Daugiau kaip šimtmetį gyvavo idėja Vilniuje, ant Tauro kalno, įkurti Tautos namus. Šiuo metu ant Tauro kalno statomos dvi koncertų salės, ir Tautos namams vietos nelieka. Ši idėja, gimusi XX a. pradžioje, buvo puoselėjama tokių asmenybių kaip J. Basanavičius ir M. K. Čiurlionis. Tuometiniame Vilniuje, kur lietuvių tautybės gyventojų buvo nedaug, lietuvybės ir lietuviškumo puoselėjimas buvo itin svarbus.
Tautos namų idėja ir jos aktualumas
Lietuvybės puoselėjimas išlieka aktualus ir šiandien. Be šios funkcijos, Tautos namai galėtų atlikti ir kitą svarbią paskirtį - vienyti Lietuvą. Dažnai kalbama apie dvi Lietuvas - sostinę Vilnių ir regionus. Tautos namai turėtų tapti Lietuvą vienijančia įstaiga.
Sostinėje, Tautos namuose, kas savaitę regionų savivaldybės ir tautinės bendrijos galėtų rengti kultūros dienas. Per metus įvyktų apie 40 ar 50 Lietuvos savivaldybių kultūros kolektyvų viešnagių sostinėje. Iš regionų atvykę svečiai supažindintų vilniečius su savo meno kolektyvais, patys susipažintų su dabartine sostine, jos kultūriniu gyvenimu, susitiktų su savo kraštiečiais.
Vilniaus sporto ir koncertų rūmų likimas
Šiuo metu Vyriausybė ir Vilniaus miesto savivaldybė numato buvusius Vilniaus sporto ir koncertų rūmus pritaikyti Kongresų centrui. Tačiau aiškėja, kad galutinai nespręsta, kas yra šių rūmų savininkas. Savo kadencijos pabaigoje premjerė Ingrida Šimonytė buvusius Vilniaus sporto ir koncertų rūmus atidavė žydų bendruomenei.
Šie rūmai yra nacionalinės reikšmės istorijos ir kultūros paveldas. Būtina išsaugoti jų istorinę ir kultūrinę vertę. Jei žydų bendruomenė perėmė šiuos rūmus, ji turėjo įsipareigoti, kada šį kultūros paveldo pastatą suremontuos, rekonstruos ir saugos jų kultūrinę paskirtį. Dabar matome, kad rūmų ir jų aplinkos tvarkymo darbai nevyksta. Neprižiūrimas pastatas nyksta.
Taip pat skaitykite: "Sostinės Tauras": priėmimo sąlygos
Akivaizdu, kad žydų bendruomenė nėra pajėgi tvarkyti ir valdyti buvusius Vilniaus sporto ir koncertų rūmus. Todėl vyriausybė turėtų susigrąžinti šių rūmų savininko teises. Šių rūmų veikla būtų konkretesnė ir naudingesnė Lietuvos kultūrai, matyt, ir ekonomikos požiūriu, jei buvusiuose Vilniaus sporto ir koncertų rūmuose įsikurtų ir Tautos namai.
Tada ši kultūros įstaiga būtų abi Lietuvas - sostinę Vilnių ir regionus - vienijantis centras. Joje svečiuotųsi regionų savivaldybių gyventojai, atvežę į sostinę savo kultūros programas. Čia vyktų ir tautinių bendrijų renginiai. Dalis patalpų būtų skirta žydų bendruomenei. Buvę sporto ir koncertų rūmai yra Vilniaus senamiesčio apsauginėje zonoje, nuo Vilniaus pilių teritorijos juos skiria tik Neries upė.
Panevėžio sporto rūmų pavyzdys
Panevėžio sporto rūmai - svarbus sporto ir kultūros centras, turintis gilias tradicijas ir reikšmingą vietą miesto istorijoje. Nuo pat atidarymo 1965 m., šie rūmai buvo ne tik sportinių varžybų arena, bet ir bendruomenės susibūrimo vieta, kurioje vyko įvairūs renginiai. Šiandien, žinomi kaip „Kalnapilio arena“, jie ir toliau tęsia savo misiją - puoselėti sportą, kultūrą ir bendruomeniškumą Panevėžyje.
Istorija ir statyba
Panevėžio sporto rūmų istorija prasidėjo dar 1959 m., kai Panevėžio miesto vykdomasis komitetas perėmė stadioną iš Mėsos kombinato ir šalia jo pradėjo sporto rūmų statybą. Projektą parengė architektas Jonas Putna. Tačiau statybos užtruko dėl finansavimo trūkumo. 1965 m. Panevėžio miesto vykdomasis komitetas kreipėsi į Ministrų Tarybą, prašydamas papildomai skirti 200 000 rublių statybos užbaigimui.
Galiausiai, 1965 m. liepos 20 d., valstybinė komisija priėmė pastatytus sporto rūmus naudojimui. Jau liepos 21 d. dešiniajame Nevėžio krante iškilę sporto rūmai buvo pristatyti to meto spaudoje kaip puikus sporto židinys visoje Lietuvoje.
Taip pat skaitykite: Istorinis „Tauro“ sporto salės aprašymas
Architektūra ir infrastruktūra
Sporto rūmai - ankstyvojo sovietinio modernizmo architektūros pavyzdys. Be didžiosios salės su 2000 sėdimų vietų, sporto rūmuose buvo mažoji salė su balkonais, patalpos sunkiaatlečiams, parodoms, konferencijoms ir du plaukimo baseinai (25 m ir 12,5 m ilgio), taip pat kabinetai ir pagalbinės patalpos. Šalia sporto rūmų buvo įrengti teniso kortai, rankinio bei tinklinio aikštės.
Reikšmė Panevėžio sportui
Panevėžio sporto rūmai tapo svarbiu impulsu sporto plėtrai mieste. Pagerėjus sąlygoms sportuoti, 1965 m. Panevėžyje buvusi mokykla internatas buvo perorganizuota į Panevėžio internatinę sporto mokyklą. Šie rūmai taip pat buvo namų arena krepšinio klubui „Lietkabelis“, įkurtam 1964 m. Vidmanto Paškevičiaus treniruojamas „Lietkabelis“ 1985 m. ir 1988 m.
„Kalnapilio arena“: naujas etapas
Nuo 2020 m. sporto rūmai oficialiai vadinami „Kalnapilio arena“. Panevėžio sporto centras pasirašė generalinio rėmėjo sutartį su „Kalnapilio-Tauro grupe“. Pasak „Kalnapilio-Tauro grupės“ generalinio direktoriaus Marijaus Valdo Kirstuko, tapti Panevėžio arenos pagrindiniu rėmėju, suteikiant jai „Kalnapilio“ pavadinimą, yra itin simboliškas įvykis, nes minimas 120 metų jubiliejus.
„Kalnapilio-Tauro grupė“ aktyviai dalyvauja Panevėžio gyvenime, remdama sporto, meno, muzikos renginius bei miesto šventes. Įmonė prisideda prie miesto gražinimo projektų, pavyzdžiui, parėmė Senvagės vandenvalos siurblinės bokšto atnaujinimo darbus. „Kalnapilio arena“ - tai unikalus sporto ir pramogų kompleksas ne tik regione, bet ir vienintelis toks Baltijos šalyse.
Renginiai „Kalnapilio arenoje“
Šiandien „Kalnapilio arenoje“ vyksta įvairūs sporto ir kultūros renginiai. Čia galima stebėti krepšinio, tinklinio, rankinio varžybas, dziudo čempionatus ir kitus sporto renginius. Arena taip pat yra populiari vieta koncertams, parodoms ir kitiems kultūriniams renginiams.
Taip pat skaitykite: Aktyvus laisvalaikis vaikams
Panevėžio sporto centro veikla ir iniciatyvos
Panevėžio sporto centras, kuriam priklauso „Kalnapilio arena“, aktyviai prisideda prie sporto plėtros mieste.
Vilniaus sporto rūmų prisiminimai
Šįkart mūsų laukia dar viena kelionė gana netolimon praeitin - ne į žilą Lietuvos senovę - keliasdešimt metų atgalios, kai septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ant vilniškio Tauro kalno, daugumos žargonu vadinamo Taurakalniu, iškilo masyvus ir neišvaizdus, baltas pastatas, matęs daugybę pačių įvairiausių renginių: nuo naujamečių renginių mažiesiems ir pirmųjų Sąjūdžio priešaušrio diskusijų, iki aršių nepriklausomybės priešininkų - „Jedinstvos” šutvės - susibūrimo. Bendrom jėgom prisiminsim profesinių sąjungų respublikinių kultūros rūmų istoriją, apėmusią didžiulį spektrą įvairiausios kultūrinės veiklos.
Vienas žmogus niekaip nepajėgus prisiminti šio pastato istoriją, tad nuoširdžiai dėkojame visiems, pasidalinusiems prisiminimais. Darsyk pasikartosiu, kad nedailiname aną laikmetį, ir neraginame jus žiūrėti atgalios per rožinius akinius, tačiau viską tepti degutu neketiname.
Prisiminimai apie rūmų veiklą
Ką pamename patys? Naujametinius renginius vaikams ir barzdotą senelį, dalinantį vaikams dovanėles - „Pergalės” saldainių fabriko produkcijos rinkinius dailioje, pasakų namelį vaizduojančioje pakuotėje. Vaidino čia Jaunimo teatras, Vytauto Kernagio „Kabaretas tarp girnų” surinkdavo pilnutėles sales, repetavo garsių šokėjų Dalios ir Vidučio (Vido) Kamaičių vadovaujamas pramoginių šokių kolektyvas „Vijūnas”, rinkdavosi filatelijos bei numizmatikos kolekcininkų klubai, kurių veikloje pasikuklinome dalyvauti (gal ir veltui?..), šokiams „Kam virš 30” buvome dar per jaunas, o ir rinkdavosi juose daugiausia miesto centre, senamiestyje ir Užupyje gyvenusieji (būta tokių diskotekų ir Geležinkelininkų kultūros rūmuose), retsykiais apsilankydavome „Tauro” kino teatre, vėliau ten visai smagiai grodavo sunkųjį roką metalistai.
Mažuosius džiugino lėlių teatro vaidinimai, veikė gimnastikos sekcija, būta ir diskotekų vilniškiams moksleiviams, į kurias patekti buvo galima, tik turint kvietimą. Būtent profsąjungų kultūros rūmuose veikė Vaikų teatras, moksleivių klubas „XX amžius”, vykdavo naujametiniai „žiburėliai”, džiazo koncertai, daugybė būrelių vaikams, dailės studija, moksleivių chorų koncertai, naujametiniai įvairių organizacijų vakarai.
Architektūriniai sprendimai ir interjeras
Masyvios kolonos pastato fasade ne kažin kiek solidumo suteikė - greičiau sunkumo, o štai pastato viduje buvusi ovali salė, apsupta kolonų, palikdavo malonų įspūdį kažin kur virš galvos iškilusiu stogo kupolu, įspūdinga akustika ir dailiais vitražais etnografine-liaudine tematika. Prieš griaunant pastatą, šie meno kūriniai buvo „atrasti” - ilgą laiką buvo uždengti - ir stebuklingai išgelbėti, skirtingai nei daugybė sovietmečiu sukurtų Lietuvos menininkų monumentalių vitražų - nevardinsime jų, apie tai jau rašėme su gilia širdgėla. Profsąjungų kultūros rūmuose buveinę turėjo Mokytojų sąjunga, juose vyko pirmasis Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos suvažiavimas.
Rūmų veiklos įvairovė
Na, o vyresniosios kartos vilniečiai pamena rūmuose vykusias jaunimo muzikos grupių varžytuves, neatsiejama nuo rūmų choro „Liepaitės” istorija, čia veikė baleto studija, o dailės būrelis buvo įsikūręs pačiame rūmų viršuje. Smagiai trypdavo rūmuose folkloro kolektyvai, varžydavosi džiazmenai, o ovalioji fojė salė tapdavo improvizuota televizijos studija tiek koncertams, tiek rimtoms diskusinėms laidoms.
Metams bėgant, keitėsi ir veiklų rūmuose pobūdis: atsirado striptizo klubas, vykdavo reivo vakarėliai, išpopuliarėjus lambadai, čia mokytis šokti susirinkdavo jos gerbėjai, „Tauras” virto tikra metalistų meka. Garsusis satyrikas Arkadijus Raikinas, negailestingai plakęs puikia ironija sovietinės sistemos ydas, profsąjungų kultūros rūmuose koncertavo paskutinį kartą. Na, ir vargu ar rasi bent vieną, pabuvojusį rūmuose ir neįsiminusį gardžių vaišių bufete.
Rūmų sunykimas
Vėliau rūmams teko patirti išmėginimus, kurie šiandieną kamuoja aplaidžių biurokratų nebesaugomus Vilniaus koncertų ir sporto rūmus: Taurakalnio viršuje įsikūręs pastatas buvo deginamas ne sykį, draskomas, terliojamas ir neprižiūrimas, iki prarado padorios/padoresnės visuomeninės erdvės įvaizdį. Belieka tikėtis, kad už skiriamus (tik ar turimus?) šimtą milijonų profsąjungų rūmų vietoje atsiras modernus pastatų kompleksas, nors senojo pastato rekonstrukcijai turbūt būtų pakakę dešimtį kartų mažesnės sumos.
Vilniaus koncertų ir sporto rūmai: apleistas paveldas
Atėjo laikas pristatyti naują Vilniaus įžymybę - jau gerą dešimtmetį apleistu laikomą pastatą, su kuriuo nesugeba nuspręsti ką daryti nei valdžia, nei nuolat besikeičiantys pastato šeimininkai. Kalbėsime apie visiems vilniečiams gerai pažįstamus Vilniaus koncertų ir Sporto rūmus, užstrigusius biurokratinių rokiruočių nelaisvėje, kol pastato būklė tik blogėja - fasado ir aikštelės betonas byra nuo drėgmės ir vandalų, stikliniai fasado langai pamažu užkalami faniera ir medinėm lentom.
Istorinis kontekstas
Atsimenate žydų kapinių konfliktą, neseniai vėl atsidūrusį žiniasklaidos akivaizdoje? Jame yra tiesos - Vilniaus koncertų ir sporto rūmai iš tiesų buvo pradėti statyti buvusių žydų kapinių vietoje, 1965-tais metais. Tiesa, jau XX a. pradžioje tų kapinių beveik nebuvo išlikę - tik keli paminklai ir nedidelis miškelis/parkelis išgyveno dar caro laikais čia pradėtus statyti gynybinius įtvirtinimus, skirtus modernizuoti ir sustiprinti Vilniaus tvirtovę. Ir čia, po karo dar labiau nukentėjusioje, tiksliau - galutinai sugriautoje teritorijoje, pokariu ir buvo pradėtos didžiulio sovietinio sporto komplekso statybos.
Pirmiausiai, laukuose už žydų kapinių, buvusių kareivinių teritorijoje, išdygo dabar seniausiu Lietuvoje laikomas Žalgirio stadionas, tada vadintas "Spartako" sporto draugijos vardu. Šie rūmai buvo pastatyti Žalgirio stadiono ašyje, pagrindinį fasadą atgrežiant į upę ir į miesto centrą.
Architektūra ir konstrukcija
Šių rūmų architektūra buvo įtakota XX a. šeštame ir septintame dešimtmetyje išpopuliarėjusios moderniosios architektūros bruožų - lengvas ir dinamiškas siluetas, įtaigios sunkių ir lengvų detalių kombinacijos. Architektai, projektuojantys pastato struktūrą, paruošė įdomų ir ambicingą projektą - vantinę salės perdangos konstrukciją - vienintelę tokio pobūdžio konstrukciją Lietuvoje. Šio lenkto stogo pamatas - įtempti plieniniai trosai, laikantys betoną, įtempti per visą sporto rūmų plotį. Tokia konstrukcija dėl savo lengvumo ir lankstumo leido išgauti neįprastas ir įdomias formas, nors ir reikalavo specialios priežiūros. Už nuopelnus architektūroje netrukus po atidarymo, 1973 metais, rūmų achitektų komanda buvo apdovanota LTSR valstybine premija. 1975 metais kompleksas buvo užbaigtas. Šio pastato statyba užpildė ir užbaigė sporto kompleksų visumą dešiniąjame Neries krante.
Funkcionalumas ir interjeras
Jų pagrindinės salės struktūra leido operatyviai keisti salės konfigūraciją, priklausomai nuo renginio ir nuo žiūrovų skaičiaus. Krepšinio varžybas čia galėjo stebėti 4520 žiūrovai, boksą - 5400. Atsižvelgiant į fasado dinamiškumą buvo parinktas ir sporto rūmų vidaus interjeras. Vakariniame vestibiulio sparne buvo įrengta kavinė-baras, vėlyvajam modernizmui būdingų plastinių formų, dekoruota rudu dermatinu ir veidrodžiais.
Reikšmingi įvykiai ir nuosmukis
Iki 1990 m. sporto rūmai buvo viena reikšmingiausių salių krepšinio turnyrams, koncertams, spektakliams ir kitiems renginiams. Sąjūdžio metu rūmuose vyko daug Lietuvai reikšmingų renginių: 1988 m. čia įvyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, 1991 m. visuomenė atsisveikino su žuvusiais prie Vilniaus televizijos bokšto. Vėliau pastatas buvo naudojamas kaip laikina prekybos salė. Paskutinis rimtas renginys - 2003 m.
Rūmų smukimas prasidėjo 2004 metais, juos įsigijus Ūkio banko investicinei grupei (ŪBIG). Netrukus Ūkio banko investicinė grupė parengė detalų teritorijos rekonstrukcijos planą, tikėdamasi gauti nemažą paramą iš Europos sąjungos, tačiau nesėkmingai. Pastato būklė vis blogėjo, tol, kol 2009, surūdijus stogo konstrukcijoms, jį buvo uždrausta eksploatuoti. Pagal tuometinius skaičiavimus vien stogui renovuoti reikėjo virš 100 mln. litų, o tiek lėšų pastato tvarkymui ŪBIG skirti negalėjo.
2013 metais Sporto rūmai vėl spėjo sužibėti, greičiausiai paskutinį kartą. Nors tuo metu jau nebeveikė šildymas, kanalizacija, priešgaisrinės ir kitos sistemos, lapkričio mėnesį rūmuose buvo surengtas VCO ROCK muzikos renginys. Žmonės turėjo puikią progą apžiūrėti pastatą, prisiminti čia vykusius reikšmingus sporto ir meno renginius.
Apleistas interjeras
Apšiuręs sporto rūmų fasadas - groteskiškai įsipaišęs tarp modernių ir prabangių namų Vilniaus centre. Dėl likimo ironijos jį iš visur supa metalas ir plienas, turtas ir prabanga. Pakankamai prisižiūrėjus griūvančios aplinkos traukiame į sporto rūmų vidų. Pradėkime nuo pagrindinės ir įdomiausios dalies - foje ir pagrindinės salės. Pačiame salės viršuje - daugiau apleistų patalpų. Labai netikėtas radinys - neišardytas ir šiaip, beveik sveikas, apšvietimo valdymo pultas. Iš viršuje esančių patalpų galima pažvelgti į apačioje esančią milžinišką salę. Sporto rūmų rūsiai - atskira tema. Kadaise čia stovėjo gremėzdiški oro filtrai, patalpų šildymo sistemos, priešgaisrinės pompos ir kiti svarbūs įrenginiai. Dabar mus pasitinka tuštuma, visi įrengimai - išmontuoti, metalas - išpjautas, ir spėjame, ne be pastato savininkų žinios. Ventiliacijos šachta palieka įspūdį savo dydžiu.
Žydų kapinių klausimas
Nugriovus Žalgirio baseiną (gražus buvo pastatas, nors ir sovietinis) ir pradėjus visiškai nederančio prie aplinkos modernaus biurų bei apartamentų komplekso statybas, netikėtai ir su didžiausiu trenksmu į aktualijų viršūnes iššovė senų seniausiai užmirštų žydų kapinių klausimas. Ginčytis, buvo ar nebuvo kapinės toje vietoje net neverta. Atsakymas vienas ir labai aiškus - taip buvo. Buvo nuo seniausių laikų, kuomet mūsų protėviai dar pagonių dievų galutinai nebuvo išsižadėję. Tik keletas kartų užaugę šviežiais krikščionybės purslais apkrapyti.
Čia pakeiskim kursą ir nubėkim ant Taurakalnio prie profsajungų rūmų. Visas kalnas ir jo papėdė buvo nusėta kapais. Kapinių ribos siekė net alaus bravoro prieigas. Kur tos kapinės? Nėra. Tik rytinėje pusiau apleistų rūmų pašonėje dar galima aptikti buvusių kapinių pėdsakus ir vienišą Felicijos Bendurt koplytėlę sovietinės architektūros šedevro (architektas Gediminas Baravykas už tai net SSRS Ministrų Tarybos premiją 1976 m. gavo) Civilinės metrikacijos rūmų šešėlyje. Daugiau jokių vizualių užuominų apie kapines nėra.
Seniausios žydų kapinės buvo dešiniajame Neries krante priešais Vilnios intaką, Žvejų priemiestyje. Iš rytų prie jų šliejosi senosios karmelitų kapinės, o maždaug 300 m į vakarus, už dabartinio Lietuvos energijos pastato ir iš dalies po juo buvo Šv. Paprastai žydai mirusiuosius stengdavosi palaidoti dar tą pačią dieną. Skubėta, matyt, ir dėl krikščionių išpuolių. Visa kapinių teritorija buvo valstybinė, priklausė Vilniaus pilies ir Malkininkystės jurisdikai. Nuo XVII a. antrosios pusės iki XIX a. A. R. Čaplinskas „Vilniaus Istorija. Legendos ir tikrovė“. Ištrauka nurodo, kad kapinių dešiniajame Neries krante būta ir ne vienų. Šiuos laikus pasiekė tik mažas žemės lopinėlis su Šv. arkangelo Rapolo kapinaitėmis, kuriose dabar šeimininkauja armėnų religinė bendruomenė. Karmelitų kapinių nelikę nė kvapo, kaip ir žydų kapinių. Deja, tik dėl jų vienų kažkodėl kyla vaidai.
Kapinių likvidavimas ir kompensacijos
Carinė administracija buvo nusprendusi kapines uždaryti. Sprendimas įgyvendintas 1831 m. pradėjus tvirtovės statybą. Imperinė administracija visiems, kurių žemė ir pastatai buvo perimti, išmokėjo kompensacijas. Žydų bendruomenė gavo milžinišką tais laikais kompensaciją. Tvirtovės teritorija užėmė dalį kapinių, likusi jų teritorija tapo šaudymo lauku. A. R. Čaplinskas „Vilniaus Istorija. Legendos ir tikrovė“.
Štai ir atsakymas. XIX a. pradžioje galutinai padedamas taškas žydų kapinių egzistavimui. Bendruomenė gauna milžinišką kompensaciją. Sklypas panaudojamas tvirtovės reikmėms. Būtina paminėti, kad 1840 m. Vilniaus plane kapinės toje teritorijoje nenurodytos, nors netoliese aiškiai pažymėtos Šv.
Istorinės nuotraukos ir parko formavimas
1912 metais Sergejaus Prokudino - Gorskio nuotraukoje vis dar fiksuojamas antkapių būrelis medžių paunksmėje, bet 1937 m. Juozapo Kamarausko piešinyje, o jis piešdavo iš natūros, ne iš lempos, matomas užleistas parkelis, bet į kapines vargu ar panašus. Baigiantis skaudžiausiam pasaulyje kariniam konfliktui, 1944 m. liepos 9 d. Luftvafės žvalgybinis dvimotoris vokiškas orlaivis „Focke-Wulf“ Fw 189 minimą teritoriją įamžina ortofoto nuotraukoje, iš kurios, palyginus su 1840 metų Vilniaus žemėlapiu, galima spręsti, kad antžeminiai žydų kapinių likučiai buvo aikštelėje už dabartinių Sporto rūmų. Po karo nebelieka nieko, nei kapinių, nei tvirtovės statinių ir reljefo formavimo buvusiame Žvejų rajonėlyje.
Diskusijos ir siūlymai
Įsiplieskusioms aistroms dėl šių kapinių beblėstant ministro pirmininko sudaryta darbo grupė pasiūlė panaikinti nemokamą stovėjimo aikštelę prie sporto rūmų ir užsėti ją žole. Deja, toks žingsnis absoliučiai nelogiškas, nes jau prieš 170 metų aikštelės vietoje nebuvo nei kuolelio žyminčio kapines. Toje vietoje jau buvo įrengta dalis tvirtovės.
Moralinis aspektas
Kaip bebūtų, žiūrint bešališkai, reiktų nugriauti pusę Vilniaus centro, norint atitverti buvusių kapinių ribas. Tai neįmanoma. Juo labiau kaulams gulintiems po gatvių grindiniais ir namų pamatais jau nei šilta, nei šalta. Tų žmonių jau nebėra ir jų niekas nesugrąžins. Kapai reikalingi tik gyviems. Vienintelis gražus žingsnis, blaiviai mąstant, yra lentelė, ar bent nedidukas paminklas, kryželis, žymintis buvusią amžino atilsio vietą.
„Tauro ragas“: alaus restorano istorija
Sporto rūmų statybos. Buvusi stovėjimo aikštelė buvo įrengta dar 1831 m. Baigiami rengti naujo pastato projekto pasiūlymai. „Tauro ragas“ neišvengiamai bus nušluotas nuo žemės paviršiaus. Vienas populiariausių sovietmečio alaus restoranų gyvuos tik nostalgiškuose prisiminimuose - Vilniuje neliks dar vieno laiko ženklo. Kol pastatas dar stovi, „Statyba ir architektūra“ praskleidžia praeities uždangą ir pažvelgia į jo istoriją.
Laikinas statinys
„Aš jau apsipratęs, kad nyksta mano laiko architektūra. Neįmanoma sustabdyti šio reiškinio. To laikotarpio pastatų negali apsaugoti, nes jie nėra pripažinti kaip kultūros vertybės. Tačiau yra realaus pavojaus, kad jie gali neišlikti“, - ne aimanavo, bet realiai padėtį vertino „Tauro rago“ projekto autorius, Vilniaus dailės akademijos profesorius dr. Algimantas Mačiulis.
Architektas atskleidė įdomią paslaptį. Vos pastatytas „Tauro ragas“ buvo jau pasmerktas. Šis alaus restoranas buvo suprojektuotas kaip laikinas statinys. Tačiau pajuokaujame, kad nėra amžinesnių dalykų už laikinus, nes pastatui - jau 33 metai. Tik prieš keletą metų jis buvo uždarytas. „Šioje urbanistinėje erdvėje pastatas akivaizdžiai per menkas. Žinoma, jis būtų buvęs kitoks, jei ne tas laikinumas. Taip ano meto valdžia sprendė alaus mėgėjų problemą. Alaus barų tuo metu sostinėje labai trūko, o mėgėjų buvo daug. Todėl buvo nuspręsta miesto centre pastatyti tvarkingą paviljoną. Tačiau projektuojant kuklų barą, pasikeitė jo koncepcija. Perdaryti visą projektą nebuvo galimybių, nes tam nebuvo skirta lėšų“, - pasakojo architektas.
Projekto ypatumai
„Tauro ragas“ projektuotas 1967-1968 m. Tuo metu jo autorius dirbo Komunalinio ūkio projektavimo instituto („Komprojekto“) vyriausiuoju architektu. Bet per administracinio darbo kasdienybę nenorėdamas prarasti kūrybinės formos ėmėsi šio darbo. Buvo pritarta projektiniams pasiūlymams. Tačiau užsakovas, kuriam atstovavo būsimos įmonės direktorius Kazimieras Gavrilkevičius, pasiūlė barą išplėsti. Patyręs prekybininkas bemat sumetė, kad parinkta vieta yra puiki, ji pritrauks gausybę lankytojų. Todėl architektui pasiūlyta restoraną gerokai padidinti. Taip atsirado milžiniški rūsiai. Į viršų kilti pastatui nebuvo leista.
Populiari „girdykla“
Pasak A. Mačiulio, vieta alaus restoranui buvo parinkta neatsitiktinai. Šioje vietoje prieškariu buvo vadinamoji vežikų smuklė - neišvaizdus pastatas, turėjęs ne patį geriausią vardą. „Nuspręsta šioje vietoje ir įrengti centrinę miesto „girdyklą“. Iš šalia esančios „Tauro“ alaus gamyklos buvo sumanyta nutiesti vamzdžius, kuriais alus tiesiai plūstų į restoraną. Tačiau šios idėjos atsisakyta, nes, matyt, gamyklai tai nebuvo finansiškai naudinga“, - pasakojo A. Mačiulis. Tai, kad iš gamyklos vamzdžių alus liejasi laisvai, buvo vienas iš mitų apie restoraną. Juo tikėjo dauguma restorano lankytojų ir tai buvo viena priežasčių, kodėl šis restoranas nuolat buvo apgultas norinčiųjų į jį patekti.
#