą Sovietų Sąjungos armijoje, desantininkų dalinyje. Didžiąją tarnybos dalį V. „Patekau į Kauno 108 pulką, sporto būrį. Su manimi tarnavo ir boksininkai, ir dziudo meistrai. Mums, boksininkams, vadovavo Nikolajus Jerofejevas. Paskui atėjo įsakymas, kad visi tarnaujantys savo šalyje turi tarnybą atlikti kitoje šalyje. Taigi, mus visus labai greitai surinko ir išgrūdo pusmečiui į Moldavijos stepes. Ten man labiausiai įsiminė, kad kartu su manimi tarnavę kariai ką jau mokėjo, tai bėgti: dantyse turėdavo cigaretę, o 12 kilometrų su automatu ir visa apranga jiems nubėgti būdavo visiškai lengvas dalykas“, - įspūdžiais apie tarnybą sovietinėje armijoje dalinosi V. Baigęs tarnybą V. Karpačiauskas grįžo į Lietuvą ir 1986 m. Mokydamasis institute V. Karpačiauskas tris kartus tapo Lietuvos čempionu, pirmąjį kartą boksavosi Baltijos šalių čempionate, kuriame jam iškovojus auksą skambėjo ir Tautiška giesmė.
Pereinamasis Laikotarpis ir Naujas Įkvėpimas
„Būtent tas pereinamasis laikotarpis man ir buvo tas, kuomet galvojau mesti didįjį sportą. Turėjau ir pašalinių „bizniukų“ - karoliukai, megztiniai iš Maskvos. Draugai kalbino užsiimti tokiais versliukais vis daugiau, o ir pats galvojau, gal ir laikas nebesiboksuoti, nes tos kelionės į Maskvą išvargindavo labiau nei sportas“, - apie pirmuosius savo gyvenimo metus nepriklausomoje Lietuvoje pasakojo V. Tačiau V. „Kažkur apie 1991 metus atvažiavo Lenkijos treneriai į Lietuvą ir pasiūlė man boksuotis jų lygoje, kurioje leisdavo keletai užsieniečių atstovauti jų komandoms. Būtent šis pasiūlymas ir varžybos Lenkijos lygoje pastūmėjo mane link apsisprendimo, kad reikia rimtai grįžti į sportą - atsirado antras kvėpavimas“, - karjeros vingį prisiminė V. Sutvirtėjęs ir naujų jėgų Lenkijos ringuose atradęs V. „Žaidynės paliko labai gerus prisiminimus - nuo olimpinio miestelio iki bendravimo su kitais sportininkais. Man ten viskas tiesiog klostėsi puikiai, nebuvo traumų, gerai jaučiausi, turėjome 4 boksininkų komandą“, - pozityviais įspūdžiais apie Barselonos olimpines žaidynes dalinosi V.
Kelias į Barselonos Olimpines Žaidynes
Pirmoje olimpinėje kovoje V. Karpačiauskas susitiko su Andrėjumi Pestrajėvu, rusu atstovavusiu Jungtinę komandą. Įveikęs pastarąjį V. Karpačiauskas į ringą lipo prieš Pepe’ą Riley, tuo metu pajėgų amerikietį. V. „Dejuosiu dėl teisėjų, bet jau nelabai čia žmonėms įdomu. Pirmą dieną susitikau su rusu - jaučiau, kad vos vos laimiu, labai pavargau. Antra kova vyko prieš amerikietį - jau viskas geriau klostosi, jaučiu, kad atrandu savo ritmą. Prieš susitikimą peržiūrėjau jo kitų kovų įrašus, supratau, kad jis silpniausias šiame turnyre ir jaučiausi tikrai geresnis už jį. Paskutiniame raunde nebenorėjau jau per daug veltis į kovą, nes jaučiau, kad viską padariau, viską ką reikėjo. Einant į kampą po kovos išgirdau, kaip man už nugaros visa Tailando delegacija su džiaugsmais pašoko. Noras pasitaupyti trečiajame raunde, V. „Galbūt kiek per daug skaudi pamoka, norėtųsi tokią pamoką išmokti ne olimpinėse žaidynėse. Tuo metu buvau pačiame jėgų pike, man buvo 24 metai. Ir dabar savo auklėtiniams sakau: jei tik galit, neskubėkit mesti sporto. Mes, lietuviai, tikriausiai esame vėlesnio brendimo, pats pajaučiau, kad su vyrais galiu fiziškai galynėtis tik būdamas kokių 23 metų“, - apie išmoktas pamokas ringe kalbėjo V.
Europos Čempionato Triumfas
Kelyje link Europos čempionato V. Karpačiauskas įsirašė dar vieną aukščiausio lygio pasiekimą į savo sąskaitą - 1993 m. „Buvo 1993 metai, vis dar buvau ant bangos. Prieš Europos čempionatą pavasarį vyko Pasaulio bokso čempionatas, jame iškovojau antrąją vietą, tad jaučiau, kad galiu vis dar daug padaryti“, - aukščiausio lygio pasiekimą kukliai prisiminė V. 1993 m. Europos čempionatas vyko Bursoje, Turkijoje - tai buvo pirmasis Europos čempionatas, kuriame dalyvavo ir nepriklausomos Lietuvos boksininkai. V. „Bet prieš Europos čempionatą kažkaip turėjau abejonių, nenorėjau prarasti vasaros treniruotėms. Tad pradėjau pasiruošimą ir rudenį išskridome į Bursą, Turkiją. Pačiame čempionate vienos kovos buvo lengvesnės, kitos sunkesnės. „Finale turėjau susitikti su Turkijos atstovu. Jau po olimpiados buvau gerai išmokęs visas reikalingas pamokas - numaniau, kad boksuojantis su vietiniu kovotoju reikia parodyti viską. Po pirmojo raundo treneris pasakė, kad teisėjai truputi pagaili man taškų, bet pridėjau daugiau jėgų ir trečiajame raunde kova absoliučiai persirito į kitą pusę. Iškovojęs pergalę širdyje labai džiaugiausi - kaip alpinistas įkopęs į viršūnę. Pirma vieta visada širdyje brangiausia. Be to, kažkaip daugiau susimąstau labiau apie trenerį, mano didžiausias noras visada yra nepavesti kitų, o po to jau pradedu galvoti apie save“, - istorinį laimėjimą Europos čempionato finale ir užplūdusias emocijas apibūdino V. „Po kovos, kai jau išėjau iš ringo, pamačiau, kad manęs jau laukia grupė turkų aistruolių, bėga manęs mušti įsiaudrinę, karšti vyrukai. Tuo momentu staigiai užėmiau kovinę stovėseną ir tuo pačiu greičiu pradėjau bėgti atgal nuo jų. Bet viską aš suprantu, jie aistringai palaiko savo kovotojus, policija įsikišo ir didesnio incidento nebuvo“, - kuriozą su šypsena prisiminė V.
Karjeros Pabaiga ir Naujas Vaidmuo
Po istorinės pergalės Europos čempionate V. Karpačiauskas nė kiek nesumažino apsukų - 1995 m. Berlyne Pasaulio čempionate iškovojo trečiąją vietą, dalyvavo dar vienose olimpinėse žaidynėse 1996 m. Atlantoje, JAV (9-16 vietos), du kartus tapo Lietuvos čempionu. Net ir toliau demonstruodamas aukščiausio lygio rezultatus V. Karpačiauskas nusprendė, kad 1996 m. „Po Atlantos olimpinių žaidynių pradėjau skaičiuoti: jeigu norėsiu dalyvauti dar vienose žaidynėse, man jau gali sukliudyti amžiaus limitas, kuris buvo 33 metai. Taip pat ir pradėjau jausti, kad pats organizmas siunčia signalus, kad reikia pailsėti. Kai išeina du vienodo lygio sportininkai, laimės tas, kuris turės daugiau užsispyrimo, daugiau valios. Dabar savo auklėtiniams sakau: jūs ringe atsiduokit visiškai, o aš jus iki rūbinės po kovos jau nunešiu pats. Į paskutinę V. Po finalinės kovos sveikinimų buvo labai daug, gavau daug dovanų. Dar ir dabar į jas namuose pasižiūriu“, - apie paskutines akimirkas ringe kalbėjo V. „Ne iš karto pradėjau treniruoti. Eidamas su sportininku link ringo pajaučiau tarsi ne tas vaikas eina į ringą, o aš pats jaudinuosi kaip prieš savo kovą. Tik praėjus 8 metams po karjeros pabaigos pradėjau dirbti treneriu, dabar džiaugiuosi tuo darbu, traukia jis mane“, - apie naują vaidmenį bokse kalbėjo V.
Taip pat skaitykite: TOK struktūra ir veikla
Lietuvos Bokso Lygis ir V. Karpačiausko Turnyras
Paprašytas įvertinti dabartinį Lietuvos bokso lygį V. „Vertinti reikia pagal rezultatus. Ar turime mes čempionų? Atsakymas į šį klausimą ir įvertins mūsų bokso lygį. Jaunimui trūksta motyvacijos, manau. Mano laikais tam, kad nuvažiuoti net ir į Lenkiją, reikėjo nugalėti labai daug konkurentų Lietuvoje. Reikia mums tos odos storesnės, daugiau konkurencijos, stipresnių varžovų, nes stipri opozicija užgrūdins boksininkus - reikia juos „pragrūsti per mėsmalę“. V. Karpačiausko vardas ir toliau skamba Lietuvoje - kasmet šalyje rengiamas Tarptautinis V. „Manau, kad mūsų Panevėžio bokso federacijos nuolatinis iniciatyvumas ir lėmė šio turnyro atsiradimą. Prie tokios idėjos ir norėjau prisidėti, man yra labai malonu ir gera, kad galiu garsinti savo miestą ir kelti bokso lygį“, - kukliai savo pasiekimų įvertinimą apibendrino V.
Šociko Turnyras ir Kiti Svarbūs Įvykiai
Lietuvos bokso istorijoje svarbų vaidmenį atlieka ne tik individualūs sportininkų pasiekimai, bet ir įvairūs turnyrai, kuriuose jie dalyvauja. Vienas iš tokių turnyrų yra tarptautinis Algirdo Šociko bokso turnyras. N. Jerofejevas buvo vienas iš tarptautinio Algirdo Šociko turnyro iniciatorių.
K-1 Lietuvos Kikbokso Čempionatas
2015 metais Vilniuje įvyko K-1 Lietuvos kikbokso čempionatas. Čempionate dalyvavo 123 sportininkai iš 7 valstybių (Latvijos, Lenkijos, Moldovos, Baltarusijos, Rusijos, Gruzijos), Lietuvą atstovavo 17 klubų. Lietuvos kikboksingo federacija džiaugiasi, kad kikboksas Lietuvoje populiarėja, o mūsų šalies sportininkai tampa vis stipresni ir gali varžytis su pasaulio čempionais. Pastebima tendencija, kad daugėja ir merginų propaguojančių šią sporto discipliną. Lietuvos kikbokso federacija įdėjo nemažai pastangų, kad į tokios mažos valstybės čempionatą atvyktų tiek daug tituluotų sportininkų. Čempionato metu galima buvo pamatyti sportininkus kurie sėkmingai pasirodo tarptautiniuose ir komerciniuose turnyruose. Tokių sportininkų sąrašas šiame čempionate labai ilgas, todėl ir čempionatas buvo įsimintinas ir ilgai lauktas. Šis čempionatas pasižymėjo labai aukštu meistriškumo lygiu ir gražiomis kovomis. Ryškiausia šio čempionato žvaigždė Jurij Žukovskij (Baltarusija), šis sportininkas 6 kartus tapo Pasaulio čempionato prizininku, 2 kart Europos čempionu, 2 kart Pasaulio čempionu tarp profesionalų (versija W5), 7 kartus laimėjo Pasaulio taurę. Taip pat dalyvavo sportininkas iš Baltarusijos Sergej Skiba, kuris 7 kartus tapo Pasaulio kikbokso čempionu. Čempionate dalyvavo tituluota sportininkė Elena Muratova. Elena Muratova yra labai tituluota kovotoja, Europos kikbokso čempionė ir prizininkė, daugkartinė pasaulio kikboso taurės nugalėtoja, pasaulio muaythai čempionė ir iškovojusi daugybę kitų titulų.
Pasaulio Čempionatas
Pirmasis pasirodymą planetos pirmenybėse pradės Edgaras Skurdelis (svorio kategorija iki 60 kg), kuris preliminarioje kovoje rugsėjo 4 d. (ketvirtadienį) susirungs su Sakartvelo boksininku Artiušu Gomcianu, praeityje tapusiu Europos čempionu. Pirmąją čempionato dieną į ringą lips ir Aleksandras Trofimčiukas (iki 70 kg), kuris rugsėjo 4 d. preliminarioje kovoje varžysis su Naujosios Zelandijos sportininku Wesley Jay Cameronu. Taip pat rugsėjo 4 d. Jonas Jazevičius (iki 90 kg) šešioliktfinalio etape boksuosis su Vokietijos sportininku Cheou Yasse Cisse ir bandys pasiekti aštuntfinalio kartelę. Rugsėjo 5 d. (penktadienį) šešioliktfinalyje čempionatą pradės Darius Voišnarovičius (iki 85 kg), ringe susitiksiantis su škotu Robertu Williamu McNulty. Tą pačią rugsėjo 5 d. šešioliktfinalio etapo slenkstį peržengti bandys Algirdas Baniulis (virš 90 kg), kovosiantis prieš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) boksininką Kelviną Wattsą. Ana Starovoitova (iki 60 kg) rugsėjo 6 d. (šeštadienį) šešioliktfinalio etape boksuosis su pajėgia itale Rebecca Nicoli. Rugsėjo 8 d. (pirmadienį) startuosianti Iveta Lešinskytė (iki 80 kg) aštuntfinalyje susitiks su Kazachstano boksininke Gulsaya Yerzhana. Nacionalinei šalies komandai pasaulio čempionate vadovauja treneriai Bronislavas Šimokaitis ir Vidas Bružas. Prieš šį pasaulio čempionatą Lietuvos rinktinė dalyvavo rugpjūčio 11 - rugsėjo 2 d. Šefilde (Anglija) vykusioje mokomojoje treniruočių stovykloje, kur ir rengėsi startui istorinėse planetos pirmenybėse.
Bockų Memorialinis Bokso Turnyras Vengrijoje
Bokso turnyrai Vengrijoje turi gilias tradicijas ir yra svarbi dalis Europos bokso istorijos. Ši šalis nuolat rengia aukšto lygio varžybas, pritraukiančias sportininkus iš įvairių šalių. Vienas iš tokių renginių - tarptautinis „Ištvan Bocskai Memorial“ vyrų bokso turnyras, turintis ilgą istoriją ir svarbų vaidmenį bokso pasaulyje. „Ištvan Bocskai Memorial“ yra vienas seniausių tarptautinių bokso turnyrų, kasmet vykstantis Vengrijoje. Šis turnyras pavadintas Ištvano Bocskai, XVII a. Vengrijos didiko, garbei. Varžybos pritraukia boksininkus iš įvairių šalių ir yra puiki platforma sportininkams pasitikrinti savo jėgas bei pasirengti svarbiausiems čempionatams. Turnyras vyksta penkiose moterų ir aštuoniose vyrų svorio kategorijose.
Taip pat skaitykite: Ištakos ir dabartis: tarptautinis tenisas
Lietuvos boksininkai nuolat dalyvauja „Ištvan Bocskai Memorial“ turnyre ir dažnai pasiekia puikių rezultatų. 2007 metais 51-ajame tarptautiniame Istvan Bosckai Memorial vyrų bokso turnyre dalyvavo ir 4 Lietuvos sportininkai: panevėžietis M.Vyšniauskas, Kauno rajono auklėtinis Egidijus Kavaliauskas bei Kauno miesto atstovai Aurimas Naudžius ir V.Subačius.
Donatas Bondorovas: Nuo Lietuvos Iki JAV Ringų
Daugkartinis Lietuvos bokso čempionas Donatas Bondorovas nepamiršta nuoskaudų, paskatinusių jį palikti tėvynę ir išvykti į JAV. Čikagos profesionalų bokso mėgėjai jau įsiminė D.Bondą. Varžovai - taip pat. Iš aštuonių JAV įvykusių dvikovų lietuvis laimėjo septynias, viena baigėsi lygiosiomis. Paskutinėje, kuri lapkričio 21 d. buvo surengta Ilinojaus universiteto arenoje, lengvo vidutinio svorio kategorijos kovotojas Donatas per aštuonis raundus įveikė tamsiaodį Mustafah Johnsoną.
- Donatai, kokie vėjai nunešė jus į JAV? Ar ilgam? - 2007 m. Lietuvos bokso rinktinė, kurioje atstovavau ir aš, dalyvavo Pasaulio čempionate Čikagoje. Šiose varžybose buvo dalijami kelialapiai į Pekino olimpines žaidynes. Čempionatas man nebuvo sėkmingas. Lygioje kovoje, atrodo, tik vienu tašku pralaimėjau Japonijos boksininkui, nors, kolegų nuomone, tą kovą laimėjau, tačiau teisėjų sprendimas - neginčijamas. JAV užmezgiau pažintį su išeivijos lietuviu Egidijumi Klimu. Jis yra bokso vadybininkas. Jau tada jis man ir kai kuriems kitiems Lietuvos rinktinės nariams siūlė pasilikti JAV, pradėti profesionalų karjerą. Viename jų man vėl nepasisekė, nes burtai lėmė jau pirmoje kovoje susitikti su stipriu Armėnijos boksininku. Į trečią, paskutinį, atrankos turnyrą man duris užtrenkė korumpuotas Lietuvos bokso rinktinės vyriausiasis treneris Stanislavas Mižigurskis, pakvietęs savo auklėtinį, nors aš buvau įveikęs jį tris ar keturis kartus. Mėginau ieškoti teisybės, kreipiausi į Kūno kultūros ir sporto departamentą, Lietuvos tautinį olimpinį komitetą, tačiau visos pastangos buvo bergždžios. Tai buvo viena priežasčių, kodėl išvykau iš Lietuvos į JAV. Beje, mano istorija - ne išskirtinė. Kita vertus, Lietuvoje nebuvo nei rimtos konkurencijos, nei normalių sąlygų tobulėti, o sporto politika - lyg kreivų veidrodžių karalystė. Pavyzdžiui, tarptautiniame Algirdo Šociko turnyre nugalėjau tą S.Mižigurskio globojamą boksininką, bet į 2009 m. Ar ilgam aš čia, JAV? Pažiūrėsiu, kaip seksis. Kontraktą pasirašiau trejiems metams, su galimybę pratesti jį. O jei nepasiseks bokse, Amerikoje yra ką veikti ir be sporto.
- Kas buvo sunkiausia atvykus į Čikagą? - Iš pradžių mane nukreipė į atrankos stovyklą Šiaurės Karolinoje, netoli Naujojo Berno miesto. Gyvenome trenerio Dono Turnerio sporto bazėje. D.Turneris yra treniravęs bent 19 pasaulio profesionalų bokso čempionų, tarp jų - Larry Holmesą, Geraldą McClellaną, Henry Akinwande'ą, Evanderį Holyfieldą. Stovykloje jaučiausi kaip kalėjime. Treniruotės - sunkios, be, to, alino didelis karštis. Keldavomės 6 valandą ryto, bėgdavome krosą. Po to - sparingų dvikovos, darbas su treniruokliais. Ir taip - diena po dienos: tik sporto salė, tie patys veidai ir miškas aplink. Kai kurie vyrukai nepakėlė tokios rutinos ir morališkai palūžo, kitiems pritrūko meistriškumo, nors valios pakako. Čikagoje atsigavau. Iškart pajutau, kad tai bus mano miestas. Sunkiausiai pripratau prie didžiulių atstumų, transporto spūsčių. Čia pusvalandis kelio automobiliu - labai arti…
- Taip, jis čia praleido dalį savo karjeros, kaip ir Tomaszas Adamekas, Ruslanas Čagajevas, Viktoras Poliakovas. Daugiau bendravau su Angeliu Hernandezu, kelis kartus boksavomės per treniruotes. Iš pradžių jis elgėsi arogantiškai, tačiau tai įprasta. Pastaruoju metu mane treniruoja Samas Colonna. Jis - Čikagos bokso klubo legenda, jame dirba daugiau nei 30 metų. Mano gyvenimo būdas ir režimas pasikeitė. Kaip sakė treneris, jei nori būti kovotojas, turi gyventi kaip kovotojas. Tokios sportinės formos, kokios esu dabar, Lietuvoje niekada nebuvau pasiekęs.
- Kaip JAV profesionalų bokso industrija priima naujokus? - Viską lemia tai, kokio lygio boksininkas esi, su kokia komanda pasirašei kontraktą ir kokio dydžio tavo sutartis. Čia vieniems boksas - kaip kasdienis darbas, kiti uždirba milijonus, o treti tik egzistuoja. Esu pasirašęs sutartį su nepriklausomu bokso vadybininku. Jis - verslininkas, aš - jo investicija. Pagal sutartį 20 arba 25 proc. viso dvikovos honoraro priklauso jam. Dabar jis tik investuoja, o aš stengiuosi jo nenuvilti - siekiu pergalių, kad gerėtų mano reitingai, nes jie turi įtakos varžybų honorarams. Be to, vienas mano kozirių yra tas, kad treniruojuosi žinomame klube, pas autoritetingą specialistą. Europiečiai boksininkai čia nėra išskirtiniai.
- Ypatingų susitikimų kol kas nebuvo, o sunkių - taip. Gal išskirčiau pergalę prieš afrikietį Robertą Kamya, buvusį Pasaulio bokso tarybos (WBC) "Continental America" čempioną.
- Ir dabar kartais surengiu privačių treniruočių vienam kitam klientui, bet kol kas nenoriu blaškytis, kad nenukentėtų pagrindinis darbas. Kas bus ateityje, tik Dievas žino. Norėčiau, kad man sektųsi ir nenukentėčiau nuo to kelio, kurį pasirinkau. Gailiuosi, kad į JAV atvykau šiek tiek pavėluotai ir savo talentą švaisčiau nedėkingoje šalyje.