Žiema - puikus metas aktyviam laisvalaikiui, o kalnų slidinėjimas yra viena populiariausių pramogų. Tačiau, norint, kad šis sportas teiktų tik džiaugsmą, būtina pasirūpinti saugumu. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip užtikrinti saugų vaikų slidinėjimą, pradedant nuo tinkamos įrangos parinkimo ir baigiant saugaus elgesio ant ledo taisyklėmis.
Slidinėjimo pradžiamokslis: nuo ko pradėti?
Žinomos šeimos vaikus treniruoja instruktorius Indrės ir jos vyro prodiuserio Lauryno Šeškaus vaikai Mėta (14 m.) ir Mykolas (11 m.) slidinėja nuo septynerių metų. Komunikacijos specialistė Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė pasakoja, kad šią žiemą ji pati neatsispyrė vaikų prašymams pabandyti čiuožti ir jau turėjo kelias treniruotes. Pirmą kartą poros sūnų Mykolą į Liepkalnį nusivežė jo krikšto tėtis, jis padovanojo ne tik slides ir šalmą, bet ir pirmąsias treniruotes su instruktoriumi. Vaikams patarimų būti atsargiems net nereikia duoti, paprastai jie taisyklių laikosi gerokai labiau nei suaugusieji, jiems nekyla klausimų dėl šalmų, kitų saugumo priemonių čiuožiant. Jie - drausmingesni.
Trenerio svarba
Indrė pastebi, kad vaikams patarimų būti atsargiems net nereikia duoti, paprastai jie taisyklių laikosi gerokai labiau nei suaugusieji, jiems nekyla klausimų dėl šalmų, kitų saugumo priemonių čiuožiant. Profesionalas pirmiausia išmoko elementarių saugumo dalykų - stabdyti, griūti (nors vaikai, palyginti su suaugusiais, beveik negriūva) ir viso kito. „Tėvai, norėję išmokyti vaikus techniškai švariai čiuožti ir dėl to pasirinkę trenerius, savo patirtį perduoda iš lūpų į lūpas apie tai, kad yra tokie savo amato specialistai, kurie išmano bei treniravosi tam, jog mokytų kitus čiuožti, tad vis daugiau tėvų atveda savo vaikus. Beje, vaikus reikia mokyti kitaip nei suaugusius. Trenerio metodikos skirsis, dirbant su vaiku, paaugliu ar vyresniu žmogumi. Vaikui labiau per žaidimą, per patirtis leidžiame mokytis, nukristi. Patikėkite, kai šalia vaiko yra profesionalus treneris, tai tikrai neskausmingas, netraumuojantis ir greitas būdas išmokti techniškai čiuožti. Juk tam, kad žinotume, kaip išmokyti, mes ir patys atsakingai to mokėmės, nors daug metų čiuožiame ir atiduodame kalnams savo gyvenimus“, - patikina R. Beržas.
Slidės ar snieglentė?
Pasak su vaikais dirbančio instruktoriaus, lietuviai savo vaikus mokytis čiuožti slidėmis atveda jau nuo 3 metų. Nuo tokio amžiaus galima įsigyti inventorių - jį pirkti ar nuomotis. Snieglente anksčiausiai vaikai pradeda mokytis čiuožti nuo 5-6 metų. Ir ne tik dėl to, kad inventorius yra nuo tokio amžiaus, - čiuožti snieglente išmokama sunkiau nei slidėmis. „Slidininkų visada ateina daugiau, nes galima greičiau pasiekti rezultatą. Snieglente išmokti čiuožti reikia daugiau laiko ir pastangų. Tačiau noriu pasidžiaugti, kad snieglentės be galo stipriai populiarėja Lietuvoje. Lentų sportas vaikams prieinamas visus metus: vasarą - vandenlentės, žiemą - snieglentės, sezoniškai - riedlentės. Tai tarp vaikų plinta labai greitai ir tendencija tik auga. Išmokę čiuožti slidėmis vaikai užsinori čiuožti ir snieglente, aš linkiu visiems pabandyti išmokti ir tai, ir tai, tuomet ant kalno tapsite universalūs kariai“, - pataria R. Beržas.
Patarimai pradedantiesiems
R. Beržas sako, kad abiem atvejais išmokti nėra taip sudėtinga, jei nuo pat pradžių mokaisi taisyklingos technikos. Savamokslius nėra lengva išmokyti čiuožti, nes jie būna išmokę netaisyklingai, neįsivaizduoja, kaip fizikinės jėgos mus veikia kalne, kaip posūkyje ar išvysčius greitį reikia stovėsenas tvarkyti. Tad treneriams tenka daug daugiau darbo permokyti tinkamai čiuožti, nei mokyti nuo nulio. Vaikai neturi tos gyvenimiškos patirties ir neturi ko bijoti. Jų svorio centras mažas, daug nesveria, yra ganėtinai lankstūs, tad jų kritimai nėra tolygūs suaugusiojo kritimams. „Neturėjimas baimės jausmo vaikui netrukdo tobulėti ir mokytis, nesvarbu, nuo kokio aukščio kalno čiuožia. Ką daryti, metodinių žaidimų būdu jam pasako šalia čiuožiantis treneris, ir vaikai nespėja prisigalvoti, kaip čia kas bus, todėl leidžiasi nuo kalno atsipalaidavę ir greičiau išmoksta. Bet tai nėra auksinė taisyklė. Manau, kad santykis tarp trenerio ir vaiko taip pat labai svarbus“, - įsitikinęs R. Beržas.
Taip pat skaitykite: Emocinis Stabilumas Per Sportą
Tinkama įranga - saugumo garantas
Svarbu pasirūpinti tinkama vaikiška slidinėjimo apranga. Slidinėjimo kostiumai berniukams dažniausiai turi augimo sistemą, leidžiančią nesunkiai prailginti slidinėjimo aprangą. Vaikiški slidinėjimo kostiumai turi itin tvirtą audinį ties keliais ir sėdimąja vieta bei šviesą atspindinčius elementus, kurie leidžia net ir tamsiu paros metu pastebėti vaiką ir pasirūpinti jo saugumu.
Slidės
Kalnų slidės, priklausomai nuo trasų ir sąlygų, kuriose planuojate slidinėti, skirstomos į keletą tipų: "All mountain", "Race", "Freeride", "Freestyle", "Backcountry" arba "Touring". Pradedantiesiems rekomenduojamos trumpesnės slidės, nes jomis lengviau manevruoti. Slidžių plotis, matuojamas siauriausiame slidžių vidurio taške, įtakoja jų manevringumą. Kieta slidė yra labai neatlaidi slidinėjimo technikos klaidoms, todėl pradedantiems ir lėtesniems slidininkams rekomenduojamos minkštesnės slidės, o patyrusiems ir greitesniems - kietesnės.
Batai
Slidinėjimo batai yra specialūs batai, skirti naudoti su slidėmis, užtikrinantys stabilumą, komfortą ir efektyvų jėgos perdavimą. Jie turi tvirtą išorinį korpusą, reguliuojamas sagtis ir įvairų standumo lygį, pritaikytą tiek pradedantiesiems, tiek patyrusiems slidininkams. Renkantis slidžių batus, svarbiausi veiksniai yra šie: pėdos dydis ir forma, flex reitingas, vidpadžio kokybė, reguliavimo galimybės ir suderinamumas su slidėmis.
Lazdos
Lengvos, patvarios ir smūgius sugeriančios kalnų slidinėjimo lazdos - būtina slidinėjimo inventoriaus dalis. Reikiamas lazdos ilgis parenkamas pagal slidininko ūgį. Apvertus lazdą aukštyn kojomis, ją reikia suimti po krepšeliu, kad nykštys liestų krepšelį. Lazdos gali būti pagamintos iš aliuminio, kompozito, anglies ar stiklo pluošto.
Apsauga
Slidinėjimo šalmas yra privalomas atributas pramogaujant kalnuose. Tinkamai parinkti akiniai leis aiškiai matyti trasą bet kokiomis oro sąlygomis. Slidinėjimas - tai ir poilsis, ir sportas įspūdingoje aplinkoje. Natūralu, kad aktyviai judant kyla grėsmė parkristi ant kieto šlaito ar susidurti su įvairiais objektais. Todėl, nepaisant slidinėjimo greičio ir patirties, apsaugos reikalingos bet kuriam slidininkui.
Taip pat skaitykite: DELFI arenos badmintono treniruotės
Saugumas trasoje: ką svarbu žinoti?
R. Beržas sako, kad jeigu vaikas vaikšto į treniruotes, jis nedarys jokių klaidų, nes jam nuo a iki z išaiškinama visa slidinėjimo abėcėlė, kurios savamoksliai nežino arba žino vos kelias raides. „Aišku, galima išmokti ir be trenerio čiuožti, tačiau kokia to kaina: jūs nuskrisite kur nors į kalnus, vargsite, nes nežinosite bazinių elementų ir saugos taisyklių. Dažniausiai, kas atsitinka, tai yra blogos patirtys. Procesas sunkesnis ir ilgesnis, po čiuožinėjimo skauda visas įmanomas kūno vietas, galima patirti ne tik paprastų, bet ir rimtų traumų. Ne tik patys galite susitraumuoti, bet ir pakenkti aplinkiniams. Tampate pavojingas ant kalno, nes negebate įvertinti savo jėgų šiame sporte. Kam to reikia? Tikrai nėra sudėtinga išmokti slidinėti civilizuotu būdu, o ir mokymosi metodika gana švelni ir lengva. Po valandos ar dviejų jau galima su posūkiais leistis nuo kalno slidėmis. Dar vienas mitas, kad čiuoždamas snieglente nusidaužysi užpakalį. Jei žinosi, kaip taisyklingai čiuožti ir kristi, nenusidaužysi“, - pabrėžia instruktorius.
Dažniausios klaidos
R. Beržas sako, kad iš esmės tai yra suvokimo ir stovėsenos dalykai: „Pastebiu, kad slidinėdami posūkyje dažniausiai spaudžia ne tą koją, perkelia svorį ant priešingos kojos, negu reikia, netaisyklingai atlieka pečių, dubens judesius, o tai nesaugu. Čiuoždami snieglente žmonės dažniausiai atsilošia ant galinės kojos kalno atžvilgiu ir vėlgi pečių bei dubens judesiais bando sukti snieglentę.“ R. Beržas kviečia įsiklausyti ir suvokti, kad snieglentė ir slidės yra jūsų kūno judesio pasekmė: „Tie, kurie patys mokosi, galvoja, kad užlipę ant kalno turi pasukti slides į kairę arba į dešinę, pastatyti snieglentę įstrižai ar statmenai arba padaryti posūkį. Tai klaidinga. Mes neturime atskirai valdyti lentos ar slidžių. Mes turime būti vienas vienetas. Privalome galvoti apie kūno poziciją, svorį."
Kaip pasirinkti trasą?
Instruktorius E. Bružė sako, jog daugiausia traumų, bent jau kalbant apie Liepkalnio kalną, pasitaiko mėlynoje trasoje. „Tai yra itin intensyvi ir labai apkrauta trasa, deja ne visi tai įvertina. Čia susitinka ir pradedantieji, kurie ką tik perėjo čiuožti iš mokomojo šlaito ir pažengę, kurie pervažiuoja iš vienos šlaito pusės į kitą, ir tie, kurie startuoja ir čiuožia link raudonų trasų. Deja ir tie, kurie nesuvokia susidūrimo pasekmių rizikos“, - sakė pašnekovas. Jis pridūrė, jog kalbant apie užsienio kurortus, dažniausia traumų tikimybė yra šiaurinėse sudėtingesnėse trasose.
Greičio kontrolė
Tiek slidininkas, tiek sniegtentininkas, žengiantis ant sudėtingesnių trasų turi mokėti gerai kontroliuoti savo greitį, trajektorija, ją koreguoti priklausomai nuo šlaito, aplinkinių elgesio ar konkrečios situacijos. Turi gebėti bet kada ir bet kokiomis sąlygomis staigiai sustoti.
Saugus elgesys ant ledo: ką privaloma žinoti?
Esant žiemiškiems orams, užšalę vandens telkiniai tampa populiaria vieta laisvalaikiui: ant jų susirenka ne tik žvejai, bet ir pramogų išsiilgę vaikai bei suaugusieji, čiuožinėjantys pačiūžomis ar leidžiantys rogutes. Nors daugelis jaučiasi saugūs, ledas bet kada gali būti klastingas ir pavojingas. Ledas laikomas tvirtu, jeigu jo storis yra didesnis nei 7 cm - toks ledas jau išlaiko žmogų. Tačiau, kad jis išlaikytų grupę žmonių, jo storis turi būti ne mažesnis kaip 12 cm.
Taip pat skaitykite: Motokroso treniruotės vaikams
Kaip atpažinti pavojingą ledą?
Tvirtas ledas visada turi mėlyną arba žalią atspalvį. Netvirtas (pavojingas) ledas yra matinės baltos spalvos (rodo prisigėrimą vandeniu arba sniegu) arba geltono atspalvio (rodo struktūros irimą). Jeigu einant ledas traška, lūžta ar atsiranda vanduo - tai aiškus pavojaus signalas. Yra kelios konkrečios vietos, kuriose ledas visuomet būna plonesnis ir trapesnis dėl nuolatinės srovės ar šilumos poveikio.
Ką daryti įlūžus?
Svarbiausia nepasiduoti panikai. Išskėskite rankas plačiai, kad išsilaikytumėte. Šliaužkite link tos vietos, iš kurios atėjote. Nešliaužiokite stačiai, o ant ledo užslinkite visu kūnu.
Kaip gelbėti įlūžusį?
Nesiartinkite prie įlūžimo vietos stačiomis. Priartėkite šliauždami, naudokite ilgus daiktus (virves, šalikus, lentas) kaip pagalbinę priemonę.