Įvadas
Sportas, ypač futbolas, yra neatsiejama visuomenės kultūros dalis, o sporto renginiai ir statiniai yra glaudžiai susiję. Šiame straipsnyje apžvelgsime futbolo istoriją, jo raidą Lietuvoje ir pasaulyje, taip pat ekonominę sporto renginių reikšmę ir poveikį visuomenei.
Sporto samprata ir raida
Sportas - tai socialinis reiškinys, neatsiejama visuomeninės kultūros dalis, rengimosi varžyboms ir dalyvavimo jose sistema siekiant geriausių sportinių rezultatų. Tai žmonių fizinis parengtumas ir dvasinė būklė. Sportas apima žaidimus, varžybas ar veiklas, kurioms reikia fizinių galių bei įgūdžių ir kurios yra vykdomos laikantis taisyklių, savo malonumui ir/arba kaip darbas. Jau senovėje buvo organizuojami sporto renginiai, kuriems reikėjo vietos, kur šventės galėtų būti deramai pristatytos.
Senovės Graikijoje ir Romoje sportas buvo vienas iš didžiausių tautos malonumų. Žmonės iš tolimiausių Graikijos kampelių traukdavo pasižiūrėti į žaidynes, o Olimpijoje būdavo tikras palapinių miestas. Keliautojai ne tik stebėdavo varžybas, bet ir valgydavo, pirkdavo, pramogaudavo. Kiekvieno krašto atstovai tvarkingai gyvendavo tam tikrose zonose, prižiūrėtojai palaikydavo tvarką ir reguliuodavo žmonių srautus. Mugėje buvo galima įsigyti visko, ko tik širdis geidė, išskyrus ginklus. Varžytis galėjo tik tie atletai, kurie buvo garbingi ir sąžiningi žmonės. Žaidynių nugalėtojai buvo apdovanojami kaip didvyriai, atnešdavo savo kraštui bei giminei garbę.
Didžiausi sportui skirti įrenginiai siekia Romos imperijos laikus. Buvo rengiamos įvairios pramogos: atletų varžybos, žirgų lenktynės, gladiatorių kovos bei teatro vaidinimai. Žirgų lenktynės vykdavo Didžiajame cirke (Circus Maximus), didžiausiame Romos hipodrome. Dauguma kitų žaidynių buvo rengiama apvalioje arenoje, vadinamoje amfiteatru. Galima teigti, kad šiuolaikiniai sporto įrenginių prototipai buvo senovės statiniai: stadionai, hipodromai, cirkai, amfiteatrai, termos.
Intensyvi sporto statinių statyba Europoje prasidėjo XIX amžiuje. 1828-1830 m. pastatyti pirmieji dirbtiniai baseinai, amžiaus viduryje - gimnastikos salės. Dauguma tų pastatų architektūros požiūriu buvo panašūs į antikinius. Pirmasis šiuolaikinis stadionas pastatytas 1896 m. XVIII-XIX a. sportas pradėjo įgauti savo šiandieninę išvaizdą. Svarbu buvo tai, kad žmonija vėl iš naujo atrado seną tiesą - sportas atneša sveikatą ir gerą savijautą. Šiais, stipriais žmonėmis visuomet buvo ir yra žavimasi. Pamažu, bėgant laikui, sportas bei jo organizavimas tobulėjo. Šiandien matome rezultatus - globaliame pasaulyje labai svarbią vietą užima sportiniai renginiai bei įvykiai.
Taip pat skaitykite: „Makabi“ įtaka Lietuvos sportui
Sporto renginių ir statinių sąsajos
Sporto renginiai visuomet turėjo didžiulį populiarumą ir jais domėdavosi daugybė žmonių. Todėl jau nuo pat pradžių tiek sporto renginių dalyvių, tiek sporto renginio žiūrovų poreikiams patenkinti reikėjo tam tikrų įrenginių. Atsiradę įrenginiai savo ruožtu skatino organizuoti vis įvairesnius renginius. Sporto renginys ir įrenginys yra susiję ne tik istoriškai, bet susijusios yra ir jų sąvokos, kurios parodo sporto renginio ir įrenginio sąsają.
Sporto renginys - sporto varžybos, šventės, konferencijos, konkursai, vakarai, parodos, susitikimai - kūno kultūros, sporto propagavimo, žmonių ugdymo, jų gebėjimams rodymo priemonės. Sporto įrenginys - statinys kūno kultūros pratyboms ir varžyboms. Akademinio pasaulio atstovai, atliekantys tyrimus sporto renginių srityje, siekdami nustatyti sporto renginio ekonominę reikšmę, daro tyrimus sporto statinyje, nes tik juose gali būti vykdomi profesionalūs šalies, Europos ar pasaulio mastu organizuojami sporto renginiai, kadangi tokie renginiai reikalauja pasaulinių standartų, todėl jie negalėtų vykti plyname lauke.
Norint kokybiškai pristatyti sportinį renginį, reikalinga tam tikra infrastruktūra ir statiniai. Savo ruožtu, sporto statinys neatliks savo pirmapradės funkcijos, jeigu jame nebus organizuojami ir pristatomi renginiai.
Ekonominė sporto renginių reikšmė
Pastaruoju metu Lietuvoje viena po kitos kyla multifunkcinės arenos. Vilnius turi „Siemens“ areną, Šiauliai - „Šiaulius“, Kaune pradėtos tokios arenos statybos, Klaipėdoje jos dar planuojamos. Panevėžyje neseniai buvo taip pat pastatyta arena, kuriai duotas „Cido“ pavadinimas. Sporto renginiai skatina statyti įvairius jiems pritaikytus statinius, todėl sporto renginys ir sporto statinys yra neatsiejamai susiję.
Sporto renginiai turi įtakos ekonomikai, skatina pasididžiavimą, gerina šalies įvaizdį užsienyje. Jie ugdo aukšto meistriškumo sportininkus ir yra miesto ar vietovės įvaizdžio dalis. Panevėžyje vykęs sportinis renginys (finalinės krepšinio varžybos) miestui buvo ekonomiškai reikšmingas, kadangi didžioji renginio lankytojų dalis buvo atvykę iš už Panevėžio miesto ribų, o daugumos jų vizito tikslas buvo sporto renginys. Sporto renginio lankytojai pinigus leido ne tik arenoje renginio metu, bet ir mieste prieš ir po jo. Tyrimo rezultatai parodė, kad sportinis renginys Panevėžio miestui sugeneravo virš 700 tūkst. litų.
Taip pat skaitykite: Šiuolaikinės futbolo žvaigždės
Ekonominės reikšmės analizė yra pagrindinė ekonominių projektų naudos vertinimo priemonė. Nustatant projekto išlaidas ir naudą šia analize siekiama nustatyti ir pinigais įvertinti visą įmanomą poveikį, tada rezultatai apibendrinami (grynoji nauda) ir padaromos išvados, ar projektas yra patrauklus ir jį verta įgyvendinti.
Sporto renginių nauda ir trūkumai
Dideli sporto renginiai, tokie kaip čempionatai ir olimpiados, neabejotinai paveikia vietovę ir net visą šalį, kurioje vyksta. Tačiau sakyti, kad tai vien tik teigiamas poveikis, būtų netiesa. Sporto renginiai atneša labai daug naudos, išgarsina, reklamuoja miestą, šalį, smarkiai įtakoja regiono vystymąsi ir panašiai. Deja, renginio sukuriamą ekonominę naudą išmatuoti yra labai sunku, todėl negalima kategoriškai teigti, kad jis atneša visapusišką naudą. Net ir patys didžiausi renginiai, kaip, pavyzdžiui, olimpiados, kurios, rodos, pritraukia daugybę lankytojų bei žiūrovų, o taip pat ir investicijų, gali atnešti didžiulę ekonominę žalą ir palikti skaudžias pasekmes organizatoriams ir vietos gyventojams.
Globalios ekonomikos sąlygomis svarbu ne tik tinkamai suformuoti teikiamų paslaugų paketą, bet ir įdomiai, netradiciškai jį reprezentuoti vartotojams. Vis daugiau įvairių verslo šakų įmonių prekiauja nebe prekėmis ar paslaugomis, o unikaliais patyrimais. Svarbu sudominti žiūrovus, įtraukti juos į veiksmą, versti juos jaustis savu, sugalvoti naujų būdų, kaip tai padaryti.
Valdžios žmones masina renginių atnešamas prestižas ir žinomumas, taip pat galima teigiama ekonominė įtaka miesto gyvenimui. Bet pajamos visuomet išlieka neaiškus rodiklis. Beveik visos olimpinės žaidynės buvo nuostolingos: Monrealio (1976) - 1 mlrd. JAV dolerių skola; Kalgario (1988) - 0,9 mlrd.; Barselonos (1992) - 1,4 mlrd.; Sidnėjaus (2000) - 2,3 mlrd.
Organizacinis komitetas turi parengti planą, kaip olimpiniai pastatai bus naudojami ateityje. Sidnėjaus atstovai savo ruožtu vėliau nepakartojo šios klaidos ir dabar jų stadione vyksta įvairūs sporto bei pramogų renginiai. Visoje Olimpinio judėjimo istorijoje buvo vienerios žaidynės, kurios atnešė finansinės naudos. Tai - 1984 m. Los Andželo (JAV) vasaros olimpinės žaidynės. Taip atsitiko dėl organizacinio komiteto vadovo Pete’o Uberrotho. Jis į šį renginį žiūrėjo ne tik kaip į politinį ar sportinį judėjimą, bet ir kaip į milžinišką verslo renginį.
Taip pat skaitykite: Kada kreiptis į gydytoją dėl prakaitavimo
Kiekvienas renginys turi ne tik tiesioginę, gerai matomą pusę, išreikštą išlaidomis ir pajamomis, jis taip pat prisideda kuriant darbo vietas, pritraukiant lankytojus ir taip toliau. Taigi, tik gerai paruoštas bei pateiktas renginys sukuria naudą. Suprantama, kad atvykdami turistai atsiveža ir savo pinigus, kuriuos išleidžia renginio vietovėje.
Dideli sporto renginiai reikalauja investicijų į naujus įrenginius ir dažnai tai yra iš dalies apmokama centrinės valdžios ar net tarptautinių sporto organizacijų. Iki 1980 m. didieji sporto renginiai, tokie kaip olimpinės žaidynės, buvo laikomi finansine bei administracine našta miestui ir šaliai. Išsiskyrė Monrealio (1976 m.) vasaros žaidynės, palikusios 692 milijonų JAV dolerių skolą. Šią požiūrį pakeitė Los Andželo (1984 m.) Olimpinės žaidynės, davusios 215 mln. JAV dolerių pelno.
Sporto renginių tipai
Pagal renginio mastą bei jo sukuriamą ekonominę reikšmę, galima išskirti keletą tipų sporto renginių:
- A tipas: nereguliarus, vienkartinis, svarbus tarptautiniams stebėtojams įvykis, sukeliantis žymią ekonominę veiklą bei žiniasklaidos dėmesį (pvz., pasaulio čempionatas).
- B tipas: stambus įvykis stebėtojams, sukeliantis ženklų ekonominę veiklą bei žiniasklaidos susidomėjimą, bei esantis kasmetinio šalies (vidaus) sporto įvykių ciklo dalimi (pvz., „Open Golf“, „Wimbledon“ turnyras).
- C tipas: vienkartinis, nereguliarus svarbus tarptautinis žiūrovams bei dalyviams įvykis, sukeliantis ribotą ekonominę veiklą (pvz., Europos čempionatas).
- D tipas: svarbūs varžybiniai įvykiai, sukeliantys ribotą ekonominę veiklą ir esantys kasmetinio ciklo sporto įvykių dalimi (pvz., Lietuvos čempionatai).
A tipo renginio sukuriamos naudos nepadengia visų ekonominių kaštų ir ketinimas rengti juos turėtų neapsiriboti grynai ekonominiais sumetimais. Pagal šiuos tipus suklasifikavus renginius, galima numatyti, kokios ekonominės naudos galima tikėtis. Didelis dalyvių bei stebėtojų kiekis nebūtinai reiškia didelę ekonominę įtaką regionui, kuriame vyksta renginys.
Sportas ir patriotizmas
Sportas ugdo ne tik patriotizmą, bet ir agresiją. Pergalė prieš CSKA sovietmečiu prilygo pergalei ne tik sporto aikštelėje. Konflikto Ukrainoje įkarštyje krepšinio aikštelėje Rusijos sportininkai būdavo sutinkami švilpimu. Skirtingos priežastys lemia, kas ką palaiko. Būna, kad lemia ne tik sportininko meistriškumas, bet ir žmogiškosios savybės, arba priklauso nuo makrolygmens, geopolitinių priežasčių. Sportas nėra kažkas unikalaus: visi santykiai, emocijos, kurios kasdien kunkuliuoja vienu ar kitu pavidalu, persiduoda ir sportui.
Sportininkai turi labai didelį simbolinį kapitalą, jie populiarūs visuomenėje, o populiarumo reikia visiems - ir politikams, ir šou žvaigždėms. Pabrėždami savo sportinius gebėjimus, politikai formuoja savo įvaizdį kaip asmens, turinčio sportininko savybių - lyderystės, kovotojo, nugalėtojo, kurios gali būti nesunkiai konvertuojamos ir į politiką. Sportininkų karjeros pakankamai trumpos. Sportuodami vieni daugiau užsidirba, kiti - mažiau, o gyvenimas nesibaigia. Būdami pakankamai žinomi visuomenėje tarp politikų jie tampa paklausia preke.
Dopingo problema
Prieš olimpiadą atskleisti kelerių metų dopingo mastai privertė suabejoti, ar sportas gali būti švarus. Tai sukrečiantys dalykai. Reikia suprasti, kad sportas nėra kažkas anapus kasdienio pasaulio ribų, nors užsižiūrėję į tik išrinktiesiems pasiekiamą meistriškumo lygį kartais pamirštame, kad sporto žmonės - ne dievai, o eiliniai mirtingieji su jiems būdingomis silpnybėmis. Šia prasme sportas tėra savitas kasdienio gyvenimo atspindys.
Dopingo vartojimo mastą lemia ne tik šalis. Priežasčių - ištisa paletė. Daugiausiai tokių atvejų individualiose sporto šakose, kur žmogus nori labai gerai pasirodyti. Tai ne tik psichologinės, bet ir socialinės priežastys: sportininkams užkraunamas labai didelis psichologinis krūvis - jei nelaimėsi, iš karto tapsi „lūzeriu“. Pergalė lemia ne tik sportinę karjerą, bet ir visą sportininko egzistenciją.
Futbolas Lietuvoje
Pirmąsias oficialias rungtynes Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė sužaidė 1923 metų birželio 24 dieną. Jas pralaimėjo Estijos rinktinei rezultatu 0:5. Pirmosios pergalės teko laukti bent porą mėnesių. Prieš tuos pačius estus tuomet laimėjo rezultatu 2:1 buvo nugalėta ta pati Estijos rinktinė. Vėliau Lietuva reguliariai žaidė tarptautines futbolo varžybas iki pat sovietmečio. 1924 m. Lietuvos futbolo komanda dalyvavo Olimpinių žaidynių futbolo turnyre Paryžiuje.
Lietuvos futbolas pernai ir šiemet vieną po kitos švenčia garbingas sukaktis. 1911 m. dienos šviesą išvydo žaidimų knyga, kurioje pirmą kartą supažindinama su futbolo žaidimu, 1911 m. rugsėjo 4 d. Kaune įvyko pirmosios futbolo rungtynės, o prieš devyniasdešimt metų - 1922 m. - startavo pirmasis Lietuvos čempionatas.
V. Petrauskas buvo vienas pirmosios nepriklausomos Lietuvos sporto organizacijos - Lietuvos sporto lygos (LSL) - steigėjų. Be to, jis buvo vienas iniciatorių 1923 m. spalio 9 d. steigiant Lietuvos dviratininkų sąjungą (LDS), turėjusią ir Futbolo skyrių. 1933 m. liepą V. Petrauskas buvo išrinktas Kauno LDS pirmininku.
S. Darius labiausiai išsiskyrė kaip futbolininkas: Lietuvos futbolo rinktinės narys (1923 ir 1924 m.), atstovaudamas LFLS tapo pirmųjų čempionatų nugalėtoju (1922, 1923). S. Darius daug pasidarbavo rengiant Lietuvos futbolo rinktinę pirmą kartą dalyvauti 1924 m. olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. Nors jis buvo patvirtintas kaip pagrindinis rinktinės vartininkas, tačiau išvykti neteko - priežastys liko neįminta mįslė iki šiol. S. Darius - vienas Lietuvos futbolo lygos (LFL) kūrėjų (1923) ir jos vadovas (1924, 1926). Kartu su inžinieriumi K. Bulota parengė pirmojo stadiono Lietuvoje projektą ir jį įgyvendino (1925-1926) - dabar Kauno S. Dariaus ir S.
A. Saunoris ne tik žaidė, bet ir teisėjavo, 1925 m. įsteigė pirmąją Lietuvoje futbolo teisėjų kolegiją, pats buvo išrinktas jos vicepirmininku. 1926 m. kartu su leitenantu V. S. Karžinsku įkūrė vėliau išgarsėjusią Klaipėdos karinės įgulos ir krašto lietuvių sporto sąjungą (KSS). Buvo paskirtas pirmosios KSS komandos kapitonu. 1926 m. KSS pradėjusi dalyvauti šalies pirmenybėse iki 1939 m. net šešis kartus tapo Lietuvos čempione.
1956 m. L. Juozapaitis - 1922, 1923 m. Lietuvos futbolo čempionas (atstovaudamas LFLS). 1923-1924 m. keturis kartus žaidė Lietuvos rinktinėje kaip saugas, tą pačią poziciją užėmė ir dalyvaudamas olimpinėse žaidynėse Paryžiuje (1924).
1930 m. įkūrus Fiziško auklėjimo draugiją, B. Štencelis tapo jo pirmininku, 1932 m. - LSL vicepirmininku. Pasitraukus iš LFL vadovo pareigų S. Dariui, nauji vadovai keitėsi kasmet, bet futbolo vežimas vis vien braškėjo. 1931 m. pradėjus LFL vadovauti B.
R. Marcinkus brendo Kauno „Polonijos“ (lenkų), Vokiečių Kauno sporto klubo (KSK), LFLS ir „Kovo“ komandose. 1927 ir 1932 m. su LFLS tapo Lietuvos čempionu. 1927 m. 20-metis R. Marcinkus buvo pakviestas į Lietuvos futbolo rinktinę, tapo jos kapitonu. Rinktinės spalvas gynė net 41 kartą (1927-1938). 1932 m. LFL Centro komitetas rinktinės treneriu ryžosi skirti R. Marcinkų. Jo vadovaujama rinktinė žaidė 15 rungtynių, iš jų po ketverias laimėjo ir baigė lygiosiomis.
1919 m. liepos 13 d. S. Garbačiauskas su kitais bendraminčiais Kaune surengė pirmąją sporto šventę - lengvosios atletikos, teniso ir futbolo varžybas. Buvo ir vienas futbolo komandos žaidėjų, ir kapitonas, ir vadovas. 1920-1923 m. priklausė LFLS, 1924-1925 m. - KSK, 1925-1930 m. „Kovo“ sporto klubui. Žaisdamas šių klubų komandose 1922, 1923 ir 1926 m. tapo Lietuvos čempionu. Šešis kartus žaidė Lietuvos rinktinėje, buvo jos kapitonas, atstovaudamas rinktinei 1924 m. dalyvavo olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. S. Garbačiauskas - vienas iš LSL, LFLS, Futbolo lygos, teisėjų kolegijos steigėjų ir vadovų. Dirbdamas diplomatinį darbą 1931 m. organizavo Kauno rinktinės išvyką į Šveicariją. S. Garbačiauskas daug prisidėjo kuriant sportinį judėjimą kariuomenėje. 1921 m. parengė, o Kariuomenės generalinio štabo leidykla išleido pirmąjį nepriklausomoje Lietuvoje mokomąjį metodinį leidinį „Futbolas“.
1923-1927 m. sudarė Lietuvos futbolo vartininkų elitą. 1924-1927 m. penkis kartus žaidė Lietuvos rinktinėje. Vienas iš Kauno Šančių „Kovo“ klubo steigėjų. Žaidė Lietuvos krepšinio rinktinėje, pasiekė tris lengvosios atletikos rekordus. V. Balčiūnas kartu su kitais bendraminčiais įsteigė LFL ir buvo laikinuoju jos pirmininku, sporto klubo „Kovas“ vicepirmininku. Išsiskyrė kaip vienas geriausių futbolo ir krepšinio teisėjų (turėjo FIFA ir FIBA kategorijas). 1926 m. buvo vienas iš Lietuvos futbolo teisėjų kolegijos (LFTK) steigėjų, 1933-1940 m. Kamuolio žaidimų sąjungos (KŽS), LFTK pirmininkas.
Nuo 1922 m. Kauno LFLS narys. 1936 m. tapo Lietuvos futbolo čempionu. Atstovaudamas šalies rinktinei sužaidė 26 tarpvalstybines rungtynes. N. Čerekas nepamiršo ir krepšinio, žaidė LFLS I lygoje. Nuo 1925 m. - LFLS klubo sekretorius, nuo 1931 m. - pirmininkas ir Centro valdybos generalinis sekretorius, 1927-1929 m. - LFL Centro komiteto narys, 1933 m. - Teisėjų kolegijos Centro komiteto narys, nuo 1933 m. - Futbolo komiteto narys, KŽS sekretorius, futbolo (1936-1937, 1939-1940), 1933-1934 m. - KŽS Krepšinio komiteto, 1935 m. - Kūno kultūros rūmų įsteigto fondo sportininkams šelpti vadovas, 1936 m. - Akademinio sporto klubo (ASK) pirmininkas, 1937 m. - įsteigtos futbolo sekcijos vadovas. Baigęs sportininko karjerą treniravo ir vadovavo LFLS komandai, ėjo Lietuvos futbolo rinktinės vadovo pareigas, 1936 m.
Geriausias Lietuvos futbolo aušros rinktinės puolėjas. Rinktinėje debiutavo 1928 m. liepos 25-ąją Baltijos šalių turnyre Taline žaidžiant Lietuvai su Latvija. Rinktinei atstovavo 34 kartus, įmušė 13 įvarčių, tris kartus tapo Lietuvos futbolo čempionu - 1926 m. („Kovas“), 1932 m. (LFLS), 1934 m. (MSK). Iš jo technikos gudrybių, uoslės įvarčiams mušti mokėsi ne tik paaugliai, bet ir subrendę futbolininkai.
Rezultatyviausias tarpukario Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjas gimė Kaune 1905 m. gruodžio 26 d. Geriausias tarpukario Lietuvos rinktinės ir klubinio futbolo puolėjas tris kartus tapo šalies meisteriu (čempionu): 1926 m. su Kauno „Kovo“ ekipa, 1932 m. Kauno LFLS (Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga) ir 1936 m. - Kauno MSK (Maisto sporto klubas) komandose. Lietuvos rinktinėje A.Lingis debiutavo 1928 m. liepos 25 d. Pabaltijo taurės turnyro rungtynėse su Latvija (0:3). Paskutinį kartą Lietuvos futbolo garbę gynė po dešimties metų - 1938 birželio 12 d. rungtynėse su Estija (0:2). Iš viso Lietuvos rinktinėje jis sužaidė 34 rungtynes ir įmušė 12 įvarčių.
tags: #tauta #labai #gerai #zaidzianti #futbola