Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) yra pagrindinė kalbą reguliuojanti institucija Lietuvoje. Įkurta 1990 metais, VLKK susideda iš kas penketą metų renkamų narių ir iš būrio nuolatinių, etatinių darbuotojų su administracija. Komisija administruoja pasitvirtintas programas ir iš atskiro biudžeto skirsto lėšas mokslo ir švietimo institucijoms. Tais pačiais 1990 metais įkurta dar viena institucija - Valstybinė kalbos inspekcija (iš pradžių buvusi komisijos padalinys) - seka, kaip Lietuvos piliečiai vykdo Komisijos sprendimus. Straipsnyje nagrinėjama VLKK veikla, jos įtaka kalbos vartojimui ir visuomenei, taip pat pateikiama kritinė analizė dėl institucijos reikalingumo.
VLKK veiklos principai ir galios
VLKK yra patvirtinusi daugybę „didžiųjų kalbos klaidų“, už kurias perspėja, baudžia piniginėmis baudomis, ypač atakuojamos redakcijos, leidyklos, radijas, televizija. Galią VLKK suteikė 1995 m. sausio 31 d. Kalbos įstatymas. Pasak VLKK tinklalapio, 1995 m. kalbos įstatymo projektą rengė dar Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos 1992 m. balandžio 6 d. sprendimu sudaryta darbo grupė, kurios pirmininkas buvo kalbininkas Donatas Smalinskas, tuo metu jau įkurtos Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas. Įstatymas reikalauja laikytis VLKK nutarimų, kurie neva ir nustato taisyklingą kalbą.
Pavyzdžiai iš VLKK praktikos
Reguliuotojai 2005 metais žodį "bintas" draudė, o 2013 aisiais persigalvojo. Nors "kaladė" buvo vertinta kaip vengtina, iš vartosenos nesitraukė, vaikų žaidimas vadintas tik kaladėlėmis, ne trinkelėmis (trinkelės prigijo kaip statybos terminas). VLKK argumentas - vartojimas.
Norėdamas būti pavyzdinis kirčiuotojas, turi sekti šias norminimo grimasas: dabar turi stengtis sakyti atokùs, tolygùs, nors iki balandžio 27 d. turėjai sakyti atókus, tolýgus.
VLKK spaudimas visuomenei
VLKK spaudimą ypač jaučia šviesuomenė - žmonės, kurie daug dirba su lietuvių kalba: aktoriai, žurnalistai, rašytojai, mokytojai, redaktoriai. Varginami ir verslininkai, negalintys pasirinkti sau tinkamos kalbinės komunikacijos rinkoje. Autokratiniam mąstymui ir valdymui būdinga riboti vienodumo nemėgstančias kūrybos galias, skatinti paklusnių kalbos ir minties vidutinybių ugdymą.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Geležinius Žmones ir Ko
Kalbos norminimas ir kūrybiškumas
Grožinėje literatūroje sukursyvinama bet kokia nestandartinė kalba (net tarmiški žodžiai), nes ji neatitinka VLKK nurodymų. Viena iš VLKK norminimo šerdžių yra skolinių baimė, esą tie žodžiai teršia lietuvių kalbą. Atsiradus naujam skoliniui, kalboje atsiranda sinonimas.
Skolinių reikšmė
Labiausiai bijoma anglų kalbos ir jos skolinių. Kuriems nepatinka - ieško pakaitų. Nutinka visaip: prigyja tik naujadaras (žiniasklaida, nebe masinio informavimo priemonės), tik skolinys (troleibusas, ne vielabraukis), pritampa du sinonimai (printeris ir spausdintuvas, biuras ir ofisas, burgeris ir mėsainis). Visi variantai tinka. Jie gyvena vienoje kalboje, ir vartotojai gali kažkuriuos variantus ilgainiui primiršti arba gali atsirasti ryškesni sinonimų reikšmės skirtumai. Jeigu žodžiai yra, jų reikia, gali prireikti. Ar tai skolinys, tarptautinis ar netarptautinis, naujas, senas, išgalvotas, ilgas, trumpas, užgaulus, juokingas - visų jų kam nors kada nors reikia: lekiu ar varau, imponderabilija ar futbolistas, dūzgės ar vaizduoklis, rėdytis ar daboti, biškį ar šiek tiek, aukšlys ar šiekštas, ūkė ar valstybė, durnius, idiotas, debilas ar nevisprotis, ekskrementas ar kaka, labai ačiū ar ačiū labai. Visi šie žodžiai ir pasakymai yra, o bandymas kai kurių neleisti yra sinonimikos ribojimas, kalbos skurdinimas.
Globalizacija ir kalbos nykimas?
Biurokratinėse VLKK veiklos gairėse lietuvių kalba dešimtmečius „nyksta“, gožiama anglų kalbos. „Globalizacijos filosofijai ypač būdingas funkcionalumo kriterijus, todėl į kalbą imama žiūrėti tik kaip į bendravimo įrankį, kalba atskiriama nuo kultūros. Stiprėja ne tik [anglų kalbos] mokymosi, bet ir specialybės įgijimo, darbo, intelektinės kūrybos šia kalba motyvacija, o kartu menkėja lietuvių kalbos prestižas. Ar visą dešimtmetį komisija prastai saugojo mūsų kalbą, kad padėtis išliko tokia pat bloga? Dėl ekonominio (ir pragmatiškojo) globalizacijos efekto kinta skirtingų kalbų vartotojų vertybės, ima vyrauti funkcionalumo kriterijus, todėl į kalbą imama žiūrėti tik kaip į komunikacijos įrankį, o tai trukdo suvokti ją kaip esmingiausią kultūros ir tapatybės elementą, atskiria kalbą nuo kultūros ir ją kuriančių bei vartojančių žmonių. Šie procesai skatina anglų kalbos įsigalėjimą ir Lietuvoje: ji skverbiasi į visus kalbos vartojimo lygmenis (nuo tarties iki sakinio sandaros), lietuvių kalba stumiama iš mokslo ir studijų, darbo santykių ir kitų sričių, kai kuriose visuomenės grupėse menkėja jos prestižas, mažėja ir visuomenės pasitikėjimas savo kalbos galiomis.
VLKK įtaka švietimo sistemai
Komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė ir pavaduotoja Jūratė Palionytė atkreipė dėmesį, kad Lietuvos švietimo įstatymo 49 straipsnyje įrašyta nuostata, jog mokytojas ar kitas švietimo teikėjas privalo „suprantamai ir aiškiai, taisyklinga lietuvių kalba perteikti ugdymo turinį“, tačiau esą trūksta šią nuostatą įtvirtinančių įgyvendinamųjų dokumentų, reikalavimų vykdymo priežiūros. Nacionaliniai lietuvių kalbos egzaminai verčia mokytojus ir mokinius studijuoti VLKK klaidų sąrašus - kirčiuoti, tarti, vartoti institucijos nurodomus žodžius - lyg lietuvių kalba būtų kokia užsienio kalba. Nuo 2003 metų vadovėlių vertinimo tvarka numato, kad jų autoriai privalo perimti visas VLKK normas, vartoti tik tuos terminus, kurie pripažinti normintojų (net cituojamus tekstus pataisyti!). Pagal VLKK 2000 metais patvirtintą „Svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis tvarką“ tikrinama, ar vadovėliuose ir kitose „mokymosi priemonėse“ nevartojami draudžiami svetimžodžiai. Išspausdintas vadovėlis turi turėti įrašą, kad jis „atitinka kalbos taisyklingumo reikalavimus“.
Universiteto įtaka
Iš VLKK tekstų matyti, kad institucija norėtų plėsti įtaką universitetams: organizuojami projektai, tikrinami vadovėliai, baigiamieji studentų darbai, disertacijos, pareiškiama, kad autoriai nesilaiko VLKK normų ir siūloma reikalauti „vertinant baigiamuosius darbus nustatyti kalbos taisyklingumo kriterijų“ (Akademinės kalbos tyrimas 2015). VLKK ir likusi visuomenė kalba skirtingomis kalbomis.
Taip pat skaitykite: Klientų atsiliepimai apie Graičiūno sporto klubą
Kalbos komisijos reikalingumas
Ne, tokios kalbos komisijos nereikia. Ne todėl, kad taisyklinga kalba nereikalinga, o todėl, kad nuo sovietų laikų Lietuvoje įtvirtinta klaidinga taisyklingos kalbos samprata. Kritiška dabartinės lietuvių kalbos politikos ir jos genezės analizė. Šiais laikais tokios kalbos priežiūros, kuri Lietuvoje kultivuojama nuo gūdaus sovietmečio ir kurios esmė yra leidimas arba draudimas lietuviams vartoti gimtosios kalbos formas, nebereikia. Nereikia valstybiniu mastu praktikuoti institucinės, normas kuriančios ir privalomas jų vartojimo erdves nurodančios kalbos politikos.
Kalbos kaip šventovės idėja
Valstybės vardu propaguojama kalbos kaip šventovės idėja iš esmės žalinga. Susieta su sakraline sfera, kalba gąsdina kalbėtojus. Kalbininkas neturi būti valstybės pateptas šventikas, jo aprobatos nereikia vadovėliui spausdinti ar išsižioti televizijos studijoje, jis neturi nurodinėti, kur, kas ir kaip turi kalbėti bendrine kalba. Suinteresuotos institucijos neturi teisinių dokumentų rengti sau pačioms. Apskritai kalbos institucijos prie Seimo neturi būti.
Alternatyvūs kalbos priežiūros modeliai
Paklaustas, ar jam reikia kalbos komisijos, vienas daug lietuviškai rašantis bičiulis po reikšmingos pauzės atsakė: „Dabar nereikia. Man dabar užtenka interneto. Ko gi reikia? Ar nereikia aktualius, problemiškus kalbos klausimus sprendžiančių ekspertų? Tiesa čia tik tai, kad institucijų esama. Kai kurios jų privačios (kaip garsiosios ispanų, prancūzų, švedų akademijos) ir užsiima ribota veikla (rengia žodynus, kuria terminus), kitos leidžia rašybos žodynus ar kaupia duomenis apie kalbos kitimą. Tačiau pagrindinė kalbos institucijų užduotis - konsultuoti kalbos klausimais.
Skandinavijos pavyzdys
Pavyzdžiui, Skandinavijoje valstybinės kalbos supratimas kardinaliai skiriasi nuo to, kurį skelbia Lietuvos kalbos politikos dokumentai. Kalbos politika ten užsiima švietimo ir kultūros ministerijos. Šiaurės šalių kalbų deklaracijoje ir nacionalinėse gairėse pabrėžiama, kaip svarbu mokėti (suprasti, kalbėti) kuo daugiau kalbų, kokios reikalingos yra tarmės ir mažumų kalbos, primenama, kad viešumai reikia daugiau mokslinio požiūrio į kalbą.
Būtinos permainos lietuvių kalbos politikoje
Lietuvos valstybės vykdomai lietuvių kalbos politikai reikia radikalių permainų. Kalbos institucijų galia drausti ir bausti turi būti panaikinta. Naujoji kalbos institucija turėtų ištaisyti senosios klaidas - skatinti keisti lietuvių kalbos mokymo (ir mokytojų rengimo) programas, išlaisvinti mokytojus, redaktorius, žurnalistus, žodynų autorius, verslininkus iš išgalvotų klaidų kalėjimo, naikinti kalbėtojams įkaltą nevykėlio kompleksą. Įsivaizduokime, kad kalbos normintojai sutramdomi ir jiems leidžiama tik rekomenduoti, bet ne reglamentuoti kalbos formas. Nebėra klaidų sąrašų, verčiančių mokytojus rašyti mažesnį pažymį, mokiniai mokosi svarbiausio dalyko - formuluoti savo mintis aiškiai, sklandžiai, patraukliai. Televizijos ir radijo žurnalistai nestresuoja kirčiuodami, parinkdami ir tardami žodžius pagal savo kalbos jausmą.
Taip pat skaitykite: Tendencijos sporto prekių rinkoje