Vilniaus plaukimo mokyklos istorija - tai pasakojimas apie žmones, baseinus ir sunkų darbą, kuris atvedė Lietuvos plaukikus į pasaulio viršūnes. Tai istorija, įsirėžusi ne tik į sporto metraščius, bet ir į vilniečių širdis, primindama apie vandenį, kaip svarbią miesto tapatybės dalį.
Pradžia: "Žalgirio" baseinas - Vilniaus plaukimo meka
Pradžia siejama su legendiniu „Žalgirio“ baseinu, oficialiai atidarytu 1957 m. per Pabaltijo ir Baltarusijos spartakiados plaukimo varžybas. Tai buvo pirmasis normalių matmenų (14 × 25 m) baseinas Vilniuje (ir Lietuvoje) su 3 ir 5 m bokšteliais šuoliams į vandenį. 1960 m. netoliese buvo renovuotas (pastatytas 1955 m.) ir atviras 50 m 8 takų baseinas su nefiltruojamu vandeniu. Šis baseinas tapo savotiška Vilniaus plaukimo bendruomenei, čia augo būsimos žvaigždės.
1962 m. uždaras baseinas buvo perduotas Žalgirio draugijai ir abu baseinai priklausė Vilniaus miesto Žalgirio draugijos sporto įrenginių valdybai. Baseinu naudojosi Vilniaus Žalgirio specializuota plaukimo vaikų ir jaunių sporto mokykla ir Vilniaus kompleksinė vaikų ir jaunių sporto mokykla, treniravosi plaukikai, šuolininkai į vandenį, vandensvydininkai, penkiakovininkai. Čia savo karjerą pradėjo tokios plaukimo legendos kaip Lina Kačiušytė ir Robertas Žulpa.
Lina Kačiušytė prisimena, kad „Žalgirio“ baseinas jai buvo tramplynas į didįjį sportą: "Pats dalyvavau varžybose jau nugriautame „Žalgirio“ baseine, kuris tuo metu buvo savotiška Vilniaus plaukimo meka - čia augo plaukimo bendruomenė."
Vilniaus 7-oji vidurinė mokykla: olimpinio aukso kalvė
Dar vienas svarbus etapas Vilniaus plaukimo istorijoje - Vilniaus 7-osios vidurinės mokyklos (dabar Žirmūnų gimnazija) baseinas, atidarytas 1970 m. Ši mokykla tapo olimpinio aukso kalve, iš kurios iškilo tokios žvaigždės kaip Arvydas Juozaitis ir Lina Kačiušytė.
Taip pat skaitykite: Rekordiniai „Žalgirio“ abonementai
1976 m. Arvydas Juozaitis Monrealio olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzą 100 metrų plaukimo krūtine rungtyje. 1980 m. Maskvoje Lina Kačiušytė, plaukusi 200 metrų krūtine, iškovojo olimpinį aukso medalį.
L. Kačiušytė prisimena: „Jau 7-osios vidurinės mokyklos trečiokams baseine vykdavo fizinio pamokos. Tais laikais mokykla su baseinu buvo oho koks modernas! Manau, didžiausias indėlis mūsų direktorės Aldonos Balsevičienės, be jos kovų turbūt nieko nebūtų. Baseine sportininkai galėjo treniruotis prieš pamokas ir šlapia galva eiti į klases. Ir stadionas, ir sporto salė, ir valgykla - viskas vietoje. Daug kas net perėjo mokytis į 7-ąją vidurinę mokyklą - net ir iš kitų miestų.“
L. Kačiušytės karjeros kelias: nuo Vilnelės iki pasaulio rekordų
Lina Kačiušytė - viena tituluočiausių Lietuvos plaukikių, olimpinė ir pasaulio čempionė, triskart gerinusi pasaulio ir vieną sykį olimpinį rekordus 200 metrų krūtine distancijoje, 14 kartų Lietuvos čempionė. Jos karjera - tai pavyzdys, kaip sunkus darbas, užsispyrimas ir talentas gali atvesti į aukščiausias viršūnes.
L. Kačiušytė plaukti pradėjo lankyti nuo aštuonerių, o karjerą baigė 20 metų. Ji prisimena, kad vaikystėje mokėjo plaukti, nes gyveno prie Vilnelės ir buvo ne kartų skendusi. Į „Žalgirio“ plaukimo baseiną ją atvedė atsitiktinumas, kai treneris Gediminas Petrauskas rinko mažus vaikus.
L. Kačiušytė buvo pakviesta į SSRS jaunimo, o nuo 1977-ųjų rugsėjo - ir į SSRS suaugusiųjų rinktines. Treniruotės buvo ypač sunkios, per dieną nuplaukdavome 14-15, o per rimtas treniruočių stovyklas - netgi po 20 kilometrų. Tačiau užsispyrimas ir valia padėjo jai atlaikyti didelius krūvius ir pasiekti įspūdingų rezultatų.
Taip pat skaitykite: Ateities Progimnazijos plaukimo tradicijos
L. Kačiušytė prisimena: „Kai pagerindavau pasaulio rekordus, trims dienoms būdavau išleidžiama į namus ir man tai būdavo didelė dovana, tikras kaifas. Valgydavau ir miegodavau, taip būdavau išsekinta.“
Nauji iššūkiai ir nauji baseinai: plaukimo ateitis Vilniuje
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Vilniaus plaukimo mokykla susidūrė su naujais iššūkiais. „Žalgirio“ draugijai netekus finansavimo, baseinas kuriam laikui buvo perduotas Vilniaus miesto savivaldybės Sporto skyriui. Tačiau plaukimo tradicijos Vilniuje nenutrūko.
Šiuo metu Vilniuje veikia keli baseinai, kuriuose treniruojasi jaunieji plaukikai ir plaukimo entuziastai. 2019 m. Fabijoniškėse atidarytas naujas 25 metrų ilgio aštuonių takelių plaukimo baseinas. Taip pat veikia Lazdynų baseinas, "Olimpinė pradžia" Skroblų g., sporto klubo "Fitus" baseinas (Bieliūno g. 1), Lietuvos vaikų ir jaunimo centro baseinas, sporto klubo Impuls baseinai L. Asanavičiūtės g. ir Trinapolio g.
Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius teigia, kad naujame baseine nemokamai mokytis plaukti galės visi miesto antrų klasių moksleiviai. „Galbūt daugelis nežino, kad vaikų nuskęsta per metus daugiau, nei žūva keliuose. Todėl išsikėlėme ambicingą tikslą: pastačius du baseinus visi antrokai galės mokytis plaukti per kūno kultūros pamokas baseine. Tai svarbiausia, ką šiandien galime pasiūlyti vilniečių šeimoms ir visų mūsų ateičiai. O iš to atsiras daugiau tokių sportininkų, kaip Rūta Meilutytė ir bus pasiekta dar daugiau sportinių aukštumų“, - pranešime spaudai teigė meras.
Vandensvydis Vilniuje: istorija ir tradicijos
Vilniaus plaukimo mokyklos istorija neatsiejama nuo vandensvydžio. Šis sportas Vilniuje turi gilias tradicijas ir ilgą istoriją.
Taip pat skaitykite: Europos čempionatas: Giedriaus Titenio žygdarbiai
1953 m. buvo įkurta atskira Lietuvos vandensvydžio federacija (LVF). Pirmasis Lietuvos vandensvydžio čempionatas įvyko Zarasų ežeruose 1949 m. Nugalėjo Kauno Žalgiris. Ilgą laiką stipriausi vandensvydininkai buvo Kaune, tačiau 1959 m. pirmą kartą vilniečiams pavyko tapti Lietuvos čempionais.
Plaukimo trenerio darbas: daugiau nei tik sportas
Plaukimo treneris - tai ne tik sporto specialistas, bet ir auklėtojas, psichologas ir patarėjas. Jis stovi prie baseino, pasiruošęs pradėti dieną ne nuo kavos, o nuo pirmo savo auklėtinių šuolio į vandenį.
Plaukimo treneris Žilvinas Ovsiukas sako, kad vanduo jį užaugino ir kasdien motyvuoja: „Tai erdvė, kurioje atradau save, tyla, kuri išgrynina mintis, judesys, kuris moko disciplinos, nuoseklumo ir pagarbos.“
Pasak Žilvino, vanduo moko būti partneriu - jis neleidžia versti, spausti, skubėti. Jis reikalauja pagarbos, pajautimo, nuoseklumo. Dirbti su vandeniu reiškia suprasti jo charakterį - ir tuo pačiu padėti žmogui atrasti savo stiprybes, lūžius ir augimo taškus būtent šioje terpėje.