Įvadas
Futbolas, dažnai vadinamas tiesiog futbolu, yra populiariausias sportas pasaulyje. Šiame straipsnyje panagrinėsime įvairius futbolo aspektus, nuo jo istorijos iki šiuolaikinių tendencijų, įskaitant masinį futbolą ir Lietuvos futbolo raidą.
Futbolo Istorija ir Kilmė
Nors į futbolą panašūs žaidimai buvo žaidžiami tūkstantmečius, šiuolaikinė futbolo versija pradėjo formuotis XVI a. Anglijoje. Svarbu pabrėžti, kad net tada tai nebuvo naujas žaidimas. Tiesiog viduramžių futbole Anglijoje dalyvavo dvi bet kokio dydžio komandos ir praktiškai nebuvo jokių taisyklių. Nors futbolo šeimos žaidimai prieš šimtus metų buvo žaidžiami ir Kinijoje bei Amerikoje (gerokai prieš europiečiams pradėjus kolonizaciją), Anglija yra šiuolaikinio futbolo lopšys. Todėl futbolui apibūdinti ir naudojami angliški žodžiai.
Kodėl „Futbolas“?
Mokslininkai negali susitarti, kodėl futbolas vadinamas „futbolu“. Galbūt dėl to, kad žaidimas žaidžiamas stovint ant kojų (tikrai yra tokia hipotezė), o gal dėl to, kad kamuolys spardomas pėdomis. „Encyclopaedia Britannica“ pateikia paaiškinimą, kodėl taip nutiko.
„Soccer“ Termino Atsiradimas
Kaip jau tikriausiai supratote, futbolas nėra vienas žaidimas - tai žaidimų šeima. Kai XIX a. buvo parašytos futbolo žaidimo taisyklės, regbio futbolas jau egzistavo. Norint atskirti šiuos žaidimus, įprastas futbolas buvo vadinamas „asociacijos futbolu“ („association football“). XIX a. devintajame dešimtmetyje Oksfordo universiteto studentai pradėjo trumpinti šiuos terminus. Regbio futbolas buvo vadinamas „rugger“, o asociacijos futbolas iš pradžių tapo „assoccer“, o vėliau - „soccer“ (association - assoc-er - soccer). Tačiau kai britai grįžo prie žodžio „football“, amerikiečiai jau turėjo taip vadinamą žaidimą. Jis atsirado XIX a. pabaigoje ir buvo regbio bei asociacijos futbolo derinys. Šis žaidimas JAV buvo pavadintas tiesiog „futbolu“ ir tapo populiaresniu už futbolą ar regbį.
Futbolo Taisyklės ir Esminiai Aspektai
Futbolas yra komandinis sportas, žaidžiamas tarp dviejų 11 žaidėjų komandų. Žaidimo tikslas yra įmušti daugiau įvarčių nei priešininkų komanda, įspiriant arba galva smūgiuojant kamuolį į priešininkų vartus. Tik vartininkas gali liesti kamuolį rankomis, bet tik savo baudos aikštelėje. Žaidimo trukmė yra 90 minučių, padalinta į du kėlinius po 45 minutes, su pertrauka tarp jų.
Taip pat skaitykite: Patarimai planuojant slidinėjimo kelionę
FIFA ir Pasaulio Čempionatas
FIFA (Tarptautinė futbolo federacija) yra futbolo valdymo organas, organizuojantis pasaulio čempionatus. Pasaulio čempionatas yra vienas prestižiškiausių futbolo turnyrų, vykstantis kas ketveri metai. Tai pritraukia milijardus žiūrovų visame pasaulyje.
Pasaulio Čempionato Naujienos ir Įdomybės
Pastaruoju metu pasaulio futbolo čempionatai sulaukia daug dėmesio dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, skelbiami vaizdo įrašai, kuriuos kategoriškai uždraudė FIFA. Taip pat diskutuojama, kiek pinigų FIFA pasaulio čempionato nugalėtojas gauna už laimėjimą finale. Kai kurie netgi kelia klausimą, ar FIFA baudiniai atgyveno.
Netikėtumai ir Kontroversijos
Būta ir netikėtų įvykių, pavyzdžiui, protus jaukiantis Japonijos įvartis, eliminavęs Vokietiją. Kamuolys paliko aikštę ar ne? Vokietijos futbolininkai prieš FIFA Pasaulio taurės varžybas užsidengė burnas - kodėl jie taip pasielgė? Taip pat kyla klausimų, kodėl FIFA Pasaulio taurėje nepamatysime JK komandos - kodėl Anglija, Škotija, Velsas ir Šiaurės Airija turi atskiras komandas?
Technologijos ir Prognozės
Dirbtinis intelektas netgi atliko 100 000 modeliavimų ir numatė 2022 m. pasaulio čempionato rezultatus.
Žymūs Žaidėjai ir Komandos
Futbolas turi daugybę megažvaigždžių, kurios praleidžia FIFA pasaulio čempionatą. Futbolo istorijoje yra daug legendinių žaidėjų ir komandų, įkvepiančių milijonus gerbėjų visame pasaulyje. Kiekviena šalis turi savo didvyrius, o klubai varžosi dėl aukščiausių apdovanojimų.
Taip pat skaitykite: Mitybos ir sporto svarba
Futbolas Lietuvoje
Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, atsirado šūkis „Sportas - sveikata“ ir supratimas, kad per tautos sveikatinimą galima pasiekti daug laimėjimų. Į šį sąjūdį įsijungė kariuomenė, inteligentija, daug buvo grįžusių į Lietuvą žinomų žmonių, jie kūrė Lietuvą kaip naują valstybę. Į tėvynę grįžo ir pirmieji žymūs futbolininkai - Steponas Garbačiauskas, Steponas Darius. Būtent Garbačiausko ir Dariaus iniciatyva atsirado futbolo užuomazga.
Pirmieji Žingsniai
1919 metais įvyko pirmos parodomosios rungtynės, tik be vartų. Tuometė sporto organizacija Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS) darė didžiulę įtaką, kad būtų organizuotas futbolas, pradėjo kurtis daugiau komandų. Galiausiai, naujai išėjusiame „Lietuvos sporto“ laikraštyje buvo paskelbta, kad organizuojamas Lietuvos čempionatas ir prašoma per porą mėnesių pateikti klubų emblemas, aprangas.
Pirmasis Čempionatas
Pirmosios rungtynės vyko Kauno Ąžuolyne, visos komandos buvo iš Kauno. Kitų regionų komandų dar nebuvo, o Klaipėda Lietuvai dar nepriklausė. Dvi aikštės buvo įrengtos greta, bet ne dabartinio stadiono vietoje, o truputį toliau į Ąžuolyną. Tai buvo paprastas laukas, net ir vartų ten nebūdavo pastoviai. Juos reikėdavo atsinešti iš apačios, kur buvo LFLS buveinė Žalio kalno papėdėje. Pirmos ketverios rungtynės gegužės 7-ąją buvo sužaistos, o paskiau prasidėjo lietūs ir teko jas atidėti, iškilo labai daug organizacinių sunkumų.
Steponas Garbačiauskas ir Steponas Darius
„Be abejo, jų indėlis milžiniškas. Jie buvo savo klubų patriotai, ir Lietuvos futbolo. Kas įdomiausia, kad jie visi buvo aktyvūs futbolininkai. Tiek priešpriešos kildavo tarp jų pačių, sunku buvo viską reguliuoti, nors ir vėliau kildavo visokių intrigų vadovavime. Nors ir veikė priešprieša, bet tuo pačiu tai buvo ir variklis. Žymūs futbolininkai buvo ir kitų sričių specialistais. S. Garbačiauskas dirbo Lietuvos atstovybėje Šveicarijoje ir padėjo mūsų sportui, pasistengė kad į Lietuvą atvažiuotų komandų iš Europos. V. Balčiūnas buvo žinomas teisėjas, pirmasis gavęs tarptautinę kategoriją. S. Darius - lakūnas. Vienybei daugiausiai trukdė asmeninės ambicijos, kiekvienas palaikė savo klubą. Lėšų trūkdavo. Atsirado MSK - „Maisto“ sporto klubas, kur rėmimui didesnės galimybės buvo ir klubas padėdavo futbolininkams, pavyzdžiui įdarbino mėsos kombinate. O taip jau, kas kaip sugebėdavo puoselėjo futbolą.
Stanislovas Ramelis
„Viskas prasidėjo, sakyčiau, juokingomis aplinkybėmis. Dažniausiai sėdėdavau per futbolo rungtynes ne Pietų IV sektoriuje, o gretimame ryčiau, ir ten būdavo aistringų futbolo mėgėjų. Jie komentuodavo futbolo rungtynes, per pertrauką ginčai vykdavo, apie žaidėjus daug prisiklausiau. Buvau nusipirkęs dvi knygutes-žinynėlius, ir nieko jose apie Stanislovą Ramelį, vos keliais sakinukais parašyta. Tuo metu Vilniuje veikė tik Adomo Mickevičiaus biblioteka ir į ją nuėjęs aš, 15 metų berniukas, kreipiausi solidžiu klausimu: „Prašome man duoti visas žinias apie futbolininką Stanislovą Ramelį“. Žiūri į mane bibliotekininkė, nesupranta, sako: „Sportą skaityk“. Sakau: „Kas čia gali man padėti? Netikiu, kad tokia nežinia apie mūsų futbolininkus“. Man atsako: „Šiandien direktoriaus nėra, tu ateik rytoj ir pakalbėsi su direktoriumi, jis šiek tiek domisi futbolu“. Bet ten daugiausia buvo taktika, piešiniai, žaidimo teorija, o istorijos ir apie Ramelį nė žodžio. Ką daryti? Man direktorius patarė kreiptis pas Stanislovą Paberžį, jis buvo žinomas futbolininkas, žurnalistas, komentavo futbolą. Sužinojau, kad jis daugiausiai būdavo Jaunimo stadione, kur dabar Seimo rūmai pastatyti. Susiradau Paberžį, šis maloniai priėmė ir sakė padėsiąs. Jis surado meistrų komandos žurnalus, na, ir žiūriu, ten išties didžiulis pluoštas visokių duomenų apie Lietuvos futbolą. Lygiagrečiai skaitydavome su kolegomis spaudą. Šitaip prasidėjo paieškos apie Ramelį, apie meistrų futbolo komandas.
Taip pat skaitykite: Šiuolaikinės olimpinės žaidynės
Futbolo Kelionės ir Aistra
„Aistra futbolo kelionėms, galėčiau prilyginti, prasidėjo dar vaikystėje - nuvažiavimas iš kaimo į Uteną pasižiūrėti futbolo ir pamatyti garsenybę Ramelį, kas buvo mano svajonė. 1960 metais apsigyvenus Vilniuje pastoviai teko lankytis stadione ir per savo gyvenimą iki 1989 metų Vilniuje praleidau vos tik trejas „Žalgirio“ rungtynes, dėl reikšmingų priežasčių. 1960 metais stadione, pačių „kiečiausiųjų“ sirgalių tribūnoje sužinojau, jog jie važiuos į Taliną žiūrėti išvykos rungtynių. Su vienu savo suaugusiu draugu, tik įstojus į Prekybos technikumą, per pirmą savaitę, „nusiplovėm“ ir nuvažiavome į Taliną žiūrėti rungtynių su „Kalevu“. Na, priglaudė futbolo sirgaliai ir nuvažiavome į Taliną, o ten Lietuvos sirgalių buvo tiek pat, kiek ir vietinių. Kilo didžiulis ažiotažas. Tai tapo mano įpročiu kiekvienais metais važiuoti į Minską, Taliną ir Minską. 1961 metais sekė pirmoji išvyka į Leningradą, 1962 metais jau turėjau truputėlį savo pinigų ir į Maskvą nuvažiavau žiūrėti „Žalgirio“ rungtynių su CSKA. Deja, „Žalgiris“ iškrito ir 1963 metais žaidė žemesnio lygio varžybose, bet atsirado artimesnių miestų ir taip plėtėsi mano išvykų ratas. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę išsiplėtė akiratis ir apvažiavau Europą, stebėjau klubus, rinktines, lankiau visus įdomiausius futbolo centrus, kur mane traukė. Įdomu, kad „Barcelona“ klubui su savo žiniomis įtikau ir tapau jų garbės svečiu, gavau pažymėjimą. Įsiminė vizitai Italijos klubuose, domėjausi kaip viskas kuriama, kokios mūsų futbolininkų galimybės. Likau sužavėtas islandų požiūriu į sportą, varžybų gausa. Teko lankytis ir Lichtenšteine, kur su tokia pompastika vyko Europos mažųjų valstybių pirmenybės. Domino ir keli atsilikę klubai, jų nuosmukio priežastys.
Marekas Zubas: Gyvenimas ir Futbolas
Paprašytas apibūdinti save, M. Zubas teigia: „Mano žmona visada sako, kad su manimi nėra lengva. Gal atrodau, kaip atviras žmogus, tačiau tikrovėje toks nesu. Nemėgstu daug kalbėti, man labiau patinka mąstyti. Man nesudėtinga būti vienam, gal todėl pastaruosius dvejus metus nėra sunku vienam gyventi Vilniuje. Suprantu, kad šeimai reikėtų manęs namie kasdien. Bet jei kalbėsime tik apie mane - man tai yra gera galimybė dirbti. Gyvenime gal turėčiau būti atviresnis, daugiau šypsotis, bendrauti su žmonėmis."
Visas M. Zubo gyvenimas sukasi apie futbolą. Pasak trenerio, futbolas puikiai atspindi jį kaip žmogų: „Pirmiausia tave, kaip žmogų, kuria tavo profesija, tavo darbas. Jei jauti aistrą savo darbui, jis apibūdina tavo charakterį 75 procentais. Futbolas yra mano darbas, aistra, gyvenimas. Manau, mano charakteris, temperamentas yra didele dalimi nulemti futbolo. Aišku, gyvenime tai truputį keičiasi. Kai esi žaidėjas, galvoji apie vienus dalykus, patiri tam tikrus įspūdžius."
Trenerio Darbas ir Iššūkiai
„Tai nenutinka natūraliai. Kartais treneris turi pakelti balsą prieš žaidėjus, žiniasklaidą, turi pabūti aktoriumi prieš žmones savo aplinkoje, - aiškino M. zubas. - Kartais reikia būti stipriam, pasakyti kažką stipresnio, netgi negražaus, sušukti. Tačiau visa tai nebūtinai atspindi žmogų. Kai esi atsakingas už komandą, kartais reikia eiti prieš save ir pakelti balsą. Mano nuomone, tai suveikia tik keletą kartų per metus. „Gal tiek nėra gana, tačiau futbole užtenka, - teigė M. Zubas.
Kalbos ir Motyvacija
Ispanų ir prancūzų kalbas 50-metį švenčiantis treneris išmoko savarankiškai. Pasak M. Zubo, „Mano motyvacija buvo futbolas, - dar vieną įrodymą, kad viskas jo gyvenime susiję su šiuo žaidimu pateikė treneris. - Prieš keletą metų klube buvau vyriausiojo trenerio asistentas. Prezidentas kartą paskelbė, kad atvyks žaidėjas iš Hondūro. Jis kalba tik ispaniškai ir Europoje bus pirmą kartą. Žinojau, kad kaip asistentas būsiu atsakingas už kontaktą su tuo žaidėju. Tad likus 3 mėnesiams iki jo atvykimo nusipirkau ispanų kalbos vadovėlių, diskų, kuriuos galima klausyti automobilyje, ir pradėjau mokytis. Po 3 mėnesių buvau pasirengęs bendrauti, o tiesioginis bendravimas su tuo vaikinu tapo geriausia ispanų kalbos mokykla. Taip mokytis daug geriau nei samdyti mokytoją. Jis atvyksta 45 minutėms ar valandai ir išvyksta. O čia vaikinas atvyksta prieš treniruotę, jam reikia persirengti, eiti pas kineziterapeutą - reikia jį nuvesti, paaiškinti įvairius dalykus. Tada ieškai žodžių galvoje. Aišku, jų kartais trūksta, bet taip mokaisi. Pradinė motyvacija buvo praktinė, bet M. Zubas priduria: „Kaip treneris pagalvoji, apsidairai aplink ir matai, kad Europa yra atvira. Atvyksta argentiniečiai, brazilai, Čilės, Hondūro ir kitų Pietų ar Centrinės Amerikos šalių futbolininkai. Būdamas treneris niekada nežinai, kada prireiks ispanų kalbos. Pasaulyje ispaniškai kalba 400 milijonų žmonių, tad šios kalbos mokėjimas yra ir didelis privalumas tau kaip žmogui. Tai turėtų būti svarbu ir žaidėjams. Kai aš buvau žaidėjas, mes neturėjome galimybės rasti klubą toliau nuo namų."
Karjeros Pradžia ir Iššūkiai Užsienyje
„Buvo sudėtingas metas mano šaliai ir mano karjerai. Aš žaidžiau I lygos klube, kurį kamavo dideli finansiniai sunkumai, o mano kontraktas artėjo prie pabaigos. Reikėjo nuspręsti, ką daryti toliau. Tai buvo 1990 metai, vyko daug permainų ir niekas nežinojo, kas laukia kitais metais. Turėjau šiek tiek draugų Belgijoje, todėl nusprendžiau susirasti galimybę išvažiuoti ten. Gruodį ar sausį priėmiau sprendimą, kad sulauksiu kontrakto pabaigos ir birželį paliksiu Lenkiją. Turėjau keletą mėnesių, žinojau, kad gyvensiu prancūzakalbėje Belgijos dalyje, todėl reikėtų iš anksto mokytis kalbos, - savo gyvenimo istoriją pasakojo futbolo specialistas. - Po keleto mėnesių atskridau į Briuselį, ten susiradau mažą, pusiau profesionalų klubą. Mano kontraktas taip pat buvo pusiau profesionalus. Nuo 9 iki 12 val. dirbau didelėje sporto prekių parduotuvėje, o po pietų treniravausi su komanda. Bendros prancūzų kalbos žinios man ir padėjo gauti tą 3 valandų darbą. Dirbau sportinių batelių skyriuje, žinios padėjo bendraujant ir leido žengti pirmuosius žingsnius šalyje.
Rusų Kalbos Patirtis
Su rusų kalba - kita istorija. Jos M. Zubas nemėgo mokykloje: „Jos mokykloje visi nemėgo, nenorėjome mokytis. Net nežinau kodėl, nes vaikai nesupratome situacijos tarp Lenkijos ir Sovietų Sąjungos. Tačiau jautėme, kad kažkas yra ne taip. Vis dėlto mokytis buvo privaloma, mokslo metų gale buvo rašomi pažymiai, tad niekas nenorėjo būti prastai įverintas. O dabar, prabėgus daugeliui metų, aš atvykau į Lietuvą ir rusų kalba man labai padeda gyvenime bei darbe."
Lietuvių Kalbos Iššūkiai
Atrodo, kalboms gabus žmogus galėtų greitai išmokti ir lietuvių. Tačiau mūsų kalbos M. Zubui pasirodė sudėtingos: „Kai moki anglų kalbą, tau lengva mokytis ispanų, vokiečių. Lietuvių kalba yra iš kitos grupės, todėl sunki. Turiu prisipažinti, kad niekada nekilo tokia mintis: „Marekai, mokykis lietuvių kalbos“. Su žmonėmis bendrauti man čia visiškai užtenka lenkų, rusų ir anglų kalbų. Suprantu, kad mokėti vietos kalbą užsieniečiui yra gerai. Bet lietuvių kalba man praverstų tik šioje mažoje šalyje. Išvykęs kur nors kitur, aš ją greitai pamiršiu, jei nebus kontakto su lietuviškai kalbančiais žmonėmis. Tai yra praktinė priežastis, kodėl nesimokau lietuvių kalbos. Vis dėlto turiu pasakyti, kad suprantu jau gana daug."
Laisvalaikis ir Pomėgiai
„Pirmiausia reikia pasakyti, kad aš čia esu dėl futbolo. Todėl futbolas užima didžiąją laiko dalį. Kai turiu laisvo laiko, ieškau galimybės pažaisti tenisą, nueiti į baseiną, sporto klubą, ištrūkti už miesto paplaukioti baidare, išsimaudyti. Kai nesupranti kalbos, negali eiti į teatrą, kiną, bet keletą kartų buvau koncertuose. Kai vyksta kas nors įdomaus Lenkų kultūros centre, einu ten pasiklausyti koncertų, stebėti spektaklių."
Muzika
„Man patinka balsai. Muzikoje aš ieškau balsų, nesvarbu, kokio stiliaus dainoje jie skamba ar iš kokios šalies yra. Man patinka Joe Cockeris, Stingas, iš moterų - Tina Turner. Taip pat niekada nepamirštu savo jaunystės mėgstamų grupių „Dire Straits“, „The Rolling Stones“, „Genesis“ su Philu Collinsu. Man patinka rokas ir populiarioji muzika“, - sakė M. Zubas. „Lietuvoje dar neišgirdau man patinkančio balso. Gali būti, kad kartais girdi kažką įdomaus, bet kai nežinai, kas dainuoja, sunku suvesti muziką su vardu. Man atrodo, kad Lietuvoje per maža erdvė aukšto lygio muzikai."
Knygos ir Įkvėpimas
Dar vienas laisvalaikio leidimo būdas - knygos. „Žalgirio“ strategas pastaruoju metu daugiausia dėmesio skiria trenerių biografijoms, kurias įsigyja internetu. M. Zubas jau perskaitė A. Fergusono, J. Mourinho, P. Guardiola biografijas.
R. Domenecho Autobiografija
„Prisimenate PAR vykusį pasaulio čempionatą ir Prancūzijjos rinktinėje kilusį skandalą? Žaidėjai nenorėjo treniruotis, jie buvo nusiteikę prieš trenerį, prieš visą štabą, - apie R. Domenecho autobiografiją užsiminė treneris. - Buvo labai įdomu paskaityti, kaip visas buvo iš tikrųjų. Tai nebuvo 2-3 dienų istorija, ji prasidėjo su R. Domenecho darbo rinktinėje pradžia. Tokie dalykai įdomūs treneriams. Įdomu, kaip komanda gali evoliucionuoti bendraudama su tavimi, kaip galima kurti bendravimą su žaidėjais, žiniasklaida, federacija, aistruoliais. Net dirbdamas treneriu klube, o ne rinktinėje kaip R. Domenechas, gali rasti situacijų, kurios yra visiškai identiškos perskaitytai kitų žmonių patirčiai. Kai kurie dalykai yra skirtingi, bet kai pamąstai, supranti, kad taip gali nutikti ir tavo komandoje, tavo mažame klube. Tokios istorijos padeda suprasti, kaip smulkios detalės gali pakeisti tavo santykius su žaidėjais, o jie yra svarbiausi."
Idealai ir Įkvėpimas
Idealas - F. Baresi. Vis dėlto nė vieno iš minėtų futbolo specialistų M. Zubas nelaiko savo idealu. „Kai buvau jaunas, stebėjau F. Baresi, bandžiau jį mėgdžioti. Jis buvo mano mėgstamiausias žaidėjas, - prisiminė M. Zubas. - Kokio nors trenerio, kuris būtų man pavyzdys visu 100 procentų, negaliu išskirti. Stengiuosi analizuoti jau minėtų trenerių patirtį ir iš visų pasiimti tai, kas man įdomu. Tiesa, net stebėdamas mėgėjų komandos treniruotę, galiu pastebėti kažką naudingo trenerio reakcijose, elgesyje."
Futbolo Stilius
„Visi žino, ką reiškia Vokietijos futbolas, nereikia niekam nieko aiškinti. Tačiau jei turėčiau pasirinkti, kurios lygos rungtynes žiūrėti, pasirinkčiau kurią nors kitą lygą - ne Vokietijos. Viskas ten gražu, puikiai sutvarkyta, aišku, efektyvu, bet aikštėje aš ieškau ko nors netikėto, emocijų. O Vokietijos čempionate žaidžia lyg kompiuteriai. Jų stilius yra efektyvus, bet aš žaidime ieškau kai ko kito. Negaliu pasakyti, kad man patinka vokiškas, ispaniškas ar angliškas futbolas. Tai yra kažkas tarpinio - vokiškas solidumas, fizinė jėga, ispaniška improvizacija ir angliška futbolo kultūra. Kiekviena šalis turi mažų man įdomių detalių."
Darbas „Žalgiryje“
Pasak M. Zubo, darbas „Žalgiryje“ yra labai svarbus jo gyvenime, bet tai tik dar vienas etapas. „Aš esu iš mažo miesto. Niekada neturėjau galimybės pasirodyti dideliame klube ir rinktis. Pirmiausia aš ieškojau galimybės tiesiog žaisti futbolą, vėliau svarsčiau įvairius trenerio darbo variantus. Aplankiau daug vietų ieškodamas geriausių sprendimų. Tačiau visą laiką stengiausi judėti pirmyn ir pirmyn, - teigė „Žalgirio“ vairininkas. - Mano mama vis kartoja, kad, kai buvau vaikas, stengiausi išbandyti visas sporto šakas - slidinėjimą, ledo ritulį, krepšinį, lengvąją atletiką. Visą laiką judėjau, bet futbolas buvo numeris vienas. Keista yra tai, kad pirmą kartą į tikrą komandą patekau būdamas 17 metų. Tokiame amžiuje įvyko mano pirmoji tikra futbolo treniruotė. Mano karjeroje beveik nebuvo jaunimo periodo. Bet mano pirmasis treneris sako, kad kai pamatė mane 17-os metų toje treniruotėje, pirmas įspūdis buvo, kad aš viską labai greitai išmokstu. Kai susitinkame, jis vis sako, kad nebuvo sutikęs jokio kito žaidėjo, kuris taip greitai mokytųsi. Jaunimo futbole praleidau tik metus, bet sugebėjau patekti į U-18 rinktinę. Neturėjau galimybės sužaisti joje daug rungtynių, bet įsivaizduokite, kad per metus prasimušiau į rinktinę tokioje didelėje šalyje! Vis dėlto didesnių aukštumų pasiekti nepavyko."
Trenerio Karjeros Pradžia
„Dar būdamas žaidėjas pradėjau galvoti apie trenerio karjerą. Pirmaisiais metais viskas buvo gerai. Bet aš nebuvau profesionaliai parengtas didžiajam futbolui, todėl prasidėjo traumos. Patyriau Achilo sausgyslės traumą, o tais laikais tai buvo lyg kryžius ant tavo karjeros. Tai reiškė, kad nepasieksi aukščiausio lygio. Žaidžiau II divizione, iškovojome kelialapį į aukščiausią lygą, bet tai jau buvo laikotarpis, kai galvojau apie trenerio darbą. Po to buvo 3 metai, kai buvau ir žaidėjas, ir treneris vienu metu. Tai buvo savotiška situacija, kai turi ir žaisti, ir vertinti žaidėjus, nors pats esi tarp jų. Turi vertinti pats save (juokiasi). Tai buvo įdomi patirtis ateičiai. Nemanau, kad kiti žaidėjai buvo nepatenkinti dėl tos situacijos."
Laimėjimai ir Įvertinimas
Apie Lenkijoje iškovotas pergales M. Zubas kalba gana ramiai ir jų nepervertina. „Galiu pasakyti, kad turiu Lenkijos aukščiausios lygos vicečempiono titulą, bet jį pelniau būdamas trenerio asistentu. Tai ne tas pats, kas vyriausiojo trenerio laimėjimai. Man svarbiausias pirmas didelis laimėjimas buvo Lietuvos supertaurė - pirmas su „Žalgiriu“ iškovotas titulas. Aišku, didelis laimėjimas yra Lietuvos čempionų vardas. Tai yra svarbiausi mano karjeros momentai“, - teigė M. Zubas.
Sprendimas Palikti Rinktinę
„Tai nutiko, kai dirbau Lenkijos aukščiausioje lygoje, bet ne kaip vyriausiasis treneris. Buvau sporto direktorius. Tai buvo įdomu, tačiau nebuvau tuo patenkintas. Kai gavau pasiūlymą iš „Žalgirio“, žinojau, kad daugiau laukti negaliu. Pirmiausia pagalvojau, kad vykstu į Europos sąjungos šalies sostinę, į klubą, kuris nori būti čempionu jau keletą metų. Žinojau šiek tiek ir Lietuvos čempionato lygį. Taip pat žinojau, kad Lietuvoje yra beveik toks pats gyvenimo stilius, kultūra kaip Lenkijoje. Tad nebūtų didelis iššūkis pritapti. Tokios buvo priežastys, kodėl nusprendžiau atsisveikinti su rinktine. Jau po pirmojo susitikimo Lenkijos futbolo federacijoje išvykau į Vilnių vadovauti pirmai savo treniruotei. Tai nutiko rugpjūčio 8 dieną Vingio parke. Prisimenu kolegas iš rinktinės, niekada nepamiršiu, kad jie man pateikė pasiūlymą, bet niekada neteko gailėtis dėl savo sprendimo“, - sakė M. Zubas.
Darbo „Žalgiryje“ Privalumai
„Dveji metai čia man davė labai daug, - teigė futbolo specialistas. - „Žalgiris“ suteikė galimybę tobulėti viduje. Turiu labai daug galimybių ugdyti save kaip trenerį: galiu priimti sprendimus dėl treniruočių proceso, komandos pasirinkimo. Neturime čia didelės valdybos, todėl nereikia laukti kokių nors sprendimų. Viskas yra mūsų rankose, o tai suteikia galiimybę veikti greitai ir gauti rezultatą."
Lietuvos Futbolo Perspektyvos
Paklaustas apie Lietuvos futbolą, M. Zubas teigė, kad mūsų šalyje ši sporto šaka kol kas neranda tiesaus kelio į viršų: „Kai kalbame apie kryptis, visi tikisi, kad bus judama aukštyn, į priekį. Lietuvos futbolas pastaruosius dvejus metus juda kažkur į šalis - kairėn, dešinėn. Klubai, žmonės, futbolo kultūra auga, bet sportine prasme stovime vietoje. Gal dveji metai per mažai, kad galima būtų daryti išvadas, bet aš galvoju, kad šalies futbolas nepakankamai juda aukštyn. Situacija gerėja, yra daugiau įdomių žaidėjų, klubai yra stabilesni, rungtynės įdomesnės."