Šis straipsnis nagrinėja sovietmečio saldainių, sporto ir gyvenimo realijų sąsajas, atskleidžiant nostalgijos ir to meto kasdienybės kontrastus. Straipsnyje remiamasi istoriniais faktais, asmeniniais prisiminimais ir ekspertų įžvalgomis, siekiant sukurti išsamų ir informatyvų pasakojimą.
Buitis be patogumų
Nostalgiški prisiminimai apie sovietmetį dažnai nutyli kasdienius nepatogumus, kurie tuomet buvo norma. Vienas ryškiausių pavyzdžių - tualetinis popierius, arba jo nebuvimas. Jaunajai kartai sunkiai suvokiama frazė „suglamžyti laikraštį“ atspindi realybę, kai laikraščiai buvo naudojami vietoj tualetinio popieriaus. Kai laikraščių trūkdavo, tekdavo naudoti knygų lapus. Sovietinis tualetinis popierius buvo plonas, šiurkštus ir braižantis. Esant reikalui, kolūkiuose ar armijoje, kai laikraščio nebuvo, žmonės šluostydavosi pirštu, o jį nubraukdavo į vinį. Vinys būdavo įkaltos į tualetų pertvaras.
Rašytojas Andre Gide, apsilankęs SSRS 1935 m., po metų išleido knygą, kurioje kritikavo sovietinę realybę. Po šios knygos sovietai pradėjo importuoti tualetinį popierių, bet tik užsieniečiams skirtuose viešbučiuose. Tualetinis popierius Sovietų Sąjungoje pradėtas gaminti tik 1969 m. Sovietmečio pabaigoje dešrelių gamyklos direktorius per televiziją neigė, kad į dešreles dedamas tualetinis popierius, nes jis buvo deficitinis.
Erotikos ir pornografijos trūkumas
Sovietmečiu nebuvo jokios erotikos ar pornografijos. Džovanio Bokačo „Dekameronas“ buvo labai vertinama knyga. Moterys, fotografuodamosi pogrindinei pornografijai, stengdavosi paslėpti savo veidus. Originalūs pornografiniai žurnalai buvo labai brangūs. Pogrindinės pornografijos studijos fotografuodavo moteris griuvėsiuose ar butuose su sovietiniais fotoaparatais. Erotika viešumoje pradėjo rastis tik stagnacijos periodo pabaigoje. Filmai, kuriuose trumpai pasirodydavo nuogos moterys, sulaukdavo daug dėmesio.
Paradoksalu, bet sovietinis režimas prasidėjo nuo visiško pasileidimo. Aleksandra Kolontai ragino jūreivius sukilti, tratinosi su jais.
Taip pat skaitykite: Tortai kiekvienam skoniui
Higienos prekės ir buities nepatogumai
Sovietmečiu nebuvo higieninių įklotų ir sauskelnių. Vietoj sauskelnių buvo naudojami vystyklai, kuriuos reikėdavo skalbti. Šeimos turėdavo daug vystyklų, kuriuos kasdien skalbdavo ir džiaudavo. Bendrabučiuose vystyklai būdavo džiovinami balkonuose, koridoriuose ir kambariuose. 1970 m. pasirodė plastmasiniai triusikai kūdikiams, kurie aptempdavo vaikus taip, kad išmatos ir šlapimas neišbėgtų. Šie triusikai vaikams padarydavo nuospaudas, o kartais net sukeldavo nušutimus, dėl kurių vaikai pakliūdavo į ligonines.
Vaisių ir daržovių trūkumas
Sovietmečiu trūko vaisių ir daržovių. Bananai, apelsinai, mandarinai, kiviai, avokadai ir kita egzotika buvo arba visai nepasiekiami, arba pasiekiami tik per šventes ir specializuotose parduotuvėse. Raudonieji ikrai eiliniam sovietiniam žmogui buvo kažkas mitologinio. Jogurtai pasirodė tik 1987 m. Kava pasitaikydavo tik tada, kai ją „išmesdavo“ parduotuvėse. Jei neišmesdavo, kavos pupeles pirkdavo iš kavinių. Kavinės taupydavo kavą, naudodamos ją kelis kartus, o kad kava turėtų rudą spalvą, į ją dėdavo truputį kalio permanganato. Norint gauti normalios kavos, reikėdavo prašyti „dvigubos“. Trūko mėsos, o rūkytų dešrų išvis nebuvo.
Žmonės pasiilgdavo paprastų maisto produktų, kuriuos šiais laikais supermamos keikia. Kai kurie žmonės iš užsienio parveždavo nuotraukas iš parduotuvių dešrų skyriaus. Žmonės žiūrėdavo į dešimtis dešrų rūšių ir galvodavo, kad mato stebuklą.
Kiti trūkumai
Sovietmečiu nebuvo polietileninių maišelių ir šiukšlių maišų. Todėl kiekvienuose namuose būdavo smirdanti šiukšlių dėžė. Prie namų dažniausiai nebūdavo šiukšlių konteinerių, todėl aplink gyvenamuosius namus atsirasdavo šiukšlių krūvelės, o atokiau - ištisi šiukšlynai. Itin dažnai šiukšlynais pavirsdavo statybvietės. Nebuvo ir benamių, nes už nepasinaudojimą teise į darbą buvo baudžiama pataisos darbais. Nebuvo normalios televizijos, nes vietoj jos buvo kažkokia propaganda. Nebūdavo kamščių gatvėse.
Giedrės Kaukaitės atsiminimai
Giedrė Kaukaitė yra atsiminimų knygos „Mano Eldoradas“ autorė. Knygoje aprašoma vaikystės Plungė, bučinys Vilniaus pastogėje, Čiudakovos grimo kambarys ir nevystanti Miltinio rožė. Kaukaitės rašymo stilius yra įrėžiantis. Knyga yra giesmė gimtajai Plungei. Autorė teigia, kad kiekvienas žmogus turi savo Eldoradą - sutiktus žmones, ryšius su jais.
Taip pat skaitykite: Sportas ir socialiniai įgūdžiai
Saldainių etikečių dizainas
Sovietmečiu Baltijos šalys buvo vadinamos „Pribaltika“. Lietuvių menininkai skatino tautišką matymą ir jo sklaidą masinėje gamyboje. Jie testuodavo, vis „prakišdami“ kažkaip pamaskuotas, bet rusenančias tautinio paveldo idėjas. Tautiškumą atspindėjo ne tik dizainas, bet ir saldainių pavadinimai - „Vėtrungė“, „Nerija“, „Kopos“. Ant saldainių dėžučių buvo naudojami tautiniai raštai ir drožinių motyvai. Tai buvo tarsi tylioji rezistencija, per meninę raišką tautodailės motyvus replikuojant dizaine. Kanuto Rusecko paveikslo „Pjovėja“ panaudojimas ant saldainių dėžutės buvo Nepriklausomybės idėjų skatinimas. Šokoladukai su regionų tautiniais kostiumais buvo kultūros propagavimas. Saldainių dėžutė „Grok, Jurgeli“ vaizdavo liaudies šokį ir tautiniais drabužiais apsirengusius šokėjus. Sausainiai „Lietuviškos pasakos“ priminė koplytstulpius ir medinę drožybą. Saldainių dėžutė „Restoranas Medininkai“ pabrėžė senąją Lietuvos kultūrą, Didžiąją Kunigaikštystę ir didingą praeitį.
Prasidėjus „perestrojkai“ ir Sąjūdžiui, atsirado vis daugiau raiškos lietuviškumo temos gvildenimui.
Pirmasis Nepriklausomybės dešimtmetis ir dizaino krizė
Pirmasis Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetis privertė gamintojus ir menininkus ieškoti savo identiteto. Vietoje senųjų technologijų atsivėrė galimybės naudotis kompiuterinėmis programomis. Tačiau ne visi senosios kartos dizaineriai galėjo adaptuotis prie kompiuterinių technologijų. Kiekvienas prekės ženklas Lietuvoje stengėsi tapti panašus į bet kurį vakarietišką produktą. Buvo neaišku, į ką mes norime būti panašūs ir sunku buvo suprasti, kuo norime būti. Prasidėjo mažiau sėkmingų dizainų etapas.
Nuo 2000-ųjų visi pradėjo suprasti, kad norėjimas būti bet kuriuo prekybos centro produktu iš Vakarų Europos ar Amerikos nėra teisingas atsakymas. 2008 m. smogė didžioji pasaulinė krizė, kuri leido suvokti, kad reikia ieškoti savo kelio.
Šuolis nuo konservatyvaus iki šiuolaikiško dizaino
Du Nepriklausomybės dešimtmečius saldainių pramonės etikečių dizainas buvo labai konservatyvus. Lietuviškus saldainius didžiąja dalimi pirko vyresnio amžiaus žmonės. Todėl daugelį tų laikų lietuviškų saldainių dėžučių įsivaizduojame standartiškai su rožių puokštėmis ir auksiniu užrašu skambiu pavadinimu. Pavažinėjus po pasaulines parodas, gamintojų požiūris į dizainą pasikeitė. Inovatyviausias dizaino pavyzdys - „Pergalės“ projektas „Choc-in“.
Taip pat skaitykite: Parkūras: sportas ir filosofija
Dabar lietuviškas pakuočių dizainas tarptautiniame ir Baltijos šalių kontekste atrodo tikrai solidžiai.
Šimtmečio dėžutė - pagarba mūsų istorijai
Pažymint Lietuvos Nepriklausomybės 100-ąsias metines, „Vilniaus Pergalė“ pristatė išskirtinio dizaino rankų darbo saldainių dėžutę, kuria atiduota pagarba trijų Baltijos šalių istorijai ir vienybei. Kuriant dėžutės dizainą, norėjosi vizualiai įprasminti tai, kad visos trys Baltijos šalys vienu metu pareiškė norą būti nepriklausomomis. Todėl atsirado juostinio pasakojimo motyvas, neatskiriant jokia riba vienos šalies nuo kitos, o sklandžiai pereinantis iš vieno epizodo į kitą. Dėžutės dizainui pasirinktas šventiškiausias ir iškilmingiausias spalvų derinys - baltos ir auksinės.
Pagrindinė linijinio pasakojimo ir persipinančių objektų idėja - kad Lietuva, Latvija ir Estija nėra atskiros, todėl objektai nėra atskirti aiškia linija, nes mes kalbame ne apie atskyrimą, o apie bendrą trijų šalių patirtį ir pergalę.
Korupcija tarpukariu ir sovietmečiu
Tarpukariu dažniau fiksuoti valstybės tarnybos nusikaltimai - valdiškų lėšų išeikvojimas, kasos pasisavinimas - nei kyšininkavimas. Apyvartinėmis lėšomis buvo mokama už vakarus restoranuose ar kortų klubuose. Kyšiai pasireikšdavo ne pinigine išraiška, o daugiau paslaugų, pamaloninimų forma - prabangiais pietumis, užsienietiškais gėrimais, pakvietimais į pobūvius, renginius, brangiomis dovanomis ir kanceliarinėmis priemonėmis, laikrodžiais.
Sovietmečiu medicinos paslaugų prieinamumas išaugo, oficialiai už paslaugas mokėti nereikėjo, bet atsirado privačių honorarų praktika. Kyšiai išsivystė į „dovanų“ sistemą, atsiradusią dėl mažų visų inteligentiškų profesijų algų, atsiradusių dėl kortelių sistemos ir maisto bei alkoholio trūkumo. Kyšiai medikams buvo įteikiami beveik už visas pacientams suteikiamas paslaugas.
Sovietinių produktų kokybė - mitas
Tarybinių produktų kokybė buvo mitas. Šalis buvo neturtinga, aplink deficitas - iš kur atsirasti kokybei? Pagal GOST’ą dešrelėse (sosiskose) buvo nuo 5% mėsos, į dešras, kad išsaugoti spalvą buvo dedama salietra. Konservantai, dažikliai, stabilizatoriai buvo prieštvaniniai ir visiškai oficialūs. Bulvių traškučių gamyboje aliejų kepimui keisdavo kartą per 8 mėnesius. Pieniški ledai buvo sutinkami nebent megapoliuose - likusieji tenkindavosi pieniškais su augaliniais riebalais. Ingredientai ant pakuočių nebuvo nurodomi. Ir visas šis šlamštas buvo pasiutusiai brangus to meto kainomis.
CK KPSS ataskaita, sudaryta Valstybinės RF planavimo komisijos Centrinio ekonomikos mokslinio-tyrimo instituto tyrimų pagrindu, teigė, kad 75% gyventojų buvo už skurdo ribos, o prekės TSRS (nuo motociklo iki cukraus) buvo daug kartų brangesnės nei JAV.
Saldainiai „Vilnius“ ir „Sostinė"
Saldainiai „Vilnius“ ir „Sostinė" yra maloni išimtis, mat yra vyresni už daugelį iš mūsų. Saldainis „Vilnius“ yra tikras lietuviškas saldainis, kuris 1963 m. buvo sukurtas „Vilniaus pergalės“ technologo. Saldainiams „Vilnius“ 1967 m. buvo suteiktas kokybės ženklas. Saldainiai savo sudėtimi šiek tiek primena prancūziškuosius „ganašus“. Įdomi ir „Vilniaus“ saldainių popierėlių istorija. Ant popierėlio yra pavaizduota stilizuota katedra ir 1963 m., kai atsirado šie saldainiai, ant jos nebuvo trijų skulptūrų. Jas atstačius, pirkėjai teiravosi, kodėl jos neatsiranda ir ant saldainių popierėlių. Teko „atstatyti“ jas ir ten.
Saldainiai „Sostinė“ ypatingi tuo, kad turi du atskirus sluoksnius ir yra aplieti šokoladu. Vieną iš tų sluoksnių mes gražiai vadiname pienine pomadėle, o antrąjį - pieno likeriu. Tas dviejų sluoksnių derinys, kreminio, kuris iš karto tirpsta burnoje, ir skysto, sukuria tą ypatingą skonį, o ypač derinyje su šokoladu.
Panevėžio konservų fabriko istorija
Konservų fabrikas pradėjo veikti 1963 m. po visą miestą. Fabrikas buvo pritaikytas vaisių ir daržovių konservams gaminti. Nuo 1975 m. reikalinga kitos įmonės veiklai. Nepriklausomos Lietuvos laikais - 1998 m. Apie įmonės veiklą XX a. veiklos bruožus. ėmė gausti įrengimai. 1964 m. cechas. 1965 m. 1967 m. teritorijoje pastatoma dviejų aukštų indelių plovykla. 1972 m. montavimo darbų už 10 tūkstančių rublių. metus reikėdavo vienus įrengimus gabenti į lauką, kitus montuoti. 1964 m. ūkio tarybos Kauno statybos-montavimo valdybos Panevėžio baro statybininkai. m. statybos tresto 55-osios valdybos statybininkai. 1964 m. su gamybinėmis patalpomis. bėgdavo per kiemą į cechą. radiofikavimo planas. 1963 m. bulvių. tarybiniai ūkiai bei Savitiškio bandomasis eksperimentins ūkis. 1974 m. hidromelioracijos technikumo mokomasis ūkis. Naujarodžių tarybinis ūkis- 310 tonų žaliavų. gamybos organizavimą. atsispindėjo sovietinio ūkio planavimo peripetijos: 1974 m. teikiančių ūkių veiklos sutramdymo. galėdavo parduoti aukštesnėmis kainomis. 1965 m. o 1978 m. serbentų, braškių, vyšnių ir kt. 1965 m. mėsos konservai, taip siekiant sumažinti sezoniškumo svyravimus. sriuba su rūkyta kiauliena, konservuota sriuba „Vasara“ ir kt. 60-70 žmonių. būdavo atleidžiami. 1969 m. gamybai žiemos metu. skaičių. laiko būdavo išnaudojama tik obuolių perdirbimo laikotarpiu, t.y. per metus. latvių; fabriko darbuotojai pas juos vyko pasisemti patirties. Pradžia buvo sunki ir nuostolinga. pelną. Istorijos skyriaus vyresn.
tags: #tarybiniai #saldainiai #sportas