Šiame straipsnyje nagrinėjami klausimai, susiję su darbuotojų kelionėmis į darbo vietą, ypač kai darbo vieta yra kintanti, o kelionės trunka ilgai. Straipsnis siekia išanalizuoti, ar tokios kelionės priskirtinos komandiruotėms, ar kelionės laikas turėtų būti įtrauktas į darbo laiką ir apmokamas, bei kokias garantijas darbuotojams numato įstatymai.
Darbo laiko samprata ir struktūra
Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (DK) apibrėžia darbo laiką kaip laiką, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kitus jam prilygintus laikotarpius (DK 142 str.). Darbo laiko struktūrą reglamentuoja DK 143 str., kuriame nurodoma, kad į darbo laiką įeina tarnybinės komandiruotės, tarnybinės kelionės į kitą vietovę laikas (DK 143 str. 1 d. 2 p.) ir kiti norminių teisės aktų nustatyti laikotarpiai (DK 143 str. 1 d. 9 p.).
Garantijos ir kompensacijos
Garantijos ir kompensacijos tarnybinių komandiruočių atveju reglamentuojamos DK 220 str., taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais. Garantijos ir kompensacijos priimant arba perkeliant į kitoje vietovėje esantį darbą (tarnybinė kelionė į kitą vietovę - DK 143 str. 1 d. 2 p.) nustatytos DK 221 str. Tačiau, nagrinėjamu atveju, kai darbuotojo kelionė susijusi ne su priėmimu ar perkėlimu, o su tiesioginiu darbo funkcijų vykdymu, svarstytinas DK 220 str. arba kitų DK nuostatų, reglamentuojančių su kelionėmis susijusio darbo darbuotojų garantijas ir (ar) kompensacijas, taikymas.
Viena iš tokių nuostatų yra DK 216 str. - „Kompensacijos darbuotojams, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio arba susijęs su kelionėmis“. Šis straipsnis nustato, kad darbuotojams, kurių darbas atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimais arba yra kilnojamojo pobūdžio, kompensuojamos su tuo susijusios padidėjusios išlaidos. Šių išmokų dydį ir tvarką nustato Vyriausybė.
Komandiruotė ar darbas, susijęs su kelionėmis?
Kyla klausimas, kuris iš DK straipsnių - 220 ar 216 - taikytinas konkrečiu atveju. Akivaizdu, kad tam pačiam darbuotojui tuo pačiu atveju negali būti taikomi abu šie straipsniai vienu metu.
Taip pat skaitykite: Vairavimo automatine pavarų dėže gidas
Pagal DK 143 str. 1 d. 2 p., tarnybinės komandiruotės laikas įeina į darbo laiką. Tarnybine komandiruote laikomas teisės aktų nustatyta tvarka įformintas darbuotojo išvykimas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos darbdavio siuntimu atlikti darbo funkcijų, vykdyti tarnybinio pavedimo ar kelti kvalifikacijos. Į komandiruotės laiką įeina ne tik tiesioginis darbo funkcijų vykdymas, bet ir laikas, reikalingas nuvykti į komandiruotės vietą ir grįžti atgal. Už kelionėje išbūtą laiką paliekamas darbo užmokestis, t. y. šis laikas apmokamas 100 proc. darbuotojui nustatyto darbo užmokesčio.
Svarbu pažymėti, kad į komandiruotę gali būti siunčiamas tas darbuotojas, kuris turi nuolatinę darbo vietą ir kurio darbas neatliekamas nei kelionėje, nei lauko sąlygomis, nesusijęs su važiavimais ir nėra kilnojamojo pobūdžio. DK 220 str. taikytinas tuomet, kai komandiruojamo darbo vieta, tiksliai apibrėžta per visą ar pakankamai ilgą darbo sutarties galiojimo laiką, nesikeičia (nėra kilnojama), nėra lauke. Toks išvykimas iš nuolatinės darbo vietos turi būti gana retas, atsitiktinis arba bent ne toks dažnas atvejis.
Darbas kilnojamojo pobūdžio ir kompensacijos
Priešingai, DK 216 str. minimi darbuotojai nuolatinės darbo vietos neturi. Tokiu būdu nėra galimybių įrašyti į apskaitą, kada darbuotojas išvyko iš nuolatinės darbo vietos, kada atvyko į komandiruotės vietą, kada grįžo atgal į nuolatinę darbo vietą.
DK 216 str. reikalauja, kad darbuotojams, kurių darbas atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimais arba yra kilnojamojo pobūdžio, būtų kompensuojamos su tuo susijusios padidėjusios išlaidos. Tai apima ne tik tiesiogines materialines išlaidas (transporto, ryšių, maitinimosi), bet ir nematerialias sąnaudas (laiko), kitus sunkumus ir nepatogumus.
Laiko sąnaudos ir kompensacijos
Prie tokių padidėjusių bei kompensuojamų išlaidų priskirtinos ir darbuotojo sugaišto dėl tokio darbo pobūdžio laiko sąnaudos. Kadangi DK 216 str. nurodytos kompensacijos nėra darbo užmokestis DK 186 str. 1 d. prasme, galima teigti, kad laikas, kurio sąnaudos kompensuojamos pagal DK 216 str., nėra tas (arba vien tik tas) laikas, per kurį darbuotojas tiesiogiai atlieka savo darbo funkcijas. Vadinasi, galima daryti prielaidą, kad į šį kompensuojamą pagal DK 216 str. laiką pirmiausia įeina tas laikas, kurį darbuotojas gaišta kelionei į savo darbo funkcijų atlikimo objektą ir atgal (darbas yra kilnojamojo pobūdžio).
Taip pat skaitykite: Viskas, ką reikia žinoti apie vilkiko vairavimą
Praktinis pavyzdys ir rekomendacijos
Grįžtant prie situacijos, kai darbuotojai į objektą vežami įmonės transportu 1-1,5 valandos, dirba 8-9 valandas, o po to tiek pat laiko grįžta atgal, svarbu nustatyti, ar šis darbas priskirtinas kilnojamojo pobūdžio darbui, ar komandiruotei.
Jei darbuotojai neturi nuolatinės darbo vietos ir jų darbo vieta nuolat keičiasi, tikslinga taikyti DK 216 str. ir kompensuoti darbuotojams už kelionėje sugaištą laiką. Kompensacijos dydį ir tvarką reikėtų nustatyti kolektyvinėje sutartyje arba darbo tvarkos taisyklėse, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir darbuotojų patiriamas išlaidas.
Jei darbuotojai turi nuolatinę darbo vietą ir į objektus vyksta retai, galima svarstyti komandiruočių taikymą ir apmokėti kelionės laiką kaip darbo laiką pagal DK 220 str.
Dokumentų įforminimas
Apmokėjimo dydį ir sąlygas už kelionę į darbą reikėtų įteisinti įmonės vidaus dokumentuose, pvz., darbo tvarkos taisyklėse, kolektyvinėje sutartyje ar atskirame susitarime su darbuotojais. Šiuose dokumentuose reikėtų aiškiai apibrėžti:
- Kelionės laiko apskaitos tvarką.
- Apmokėjimo už kelionės laiką dydį ir tvarką.
- Kompensuojamas išlaidas (transporto, kuro ir kt.).
Išvados
Apmokėjimas už kelionę į darbą, ypač kai darbo vieta yra kintanti, o kelionės trunka ilgai, yra sudėtingas klausimas, reikalaujantis atidaus įstatymų analizės ir praktinio situacijos įvertinimo. Svarbu nustatyti, ar darbas priskirtinas kilnojamojo pobūdžio darbui, ar komandiruotei, ir atitinkamai taikyti DK 216 str. arba DK 220 str. Apmokėjimo dydį ir sąlygas reikėtų įteisinti įmonės vidaus dokumentuose, siekiant užtikrinti teisingą ir skaidrų atlygį darbuotojams.
Taip pat skaitykite: Saugus vairavimas atbuline eiga
Kiti svarbūs aspektai
Be pagrindinių darbo laiko ir kompensacijų klausimų, svarbu atkreipti dėmesį ir į kitus aspektus, susijusius su darbuotojų kelionėmis į darbą:
- Darbo sauga ir sveikata: Užtikrinti saugias ir patogias kelionės sąlygas darbuotojams, ypač jei kelionės trunka ilgai.
- Socialinė atsakomybė: Atsižvelgti į darbuotojų asmenines aplinkybes ir poreikius, planuojant keliones į darbą.
- Mokesčiai: Tinkamai apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius nuo kompensacijų už kelionę į darbą.
Automobilio naudojimas asmeniniais tikslais ir pajamos natūra
Atskirai reikėtų aptarti situacijas, kai darbuotojai įmonės automobilius naudoja ir asmeniniais tikslais. Tokiais atvejais susidaro pajamos natūra, kurios turi būti deklaruojamos ir apmokestinamos. Yra du pajamų natūra skaičiavimo būdai: pagal nuomos tikrąją rinkos kainą ir supaprastintas būdas (0,75 proc. nuo automobilio rinkos kainos).
Jeigu įmonė leidžia darbuotojui naudotis tarnybiniu automobiliu asmeniniais tikslais, tai yra laikoma pajamomis natūra. MB nario pajamos natūra dėl automobilio naudojimo dažniausiai pripažįstamos pelno iš įmonės paėmimu.
Degalų apskaita
Jeigu įmonė neperka degalų, tai jų apskaitos tvarkyti nereikia. Tačiau, jei įmonė perka degalus, svarbu tinkamai apskaityti degalų PVM ir sąnaudas, kai pajamos natūra skaičiuojamos kaip 0,75 proc. Privatiems darbuotojo poreikiams sunaudotų degalų PVM ir jo pajamos natūra registruojami atskirai.
tags: #vaziavimas #i #darba #apmokejimas