Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) atlieka svarbų vaidmenį šalies sporto istorijoje, būdamas atsakingas už Lietuvos dalyvavimą olimpinėse žaidynėse. Šiame straipsnyje apžvelgiama LTOK istorija nuo pat ištakų iki šių dienų, atkreipiant dėmesį į svarbiausius įvykius, asmenybes ir iššūkius, su kuriais susidūrė organizacija.
Nuotraukų autoriai: Alfredo Pliadžio, Valdo Malinausko, Mindaugo Kulbio, Broniaus Čekanausko, LTOK archyvo nuotr.
Olimpinio Judėjimo Lietuvoje Ištakos
Lietuvos olimpinio judėjimo pradžia laikomi 1924 m., kai mūsų šalies sportininkai pirmą kartą gavo kvietimą dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Bet nacionalinio olimpinio komiteto ištakos siekia 1922 m., kai buvo įkurta Lietuvos sporto lyga (LSL), koordinavusi visą šalies sportinį judėjimą. 1923 m. gruodžio 2 d. buvo sušauktas nepaprastasis LSL suvažiavimas, per kurį lygos statutas papildytas dar viena prievole - organizuoti šalyje olimpinį sąjūdį. Naujasis 9-as straipsnis skambėjo taip: „Lietuvos sporto lygos Centro komitetas šaukia nuo visų organizacijų, įeinančių į Lietuvos sporto lygą, po vieną atstovą į susirinkimą sudaryti „Olimpinį komitetą“, kuris turi susirinkti anksčiau metais prieš Lietuvos ar Pasaulio olimpiadai vykstant.“
Prancūzija mūsų olimpinėje istorijoje užima ypatingą vietą: tai šalis, kurioje Lietuvos sportininkai 1924 m. debiutavo Paryžiuje surengtose olimpinėse žaidynėse, 1992 m. Albervilyje vykusiose žiemos žaidynėse po 64 metų pertraukos vėl žengė į olimpinį stadioną kaip nepriklausomos šalies atstovai ir būtent čia, Paryžiuje, 2024 metais švęsime savo olimpinį šimtmetį.
Pirmieji Olimpiečiai
Lietuva olimpinėse žaidynėse debiutavo 1924-aisiais Paryžiuje, tad būtent šiais metais minimasis garbingas Olimpinio judėjimo Lietuvoje. Į pirmąją olimpiadą buvo išsiųsta futbolo komanda ir du dviratininkai - Isakas Anolikas ir J. Vilpišauskas.
Taip pat skaitykite: TOK struktūra ir veikla
Dviratininkas Isakas Anolikas olimpinėse žaidynėse dalyvavo dukart - 1924 m. Paryžiuje ir 1928 m. Amsterdame. Kelias iki žaidynių Prancūzijos sostinėje buvo nelengvas. Į pirmąją olimpiadą atstovai buvo atrenkami kontrolinėse 115 kilometrų lenktynėse Kaunas-Marijampolė-Kaunas, kuriose varžėsi 17 sportininkų. Likus 26 km iki finišo, visas rungtynes pirmavusiam I. Anolikui, sulūžo dviračio balnelis, dėl ko jis negalėjo baigti distancijos. Dėl nesusipratimų stipriausiais pretendentais laikyti sportininkai nepasiekė gerų rezultatų, tad buvo surengtos analogiškos varžybos, kuriose pirmieji finišą pasiekė I. Anolikas bei J. Vilpišauskas.
Tačiau Paryžiuje sunkumai nesibaigė. I. Anoliko ,,Brennabor“ ir J. Vilpišausko ,,Peugeot“ dviračių būklė dar iki atvykimo buvo prasta, tad jie kreipėsi į ,,Peugeot“ atstovybę. Ši pataisė J. Vilpišausko dviratį, o vokiškam Anoliko dviračiui detalių neturėjo. Sportininkai spėjo: J. Vilpišauskas gavo 8 numerį, o I. Liepos 23 dieną 8 valandą ryte startavo 77 dviratininkai. Nors varžybų trasa buvusi labai gera, tačiau akmenys pradūrė I. Anoliko dviračio padangas. I. Anolikui teko išleisti paskutinius pinigus tam, kad įsigytų naują dviratį. I. 1924 m. leidžiamas žurnalas ,,Sportas“ pakankamai išsamiai aprašė dviratininkų atranką į žaidynes, o straipsnyje ,,Mūsų dviratininkai VIII Pasaulinėj Olimpiadoj“ išsamiai pasakojo apie dalyvavimą olimpinėse žaidynėse. Publikacijoje paminėta, kad dviratininkai liepos 21 d. naktį atvyko į Paryžių, o ryte jau pradėjo ruoštis rungtynėms. Paaiškėjo, jog ,,dviračiai tokioj tvarkoj, kad važiuoti su jais negalima. I. Anolikas jau vykdamas iš stoties, gailiai į savo ,,Brenabor“ žiūrėdamas, skundėsi, kad jis esąs sulūžęs ir net paprastą važiavimą vargu ar išlaikysiąs“. Vis dėlto dviratininkai nuvyko į ,,Peugeot“ firmą, kurioje J. Vilpišausko dviratis buvo pataisytas, o I. „Sportas“ toliau rašė, kad iš ,,Peugeot“ jie ,,automobiliu skriste skrenda į Kolumbą, kad suspėtų paimti numerį ir užplombuotų dviratį, nes jau yra visa valanda vėliau nuskirto Olimpinio Komiteto laiko“.
Nors Lietuvos sportininkų debiutas žaidynėse nebuvo itin sėkmingas, tačiau jų dalyvavimas reikšmingas. Apie olimpiadą futbolininkas, lengvaatletis Stepas Garbačiauskas rašė: ,,1924 m. olimpiniai žaidimai Paryžiuje buvo ne tik sportininkų šventė, bet ir atsistačiusių ir naujai įkurtų valstybių pasirodymas“.
Isakas Anolikas: Dviračių Sporto Pradininkas
I. Anolikas pirmasis Lietuvos sportininkas, kuris du kartus iš eilės dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Nepaisant sunkumų, patirtų Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, po ketverių metų jis vėl atstovavo Lietuvai Amsterdame.
I. Anolikas buvo žydas, priklausė šios bendruomenės sporto klubui „Makabi“. Tarpukario Lietuvoje apie dešimtadalį gyventojų sudarė žydai. Jie aktyviai dalyvavo Lietuvos sporte. Iš tuometinės spaudos publikacijų galima daryti išvadą, kad tautinės nesantaikos tarp lietuvių ir žydų nebuvo arba labai retai įvykdavo kažkokie maži nesusipratimai.
Taip pat skaitykite: TOK veikla ir misija
Naciams okupavus Lietuvą, 1943 m. I. Anolikas sušaudytas Kauno IX forte. Dviratininkui bus įdėtas ,,Atminimo akmuo“ - memorialinė plytelė gatvės grindinyje, montuojama šalia Holokausto aukų namų ar vietų, kuriose šie žmonės mokėsi ar dirbo. Memorialinė plytelė I. Anolikui atminti atsiras Kaune, ties Laisvės al. 3 ir Krėvos g. kampu, kur 1925 m., atidarius velodromą, I.
LTOK Įkūrimas ir Veikla
LTOK įkurtas 1924 m. gegužės 25 d. Lietuva olimpinėse žaidynėse debiutavo 1924-aisiais Paryžiuje, tad būtent šiais metais minimasis garbingas Olimpinio judėjimo Lietuvoje.
1932 m. Lietuvos sporto lygos veiklą perėmė Kūno kultūros rūmai - pirmoji valstybinė sporto įstaiga Lietuvoje. Vis buvo grįžtama prie svarstymų, ar olimpiniam sąjūdžiui kuruoti reikalinga atskira organizacija.
LTOK Įkūrimas 1937 m.
1937 m. pagaliau pajudėjo Lietuvos olimpinio komiteto steigimo reikalai, nusprendus nepriklausomybės dvidešimtmetį paminėti Tautine olimpiada. Kūno kultūros rūmų taryba paruošė Tautinės olimpiados statuto projektą. 1937 m. gruodžio mėnesį Tautinės olimpiados statutą švietimo ministras paskelbė „Vyriausybės žiniose“. Pagal šį dokumentą Tautinei olimpiadai rengti turėjo būti steigiamas komitetas. Švietimo ministras įgavo teisę skirti komiteto pirmininką ir dalį narių penkeriems metams. Kūno kultūros rūmų sporto sąjungų pirmininkai pagal statutą tapo Lietuvos tautinės olimpiados komiteto nariais.
Gruodžio 18 d. komiteto sudėtis buvo patvirtinta, jo pirmininku paskirtas Kūno kultūros rūmų direktorius Vytautas Augustauskas-Augustaitis. Po penkių dienų įvyko posėdis, per kurį buvo išrinktas prezidiumas: du pirmininko pavaduotojai - Jonas Navakas ir Rapolas Skipitis, iždininkas Česlovas Butkys, sekretorius Vincas Kemežys. Komitetas pradėjo darbą, kuris 1938 m. buvo vainikuotas pirmosios Tautinės olimpiados sėkme.
Taip pat skaitykite: Sporto teisės aktualijos
1939 m. Lietuvos olimpinį komitetą pripažino ir Tarptautinis olimpinis komitetas. Apie tai praneša TOK prezidento grafo Henri de Baillet-Latouro 1939 m. rugpjūčio 3 d. gautas laiškas.
1940 m. iš TOK atėjo kvietimas Lietuvos sportininkams dalyvauti XII olimpinėse žaidynėse Helsinkyje, tačiau dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo šios žaidynės neįvyko. Lietuvą okupavus SSRS, mūsų olimpiečių ryšiai su TOK nutrūko. Daugelis to meto Lietuvos olimpinio sporto vadovų ir olimpiečių buvo represuoti.
1952-1988 m. Lietuvos sportininkai olimpinėse žaidynėse dalyvavo kaip SSRS rinktinės nariai.
LTOK Atkūrimas 1988 m.
Sovietinės okupacijos ir aneksijos metu LTOK veikla buvo sustabdyta. LTOK atkurtas 1988 m. gruodžio 11 d.
Sumanymas vėl atkurti savarankišką nacionalinį olimpinį komitetą kilo 1988-aisiais. 1988 m. iškart po Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įsteigimo šalies sporto bendruomenė viena pirmųjų išsirinko Sąjūdžio rėmimo grupę. Jos nariai Vytautas Briedis, Dainius Kepenis, Rimvydas Rimdžius, Pranas Rimša, Antanas Vaitkevičius iškėlė idėją ne tik atkurti olimpinį komitetą, bet ir iš esmės pertvarkyti Lietuvos sporto sistemą. Palaikydami šią idėją Algis Daumantas bei Vytautas Padlipskas įkūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio sporto darbuotojų koordinacinį centrą.
Didžiulį impulsą LTOK atkūrimui davė 1988 m. spalio 6 d. laikraštyje „Sportas“ išspausdintas Romos Griniūtės-Grinbergienės straipsnis „Ar naudosimės teise į LTSR nacionalinį olimpinį komitetą?“. Po publikacijos redakciją pasiekė laiškai su daugiau kaip šimtu tūkstančių parašų, raginančių atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą.
Prasidėjus sunkiai sustabdomiems procesams, Lietuvos valstybinio kūno kultūros ir sporto komiteto kolegija nusprendė sudaryti komisiją (darbo grupę) olimpiniam komitetui atkurti. Jos vadovu buvo paskirtas tuometis Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas Artūras Poviliūnas, darbo grupę sudarė iškiliausi ir įtakingiausi sportininkai, kultūros, mokslo veikėjai, teisininkai. Pagrindiniai darbo grupės tikslai buvo aiškiai suformuluoti galimybes atkurti olimpinį komitetą ir pateikti siūlymų Lietuvos sporto pertvarkai įvykdyti. Darbo grupės veiklą palaikė ir prie jos prisidėjo ne tik formalūs jos nariai, bet ir dr. Arvydas Juozaitis, Algimantas Gudiškis, Kęstutis Autukas, kiti asmenys.
Olimpinio komiteto atkūrimo darbo grupės veiklą vainikavo gruodžio 11 d. Vilniuje vykęs Lietuvos sporto federacijų, organizacijų ir visuomenės atstovų suvažiavimas. LTOK atkūrimo darbo grupę sudarė: Albertas Bandžius, Julius Vytautas Briedis, Algis Daumantas, Kleopas Girdžius, Janis Grinbergas, Roma Grinbergienė, Juozas Jankauskas, Rimgaudas Jūras, Antanas Kalanta, Donatas Kazlauskas, Dainius Kepenis, Vytautas Kukarskas, Jonas Mackevičius, Valdas Malinauskas, Algimantas Mikutis, Kazimieras Motieka, Vytas Nėnius, Vytautas Padlipskas, Arūnas Pakula, Artūras Poviliūnas, Irena Ramelytė, Rimvydas Rimdžius, Pranas Rimša, Aleksandras Ronkus, Petras Statuta, Kazimieras Tamašauskas, Rimgaudas Tirilis, Gintautas Umaras, Antanas Vaitkevičius.
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkuriamajame suvažiavime išrinktas pirmasis atkurtojo LTOK prezidentas bei trys viceprezidentai. LTOK prezidentu tapo darbo grupės vadovas A. Poviliūnas, viceprezidentais - K.Motieka, V.Nėnius ir olimpinis čempionas G.Umaras. Generaliniu sekretoriumi paskirtas J.Grinbergas. Suvažiavime priimtos rezoliucijos „Dėl sporto ir sveikatos harmonijos“, „Dėl sporto sistemos pertvarkymo ir sporto federacijų savarankiškumo“, „Dėl olimpinio sąjūdžio asociacijos sukūrimo“ (Lietuvos, Latvijos ir Estijos olimpinių komitetų asociacija).
LTOK Atkūrimo Reikšmė
Lietuvos žygis į Nepriklausomybės atkūrimą kupinas reikšmingų apsisprendimų. Vienas tokių - sprendimas 1988 m. gruodžio 11 d. atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą. Pirmos nacionalinės organizacijos nepriklausomybės atkūrimas buvo įkvepiantis pavyzdys kitoms istorinėms visuomenės raiškos sferoms, kėlęs išsivaduojamojo judėjimo dvasią ir tvirtinęs ryžtą atkurti Valstybę.
2013 m. gruodžio 11 d. istorinėje Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios Akto salėje įvyko iškilmingas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimo 25-mečio minėjimas, kuriame pagrindinį pranešimą padarė ilgametis Komiteto prezidentas Artūras Poviliūnas.
To meto Lietuvos spauda rašė: „Tą 1988 m. gruodžio 11 d. vakarą džiaugsmo banga nusirito Lietuvos lygumom, kalvom, miškeliais, neaplenkdama nė vieno lietuvio širdies. Tą vakarą kas televizijos ekranuose, kas per radiją, kas pats savo akimis pamatė, kad olimpiniame suvažiavime atkurtas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas. Atkurtas Lietuvos pasididžiavimas ir viltis.“ Turėjome žengti iš tiesų drąsų ir rizikingą žingsnį, atlaikyti Maskvos spaudimą ir įveikti daugelį kliūčių, peržengti psichologinius barjerus. Supratome elementarią tiesą: pirmiausia, be šio sprendimo negalėsime žengti ir kito svarbaus žingsnio, siekti svarbiausio tikslo - visų mūsų teisių atkūrimo Tarptautiniame olimpiniame komitete. Mūsų siekį palaikė visa Lietuva. Į tuometinę „Sporto“ laikraščio redakciją ir mūsų atkūrimo darbo grupę plaukė laiškai su žmonių parašais, kuriuos suskaičiavo tuometinis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimo darbo grupės narys Vytautas Kukarskas, kuris žinomas šiandien kaip tarptautinės kategorijos krepšinio teisėjas. Ir žinote, kiek buvo surinkta? - 122 410 parašų! Tada tokiu rezultatu niekas negalėjo pasigirti.
Kelias į Tarptautinį Olimpinį Komitetą
Atkūrus LTOK prasidėjo tarptautinio pripažinimo paieškos. 1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. 1990 m. liepos 30 d. Lozanoje Lietuvos, Latvijos, Estijos ir SSRS olimpinių komitetų vadovus priėmė Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Juanas Antonio Samaranchas. Jis pažadėjo pasitarti šiuo klausimu su kitais TOK nariais ir sudaryti Baltijos šalių informacinę komisiją. Procesai buvo lėti, bet sprendimus pagreitino 1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje ir SSRS žlugimas. Pasaulis pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir Jungtinės Tautos rugsėjo 17 d. Lietuvą priėmė į savo gretas.
Vis dėlto mūsų kelias į oficialų Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pripažinimą buvo ilgas ir vingiuotas. Praėjo daugiau kaip metai, kol gavome teisę įžengti į Tarptautinio olimpinio komiteto rūmus Lozanoje. Tai įvyko 1990 m. vasario 15 d. Trijų atstovų delegaciją iš Lietuvos - dukart olimpinį čempioną Gintautą Umarą, spaudos atstovę Romą Grinbergienę ir mane -priėmė Tarptautinio olimpinio komiteto generalinis direktorius Fransua Karardas ir ryšių su nacionaliniais olimpiniais komitetais direktore Ana Bedou. Tai buvo pažintinis susitikimas, kuris nieko nesprendė, tačiau generalinis direktorius suprato, jog Baltijos šalys turi svarų ir pagrįstą argumentą - Tarptautinio olimpinio komiteto kaltę, kad 1951 m. jis pripažino TSRS olimpinį komitetą nepašalindamas iš jo Baltijos šalių olimpinių komitetų. Kartu su mumis buvo kolegos iš Latvijos ir Estijos, kurie ir šiandien yra mūsų svečiai.
1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, po kelių dienų, kovo 14-ąją, Lietuvos sporto komiteto kolegija ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vykdomasis komitetas priėmė kreipimąsi į sporto organizacijas, mūsų šalies sportininkus, trenerius ragindamas nedalyvauti TSRS rinktinėse bei TSRS čempionatuose kaip kitos šalies varžybose, jeigu jie nėra atviri. Ir tai buvo padaryta. Reikia pasidžiaugti mūsų sportininkų pilietine pozicija - žengę tokį žingsnį jie parodė, kad Nepriklausomybė jiems brangesnė už sportinę karjerą, nes tarptautinė Lietuvos sporto izoliacija truko daugiau kaip metus. Kolaborantų tarp Lietuvos sportininkų nebuvo. Man tai buvo didžiausias džiaugsmas, bet kartu ir tam tikra neviltis, kad daugelis jų, Lietuvai pasaulyje pačiu aukščiausiu lygiu galinčių atstovauti sportininkų, iš tiesų paaukojo savo karjerą dėl Lietuvos nepriklausomybės. Tačiau šiuo atveju aš didžiuojuosi Lietuvos sportininkais.
Mes vėl siekėme susitikimo su Tarptautinio olimpinio komiteto vadovais, ir liepos 30 d. Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Chuanas Antonijas Samarančas priėmė mūsų keturių - Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Tarybų Sąjungos - nacionalinių olimpinių komitetų vadovus. Lietuvos delegacijoje buvo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka, Olimpinio komiteto vykdomojo komiteto nariai, olimpinis čempionas Arvydas Sabonis, spaudos atstovė Roma Grinbergienė ir aš, kaip Lietuvos olimpinio komiteto vadovas. Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas perskaitė mūsų atvežtą trijų Baltijos šalių vadovų Vytauto Landsbergio, Aanatolijaus Gorbunovo ir Arnoldo Riuitelio laišką, kuriame Tarptautinio olimpinio komiteto prezidento prašoma atstatyti mūsų nacionalinių olimpinių komitetų teises tarptautiniame sąjūdyje. Prezidentas J. A. Samarančas priėmė sprendimą sudaryti specialią komisiją Baltijos šalių problemoms spręsti. Ypatingą įspūdį jam paliko pokalbis su olimpiniu čempionu Arvydu Saboniu. Tuo metu jis žaidė Ispanijos Valjadolido „Forumo“ komandoje, gerai kalbėjo ispaniškai. Pokalbis vyko pietų metu, ir Arvydas pasakė, kad mūsų šalies sportininkai nori dalyvauti olimpinėse žaidynėse ir atstovauti tik savo šaliai, o TSRS rinktinėse jie tikrai nedalyvaus. Manyčiau, tie žodžiai jam paliko didžiausią įspūdį.
1991 m. sausis, kruvinieji Sausio 13-osios įvykiai pašiurpino visą pasaulį. Iškilo pavojus ir mūsų Olimpiniam komitetui. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas priėmė nutarimą, kad kilus Lietuvos tautinio olimpinio komiteto sunaikinimo grėsmei jo veiklai tęsti sudaromas įgaliotasis Olimpinis komitetas užsienyje. Šio komiteto nariais buvo patvirtinti Valdas Adamkus, mūsų Prezidentas (tuo metu jis dar nebuvo Prezidentas), - Jungtinėse Amerikos Valstijose, Valdemaras Chomičius - Italijoje, Jurgis Jonavičius - Australijoje, Šarūnas Marčiulionis - Jungtinėse Amerikos Valstijose, Arvydas Sabonis - Ispanijoje. Dabartinis „Olifėjos“ generalinis direktorius Antanas Muraška visus Lietuvos tautinio olimpinio komiteto archyvus vežė slėpti į savo gimtinę Žiežmariuose. Laimei, tokio komiteto veiklos neprireikė.
1991 m. liepos 9 d. mes, trijų Baltijos šalių olimpinių komitetų vadovai (aš buvau kartu su Kazimieru Motieka), buvome pakviesti į Tarptautinio olimpinio komiteto būstinę. Savo tikslą pasiekėme. Mūsų atkaklumas Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentą paveikė taip, kad jis pasakė: „Sprendimas turi būti priimtas ir sportininkai neturi nukentėti.“ Prezidentas J. A. Samarančas tada pareiškė, kad netgi jeigu ateityje ir nebus politinių sprendimų, tiek Lietuvos, tiek Latvijos, tiek Estijos sportininkai olimpinėse žaidynėse dalyvaus su Tarptautinio olimpinio komiteto vėliava.
Po rugpjūčio pučo žlugus sovietų imperijai, Tarptautinis olimpinis komitetas jau buvo parengęs visus dokumentus, kad prezidento pažadas būtų įvykdytas. Rugsėjo 18 d. buvome pakviesti į Tarptautinio olimpinio komiteto posėdį Berlyne. Kartu su savo kolegomis iš Latvijos, Estijos kalbėjomės, kad griuvo antroji Berlyno siena. Mes buvom pakviesti į Tarptautinio olimpinio komiteto šeimą ir prezidentas J. A. Samaranchas pasakė, kad pripažinti trijų Baltijos šalių nacionalinius olimpinius komitetus ir grąžinti juos į tarptautinį olimpinį sąjūdį kliūčių nėra.
1991 m. rugsėjo 18 d. Berlyne susirinkęs TOK vykdomasis komitetas nutarė pripažinti Estijos, Latvijos ir Lietuvos nacionalinius olimpinius komitetus de facto ir tris Baltijos šalis grąžinti į tarptautinį olimpinį sąjūdį, pabrėždamas, kad „tai nėra naujas pripažinimas, nes jos buvo pripažintos iki tol, kol Sovietų Sąjunga 1940 m. jas aneksavo.“ Nors tokio pobūdžio sprendimai įprastai tvirtinami TOK sesijoje, šiuo atveju, pasinaudojus Olimpinėje chartijoje numatyta neeiline procedūra, nuspręsta pagreitinti įvykius ir suteikti galimybę TOK nariams balsuoti paštu. Buvo išsiųsti 94 biuleteniai: už Lietuvos olimpinio komiteto sugrąžinimą ir pripažinimą balsavo 84 TOK nariai, prieš nebuvo (10 neatsiuntė laiškų).
Lapkričio 11 d. po Tarptautinio olimpinio komiteto balsavimo paštu teigiamų rezultatų mes buvome jau ir de jure tarp… Į tarptautinę olimpinę areną Lietuva grįžo po 64 metų pertraukos - 1992-aisiais. TOK prezidentas J.A.Samaranchas pasirašė trims Baltijos šalims adresuotus kvietimus dalyvauti 1992 m. Albervilio žiemos ir Barselonos vasaros olimpinėse žaidynėse.
LTOK Vadovai
Pirmasis faktinis Lietuvos olimpinio komiteto vadovas buvo 1923-1926 m. Lietuvos sporto lygai vadovavęs generolas Jonas Jurgis Bulota (1855 04 18 - 1942 02 06) - sporto organizatorius ir visuomenės veikėjas, prisidėjęs prie laikraščių „Varpas“ ir „Ūkininkas“ leidybos, buvęs 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis ir įvairių draugijų pirmininkas. Sankt Peterburgo medicinos-chirurgijos akademiją baigęs veterinarijos gydytojas dirbo Lietuvos kariuomenės Veterinarijos skyriaus viršininku ir Lietuvos universiteto (dabartinio Vytauto Didžiojo universiteto) dėstytoju.
Nuo 1926 m. komiteto vadovo pareigas ėjo dr. Antanas Jurgelionis (1894 04 14 - 1976 10 22) - kūno kultūros ir sporto organizatorius, 1928 m. Amsterdamo žaidynių Lietuvos sporto delegacijos ir 1937 m. antrojo Europos krepšinio čempionato vadovas, 1932-1934 m. dirbęs Kūno kultūros rūmų direktoriumi. Studijavęs Sankt Peterburgo karo medicinos akademijoje, medicinos mokslus baigęs ir daktaro disertaciją kūno kultūros klausimais apgynęs Paryžiaus universitete, A.Jurgelionis dirbo gydytoju, dėstytoju, mokslininku.
Nuo 1930 m. nacionalinio olimpinio komiteto vadovas buvo Jonas Vileišis (1872 01 03 - 1942 06 01) - žymus visuomenės ir politinis veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Studijavo Sankt Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultete, baigė šio universiteto Teisės fakultetą, vertėsi advokatūra. Leido „Lietuvos ūkininką“, „Vilniaus žinias“, „Lietuvos žinias“, buvo 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo organizatorius, dirbo antrosios Laikinosios Lietuvos Vyriausybės (1918-1919) vidaus reikalų ministru, vėliau tapo Lietuvos valstybės atstovu JAV, 1921-1931 m.
Pirmuoju oficialiu LTOK prezidentu buvo nuo 1934 m. Kūno kultūros rūmų direktoriumi dirbęs Vytautas Augustauskas-Augustaitis (1904 04 09 - 1958 06 27). Tai sporto organizatorius, pedagogas, mokslininkas. Baigęs Šiaulių mokytojų seminariją, V.Augustauskas-Augustaitis dėstė lietuvių kalbą ir gimnastiką, vėliau baigė Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Organizavo Kūno kultūros rūmų ir Kauno sporto halės statybą, prisidėjo prie pirmosios Tautinės olimpiados (vykusios 1938 m. Kaune) surengimo.
Nuo 1988 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. spalio 12 d. LTOK prezidento pareigas ėjęs dr. Artūras Poviliūnas gimė 1951 m. rugpjūčio 10 d. Kaune. Jis žaidė krepšinį, mokėsi ir baigė Lietuvos kūno kultūros institutą (dabar Lietuvos sporto universitetas), dirbo treneriu, dėstytoju, Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko pavaduotoju, pirmuoju pavaduotoju. Vėliau dirbo Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko pavaduotojo patarėju, Lietuvos Respublikos prezidento vyr. referentu, Lietuvos olimpinio fondo pirmininku, nuo 2012 m. - Lietuvos edukologijos universiteto docentu. Jo veikla įvertinta Lietuvos Respublikos, Tarptautinio olimpinio komiteto, kitų tarptautinių olimpinių organizacijų bei kitų valstybių nacionalinių olimpinių komitetų apdovanojimais. 2012 m. spalį A.Poviliūnas išrinktas LTOK garbės prezidentu.
Nekonfliktiška A. Poviliūno asmenybė daro įspūdį ir dabartinei LTOK prezidentei Dainai Gudzinevičiūtei: „Galiu pavydėti savitvardos, diplomatijos. Ypatingai diplomatijos. Nors man kartais atrodė, kad ji ne vietoje, bet diplomatija, matyt, visada yra vietoje. Ir iš jo išmokau labai daug pamokų.
Dabartinė LTOK Veikla
LTOK veikia pagal Olimpinę chartiją - Tarptautinio olimpinio komiteto priimtų pagrindinių principų, taisyklių ir jų oficialių išaiškinimų bendrą kodeksą. LTOK rūpinasi ne tik sportininkų dalyvavimu olimpinėse žaidynėse, bet ir olimpinių vertybių puoselėjimu, sporto populiarinimu Lietuvoje.
#
tags: #tarptautinis #olimpinis #komitetas #tok