Šiame straipsnyje išnagrinėsime Rytis Vaišvilos, žinomo krepšinio trenerio, biografiją, apžvelgsime jo karjerą, pasiekimus ir indėlį į Lietuvos krepšinį.
Įvadas
Rytis Vaišvila - krepšininkas, krepšinio treneris. Studijavo Lietuvos sveikatos universitete.
Karjeros Pradžia ir Žaidėjo Metai
1988-1989 m. žaidė Klaipėdos Neptūno klube, 1989-1992 m. Kauno Žalgirio dublerių komandoje ir Drobės klube, 1992-1996 m. Lietuvos kūno kultūros instituto krepšinio klube Atletas, 1997-2000 m. Alytaus Alita, 2000-2001 m. Helsinkio TOPO (Suomija), 2001-2003 m. Permės Ural Great (Rusija), 2003 m. Maskvos Dinamo (Rusija), 2003-2005 m. Vengrijos Szolnok, 2005-2006 m. Nitros Casta SPU (Slovakija), 2006-2007 m. Vengrijos Keczkemet klubuose. Treneriai: G. Pancerovas (pirmasis), V. Garastas.
Žaisdamas Atleto komandoje tapo Lietuvos vyrų krepšinio čempionato bronzos (1992), I Lietuvos krepšinio lygos (1993), II Lietuvos krepšinio lygos (1994), III Lietuvos krepšinio lygos (1995) čempionatų sidabro medalininku, 3 kartus (1991, 1992, 1994) laimėjo Lietuvos krepšinio taurę.
Atstovavimas Lietuvos Rinktinei
1996-1997 m. Lietuvos rinktinės žaidėjas: žaidė 43 rungtynes, pelnė 225 taškus. Su Lietuvos rinktine XXVI olimpinėse žaidynėse (1996 Atlanta) pelnė bronzos medalį.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Trenerio Karjera
1974 baigė Lietuvos kūno kultūros institutą. 1974-2008 Klaipėdos Vlado Knašiaus krepšinio mokyklos treneris, Klaipėdos Neptūno vyrų krepšinio komandos vyriausiasis treneris (1993-1997, 1999-2001), treneris asistentas (1997-1999). 1994 Lietuvos jaunių rinktinės (iki 18 metų), Europos čempionės, treneris, kartu su Jonu Kazlausku. 1995 su Lietuvos jaunių krepšinio ir 2000 Lietuvos jaunimo (iki 20 metų) rinktinėmis pasaulio čempionatuose užėmė 5 vietas. 2006 su Klaipėdos Nafta-Uni-Laivitė tapo Nacionalinės krepšinio lygos čempionu.
Pasiekimai
Rusijos (2001, su Permės Ural Greit komanda), Slovakijos (2006, su Nitra Cast SPU komanda) vyrų krepšinio čempionas.
Įtaka ir Palikimas
Rytis Vaišvila paliko ryškų pėdsaką Lietuvos krepšinyje tiek kaip žaidėjas, tiek kaip treneris. Jo indėlis į jaunimo ugdymą ir pasiekimai su įvairiomis komandomis liudija jo atsidavimą ir profesionalumą.
Lietuvos Sporto Istorijos Puslapiai
Lietuvos olimpinio judėjimo pradžia laikomi 1924 m., kai mūsų šalies sportininkai pirmąkart dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Bet nacionalinio olimpinio komiteto ištakos siekia 1922 m., nes tų metų kovą buvo įkurta Lietuvos sporto lyga (LSL), koordinavusi visą šalies sportinį judėjimą. 1923 m. gruodžio 2 d. buvo sušauktas nepaprastasis LSL suvažiavimas, per kurį lygos statutas papildytas dar viena prievole - organizuoti šalyje olimpinį sąjūdį. Naujasis 9-as straipsnis skambėjo taip: „Lietuvos sporto lygos Centro komitetas šaukia nuo visų organizacijų, įeinančių į Lietuvos sporto lygą, po vieną atstovą į susirinkimą sudaryti „Olimpinį komitetą“, kuris turi susirinkti anksčiau metais prieš Lietuvos ar Pasaulio olimpiadai vykstant.“
Taigi būtent į Lietuvos sporto lygą prieš šimtmetį atėjo kvietimas mūsų sportininkams atvykti į 1924 m. Paryžiuje rengiamas vasaros olimpines žaidynes. LSL pasiekė dar keturi tokio pat pobūdžio oficialūs kvietimai: į 1928 m. Sankt Morico žiemos ir tų pačių metų Amsterdamo vasaros žaidynes bei 1932 m. Leik Plasido žiemos ir Los Andželo vasaros žaidynes. Bet dėl pasaulinės ekonominės krizės ir sunkios jaunos valstybės Lietuvos finansinės padėties mūsų atstovai dvejose pastarosiose JAV rengtose žaidynėse nedalyvavo.
Taip pat skaitykite: Kaip tapti plaukimo treneriu
1932 m. Lietuvos sporto lygos veiklą perėmė Kūno kultūros rūmai - pirmoji valstybinė sporto įstaiga Lietuvoje. Vis buvo grįžtama prie svarstymų, ar olimpiniam sąjūdžiui kuruoti reikalinga atskira organizacija.
1937 m. pagaliau pajudėjo Lietuvos olimpinio komiteto steigimo reikalai, nusprendus nepriklausomybės dvidešimtmetį paminėti Tautine olimpiada. Kūno kultūros rūmų taryba paruošė Tautinės olimpiados statuto projektą. 1937 m. gruodžio mėnesį Tautinės olimpiados statutą švietimo ministras paskelbė „Vyriausybės žiniose“. Pagal šį dokumentą Tautinei olimpiadai rengti turėjo būti steigiamas komitetas. Švietimo ministras įgavo teisę skirti komiteto pirmininką ir dalį narių penkeriems metams. Kūno kultūros rūmų sporto sąjungų pirmininkai pagal statutą tapo Lietuvos tautinės olimpiados komiteto nariais.
Gruodžio 18 d. komiteto sudėtis buvo patvirtinta, jo pirmininku paskirtas Kūno kultūros rūmų direktorius Vytautas Augustauskas-Augustaitis. Po penkių dienų įvyko posėdis, per kurį buvo išrinktas prezidiumas: du pirmininko pavaduotojai - Jonas Navakas ir Rapolas Skipitis, iždininkas Česlovas Butkys, sekretorius Vincas Kemežys. Komitetas pradėjo darbą, kuris 1938 m. buvo vainikuotas pirmosios Tautinės olimpiados sėkme.
1939 m. Lietuvos olimpinį komitetą pripažino ir Tarptautinis olimpinis komitetas. Apie tai praneša TOK prezidento grafo Henri de Baillet-Latouro 1939 m. rugpjūčio 3 d. gautas laiškas.
1940 m. iš TOK atėjo kvietimas Lietuvos sportininkams dalyvauti XII olimpinėse žaidynėse Helsinkyje, tačiau dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo šios žaidynės neįvyko. Lietuvą okupavus SSRS, mūsų olimpiečių ryšiai su TOK nutrūko. Daugelis to meto Lietuvos olimpinio sporto vadovų ir olimpiečių buvo represuoti.
Taip pat skaitykite: Kėdainių „Nevėžis“ pasikvietė Bobby Gonzalezą
1952-1988 m. Lietuvos sportininkai olimpinėse žaidynėse dalyvavo kaip SSRS rinktinės nariai. Atstovaudami SSRS iš viso lietuviai iškovojo 25 aukso, 19 sidabro ir 16 bronzos medalių (skaičiuojant asmeniškai įteiktus apdovanojimus).
1988-ieji: Bundanti Lietuva ir LTOK Atkūrimas
1988 m. iškart po Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įsteigimo šalies sporto bendruomenė viena pirmųjų išsirinko Sąjūdžio rėmimo grupę. Jos nariai Vytautas Briedis, Dainius Kepenis, Rimvydas Rimdžius, Pranas Rimša, Antanas Vaitkevičius iškėlė idėją ne tik atkurti olimpinį komitetą, bet ir iš esmės pertvarkyti Lietuvos sporto sistemą.
Didžiulį impulsą LTOK atkūrimui davė 1988 m. spalio 6 d. laikraštyje „Sportas“ išspausdintas Romos Griniūtės-Grinbergienės straipsnis „Ar naudosimės teise į LTSR nacionalinį olimpinį komitetą?“. Po publikacijos redakciją pasiekė laiškai su daugiau kaip šimtu tūkstančių parašų, raginančių atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą.
Prasidėjus sunkiai sustabdomiems procesams, Lietuvos valstybinio kūno kultūros ir sporto komiteto kolegija nusprendė sudaryti komisiją (darbo grupę) olimpiniam komitetui atkurti. Jos vadovu buvo paskirtas tuometis Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas Artūras Poviliūnas, darbo grupę sudarė iškiliausi ir įtakingiausi sportininkai, kultūros, mokslo veikėjai, teisininkai. Pagrindiniai darbo grupės tikslai buvo aiškiai suformuluoti galimybes atkurti olimpinį komitetą ir pateikti siūlymų Lietuvos sporto pertvarkai įvykdyti.
1988 m. gruodžio 11 d. Vilniuje buvo atkurtas LTOK
Olimpinio Komiteto Atkūrimo Darbo Grupės Veiklą Vainikavo Gruodžio 11 D. Vilniuje Vyko Lietuvos Sporto Federacijų, Organizacijų ir Visuomenės Atstovų Suvažiavimas
Jo metu atkurta Lietuvos olimpinė organizacija, pavadinta Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu.
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkuriamajame suvažiavime išrinktas pirmasis atkurtojo LTOK prezidentas bei trys viceprezidentai. LTOK prezidentu tapo darbo grupės vadovas A.Poviliūnas, viceprezidentais - K.Motieka, V.Nėnius ir olimpinis čempionas G.Umaras. Generaliniu sekretoriumi paskirtas J.Grinbergas.
Atkūrus LTOK prasidėjo tarptautinio pripažinimo paieškos. 1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas. 1990 m. liepos 30 d. Lozanoje Lietuvos, Latvijos, Estijos ir SSRS olimpinių komitetų vadovus priėmė Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Juanas Antonio Samaranchas. Jis pažadėjo pasitarti šiuo klausimu su kitais TOK nariais ir sudaryti Baltijos šalių informacinę komisiją. Procesai buvo lėti, bet sprendimus pagreitino 1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje ir SSRS žlugimas. Pasaulis pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir Jungtinės Tautos rugsėjo 17 d. Lietuvą priėmė į savo gretas.
1991 m. rugsėjo 18 d. Berlyne susirinkęs TOK vykdomasis komitetas nutarė pripažinti Estijos, Latvijos ir Lietuvos nacionalinius olimpinius komitetus de facto ir tris Baltijos šalis grąžinti į tarptautinį olimpinį sąjūdį, pabrėždamas, kad „tai nėra naujas pripažinimas, nes jos buvo pripažintos iki tol, kol Sovietų Sąjunga 1940 m. jas aneksavo.“
Lemtingas TOK Vykdomojo Komiteto Posėdis 1991 M. Rugsėjo 18 D. Berlyne, Kuriame Nuspręsta Grąžinti Baltijos Šalis į Olimpinę Šeimą
Nors tokio pobūdžio sprendimai įprastai tvirtinami TOK sesijoje, šiuo atveju, pasinaudojus Olimpinėje chartijoje numatyta neeiline procedūra, nuspręsta pagreitinti įvykius ir suteikti galimybę TOK nariams balsuoti paštu. Buvo išsiųsti 94 biuleteniai: už Lietuvos olimpinio komiteto sugrąžinimą ir pripažinimą balsavo 84 TOK nariai, prieš nebuvo (10 neatsiuntė laiškų). Gavus balsavimo biuletenius, 1991 m. lapkričio 11 d. Baltijos šalių olimpiniai komitetai pripažinti de jure. TOK prezidentas J.A.Samaranchas pasirašė trims Baltijos šalims adresuotus kvietimus dalyvauti 1992 m. Albervilio žiemos ir Barselonos vasaros olimpinėse žaidynėse. Prancūzijos mieste Albervilyje žiemos žaidynės turėjo prasidėti vasario 8-ąją. Taigi po ilgo laukimo jaunai valstybei ir Olimpiniam komitetui teko raitotis rankoves ir pamėginti padaryti viską, kad geriausi jos sportininkai galėtų garbingai sugrįžti į olimpines žaidynes.
Sugrįžimas - Vėl Prancūzijoje
1924 m. gegužės 25 d. 15.30 val. - tai pirmojo Lietuvos olimpinio debiuto skaičiai, kai Paryžiaus „Pershing“ stadione rungtynes su būsimaisiais žaidynių vicečempionais šveicarais pradėjo Lietuvos futbolininkai. Kartu nesitreniravusi, likus kelioms dienoms iki žaidynių surinkta komanda praėjus dešimčiai valandų po 40 val. kelionės traukiniu debiutines rungtynes pralaimėjo 0:9 ir į kitą etapą nepateko.
Prieš antrąjį olimpinį sugrįžimą teko susidurti su ne ką menkesniais iššūkiais. Ne, traukiniu 40 valandų šįkart sportininkai nevažiavo, bet pasirengti šioms žaidynėms teko per 90 dienų. Tik tiek laiko buvo likę, kai po beveik trejų izoliacijos metų antrąkart Tarptautinio olimpinio komiteto pripažintos jaunos šalies sportininkai ir sporto organizatoriai pagaliau sulaukė kvietimo į 1992 m. Albervilio žiemos olimpines žaidynes.
„Valstybė tik kūrėsi, pinigų nebuvo, lietuviški pasai irgi buvo tik pradėti spausdinti. Pirmuoju numeriu pažymėtas lietuviškas pasas buvo išduotas olimpinei čempionei Vidai Vencienei. Mes būtinai norėjome važiuoti su savo pasais, o valstybė padarė viską, kad į žaidynes išvyktume kaip nepriklausomos šalies atstovai“, - yra pasakojęs vienas pagrindinių LTOK atkūrimo vairininkų A.Poviliūnas.
Visos vėlesnės žaidynės pamažu tapo ketverių olimpinio ciklo metų darbo rutina, o štai pačios pirmosios - 1992 m. Albervilio žiemos ir tais pačiais metais Barselonoje vykusios vasaros buvo pažymėtos didžiulio entuziazmo ir patriotizmo ženklu.
„Pačios pirmosios Albervilyje - kaip iš laivo į balių“, - taip minėtą 90 dienų pasirengimo žaidynėms laikotarpį apibūdino A.Poviliūnas.
Per šimtmetį įmanoma sudalyvauti 52 olimpinėse žaidynėse (26 vasaros ir 26 žiemos). 2024 m. Paryžiuje vyksiančios žaidynės bus 32-osios, kuriose bus mūsų šalies sportininkų. Vadinasi, praleidome dvidešimt olimpinių žaidynių. Dėl įvairių priežasčių - jaunos valstybės finansinių nepriteklių, kilusio karo, sovietų okupacijos ir žaidynių boikoto. Bet pasižiūrėkime, kaip Lietuvos atstovams pavyko įveikti ligšiolinę olimpinę distanciją, kurioje kol kas - 31 vasaros ir žiemos olimpinė stotelė.
Lietuvos Sportininkai Olimpinėse Žaidynėse
1924 M. Paryžius
Iš Lietuvos sportininkų pirmoji olimpinė debiutantė buvo paskubomis suburta trylikos futbolininkų rinktinė. Kaip jau minėta, po sudėtingos 40 val. trukusios kelionės traukiniu mūsų rinktinė rimčiau pasipriešinti šveicarams nesugebėjo ir olimpines batalijas baigė jau po pirmojo mačo. Be futbolininkų, Paryžiuje 188 km plento lenktynėse startavo, bet finišo nepasiekė du dviratininkai - Juozas Vilpišauskas ir Isakas Anolikas. 1924 m. Paryžiaus žaidynėse startavo dviratininkai I.Anolikas ir J.Vilpišauskas
1928 M. Sankt Moricas
Šveicarijoje, Sankt Morice, vykusiose II žiemos olimpinėse žaidynėse pirmąkart turėjome savo šalies atstovą - įvairių sporto šakų populiarintoją ir pradininką Lietuvoje Kęstutį Bulotą. Jis dalyvavo ketveriose greitojo čiuožimo varžybose.
Pirmuoju Lietuvos žiemos olimpiečiu 1928 m. Sankt Morice tapo čiuožėjas K.Bulota
1928 M. Amsterdamas
Į tais pačiais metais vykusias Amsterdamo vasaros olimpines žaidynes išvyko dvylikos sportininkų delegacija: 2 boksininkai, 4 dviratininkai, 5 lengvaatlečiai ir 1 sunkiaatletis. Aukščiausią 5-8 vietą pasidalijo boksininkas Juozas Vinča, kurį bokso pradmenų mokė ir Steponas Darius.
Lietuvos delegacija - 1928 m. Amsterdamo olimpinėse žaidynėse
1952 M. Helsinkis
Pasaulinė ekonomikos krizė, Antrasis pasaulinis karas ir sovietų okupacija lėmė, kad tik po daugiau nei dviejų dešimtmečių į žaidynes vėl vyko lietuvių. 1952 m. į SSRS rinktinę pateko šeši Lietuvos atstovai ir trys iš jų grįžo pasipuošę sidabro medaliais. Vicečempionais tapo krepšininkai Stepas Butautas, Kazimieras Petkevičius ir Justinas Lagunavičius. SSRS krepšinio rinktinės sudėtyje buvo ir Stanislovas Stonkus, bet jis Helsinkyje nerungtyniavo, todėl medalio negavo.
Į Helsinkį taip pat vyko boksininkas, tuometis SSRS sunkiojo svorio bokso čempionas Algirdas Šocikas (5-8 vieta) ir fechtuotojas Juozas Udras (13 vieta).
1956 M. Melburnas
Į tolimąją Australiją išvyko septyni lietuviai, penki iš jų parsivežė medalius. Olimpiniu sidabru pasipuošė SSRS krepšininkai, tarp kurių vėl buvo K.Petkevičius, taip pat S.Stonkus ir Algirdas Lauritėnas. Ėjikas Antanas Mikėnas pirmasis iš lietuvių pelnė asmeninės rungties medalį - sidabrinį, o boksininkas Romualdas Murauskas iškovojo pussunkio svorio kategorijos bronzą.
1960 M. Roma
Į Romą vykę keturi mūsų šalies atstovai parsivežė solidų kraitį - tris medalius. Italijos sostinėje pirmuosius olimpinius apdovanojimus - sidabro - pelnė iš viso trejų olimpinių žaidynių dalyviai irkluotojai Zigmas Jukna ir Antanas Badgonavičius. Ieties metikė Birutė Kalėdienė, pirmoji pasaulio rekordą pasiekusi Lietuvos sportininkė, po Romos žaidynių į savo biografiją dar sykį įsirašė žodį „pirmoji“ - tapo pirmąja Lietuvos sportininke, iškovojusia olimpinį medalį - bronzos. Dvivietę irklavęs baidarininkas Mykolas Rudzinskas liko per žingsnį nuo apdovanojimų pakylos - ketvirtas. Pirmąja Lietuvos olimpiete, iškovojusia olimpinį medalį, 1960 m. Romoje tapo ieties metikė B.Kalėdienė
1964 M. Tokijas
Į Japoniją vyko jau kur kas daugiau lietuvių - 16, iš kurių net 10 buvo irkluotojai. O parsivežė vieną medalį - sidabrinį. Tokijuje vicečempionu tapo boksininkas Ričardas Tamulis. Savo vardą į žaidynių metraščius įsirašė bėgikas Adolfas Aleksejūnas, kuris 3000 m kliūtinio bėgimo atrankos varžybas įveikė per 8 min. 31,8 sek., pasiekė olimpinį rekordą ir tapo pirmuoju mūsų šalies olimpiniu rekordininku. Finale jo rekordas buvo pagerintas, o pritrūkęs jėgų lietuvis užėmė galutinę 7 vietą. Antrose žaidynėse iš eilės dalyvavusi ieties metikė B.Kalėdienė Tokijuje liko garbės pakylos papėdėje - ketvirta.
1968 M. Meksikas
Šių žaidynių reziumė: į tolimąją Meksiką nuvyko 10 sportininkų iš Lietuvos, jie pelnė 9 medalius ir pagaliau parvežė auksą. Pirmuoju olimpiniu čempionu tapo boksininkas Danas Pozniakas. Taip pat auksą pelnė tinklininkas Vasilijus Matuševas, vicečempionu tapo penkiakovininkas Stasys Šaparnis ir boksininkas Jonas Čepulis, bronzą išplėšė į aštuonvietę susodinti keturi lietuviai - be 1960 m. vicečempionų Z.Juknos ir A.Badgonavičiaus, toje pačioje valtyje sėdėjo Vytautas Briedis ir Juozapas Jagelavičius. Bronzą parsivežė ir krepšininkas Modestas Paulauskas.
1968 m. Meksike pirmuoju olimpiniu čempionu iš Lietuvos tapo boksininkas D.Pozniakas
1972 M. Miunchenas
Aštuoni Miunchene kovoję lietuviai parvežė tris apdovanojimus. Į Kanadą vykusioje SSRS sportininkų delegacijoje buvo aštuoni lietuviai, kurie sugebėjo parvežti septynis medalius. Pirmuosius iš dviejų olimpinių aukso medalių pelnė dvi komandinio sporto mūsų šalies atstovės: krepšininkė Angelė Rupšienė ir rankininkė Aldona Česaitytė-Nenėnienė. Sidabras atiteko aštuonvietės irkluotojai Klavdijai Koženkovai ir porinės keturvietės įgulos nariui Vytautui Butkui. Bronzą iškovojo lietuviška porinės dvivietės įgula - Genovaitė Ramoškienė ir Leonora Kaminskaitė. Plaukikas Arvydas Juozaitis, atrankos plaukime pasiekęs 100 m krūtine olimpinį rekordą (1 min. 4,78 sek.), taip pat pasipuošė bronza. 1976 m. Monrealio žaidynėse dalyvavo aštuoni olimpiečiai iš Lietuvos. Septyni iškovojo medalius. Pirmoje eilėje - A.Juozaitis, A.Česaitytė-Nenėnienė, A.Rupšienė, G.Ramoškienė, V.Butkus, antroje eilėje - K.Koženkova, L.Kaminskaitė, A.Čikotas
Krepšinio Ūgis Ir Meistriškumas
Krepšinis - aukštų žmonių sportas, todėl atrodo tarsi savaime aišku, kad, kuo esi aukštesnis, tuo daugiau galimybių turi šiame žaidime, tačiau faktai rodo kitką. Gatvėje ūgiu neišsiskiriantis vyrukas savo komandai dažnai būna svarbesnis už milžiną.
Tai, kad ūgis krepšinyje nėra svarbiausias faktorius, Eurolygoje įrodinėja 18 žaidėjų. Tiek 18-oje komandų suskaičiavome 185 cm ūgio ir žemesnių krepšininkų, vidutiniškai po vieną vienam klubui.
Lietuvos krepšinio gerbėjai geriausiai iš Eurolygos mažylių pažįsta 180 cm ūgio Luką Lekavičių. Elitiniame turnyre jis nėra pats žemiausias - nurodoma, kad Markuso Hovardo (Markus Howard) iš Vitorijos „Baskonia" ir Džaredo Harperio (Jared Harper) iš „Valencia" ūgis siekia vos 178 cm. Lygus su L.Lekavičiumi yra Stambulo „Fenerbahce" gynėjas Karsenas Edvardsas (Carsen Edwards). Vos vos aukštesni - 182 cm pasiekę Šeinas Larkinas (Shane Larkin, Stambulo „Anadolu Efes") ir Metju Strazelis (Matthew Strazel, „Asvel"). 183 cm yra Aizėjos Kanano (Isaiah Canaan, Pirėjo „Olympiakos") ir Džono Dibartolomeo (John Dibartolomeo, Tel Avivo „Maccabi") ūgis, 184 cm.
Koks yra tradicinio Eurolygos mažylio portretas? Be abejo, jis yra ypač vikrus, gerai valdo kamuolį. Galima pridėti, kad dauguma mažylių savo komandose atlieka gan svarbius vaidmenis, bet nėra žvaigždės. Priešingoje skalės pusėje - vieni geriausių Eurolygos gynėjų.
Įprasta manyti, kad neaukštas krepšininkas gerai mato aikštelę, atlieka daug rezultatyvių perdavimų ir taikliai meta iš toli. Eurolygos mažylių statistika rodo, kad tai - nevisai realybę atitinkantis stereotipas.
Lygoje yra septyni krepšininkai, kurių ūgis siekia arba viršija 215 cm. Aukščiausias yra iš Čado kilęs 223 cm ūgio Kristas Kumadžė (Christ Koumadje, „Alba"). Nuo jo nedaug atsilieka iki 221 cm išstypę Tiboras Plaisas (Tibor Pleiss, „Anadolu Efes") ir Jusufa Falas (Youssoupha Fall, „Asvel") bei 220 cm ribą pasiekę Valteris Tavarešas (Walter Tavares, Madrido „Real") ir Georgas Papajanis („Panathinaikos").
Visi kiti Eurolygos milžinai yra gan produktyvūs, lietuviai - ne išimtis. Be abejo, produktyviausias Eurolygos milžinas yra V.Tavarešas, kuris į pirmąjį simbolinį penketą pateko tiek užpernai, tiek pernai. V.Tavarešas yra didžiausias varžovų siaubas po krepšiais, jis užtikrintai pirmauja pagal blokuotus metimus. Šioje statistikos kategorijoje milžinai apskritai dominuoja.