Šiuolaikiniai vaikai, gimę nuo 2003 metų, dažnai apibūdinami kaip Z karta - nepaklusnūs, sunkiai valdomi, priklausomi nuo technologijų ir virtualių pasaulių, žinantys savo teises ir nepaisantys autoritetų. Su kokiais iššūkiais susiduria šiuolaikiniai vaikų treneriai, dirbdami su šia karta? Kaip treneriai užmezga ryšį su šios kartos auklėtiniais? Ir kaip nulipdyti ateities čempionus iš molio, su kurio savybėmis ką tik susipažinote?
Į šiuos klausimus atsako sporto mokyklos „Sostinės Tauras“ treneriai, kasdien matantys sportuojančius vaikus. Ši mokykla, subūrusi gausią jaunųjų sportininkų bendruomenę, siūlo rinktis iš devynių sporto šakų - tinklinio, stalo teniso, regbio, beisbolo, rankinio, žolės riedulio, badmintono, šaškių ir šachmatų.
Šiuolaikinės kartos iššūkiai ir galimybės
Sporto mokyklos direktorius Bronius Burneika pastebi, kad dabartinė vaikų karta auga kitaip. Anksčiau vaikai pertraukų metu turėjo tik du pasirinkimus - arba vadovėlius vartyti, arba užsiimti kokia fizine veikla, bendrauti tarpusavyje. Dabar laisvą laiką vis dažniau užpildo telefonų ekranai - o tai yra greitas dopaminas, kurį būtina keisti kokybiška veikla. Laukdami treniruotės vaikai dažnai būna panirę į telefonus, tačiau užsiėmimui pasibaigus išeina su visai kita energija, pasikrovę gerų emocijų ir gyvo bendravimo, kurio jokie ekranai nepakeis.
Psichologas Deimantas Zinkevičius atkreipia dėmesį, kad vaikams ir paaugliams svarbu jaustis išgirstiems ir priimtiems. Idealu, jei tai įvyksta santykyje su tėvais, tačiau realybėje dažnai būna kitaip. Tėvams vis sunkiau atliepti tai, ko vaikai nori, todėl socialiniai tinklai, milžiniškas informacijos srautas ar lengvesnis priėjimas prie rizikingo elgesio tampa patrauklia alternatyva gyvam bendravimui ir laikui drauge.
Mažesniems vaikams tėvai yra pasaulio epicentras, tačiau paauglystėje pirmoje vietoje atsiranda draugai, bendraamžiai, treneriai ar mokytojai. Dažnai vaikai idealizuoja suaugusiuosius, kurie juos įkvepia, pradeda mėgdžioti jų požiūrį, vertybes, net pomėgius. Todėl brendimo amžiuje, kai vaikai itin imlūs kitų įtakai, ypatingai svarbu pasirūpinti, kad juos suptų tinkama aplinka - draugai, bendruomenė ir autoritetai, kurie padeda augti, o ne veda klystkeliais.
Taip pat skaitykite: "Sostinės Tauras": priėmimo sąlygos
Anot psichologo, aktyvus gyvenimo būdas ir sportas gali padėti išvengti įsitraukimo į žalingą veiklą ar destruktyvius įpročius. Sportas vaikui suteikia sveiką, įkvepiančią aplinką ir bendruomenės jausmą, kuris itin svarbus patiriant sunkius emocinius išgyvenimus. Be to, tai puiki erdvė nukreipti nemalonias emocijas, pavyzdžiui, pyktį - į veiklą, kuri kuria, o ne griauna.
Ankstyvas užimtumas - raktas į sveiką gyvenimą
B. Burneika įsitikinęs - kuo anksčiau vaikas pradeda lankyti sporto būrelius, tuo natūraliau aktyvi veikla ir užimtumas įsilieja į jo kasdienybę. Skandinavijos šalyse yra įprasta, kad vaikai iki 14 metų lanko labai skirtingus būrelius, nes pagrindinis tikslas yra jų užimtumas, aktyvi fizinė ir protinė veikla. Tik vyresniame amžiuje pradedama koncentruotis į konkrečią sporto šaką. Vieni lieka sportuoti mėgėjiškai, kiti siekia sportinių aukštumų. Lietuvoje situacija kiek kitokia - vaikai būrelius dažnai pradeda lankyti tik vyresniame amžiuje, neretai būtent tada, kai tėvams jau tenka ieškoti būdų, kaip atitraukti vaikus nuo žalingų įpročių.
Idealu, kai vaiko užsiėmimai yra įvairūs - vieni skatinantys fizinį aktyvumą, kiti lavinantys protinius gebėjimus. Veiklų įvairovė jauname amžiuje leidžia ne tik bandyti ir atrasti, bet ir padeda išvengti monotonijos. Tėvams sporto mokyklos vadovas pataria nesijaudinti, jei vaikas ilgai neužsibūna viename būrelyje ir nori kažką keisti - tai sveikas atradimų procesas. Tiesa, vertėtų pasigilinti į priežastis, kodėl viena ar kita sporto šaka vaikui nepritiko. Jei priežastys objektyvios, pavyzdžiui, jam trūksta koordinacijos ar lankstumo, galbūt išties verta pasidairyti kitų sporto šakų, kuriose vaikas geriau pritaikys savo gebėjimus. Visai kas kita, jei mesti būrelį vaikas sumąsto sekdamas draugų pavyzdžiu - tokiu atveju tėvams vertėtų paieškoti būdų, kaip paskatinti vaiką tęsti pradėtą veiklą.
Tėvams sporto mokyklos vadovas pataria vadovautis paprasta taisykle - kiekvieną dieną vaikai privalo turėti užimtumą iki tada, kai tėvai baigia darbus. Popamokiniai būreliai šiuo atveju yra ideali išeitis - vaikams nėra kada lindėti telefonuose ar lakstyti su draugais po rajono kiemus, o tėvai gali būti ramūs, kad jų vaikais tikrai bus pasirūpinta. Vaikai, anot B. Burneikos, sportą priima natūraliai - čia mes, suaugusieji, mėgstame apsibrėžti treniruočių kiekį per savaitę ir skaičiuojame, kiek žingsnių per dieną nuėjome. Vaikams judėjimas yra natūralus procesas, jų atsistatymas kur kas spartesnis, tad baimintis persitempti nereikėtų. Svarbiausia - kaip vaiką sudominti, paskatinti, įtraukti.
Treneris ir tėvai - vieninga komanda
Vaiko ugdyme neretai būtent treneris tampa vienu svarbiausių autoritetų. Ypatingai sudėtingame paauglystės amžiuje, kai vaikai natūraliai labiau atsigręžia į bendraamžius ir kitus autoritetus, o ne į tėvus. Įprastai treneris mato daugiau nei tik fizinę vaiko pažangą - jis pastebi ugdytinių nuotaikas, motyvacijos trūkumą, išgyvenamus asmeninius sunkumus, apie kuriuos vaikas galbūt net neužsimena savo tėvams.
Taip pat skaitykite: Istorinis „Tauro“ sporto salės aprašymas
Kiekvienam vaikui reikia suaugusiojo, kuriuo galima pasitikėti ir jam atsiverti. Todėl tokiose situacijose labai svarbu, kad tėvai ir treneris veiktų vienoje komandoje. Deja, kartais ne vaikus, o pačius tėvus reikia skatinti ieškoti ryšio. Tikrai būna situacijų, kuomet tėvai dirba tik vaikų pavežėjais - atveža į treniruotes ir pasiima, galvodami, kad ties čia jų pareigos užsibaigia. O juk vaikui reikia nuoširdaus domėjimosi, palaikymo, padrąsinimo iš pačių artimiausių žmonių.
Treneris primena ir vieną esminę tiesą - vaikai mokosi iš matomo pavyzdžio, todėl nuo mūsų pačių įdėtų pastangų didele dalimi priklausys tai, kaip vaikas jausis ir kokius pasirinkimus jis darys ateityje. Sekdamas matomu pavyzdžiui namuose jis gali sėdėti ant sofos telefone arba atrasti malonumą sporte ir aktyvioje veikloje. Pavyzdžio rodymas yra tėvų atsakomybė ir jų interesas vaiko gerove.
Sportas - charakterio mokykla
Sportas ugdo discipliną, savarankiškumą, atsakomybę ir padeda suprasti paprastą tiesą - tobulėji tiek, kiek pastangų į tai įdedi. Tai gera treniruotė gyvenimui, nes vaikas išmoksta nepasiduoti, net jei progresas reikalauja daug laiko ir darbo. Pradėję bėgioti, pirmąjį kilometrą nubėgsite per dešimt minučių. Po mėnesio - jau per šešias. O toliau už kiekviena sekunde pagerintą laiką turėsite įdėti labai daug pastangų. Ir tai yra analogas pačioms įvairiausioms gyvenimo situacijoms, kurios vaiko laukia ateityje.
Sportas formuoja charakterį. Sportuojantis vaikas nuo mažens įpranta planuoti laiką, derinti užsiėmimus su mokslu, mokosi komandinio darbo. O svarbiausia - sportas ugdo įprotį kelti sau tikslus ir atkakliai jų siekti. Tad ir „Sostinės tauro“ filosofija paprasta - sporte ir komandoje save atrasti gali kiekvienas.
Sportas - tai ne tik treniruotės ar varžybos. Tai investicija į vaiko charakterį, draugystes ir įgūdžius, kurie lydės jį visą gyvenimą. O tinkama aplinka ir palaikanti komanda - geriausia pradžia kiekvienam vaikui.
Taip pat skaitykite: Aktyvus laisvalaikis vaikams
Kaip motyvuoti Z kartos sportininkus?
Baltijos futbolo akademijos (BFA) ir merginų futbolo akademijos „Bitės“ treneris Domas Paulauskas apskritai nelinkęs suabsoliutinti Z kartos vaikų - jie skirtingi, o skirtumus lemia ir tėvų nustatomos taisyklės. Šios, pastebi treneris, vis švelnėja. Vyresnio amžiaus tėvai, pavyzdžiui, vaikų, gimusių 2003-2005 metais, jiems daug griežtesnes ribas nubrėždavo, vaikai ne taip lengvai prieidavo prie telefonų, kompiuterių. Dabar tokių griežtų taisyklių retai pasitaiko.
Vilniaus miesto sporto centro lengvosios atletikos trenerė Giedrė Kupstytė taip pat pastebi, kad vaikų elgesys treniruotėse labai priklauso nuo tėvų leidžiamo sąlyčio su technologijomis. Neturintieji išmaniųjų įrenginių - žemiškesni, lengviau valdantys emocijas. Tie vaikai, kurie po žodžio „ilsimės“ iškart bėga prie telefonų, sunkiau susitvarko su realios informacijos apdorojimu. Tokie vaikai geriausiai supranta užduotį tada, jeigu ji parodoma per „Youtube“. Tie, kurie nuo technologijų yra priklausomi mažiau, daug lengviau ir greičiau gaudo rodomus judesius.
Sporto treneriai pajaučia kasdien savo kailiu, kad skaitmeninės kartos vaikams itin sunku išlaikyti dėmesį, susitelkti į tikslą. D.Paulauskas sako, kad išlaikyti vaikų koncentraciją - didžiausias iššūkis dirbant su Z karta. Turi jiems kelti trumpalaikius tikslus - tik taip jie susitelkia į darbą. Jiems sunku susikoncentruoti į ilgalaikį tikslą. Todėl formuluojant užduotis reikia stengtis sudaryti kuo daugiau trumpalaikių tikslų ir taip eiti didesnio tikslo link.
Vilniaus „Tauro“ sporto mokyklos tinklinio trenerė Diana Četkauskienė priduria, kad vaikai labai nemėgsta monotonijos, ilgo darbo, kartojimų - jiems reikalinga nuolatinė kaita. Ši karta daro ir klausia „kodėl?“, „kam to reikia?“. Jie linkę kvestionuoti ir ginčytis. Jei pataisai, patari, gali išgirsti „pats žinau“ arba „o mano tėtis, dėdė ar dar kažkas sakė, kad taip ar anaip daryti reikia“. Jie mėgsta komentuoti, atsikalbinėti. Tai, atrodytų, apsunkina trenerio darbą, bet šie vaikai yra gyvesni, pasižymi įvairesnėmis emocijomis. Pasak tinklinio trenerės, šiuolaikinis treneris turi labai pasistengti, kad treniruotės būtų kuo smagesnės ir įdomesnės. Tai apsunkina į ilgalaikę perspektyvą orientuotą ugdymą.
D.Paulauskas sako, kad futbolas - dėkinga sporto šaka treniruotėms paįvairinti, bet vis tiek reikalingos nuolatinės pastangos. Jei vaikas nemotyvuotas, nereikia forsuoti, reikia duoti pabandyti. Duoti kažką naujo, kažką lengvesnio ir sunkinti, sudominti individualiais iššūkiais. Svarbiausia - išlaikyti motyvaciją. Sudominti per žaidimą. Nebėra taip, kad nusprendė ir užsiims ta veikla: jei nepatiks - neprisivers ir liausis.
Olimpietė, sporto psichologijos koučerė Inga Stasiulionytė sutinka, kad motyvacinę ugnį treneris turi nuolat kurstyti. Pasak jos, jaunieji sportininkai nori jaustis pasitikinčiais ir galinčiais kažką nuveikti, o treneriai turi išlaikyti jų susitelkimą ir motyvaciją, nes vaikai šiandien turi labai didelį veiklų pasirinkimą.
Z kartos privalumai ir trūkumai sporte
Šiuolaikinis jaunimas labai vertina patogumą ir nelinkęs tverti skausmo, sunkumų, kurie sporte neišvengiami. Jie nori jaustis gerai ir patogiai, tad treneriams didelis klausimas, kaip priversti, paskatinti sportuoti nepaisant sunkumų.
Tačiau ši karta turi savybių, kuriomis ankstesnės sportininkų kartos nepasižymėjo. Jie kur kas labiau subrendę pagal savo amžių. Turi daugiau žinių ir, palyginti su ankstesnių kartų jaunimu, stipresnį suvokimą apie pasaulį ir apie tai, kas vyksta su jais pačiais. Gali diskutuoti sudėtingomis temomis, turi išsamią nuomonę, jei tik duodi galimybę ją išreikšti, jei pasitiki, jei girdi juos. Ta branda sporte daug duoda. Jei šios kartos atstovus nukreipi teisinga vaga ir paaiškini, kodėl kyla sunkumų, išmokai per juos eiti, atsiskleidžia tos savybės, kurių reikia profesionaliam sportininkui. O branda suteikia gilesnių prasmės suvokimo ir savikontrolės įgūdžių, bet tam reikia kur kas daugiau ir iš anksčiau skirti dėmesio psichologiniam parengimui.
Taigi kaip priversti Z kartą prakaituoti treniruotėse? Ogi rodant asmeninį dėmesį. Gavę dėmesio jie išlieka sporte. Arba kai pradeda matyti prasmę. Juos įkvepia skiriamas dėmesys. Paprasčiausias dėmesys, kuris ateina iš girdėjimo. Labai dažnai apklausose jauni sportininkai pabrėžia, kad jų iki galo neišklauso, neišgirsta. Ir tai susiję su sunkumais, patiriamais treniruotėse, kai pradeda skųstis „nenoriu“, „sunku“, „kančia“. Reikia skirti dėmesio ir išmokyti suprasti, kas yra skausmas, kodėl jis atsiranda, kaip tai spręsti, ir tuomet jie noriai ir gražiai išmoksta su tuo susidoroti. Jie turi žinoti skausmo prasmę - tai nėra, kaip buvo anksčiau, išgyvenimo prasmė. Dabar tai turi būti tavo paties pasirinkimas. Ir reikia įkvėpti noro pasirinkti. Sakyti: matau, kad tau skauda, bet ar nori siekti tolesnių aukštumų? Ką padarysi dėl to? Pasiduosi ir pasitenkinsi tuo pačiu lygiu? Kai jie pajaučia prasmę, darbas gali būti labai produktyvus.
Lyderystės troškimas ir konkurencijos baimė
Pagrindinė Z kartos sportininkų savybė - itin didelis lyderystės troškimas. Net darydami elementarius mankštos pratimus jie stengiasi būti greitesni, pirmesni. Trenerė sako netgi girdinti vaikų priekaištus tėvams, kad šie patys nesportavo ir neperdavė supergenų. Apie lyderystės svarbą vaikų sporte šiandien kalbama kaip niekad daug. Visuose mokymuose prašoma vaikų būti lyderiais, ugdyti lyderio savybes. Ne komandines, bet asmenines savybes. Tėvai irgi spaudžia būti lyderiais. Turi rodyti iniciatyvą, reikštis.
Visuomenė vis labiau eina į individualizmą, kur kiekvienas žmogus tampa prekės ženklu. Tai skatina socialinė medija. Svarbiausia - kontroliuoti, koks tas įvaizdis turėtų būti. Tai vienas didžiausių klausimų dirbant su jaunais sportininkais: kokias savybes jie nori turėti ir išryškinti? Ir kad būtum stiprus komandos narys, ir kad žinotum, kas tu esi kaip individas. Kaip įsiliesi į komandą neprarasdamas autentiškumo?
Komandiniame sporte jau nebėra nuostatos, kad komanda yra svarbiausia. Dabar žaidėjas yra svarbiausias, visapusiškos asmenybės ugdymas. Ir rengiama ne komanda, bet asmenybės, o tada iš stiprių žaidėjų lipdoma komanda.
Bet ar jie nori konkuruoti - čia jau kitas klausimas. Aplinka sako, kad turi konkuruoti, būti lyderiais, bet… Jei pamato, kad juos aplenkia, jiems sunku psichologiškai nusiteikti vėl vytis. Šiuolaikiniai vaikai greitai pasiduoda. Anksčiau, būdavo, atvažiuodavo kaimo komanda, nesuprantanti, kad miesto ar kitos šalies komanda daug stipresnė. Jie sukandę dantis kovodavo, nors ir pralaimėdavo. O dabar, jei žino lygį, mato, kad varžovai stipresni, - net nesikauna. Sunku motyvuoti tokiais atvejais. Tada jie sako taip: jis už mane stipresnis, nesivaržysiu su juo. Bet vis tiek mąsto kitaip: taip, aš noriu būti geriausias. Todėl svarbu žiūrėti, kad treniruotėse būtų lygi konkurencija, kad silpnesniam nereikėtų varžytis su stipresniu, antraip motyvacija sportuoti kris.
Lygiavertis bendravimas - raktas į sėkmę
Kaip pasiekti idealų trenerio ir auklėtinio ryšį dirbant su Z karta? Kalbinti specialistai pabrėžia, kad šiai kartai itin svarbus lygiavertis bendravimas. Tai ir yra raktas į kokybišką bendrą darbą. Reikia bendrauti. Kai bendrauji, susirenki daug informacijos. Sužinai, kas vaikui įdomu, kokie jo tikslai, kas jį motyvuoja, ko jis nori iš treniruočių. Jei to nežinosi, bus labai sunku. Svarbu išlaikyti pagarbų bendravimą, domėtis jais, atsižvelgti į jų nuomonę. Metodika „nes aš taip pasakiau“ nebetinka, būtinas artimesnis ryšys. Ši karta drąsiau reiškia savo nuomonę, labiau už save pakovoja. Treneriui į akis gali pasakyti, kas nepatinka. Jie daug drąsesni.
Prisimindama buvusias auklėtines D.Četkauskienė sako, kad visada būdavo išlaikomas tam tikras atstumas, o šios kartos atstovai nebijo prieiti, apsikabinti, pagirti trenerės išvaizdos, pasidalyti savo savaitgalio įspūdžiais.
Psichologė I.Stasiulionytė pritaria, kad bendravimo įgūdžiai vaikų treneriams šiandien kaip niekad svarbūs. Vaikai labai vertina trenerių dėmesį ir tai, kaip su jais elgiamasi. Jiems tai svarbu. Treneriai turi daugiau dėmesio skirti bendravimui ir vaiko pasitikėjimui savimi kelti. Tai yra ne tik techninėms ar fizinėms treniruotėms, bet ir psichologijai.
Klaidos ir pralaimėjimai - pamoka augimui
Z kartos vaikai lengviau priima pastabas, jei ryšys artimesnis. Šiai kartai svarbu jaustis lygiaverčiais. Lygiavertis bendravimas kuria jaukesnę atmosferą, tampa lengviau sakyti pastabas. Jeigu to ryšio nėra, net ir taiklią pastabą gali priimti kaip priekaištą, užsidaryti ir išprovokuoti atmetimo reakciją išorinei informacijai. Be to, pastabas reikia stengtis sakyti po pagyrimų. Šiai kartai nepatinka griežti nurodymai, jie jautriai priima kritiką, jiems svarbu būti pripažintiems, pagirtiems. Varžybų metu, ypač tarp paauglių merginų, juntama klaidos baimė. Todėl stengiamasi išlaviruoti nepasakydama, kas negerai, o vis pagirdama, ką daro tinkamai.
Vaikai nelinkę pripažinti savo klaidų, teisinasi. Įtikini tik parodęs varžybų ar treniruočių įrašą. Vaizdo įrašus geriau siųsti kiekvienam atskirai, o ne kritikuoti prieš komandą.
Dėmesys, asmeninis ryšys ir įsiklausymas - labai svarbu, nors treneriams gana sunku pereiti į bendravimą, prie kurio jie nėra įpratę ir kurio anksčiau galbūt netgi būdavo vengiama. Kiekvienam vaikui kritiką, pastabas reikia pateikti skirtingai.
Tėvai susirūpinę, nes nežino, kaip padėti savo sportuojantiems vaikams tvarkytis su emocijomis, ypač po pralaimėjimų. Ir patys vaikai pripažįsta, kad emociškai po pralaimėjimų būna sunku. Naujosios kartos problema yra viešumas - viskas fiksuojama vaizdo įrašuose, patenka į socialinius tinklus, kur visos klaidos, visi pralaimėjimai visų matomi. Anksčiau, jei pralaimėdavai, sužinodavo tik artimiausi žmonės, o dabar mato visas pasaulis. Tai visiškai nauja problema, su kuria reikia išmokti tvarkytis.
Vis dėlto negalima visko nurašyti kartos charakteristikoms. Kiekvienai kartai priskiriami tam tikri stereotipai, bet, pasak trenerės, viskas priklauso nuo kiekvieno individo. Dirbdama stengiasi kurti tuos ryšius iki kiekvieno ieškodama skirtingo kelio. Nors atrodo, kad Z kartos vaikų nereikia spausti, jog neužsidarytų savyje, turi daug tokių vaikų, kuriems spyris į sėdimąją puikiai suveikia! Į kiekvieną auklėtinį reikia žiūrėti kaip į asmenybę. Kiekvieną individualiai išanalizuoti ir tuomet pasirinkti darbo kryptį. Ne prisitaikyti prie kiekvieno, bet kiekvienam pritaikyti metodiką, kad vaikas eitų paskui tave.