Šiame straipsnyje panagrinėsime Trakų buriavimo kompanijos istoriją, apžvelgdami svarbiausius įvykius ir asmenybes, kurios prisidėjo prie šios sporto šakos populiarumo Lietuvoje. Nuo pirmųjų buriuotojų iki šių dienų, Trakų buriavimo kompanija išgyveno įvairius etapus, palikusius ryškų pėdsaką Lietuvos buriavimo istorijoje.
Pirmieji buriuotojai Lietuvoje
Neretai susimąstoma, kas gi buvo tie pirmieji buriuotojai Lietuvoje. Istorija byloja, kad "žemaitis" grafas H. F. Tiškevičius galbūt ir nebuvo pats tinkamiausias kandidatas į pirmuosius buriuotojus Lietuvoje, tačiau "dzūkas" kompozitorius bei dailininkas M. K. Čiurlionis galbūt ir galėtų būti laikomas vienu iš jų. Taip jau susiklostė, kad Lietuvos upėmis, pradžioje iš dabartinės Dzūkijos, plaukiojo karališkos valdos.
Buriavimo ištakos Klaipėdoje
XIX amžiuje Klaipėda tapo svarbiu buriavimo centru Lietuvoje. Čia įsikūrė pirmieji jachtklubai, buvo rengiamos regatos, o buriavimas tapo populiaria pramoga tarp miesto gyventojų.
Johanas Masonas ir Memelio jachtklubas
"Anglas", šis škotas, buvo vienas angliškosios pramoninės revoliucijos naujųjų technologijų (garo mašinų) įdiegimo pradininkas uostamiestyje. Kitais metais po to, kai paleistas pirmasis garinis laivas 1839 metais, jis įsigijo 30 AG garlaivį "Will o’ the Wisp" (angl. Žaltvykslė), pervadino vietiniams suprantama kalba į "Irrwisch" (dar: vok. velniūkštis, kaip ir angl. Jack O’ Lantern), ir paleido kursuoti tarp Memelio uostamiesčio ir Rytprūsių sostinės Karaliaučiaus, sustojant Tepliavoje (dabar rus. Gvardejsk) ir Labguvoje (dabar rus. Polesk).
Kitų atvykstančių komerciniais reikalais britų pagausėjimas vokiškame mieste paskatino čia ir aludarystę - juk tos aludės pub yra britiškos kultūros dalimi. Beje, patį Memelio uosto švyturį dar XVIII a. pabaigoje pastatė vis tik Johann Samuel von Lielienthal. Be abejo, škotas ir pats dar buriavo, įsigijęs pradžioje didelį švertbotą "Kiebitz" (vok. Pempė).
Taip pat skaitykite: Buriavimo kompanija Trakuose
Taip pat aktyvus buriuotojas ir pasekoje Memelio jachtklubo steigėjas dar buvo čia norvegas Henrik Sophus Skougaard (1842-1912), kuris irgi buvęs Danijos bei Norvegijos ir Švedijos konsulu, o į buriavimą dažnai ėmęs dar ir savo žmoną.
Pirmosios regatos ir jachtklubo įkūrimas
Pirmoji regata Memelyje surengta 1869 metais. Memelio pirklys Rudolf Werner tais metais su "Möwe" (vok. Žuvėdra) dalyvavo varžybose. Galop, John Mason iniciatyva po 1884 m. rugpjūčio 9 d. Memelio jachtklubo (MSV - Memeler Segel Verein) vėlukas Mažosios Lietuvos spalvų - antras iš kairės viršutinėje eilėje (iš Yacht; Sailing Club Drapeaux M.
Jachtklubo uostelis įsikūrė šalia to meto Lindenau laivų statyklos, kur dabar yra Klaipėdos kruizinis terminalas. Klubo susirinkimai vykdavo iš pradžių Thiel restorane, o vėliau Fischer vyninėje. Pirmuoju komodoru, aišku, išrenkamas John Mason, taip juo perrinktas dar penkis kartus, o po jo buvo išrinktas laivų dailidė Friedrich Anker. MSV glaudžiai bendravo anksčiau minėtais tiek su Karaliaučiaus Rhe, tiek ir su Liepojos klubu Nord, paminėtais ankstesnėse dalyse.
Deja, bet šis vokiškas MSV jachtklubas niekada nebuvo draugiškas čia nuo 1923 metų sukilimo pradėjusiems uostamiestyje šeimininkauti lietuviams (gi šie prūsokų laikyti okupantais!) ar netgi vietiniams lietuvninkams (nes šie čiabuviai prūsokų laikyti lietuvių “grobikų“ kolaborantais). Nors praeitoje dalyje irgi paminėtas vaistininkas K. Mažonas bent jau savo jachtą "Gulbė", tapusią vėliau S.
Buriavimas tarpukario Lietuvoje
Beje, įdomu, kad lietuvių jachtklubai tarpukariu steigti ne tik Kaune ir Klaipėdoje, bet ir Panemunėje, Šiauliuose, Alytuje, Ukmergėje - yra Lietuvos archyvuose netgi 1937 metų gegužės 14 d. raštas, prašantis Varėnos (dabar - Senoji Varėna, Artilerijos stotis buvusio geležinkelio iki Alytaus) Dainavos sanatorijos ūkvedžio sūnų Kauno jėzuitų gimnazijos šeštoką Vytautą Bagdanavičių įtraukti į LBS buriavimo mokyklos klausytojų sąrašus. Tačiau tuomet atsikėlė mokytojauti į Klaipėdą ir tik vidaus vandenyse tarpukaryje buriavęs 32 metų Edvardas Igaunis. Taip po trupučiui buvo pradėta rankioti visas ištąsytas per karą ir valdžių permainas inventorius ir tvarkyti išlikę čia surastos jachtos.
Taip pat skaitykite: Futbolo aikštelė Trakuose
Nors dingo, aišku, ne tik šioji - be sovietų piktdžiugiškai sunaikintų kaip "Tegu", aš dar pasidairyčiau netgi tarp britų trofėjinių, kurie visą laivyną tokių karo gale surado viename iš Luftwaffe uostelių Kylyje (Kiel) ir pas save parsivarė (jei taip pamatysite 58 pėdų "Overlord"…). Tai nenustebčiau, kad kokia ir lietuvių "vokiška" jachta po karo koks britas gal smagiai gydėsi savo PTSD nebūtinai Baltijos akvatorijoje.
Ir kiek suprantu iš 1947 metais įvykusios pačios pirmosios Kuršių Marių Regatos (dabar žinomos paprastai kaip KMR - ir tai yra Lietuvos nacionalinė regata Nr. Čia 1926 m. sausio 10 d. įsteigtas. Tai va vilniečiai Trakuose, iš pradžių dar 1940 metais trumpam šauliams perėmus turtą iš čia lenkus išsivijusių sovietų (iki patys šauliai buvo likviduoti tų pačių metų liepą jau irgi sovietų), o po Antrojo Pasaulinio karo jau nuo 1946 iki 1956 metų “jachtklubo“ vadovo pareigas perėmus buriavimą čia atkurdinėjusiam lietuviško J. Mickevičiaus-Kapsuko vardo Vilniaus universiteto profesoriui (sic! - žr.
Alfonso Urbelio indėlis į Lietuvos buriavimą
Šįkart prieš jūsų akis girdėta negirdėta istorija apie lietuvį Alfonsą Urbelį, buriavimo entuziastą, drąsiai sekusį paskui savo svajones. Jis gimė 1917 m., Lietuvos Respublikos įsikūrimo išvakarėse. Augantį nepriklausomoje Lietuvoje jį veikė tautinės propagandos idėjos. Lietuvių įsitvirtinimo prie jūros raginimai, jūrinės kultūros ir jūreivystės propagavimas Alfonsui tapo savomis idėjomis, kai jis įsijungė į visuomeninį ir valstybės remiamą jūrų skautų judėjimą.
Nedaug težinoma apie mūsų herojaus gyvenimo subtilybes, betgi ir keli žinomi faktai liudija apie neeilinę asmenybę Lietuvos buriavimo ir jūreivystės istorijoje. Tarpukario Lietuvoje, ypač XX a. 4-me dešimt., suaktyvėjo jūrų skautų ir kitų jūrinių jaunimo organizacijų veikla ir populiarėjo buriavimo sportas.
Žymus buriuotojas Bronys Stundžia (šiuo metu gyvena Kanadoje) rašė, kad Lietuvos buriuotojų sąjungos 1936 ir 1937 metų vasaromis veikusioje Buriavimo mokykloje Smiltynės jachtklube (Klaipėda) susipažino su Alfonsu Urbeliu iš Kauno. Pastarasis, pasirodo, miesto savivaldybės tarnautojas, į Klaipėdą atplaukęs Nemunu ir Kuršių mariomis burine klinkerine valtimi. Ją apleistą rado savivaldybės kieme, per žiemą perstatė ir įsirengė dviejų miegamų vietų kajutę. Tai buvo pirmas vėliau išgarsėjusio jachtų ir burlaivių restauratoriaus projektas. Iš Klaipėdos į laikinąją sostinę burvaltę prieš Nemuno srovę partempė mentratinis garlaivis „Nemunas“.
Taip pat skaitykite: Apžvalga: Trakų stovykla
A. Urbelis Kaune vadovavo jūrų skautų laivui (būriui) „Vytenis“. Jūrų skautų Vytenio laivo susirinkimas Kaune. Kapitonas Aleksandras Azguridis veda teorinę paskaitą apie burlaivio konstrukciją. Alfonsas Urbelis - pirmas iš dešinės (XX a.
Jachtos „Baltoji Lelija“ įsigijimas ir kelionė į Lietuvą
Įkvėptas sėkmingo laivo atgaivinimo projekto kitą žiemą Alfonsas pradėjo konstruoti didesnę (10 m ilgio) jachtą Baltijos jūros horizontams. Netikėtai prancūziškame buriavimo žurnale „Le Yacht“ radęs skelbimą apie pigiai parduodamą dvistiebį 23 metrų ilgio ir 30 t vandentalpos burlaivį, jis surinko jūrų skautų įgulą (V. Gedgaudas, M. Grincevičius, L. Garolis ir R. Zairys) ir 1939 m. rugpjūčio 11 d. traukiniu per Vokietiją ir Belgiją išvyko į žvejų uostelį Sables di Oloni, esantį Prancūzijos Biskajos įlankos pakrantės centrinėje dalyje. Iš šio uosto nuo 1989 m.
Prancūzų žvejų pakrančių burlaivį už savo sutaupytas lėšas nusipirkęs A. Urbelis tikėjosi su nauju vardu ant borto („Baltoji Lelija“) parburiuoti į Klaipėdos ar Šventosios uostą. Vakarų Prancūzijos pakrančių jolo tipo jachta. Panašų dvistiebį burlaivį įsigijo A. Urbelis.
1939 metų rugpjūtį Europoje vyravo didžiulė politinė įtampa, pranašaujanti pasaulinį karą. Kovo mėn. Lietuva neteko Klaipėdos krašto ir niekas negalėjo numatyti tolesnių nacistinės Vokietijos veiksmų. Nepaisant sudėtingų geopolitinių sąlygų rugsėjo mėn. pradžioje, po paruošiamųjų darbų, jolas „Baltoji Lelija“ išplaukė Baltijos jūros link. Jaunuoliai, visi pirmą kartą išplaukę į Atlanto vandenyną, pratinosi prie plačių bangų ir laivo valdymo. Čia reiktų pastebėti, jog „Baltoji Lelija“ tarpukariu buvo didžiausias lietuviams priklausęs burlaivis. Po poros pirmų dienų plaukimo įgulai jau buvo aišku, kad su šiuo tvirtai pastatytu laivu galėtų plaukti bet kur. Pirmas sustojimas - Groikso (pranc. Groix) sala, esanti priešais Lorjano (pranc. Lorient) uostą Bretanės regione. Kadangi laivas neturėjo variklio, skautams pirmą kartą reikėjo švartuotis (sustoti su laivu prie krantinės) su burėmis. Už sklandžius manevrus uostelyje lietuviai iš vietinių žvejų netgi sulaukė pagyrimų. Diena ar dvi poilsio ir vėl į jūrą. Kitas tikslas - Lamanšo sąsiauris - A. Urbelio vadovaujamam laivui be variklio pasirodė sunkiai pasiekiamas. Sulaikė stiprios potvynio ir atoslūgio srovės. Teko sustoti Roskofo (pranc.
Apsistojus išvaizdžiame pajūrio miestelyje netrukus per radiją atėjo žinia apie Lietuvai gresiančią SSRS karinę agresiją, tad buvo nuspręsta palaukti tikresnių žinių apie padėtį tėvynėje iki pratęsiant kelionę namo. Tuo metu karas jau liepsnojo Vokietijos užpultoje Lenkijoje. Padėties netikrumas paveikė didžiąją dalį įgulos. Netikėtai Alfonsas liko be pinigų, kai iš užinkaruoto įlankoje laivo su pagalbine valtele pabėgo trys „draugai“ su visomis škiperio finansinėmis atsargomis. Likusį rudenį ir žiemą A. Urbelis su kompanionu Mariumi Grincevičiumi vertėsi iš vietinių malonės. Roskofe gyveno buvęs Rusijos imperijos generolas Korsakovas, kuris susidomėjo lietuvių buriuotojų istorija. Pasinaudojęs pažintimis vietiniame restorane, sutarė, kad jaunuoliai galės kasdien maitintis maisto likučiais. Ir vietiniai žvejai pasiimdavo lietuvius į žvejybą, o už pagalbą duodavo pačių sugautos žuvies. Galiausiai 1940 m. Marius išvyko.
Gavęs laišką iš draugo, kuris norėjo prisijungti prie „Baltosios Lelijos“ įgulos, Alfonsas Urbelis apsigalvojo ir grįžo į Roskofą. Netrukus atvyko švedų tanklaivyje jūrininko praktiką atlikęs buvęs jūrų skautas Alfonsas Volodkevičius.
Evakuacija į Didžiąją Britaniją ir tolimesnis gyvenimas
1940 m. birželio 10 d. vokiečių armija įsiveržė į Prancūziją. Du lietuviai buriuotojai nusprendė evakuotis savo laivu į Didžiąją Britaniją. Vieną birželio naktį jolas su dviem lietuviais ir 45 bėgančiais nuo okupacijos prancūzų kareiviais išplaukė į Falmuto uostą. Tuo metu, kai du lietuviai jūrininkai perplukdė prancūzų kareivius, pasiryžusius stoti į emigracinę generolo Šarlio de Golio armiją, Lietuvą okupavo SSRS kariuomenė. Po sveikinimų įvykdžius žygdarbį ir pagarbą išreiškiančių priėmimų A. Urbelis su draugu buvo suimti, apkaltinti degalų vokiečių povandeniniams laivams tiekimu ir įkalinti. „Baltoji Lelija“ buvo konfiskuota Karališkojo karo laivyno naudai ir panaudota minų valymo operacijoms.
A. Išlikusiai Lietuvos Respublikos pasiuntinybei Londone gana ilgai (apie du mėnesius) truko, kol įtikino anglų pareigūnus lietuvius buriuotojus neturėjus jokių blogų kėslų. Sėdint griežto rėžimo kalėjime jiems bandė pagelbėti „Lietuvos aido“ korespondentas Londone Špakauskas-Špokas. Lietuvos pasiuntinio Londone B. K. Balučio 1941 m. birželio 19 d. patvirtinimas, kad A. Urbelis yra jachtos „Baltoji Lelija” kapitonas ir paaiškinimas apie jo plaukimų ketinimus 1939-1940 m.
Išėjus iš kalėjimo A. Urbeliui ir A. Volodkevičiui pavyko įsidarbinti norvegų tanklaivyje ir išplaukti į JAV. Išlipę Naujajame Orleane jie kreipėsi į Imigracijos tarnybą leidimo vykti į Niujorką įsidarbinti Lietuvos jūrų laivininkystės kompanijos „Lietuvos Baltijos Lloydas“ garlaivyje „Denny-Trakai“. 1939 m. lapkritį spėjama Vokietijos povandeninio laivo „U-57” torpeda nuskandino Lamanšo sąsiauryje su išmestu inkaru stovėjusį Lietuvos garlaivį „Kaunas” (kapitonas Bronius Krikštopaitis). Už draudimo pinigus įsigytas JAV (Bostone) 1940 m. pradžioje stovėjęs garlaivis „Denny”. Nepavyko ir A. Urbeliui. Niujorke stovintį be darbo laivą amerikiečiai buvo spėję pasisavinti savo reikmėms. Tuomet abu draugai įstojo į JAV jūreivių sąjungą, kuriai trūko jūrininkų. Alfonsas Urbelis iškart pateko į laivyną ir Antrojo pasaulinio, Korėjos ir Vietnamo karo metais plaukiojo su armijos tiekimo laivais. 1945 m. A. Urbelis išlaikė egzaminus ir gavo tolimojo plaukiojimo kapitono pažymėjimą. Tarnybą baigė 1985 metais. Amerikoje jis vedė lietuvaitę Eleonorą ir susilaukė sūnaus Algio. JAV tolimojo plaukiojimo laivų karininku Alfonsas Urbelis dirbo apie 50 metų, o laisvalaikiu užsiimdavo, kaip nekeista, buriavimu. Jūrininku plaukiojo Ramiajame vandenyne iš vakarinės pakrantės, įsikūręs buvo Niujorke ir burinę laivybą plėtojo rytinėje pakrantėje. Kaip pats teigė, ant Amerikos laivų praleido tris karus - Antrąjį pasaulinį, Korėjos ir Vietnamo - ir 1985 m. pasitraukė iš jūros tarnybos. Amerikoje jis išgarsėjo kaip klasikinių jachtų ir burlaivių restauratorius, buriavimo mokymo entuziastas. XX a. šeštame ir septintame dešimtmečiuose A. Urbelis buvo aktyvus buriavimo mokymo programų dalyvis. Nuo 1954 m. (iki ~1970 m.) vadovo Piney Point miestelyje Merilende įsikūrusios JAV jūrininkų sąjungos Harry Lundeberg jūreivystės mokyklos mokomiesiems burlaiviams. Jam tradicinė burinė laivyba reiškė laivyne taip reikalingų principų - disciplinos, suderintų veiksmų ir atsakomybės - ugdymą.
A. Urbelis (kairėje) burlaivyje „Mayhap“, iš leidinio Lietuvių dienos 1956, Nr. Alfonsas Urbelis škunoje „Andrew Furuseth” iš leidinio Seafarers log 1954, Nr. 1964-1967 metais Alfonsas Urbelis turėjo restauruotą dvistiebę škuną „Neris“, kurią nuomodavo turtingiems ir žinomiems žmonėms, kaip pavyzdžiui, JAV prezidento Dž. F. 1969 m. nenuorama lietuvis Wildwoode, Niu Džersio valstijoje, nusipirko prie krantines priskendusią legendinę tristiebę škuną „Atlantic“. Šis 1903 m. statytas beveik 70 m ilgio burlaivis 1905 m. pasiekė Atlanto vandenyno perplaukimo su burėmis greičio rekordą (12 dienų, 4 valandos, 1 minutė ir 19 sekundžių), kuris išsilaikė net 75 metus. Rekordą pagerino legendinis prancūzų buriuotojas Erikas Tabarly su trimaranu „Paul Ricard“. Vieno korpuso burlaivis (toks buvo ir „Atlantic“) jachta „Nicorette“ pasiekimą pagerino dar vėliau - 1997 metais. Kaip rašoma 1970 m. gegužės 3 d. „The New York Times” straipsnyje „Historic Craft Raised From The Deep“, prieš „Atlantic“ A. Urbelis JAV jau buvo spėjęs nusipirkti, restauruoti, įveiklinti ir parduoti keturis burlaivius. A. Urbelis suorganizavo vandens išsiurbimą ir laivas galėjo plūduriuoti. Tada bandyta restauruoti (pradžiai betonuoti metalinio korpuso povandeninę dalį), bet nesurinkus pakankamai lėšų šiam brangiam projektui, istorinis laivas neatgimė ir 1982 m. Škuna „Atlantic” Wildwood`e, 1960-ieji. 1980-1983 metais A. Urbelis vadovavo 1911 m. statyto keturių stiebų burlaivio (barko) „Peking“ restauravimo darbams pagal Niujorko jūreivystės muziejaus užsakymą. „Peking” buvo iš paskutinės kartos krovinių burlaivių. Tokio tipo laivuose praktiką atliko tarpukario Lietuvos jūrininkai. Istorinis laivas 2017 m. grąžintas Hamburgui, kur jis ir statytas, ir po 40 mln. Barkas „Peking” (dešinėje) Niujorko istorinės dalies South Street Seaport muziejuje, 2010 m. Vienas paskutinių jo projektų buvo apie 1982-1983 m. vykdyta „12 Meter” tipo jachtos restauracija. Jachtą A. Urbelis Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą garbei pavadino „Lithuanica“. 1928 m. Vokietijoje statyta jachta priklausė vienam JAV bankininkui, Antrojo pasaulinio karo metu jos švininis kylis kaip ir daugelio kitų panašios konstrukcijos laivų buvo numontuotas ir panaudotas povandeninių laivų balastui. Po karo laivo savininkais kelis kartus keitėsi. Soundings, 1983 m. sausis. A. Urbelis keitė korpuso lentas, vidinius rėmus, įrengė naują variklį ir nudažė bortus raudonai. Ar lietuviui pavyko pabaigti restauraciją ir išplaukti nėra aišku. Žinoma, kad apie 2000 m., jau po A.
Alfonso Urbelio palikimas
Reiktų pripažinti, kad Alfonso Urbelio istorijoje yra ne viena „balta dėmė“. JAV spaudoje A. Urbelis tvirtindavo, kad jis dvejus metus plaukiojo burlaiviu „Pamir“ (apie tai nėra istorinių duomenų) aplink pasaulį ir neatskleidė savo patekimo į JAV tikrosios istorijos. Galimai jam stojant į tarnybą JAV transporto laivyne buvo naudinga pateikti „pagražintą“ jūrinės praktikos istoriją. Ji galėjo būti naudinga ir dirbant buriavimo mokymo projektuose. Tai neturėtų stebinti - daugelis Antrojo pasaulinio karo naujakurių stengėsi savo gyvenimo istoriją pateikti taip, kad įsitvirtintų Naujajame pasaulyje. 1948 m. jis vedė Niujorke sutiktą lietuvę Eleonorą Bartkevičiūtę (mirė 1987 m.), abu susilaukė sūnaus Algio. 1990 m. vedė „Baltosios lelijos“ draugo M. A. Urbelio šeimos vinjetė. Alfonsas į Lietuvą taip ir negrįžo, bet visaip stengėsi padėti laisvėjančios Lietuvos buriuotojams. Iš jo susirašinėjimo su Los Andželo lietuviu Vytautu Zeleniu sužinome, kad A. Urbelis 1989 m. rūpinosi trijų jachtų - „Lietuva“, „Audra“ ir „Dailė“ - priėmimu Niujorke. Buvo ne tik Lietuvos laisvės plaukimo komiteto (Lithuanian Liberty Sail Committee) garbės narys, bet ir pas save priėmė žygio per Atlantą organizatorių, kaunietį jachtos „Audra“ kapitoną Igną Miniotą bei parūpino nuolaidą buriavimo įrangos įsigijimui grįžtančioms į Lietuvą jachtoms (10 000 dolerių paramą surinko JAV lietuviai). Įdomus istorinis šaltinis yra Alfonso sudarytas (apie 1992 m.) įrangos sąrašas lietuviams kelionei aplink pasaulį su kainomis. Lietuvis jūrų skautas, entuziastingas buriuotojas, transporto laivų karininkas ir gražuolių klasikinių jachtų restauratorius mirė 2001 metais Floridoje. Alfonsas Urbelis 1993 m.
Buriavimas šiandieninėje Lietuvoje
Net ir artėjant pirmam rimtam politiniam išbandymui - rinkimams į Klaipėdos krašto seimelį - vietos lietuviai nesugebėjo susivienyti bendram tikslui.
#