UEFA Čempionų lyga - prestižinis Europos futbolo klubų turnyras, kasmet pritraukiantis milijonus gerbėjų visame pasaulyje. Šiame straipsnyje apžvelgsime dabartinę situaciją, prisiminsime įsimintinas akimirkas ir aptarsime Lietuvos klubų pasirodymus šiame turnyre.
2025 m. Sezono Prognozės ir Finalo Kelias
Prognozuojant 2025 m. sezoną, galima išskirti kelias stiprias komandas, pretenduojančias į titulą. Pavyzdžiui, 2025 m. PSG kelialapį į finalą užsitikrino po bendro rezultato 3:1 pergalės prieš Londono „Arsenal“, o šioje dvikovoje išryškėjo „Les Parisiens“ komandinė dvasia. Simone Inzaghi vadovaujama „Inter“ komanda pastaraisiais metais įsitvirtino tarp Europos elito ir dar kartą pademonstravo savo stabilumą - per aštuonias grupės etapo rungtynes praleidusi tik vieną įvartį. Nors grupių etape įvarčiai nesiliedavo (net keturios pergalės rezultatu 1:0) - skirtingai nei „Serie A“ pirmenybėse, kur „Nerazzurri“ per pirmas 21 rungtynes įmušė net 55 įvarčius - jie užtikrintai eliminavo „Feyenoord“. Pusfinalyje pamatėme dar kitokį „Inter“ veidą - įspūdingoje bendro rezultato 7:6 pergalėje prieš „Barcelona“. Paryžiaus komanda sunkiai įsibėgėjo pirmajame etape. Nors pergalės prieš „Girona“ ir „Salzburg“ sustiprino jų pozicijas, viską apsunkino dramatiškas pralaimėjimas namuose prieš „Atletico“ 4-ajame ture, kuris sukėlė nemažai nerimo. Atkrintamosiose jie užtikrintai įveikė vietinius varžovus „Brest“ ekipą, tačiau tas pats realizacijos trūkumas vėl išryškėjo aštuntfinalio pirmose rungtynėse, kai Paryžius 0:1 pralaimėjo „Liverpool“.
Finalo Vieta ir Stadiono Svarba
Finalo vieta turi didelę reikšmę turnyro prestižui ir organizavimui. Miuncheno futbolo arena (angl. Munich Football Arena), oficialiai užbaigta 2005 m. balandžio 30 d., įsikūrusi Werner-Heisenberg-Allee gatvėje ir priklauso Miuncheno „Bayern“ klubui. Ji priėmė keturias rungtynes UEFA EURO 2020 turnyre ir, kadangi taip pat buvo viena iš UEFA EURO 2024 arenų, tapo pirmuoju stadionu istorijoje, kuriame vyko rungtynės dviejuose iš eilės vykusiuose UEFA Europos čempionatuose.
Čempionų Lygos Taisyklės ir Kvalifikacija
Svarbu suprasti pagrindines Čempionų lygos taisykles. Jei pasibaigus pagrindiniam rungtynių laikui rezultatas yra lygus, žaidžiami du 15 minučių pratęsimo kėliniai. Jei per pratęsimą viena komanda pelno daugiau įvarčių nei kita, ji skelbiama nugalėtoja. 2024/25 metų sezono laimėtojai taip pat įgis vietą 2025/26 metų UEFA Čempionų lygos lygos etape, jei jo neiškovos per savo nacionalinį čempionatą.
Stambulo Patirtis: Finalai ir Politika
Stambulas yra vienas iš nedaugelio pasaulio miestų, esančių dviejuose skirtinguose žemynuose. Į vakarus nuo sąsiaurio, Europoje, yra miesto komerciniai ir istoriniai centrai. Rytuose ir Azijoje - daugiausia gyvenamieji priemiesčiai, kuriuose gyvena maždaug trečdalis 85 mln. šalies gyventojų. Šį sezoną stipriausiame Turkijos futbolo divizione „Super Lig“ žaidė septyni Stambulo klubai. Šeši jų („Galatasaray“, „Bešiktaš“, „Kasimpaša“, „Istanbulspor“, „Bašakšehir“ ir „Fatih Karagumruk“) įsikūrę europinėje dalyje ir tik „Fenerbahče“ - kitoje Bosforo pusėje. UEFA ir Stambulo valdžia pasistengė, jog abiejų ekipų aistruoliai tiesioginių akistatų turėtų kuo mažiau. „Inter“ fanai kviečiami burtis ir keliauti į stadioną iš Bešiktašo rajono, „Man City“ - iš pietinės Aukso Rago pusės. Sultanahmeto rajone Stambulo istoriniame centre kone kas trečios užeigos padavėjai pasipuošę finalo dalyvių marškinėliais. Vakariniame İkitelli rajone įsikūręs ir didžiausias šalyje Atatiurko olimpinis stadionas. 72 tūkst. sirgalių sutrauksianti arena pavadinta Turkijos Respublikos įkūrėjo ir pirmojo prezidento Mustafos Kemalio Atatiurko vardu. Stadiono statybos buvo pradėtos 1999-aisiais, kainavo apie 140 mln. JAV dolerių ir truko trejus metus. Areną turkai ruošė 2008-ųjų metų olimpinėms žaidynėms, kurios pirmą kartą turėjo būti surengtos mieste tarp dviejų žemynų, bet galiausiai Tarptautinis olimpinis komitetas pasirinko Kinijos sostinę Pekiną.
Taip pat skaitykite: UEFA Futbolo Apžvalga
Ne mažiau sudėtingas buvo ir Turkijos romanas su UEFA Čempionų lyga. 2005-ųjų gegužę Atatiurko olimpiniame stadione įvyko Čempionų lygos finalas tarp „AC Milan“ ir „Liverpool“. Vienas įspūdingiausių išsigelbėjimų futbolo istorijoje, panaikintas trijų įvarčių deficitas, Jerzy Dudeko šou ir Mersisaido komandos triumfas. Visas šis spektaklis vėliau buvo pavadintas „Stambulo stebuklu“. Tuometis UEFA vykdomasis direktorius Larsas-Christeris Olssonas vėliau prasitarė, kad būta nemažai abejonių dėl finalo rengimo Turkijoje, tačiau vietos funkcionieriai su organizacinėmis užduotimis susitvarkė nepriekaištingai, laikėsi visų įsipareigojimų ir net negailėjo papildomų investicijų į infrastruktūrą. Kitos tokios galimybės Stambulas turėjo laukti iki 2020-ųjų. Tų metų finalą planuota surengti Atatiurko olimpiniame stadione, bet dėl COVID-19 protrūkio jis buvo atidėtas, o vėliau ir perkeltas už uždarų durų į Lisaboną. Kaip kompensacija, turkams buvo skirta 2021-ųjų akistata, tačiau kai paaiškėjo, kad į finalą pateko dvi anglų komandos „Manchester City“ ir Londono „Chelsea“, situacija vėl pradėjo niauktis. Jungtinės Karalystės vyriausybė priėmė sprendimą įtraukti Turkiją į raudonąjį COVID-19 kelionių krypčių sąrašą, o tai reiškė, kad abiejų komandų sirgaliai negalėjo atskristi į Stambulą. UEFA buvo priversta suktis iš padėties ir antrąsyk paliko turkus tuščiomis, perkeldama rungtynes į kitą Portugalijos miestą Porto. Praėjusio sezono finalo vieta ir vėl buvo koreguota. Pagal pirminį sumanymą finalas turėjo vykti Sankt Peterburge, bet po Rusijos sukelto karo Ukrainoje Europos futbolo viršūnėlių akys nukrypo į Paryžių.
Politika ir futbolas šiuolaikinėje Turkijoje yra susipynę ir nuo to neįmanoma pabėgti. Kai 2002 m. dabartinis Turkijos prezidentas buvo išrinktas ministru pirmininku, turkai prognozavo, kad valdžios įtaka šiai sporto šakai tik didės, nes pats R.T.Erdoganas jaunystėje mėgėjiškai žaidė futbolą ir buvo didelis šio žaidimo gerbėjas. Taip ir nutiko. Kokiu greičiu politinėje arenoje didėjo šalies vadovo įtaka, tokiu pačiu augo ir politikų kišimasis į populiariausią turkų žaidimą. R.T.Erdoganas ir jo komanda puikiai suprato, kad futbolą galima paversti režimo viešųjų ryšių kampanija, juolab, kad praeityje Turkijos prezidentai šiai sporto šakai taip pat rodė ypatingą dėmesį. Moderniosios Turkijos įkūrėjas ir pirmasis respublikos prezidentas M.K.Atatiurkas buvo gerai žinomas „Fenerbahče“ sirgalius, o jo iškilmingas apsilankymas namų rungtynėse 1918 metais netgi yra įtrauktas į oficialią klubo istoriją. Azijinėje Stambulo dalyje įkurtos komandos sirgaliai iki šiol labai didžiuojasi savo parama M.K.Atatiurkui per karą prieš įsiveržusius graikus ir garbina pastarojo ryžtą ant Osmanų imperijos griuvėsių įkurti Turkijos Respubliką. Klubo folklore gausu istorijų apie tai, kaip pakrantėje budėję „Fenerbahce“ sirgaliai padėdavo gabenti ginklų kontrabandą iš tuomet okupuoto Stambulo į šalies vidurį, kur kovėsi Atatiurko kariuomenė.
Futbolui populiarėjant, nuošalyje neliko ir kiti Turkijos vadovai. Pavyzdžiui, 7-asis Turkijos prezidentas Kenanas Evrenas primygtinai spaudė parlamentą ir Sporto ministeriją priimti įstatymą, kuris leido sostinės komandą „Ankaragucu“ dirbtinai perkelti į aukščiausią divizioną. Jo įsitikinimu, sėkminga futbolo komanda iš šalies sostinės buvo dar viena valdžios galios išraiška. Panašiu keliu nuėjo ir R.T.Erdoganas. Jo propagandiniu žaisliuku tapo vos 1990-aisiais įkurta ir vėliau į konservatyvųjį Bašakšehiro rajoną persikėlus mėgėjiška komanda. Ji sparčiai kilo Turkijos futbolo piramidės laiptais, kol 2007-aisiais galiausiai užkopė į elitinę „Super Lig“. 2014 m. „Bašakšehir“ gyvenimas pasikeitė iš esmės, nes klubo valdymą perėmė R.T.Erdogano valdančiajai AKP partijai artima verslininkų grupė. Klubo prezidentu tapo Gokselas Gumusdagas - žmogus, vedęs R.T.Erdogano žmonos Emine dukterėčią. 2017 m. liepą inauguruojant naują 17 tūkst. vietų stadioną į aikštę žengė ir pats „Vadas“. R.T.Erdoganas vilkėjo 12 numeriu pažymėtus marškinėlius, per pirmąją rungtynių pusę įmušė „hat-tricką“ ir po mėnesio tapo 12-uoju Turkijos prezidentu. „Bašakšehir“, pagerbdamas svarbiausią klubo rėmėją, oficialiai yra įšėmęs šį numerį iš naudojimo. Trys didžiausi Stambulo klubai „Galatarasay“, „Fenerbahče“ ir „Bešiktaš“ yra senesni už pačią Turkijos respubliką, tad toks išsišokėlio kelias į viršūnę su valstybinėmis investicijomis didžiajai daliai šalies futbolo bendruomenės kelia pyktį. Vidutiniškai į Bašakšehiro komandos rungtynes susirenka apie 4 tūkst. žiūrovų, bet daug kas juokiasi, kad tik ketvirtadalis jų yra bilietus perkantys gerbėjai. Likusi dalis išdalijama rėmėjams, mokykloms ir netgi Bašakšehiro gyventojams. Ypač didelis pyktis kilo 2020-aisiais, kai „Bašakšehir“ pirmą ir kol kas vienintelį kartą tapo Turkijos čempionu. 2020/21 metų sezonas išvis tapo pirmuoju per 38 metus, kai nė viena Stambulo didžiojo trejeto komanda nežaidė Europoje, nes šias vietas užėmė „Bašakšehir“ ir „Sivasspor“.
Cano nuomone, AKP vyriausybė naudojosi savo įtaka futbolui, tiesiogiai ir netiesiogiai kišdamiesi, kad padidintų ir išlaikytų savo politinę galią ir įtaką Turkijos žmonėms. Ypač labai jautriame pastarųjų įvykių kontekste, kai šalyje vyrauja ekonominis chaosas (infliacija vis dar siekia 40 proc., nors mažėja septintą mėnesį iš eilės), o vasario pradžioje Turkijos rytus supurtė didžiulis žemės drebėjimas. Pastarasis įvykis, pareikalavęs 50 tūkst. žmonių gyvybių, tiesiogiai palietė ir Turkijos futbolą. Dėl nepaprastos padėties Turkijos futbolo federacija leido nuo drebėjimo labiausiai nukentėjusių žemių komandoms netęsti pirmenybių, bet ir neprarasti savo vietų lygose. Tokiu būdu, „Gaziantep“ ir „Hatayspor“ klubams likusiuose mačuose buvo įrašyti techniniai pralaimėjimai, bet palikta galimybė kitą sezoną žaisti aukščiausiame divizione. Tokia praktika pritaikyta visose profesionaliose Turkijos futbolo lygose. Beje, per pastaruosius prezidento rinkimus provincijose, kurios labiausiai nukentėjo nuo žemės drebėjimo, R.T.Erdoganas šventė triuškinančias pergales, nepaisant kritikos, kad vyriausybės reakcija buvo lėta ir neveiksminga. Savo pergalės kalboje prezidentas tikino, kad atstatymo darbai bus svarbiausias jo vyriausybės prioritetas. Jis pažadėjo per metus pastatyti 319 tūkst. namų. Per du R.T.Erdogano valdymo dešimtmečius įvyko didžiulis statybų bumas. Nepaisant kritikos, kad prie žemės drebėjimo tragedijos prisidėjo statybų taisyklių nepaisymas, daugelis jo šalininkų įsitikinę, kad "Vadas" įrodė, jog tikrai gali atstatyti sugriautas provincijas. Tiesa, geologai ir inžinieriai jau perspėjo, kad sparti statybų kampanija taip pat gali kelti naują pavojų. Šį savaitgalį Stambulas išgyvena ne drebėjimą, bet bent jau nemažą seisminių zonų poslinkį, gerokai pakeisiantį ir Turkijos futbolo reljefą. Su kur kas daugiau spalvų, šypsenų ir džiaugsmo. Šio Čempionų lygos finalo tiek daug ekonominių, politinių ir stichinių kataklizmų patyrusiai šaliai reikėjo kaip oro.
Lietuvos Klubų Pasirodymai Čempionų Lygoje
Lietuvos klubai taip pat yra dalyvavę UEFA Čempionų lygoje, nors ir be didelių pasiekimų. Debiutas įvyko prieš ketvirtį amžiaus, 1992 metais, kai Lietuva pirmą kartą gavo teisę deleguoti mūsų šalies čempioną į stipriausių Europos klubinių komandų turnyrą, kuris pirmą kartą vadinosi nauju pavadinimu - UEFA Čempionų lyga. Eindhoveno futbolininkai dar prieš ateinant į jų klubą Romario 1987/1988 metų sezone tapo Europos čempionų taurės (taip iki 1992/1993 metų sezono vadinosi UEFA Čempionų lyga) nugalėtojais. Vilniaus „Žalgirio“ debiutas UEFA Čempionų lygoje įvyko 1992 metų rugsėjo 16 dieną Eindhoveno „Philips Stadion“ arenoje. Tai buvo sunkūs laikai mūsų klubui, nes po sprendimo 1990 metų pavasarį visiems laikams pasitraukti iš Tarybų Sąjungos čempionato „Žalgirį“ palaipsniui paliko geriausi futbolininkai, kurie pradėjo žaisti užsienio klubuose. Deja, tų rungtynių nerodė Lietuvos televizija, todėl žalgiriečių debiuto nematėme. Sužinojome iš žinių laidos, kad jis buvo skaudžiai pralaimėtas 0:6. Ypač siautėjo Juulis Ellermanas, įmušęs tris įvarčius. Štai tie žalgiriečiai, kurie dalyvavo pirmosiose rungtynėse: Darius Spetyla, Tomas Žiukas, Tomas Žvirgždauskas, Virginijus Baltušnikas, Ramūnas Stonkus, Eimantas Poderis, Viačeslavas Sukristovas, Andrėjus Tereškinas, Aidas Preikšaitis, Aurelijus Skarbalius, Ričardas Zdančius (komandos kapitonas). Po keitimų į aikštę įbėgo Darius Maciulevičius ir Dainius Šuliauskas.
Taip pat skaitykite: Burtų ypatumai Čempionų Lygoje
Antrosios rungtynės buvo žaistos rugsėjo 30 dieną Vilniaus „Žalgirio“ stadione. Aikštės šeimininkų sudėtis lyginant su rungtynėms Eindhovene pasikeitė labai nedaug: nuo pradžios žaidė Gražvydas Mikulėnas, po pertraukos įbėgo į aikštę Vytautas Karvelis. Buvau tose rungtynėse, sėdėjau šalia Eindhoveno klubo atstovų, kurie dažnai piktinosi savo žaidėjų per mažu aktyvumu, bet žalgiriečių nekritikavo. Pasikalbėjau su jais, gavau dovanų PSV klubo kepuraitę. Olandai negalėjo suprasti, kodėl tiek mažai žiūrovų tribūnose. Bandžiau jiems paaiškinti. Iš tiesų, žiūrovų buvo labai nedaug - apie 2 tūkstančius. Ateiti vertėjo vien tam, kad pažiūrėtumėt į Romario. Tai buvo spektaklis: jis beveik visą laiką lėtai ristele bėgiojo, nesivijo nė vieno kamuolio, kuris buvo jam pasiųstas bent kiek tolėliau. Dažnai tiesiog vaikščiojo, nelabai domėdamasis, kur kamuolys. Žiūrėjo į dangų, į matomus už stadiono tribūnų Vilniaus bokštus, retkarčiais žiovaudavo. Bet koks kitas treneris bet kokį kitą žaidėją tokiu atveju būtų pakeitęs. PSV treneris Hansas Westerhofas žinojo, kad to daryti nereikia. Jis puikiai žinojo, kad Romario tiesiog nori užmigdyti šalia jo budėjusius kelis gynėjus. Iš tiesų, jis atėjo 39 minutę, kai rezultatas buvo 1:0 svečių naudai. Romario gavo patogų perdavimą prie vidurio linijos ir staiga pasikeitė kaip pasakoje: vietoje snaudžiančio tinginio pamatėme genialų puolėją. Jis veržliai, lanksčiai apėjo kelis žalgiriečius, išbėgo vienas prieš vartininką Spetylą ir meistriškai įspyrė kamuolį į vartų tinklą. Įvartis, 2:0. Po to iki pabaigos Romario vėl tik snaudė ir žiovavo. Pasibaigus 1992/1993 metų sezonui jis perėjo į „Barcelona“, o 1994 metų vasarą buvo išrinktas geriausiu pasaulio čempionato, vykusio JAV, futbolininku.
Antrą kartą UEFA Čempionų lygoje „Žalgiris“ dalyvavo 1999/2000 metų sezone. Šį sykį teko viską pradėti nuo pirmojo atrankos etapo. Varžovas - Armėnijos čempionas ir taurės laimėtojas Ararato miesto „Cement“ komanda. Pirmos rungtynės - 1999 metų liepos 14 dieną Vilniaus „Žalgirio“ stadione. Nei vilniečių, nei svečių sudėtyje nebuvo nė vieno legionieriaus. Žalgiriečiai, kuriuos tuo metu treniravo Kęstutis Latoža, žaidė geriau, daugiau puolė. Vilniečių komandos lyderiai broliai Steško pelnė po įvartį: pirmojo kėlinio pabaigoje įvartį įmušė Igoris, baigiantis rungtynėms - Artūras. Antrosios rungtynės įvyko po savaitės Jerevane, garsiajame „Razdano“ stadione, kuris buvo pastatytas per 18 mėnesių (1969-1970 metais), talpino daugiau nei 70 000 žiūrovų, buvo vienas didžiausių Tarybų Sąjungoje. Žalgiriečiai tokioje tylioje aplinkoje armėnų ekipą dar kartą užtikrintai įveikė, šį sykį rezultatu 3:0. Įvarčius pelnė Sergėjus Novikovas (7 minutę), Andrius Jokšas (30 min.) ir Nerijus Vasiliauskas (65 min.). „Žalgirio“ kapitonas abejose rungtynėse buvo legendinės 1983-1990 metų „Žalgirio“ meistrų komandos gynėjas Vladimiras Buzmakovas. Atsisveikindami su tuo metu apleista „Razdan“ arena, vilniečiai nenujautė, kad jos laukia visiškai kitoks likimas, nei jų gimtojo „Žalgirio“ stadiono. 2008 ir 2012 metais „Razdan“ buvo iš esmės renovuotas, dabar talpina 54 tūkstančius žiūrovų, jame žaidžia Armėnijos rinktinė, Jerevano „Ararat“ klubas.
Antrajame atrankos etape Vilniaus „Žalgiris“ susitiko su Kijevo „Dinamo“ ekipa, treniruojama legendinio trenerio Valerijaus Lobanovskio. Pirmąsias rungtynes, vykusias liepos 28 dieną tuo metu jau modernizuotame Kijevo „Dinamo‘ stadione (jame telpa apie 16 000 žiūrovų) rezultatu 2:0 laimėjo šeimininkai, kurie žaidė pranašiau, nors vilniečiai labai stengėsi kuo aktyviau pasipriešinti. Atsakomosios rungtynės Vilniaus „Žalgirio“ arenoje saulėtą rugpjūčio 4-osios popietę vėl atnešė džiaugsmo Kijevo „Dinamo“ aistruoliams, kuriuos su mūsų klubo gerbėjais nuo seno sieja draugiški santykiai. Po rungtynių dalyvavau spaudos konferencijoje. Diplomatiškai pagyręs vilniečius už puikų priėmimą ir ryžtingą kovą aikštėje, Valerijus Lobanovskis atsakė į daug klausimų, o baigdamas pats paklausė žurnalistų - kodėl vis dar nėra atnaujintas „Žalgirio“ stadionas? Atsakymo nebuvo. Tai buvo paskutinė garsaus trenerio viešnagė Vilniuje. 2002 metais, vis dar būdamas „Dinamo“ treneriu, po insulto jis mirė, sulaukęs vos 63 metų.
Trečiojo starto Čempionų lygoje „Žalgiriui“ teko laukti 15 metų. Per tą laiką mūsų klubas patyrė ir galimo išnykimo širdgėlą, ir nuostabaus atgimimo džiaugsmą. Sustiprėjęs ir vėl tapęs aiškiu lyderiu Lietuvoje „Žalgiris“ sugrįžo į Čempionų lygą 2014 metų liepos 15 dieną Zagrebo „Maksimir“ stadione. Trečią kartą startuoti teko rungtynėmis su Kroatijos čempionais - Zagrebo „Dinamo“ futbolininkais. Tai buvo atkakli nelygiaverčių varžovų dvikova. „Dinamo“ ekipa namie žaidė geriau nei žalgiriečiai visais požiūriais: smūgiais į vartus pirmavo 19:3, kampiniais 6:2, o įvarčiais 2:0. Vilniuje liepos 22 dieną pirmą sykį Čempionų lygos rungtynes „Žalgiris“ žaidė Lietuvos futbolo federacijos stadione. Po pirmojo kėlinio viltis ištaisyti situaciją dar ruseno, bet iš karto po pertraukos vis tas pats A.Soudani ir Josipas Šimuničius dviem įvarčiais patvirtino, kad Zagrebo dinamiečiai tą vasarą stipresni nei Mareko Zubo treniruojami žalgiriečiai.
Užpernai burtai lėmė žalgiriečiams žaisti su Švedijos čempionais „Malmö“ ekipa. Pirmoji „Žalgirio“ kova naujajame Malmės „Swedbank“ stadione, pastatytame per dvejus metus (2007-2009), talpinančiame 21 000 žiūrovų ir UEFA įvertintame 4 žvaigždutėmis, įvyko liepos 15 dieną. Aikštės šeimininkai daugiau puolė (smūgių į vartus santykis 17:5, kampinių santykis 8:5), bet vilniečiai puikiai gynėsi, o retkarčiais ir patys veržliai atakavo. Liepos 21 dieną, kai buvo žaidžiamos atsakomosios rungtynės, šios viltys gyvavo šiek tiek ilgiau nei kėlinį. 55 minutę Antonas Tinnerholmas pasiuntė kamuolį į Armanto Vitkausko vartų tinklą. Pakeisti varžybų eigą vilniečiai neturėjo galimybių. Švedai pirmavo ne tik įvarčiais (1:0), bet ir smūgiais į vartus (14:6), kampiniais (8:1). Vis dėlto tai, kaip žaista su Malmės klubu, buvo žingsnis į priekį lyginant su pralaimėjimu Zagrebo ekipai.
Taip pat skaitykite: Čempionų lygos klasika: „Real“ - PSG
Praeitos vasaros dvikova su „Astana“, ypač jos tragiška (sportiniu atžvilgiu) pabaiga neturi analogų legendiio šalies futbolo klubo istorijoje. Pirmosios rungtynės buvo žaidžiamos LFF stadione ir nuteikė optimistiškai „Žalgirio“ gerbėjus. Nors Kazachstano atstovai prieš metus buvo patekę į Čempionų lygos grupės turnyrą, žalgiriečiai namie liepos 13 dieną jiems niekuo nenusileido, pabaigoje turėjo puikių progų įmušti įvartį, bet neįmušė. Nei televizijos transliacijos, nei radijo reportažo iš Astanos nebuvo. Liepos 20 dienos rungtynių eigą tiesiogiai galima buvo sekti tik skaitant internetinės transliacijos užrašus kompiuterio ekrane. Iš pradžių viskas buvo gražu, po to jau neramu - 31 minutę aukštaūgis varžovų gynėjas Marinas Aničičius įmušė ir išvedė aikštės šeimininkus į priekį. Jei įmuštume įvartį, vėl būtų gerai. Kaip stebuklas atskrieja žinia - jau 1:1, žalgiriečių brazilas Elivelto 57 minutę puikiai prasiveržė, spyrė ir pataikė ten, kur reikia. Žalgiriečiai visomis jėgomis stengiasi apsiginti, kartais labai pavojingai kontratakuoja. Deja, antro įvarčio neįmuša, nors progų turėjo. 90 minučių praėjo - viskas taip, kaip reikia. Teisėjas iš Šveicarijos Sandro Schäreris prideda kelias minutes. Visi Astanos klubo žaidėjai bėga link žalgiriečių vartų, desperatiškai bandydami pramušti svečių gynybą. Vilniečiai kelis kartus ramiai atsimuša. Po to tas baudos smūgis. Kamuolys lekia oru į baudos aikštelės kraštą, iš ten galva mušamas link vartų, ten žaidėjų maišalynė ir… Kai kompiuterio ekrane sužibo įrašas, kad 92 minutę vėl tas pats M.Aničičius įmušė įvartį ir išgelbėjo „Astana“ ekipą, nesinori tikėti tuo, ką matau savo akimis. Viskas, jokio „Celtic“ nebus. Pralaimėjome 1:2. Toks jau futbolas. Gali paskutinę sekundę pralaimėti tai, ką jau beveik buvai laimėjęs. Nežinau, ar gali ką nors tai paguosti, bet „Astana“ tą Čempionų lygos sezoną baigė lygiai taip pat kaip „Žalgiris“. Namie su „Celtic“ jie sužaidė 1:1, Glazge po 90 minučių buvo toks pats rezultatas.
Pernai žalgiriečiai įrodė, kad įmanoma kovoti su komanda, kuri jau yra ragavusi Čempionų lygos grupės turnyro. Nieko baisaus. Taip, „Ludogorec“ pernai žaidė grupėje su Londono „Arsenal“, Paryžiaus „Saint-Garmain“ ir „Basel“ futbolo klubu, bet kalnų nenuvertė. Nepasiekė nė vienos pergalės, nuo Londono kanonierių svečiuose gavo 0:6. Razgrado stadionas (telpa 8 000 žiūrovų) ne ką didesnis už mūsų Liepkalnyje. Šiaip jau kas nori sužinoti, kaip įveikti „Ludogorec“, turėtų paskambinti į Moldovą. Užpernai mažai kam Lietuvoje žinomas „Milsami‘ klubas iš mažai kam pas mus girdėto Orhėjaus miestelio (30 000 gyventojų) UEFA Čempionų lygos antrajame rate įveikė Razgrado komandą 1:0 svečiuose ir 2:1 namie. „Milsami“ ekipoje buvo tik vienas legionierius.
tags: #uefa #cempionu #lyga #dabartinis #cempionas