Straipsnyje apžvelgiama Vilniaus Žalgirio stadiono (Žaliojo tilto sporto salės) istorija, nuo jo įkūrimo sovietmečiu iki dabarties, kai jo ateitis yra miglota. Nagrinėjama stadiono reikšmė Lietuvos sportui ir visuomenei, jo architektūrinės ypatybės ir pokyčiai, taip pat diskutuojama apie galimus jo likimus.
Stadiono ištakos ir sovietinis laikotarpis
Vilniaus Žalgirio stadionas - seniausias stadionas Lietuvoje, įsikūręs Žirmūnų rajone daugiau nei pusę amžiaus. Jis buvo pastatytas 1950 m. kaip sporto draugijos „Spartakas“ stadionas, o vėliau pervadintas į „Žalgirį“ 1961-1962 m. Stadioną sukūrė baltarusių architektas Viktoras Anikinas, geriausiai žinomas dėl Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir Žaliojo tilto projektų. Stadionas pasižymėjo to meto stalininio socialistinio realizmo tendencijomis - didingumu, monumentalumu, tradicinėmis formomis ir klasicizmo elementais. 22 hektarų ploto stadionas, pastatytas vokiečių karo belaisvių rankomis, talpino daugiau nei 15 tūkst. žiūrovų ir tapo didžiausiu Lietuvoje. Jame vyko SSRS futbolo čempionatų mačai ir kitos sporto varžybos, todėl jis tapo svarbia Vilniaus sporto ir kultūros vieta.
Stadionas Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu
1985-1987 m. Lietuvos futbolas ir stadionas pasiekė aukščiausią lankomumo tašką. Tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tribūnos ištuštėjo, o žmonės susidūrė su didesniais rūpesčiais nei futbolas. 1990-1991 m. stadionas išgyveno didelę krizę - po Sovietų čempionato subyrėjimo jis tuštėjo kas mačą.
2004 m. Ūkio banko investicinė grupė, valdoma Vladimiro Romanovo, išpirko netoliese esančius Vilniaus koncertų ir sporto rūmus, atvirus ir uždarus komplekso baseinus ir Vilniaus „Žalgirio“ stadioną. Uždarą baseiną iškart nugriovė, jo vietoje pastatė prabangius kotedžus. Tada kilo mintis nušluoti nuo žemės paviršiaus ir patį futbolo stadioną, o jo vietoje pastatyti naują. Tačiau savivaldybei pareiškus, kad projekto niekas nefinansuos ir neišpirks, viskas liko savo vietose.
Po rungtynių su Ispanijos rinktine stadionas prarado nacionalinį statusą dėl prastos aikštės būklės. Nuo to laiko Lietuvos futbolo rinktinė jame nebežaidžia, o tarptautinės rungtynės neberengiamos. 2010 metais „Žalgirio“ komanda sužaidė paskutiniąsias rungtynes gimtojoje aikštėje ir persikėlė į Lietuvos futbolo federacijos stadioną.
Taip pat skaitykite: Nauja erdvė aktyviam laisvalaikiui Vilniuje
Stadiono dabartis ir ateitis
Šiuo metu Vilniaus Žalgirio stadionas yra apleistas ir prastos būklės. Tačiau jis vis dar naudojamas pirmosios ir žemesniųjų lygų rungtynėms. Yra planų stadioną nugriauti ir jo vietoje pastatyti naują projektą, tačiau šie planai susiduria su sunkumais.
Žvelgiant į šio išskirtinio statinio vaizdą atrodo, kad nėra viskas taip jau blogai. Tikriausia turint šiek tiek noro ir be abejonės finansavimo, galima būtų šį išskirtinį statinį neypatingai brangiai suremontuoti. Manoma, kad tai būtų geriau ir pigiau, nei paprasčiausiai nugriauti ir statyti iš naujo dar nežinia ką. Deja Vilniuje daug kas negailestingai naikinama, kas nėra įtraukta į saugotinų objektų sąrašą, o kas įtraukta - paliekama likimo valiai ir laukiama, kol pastatas nuvirs pats.
Architektūros ir meno sintezė Vilniuje: nuo Žaliojo tilto iki Užvingio salos tilto
Vilnius garsėja ne tik savo istorija, bet ir modernia architektūra bei meno projektais. Jaunieji architektai, tokie kaip Petras Išora ir Ona Lozuraitytė (studija „Išora x Lozuraitytė“), įgyvendina inovatyvias idėjas, kurdami parodų erdves, meno instaliacijas, pastatus, interjerus ir landšaftą. Jie apdovanoti Šv. Kristoforo laureatais už kūrybinius tiltus tarp architektūros ir meno projektų.
Architektai teigia, jog jaunųjų architektų karta žvalgosi plačiai, mąsto labiau ne apie distanciją, o apie procesus, kuriuose įdomu dalyvauti. Po kelerių metų jie galės pakviesti pasivaikščioti ir jų su KILD komanda suprojektuotu Užvingio salos tiltu. Trokštantiems kelionių bus verta pagalvoti ir apie Pietų Korėjos sostinę Seulą, kur praeitais metais taip pat buvo baigtas kurti apželdintas žaliasis tiltas.
Vilniaus tiltų istorija
Vilnius turi 13 tiltų per Nerį ir daugiau kaip 20 tiltų per mažesnes upes. Pirmas akmeninis tiltas per Nerį buvo pastatytas 1536 m. toje vietoje, kur dabar yra Žaliasis tiltas. Vienas iš seniausiai statytų ir iki šių dienų išlikusių statinių yra Žvėryno tiltas - jis pastatytas 1906 m.
Taip pat skaitykite: UAB „Sporto Tiltas“ ir „Gym Plius“
Žaliojo tilto istorija
Nors Žaliasis tiltas dažnai asocijuojasi su sovietinėmis skulptūromis, kurios 2015 m. buvo nukeltos, ši vieta turi įdomią ir sunkią istoriją. Pirmos istorinės žinios apie Žaliąjį tiltą yra iš 1529-ųjų metų. Tuomet Vilniaus vaivada Albrechtas Goštautas gavo privilegiją mūriniam tiltui statyti. Norint pervažiuoti tiltą - reikėjo susimokėti.
Pirmąjį kartą tiltas buvo atstatytas XVII a. pradžioje. Tiltas ilgai negyvavo, mat 1655 m. Vilnių puolant Maskvos kariuomenei, etmono Jonušo Radvilo įsakymu tiltą sudegino. Vėliau, apie 1670 sostinėje imtasi statyti įspūdingą, didžiausią Europoje arkinį tiltą, kuris 1673 m. sugriuvo. Iki 1800 m. pradžios tiltas buvo sugriuvęs dar du kartus. 1766 m. medinės dalys buvo nudažytos žalia spalva, būtent nuo to laiko jam prigijo Žaliojo tilto pavadinimas.
Paskutinį kartą, Antrojo pasaulinio karo metu tiltą susprogdino atsitraukiantys vokiečiai. Dabartinė, vienarkio tilto versija atsirado 1952 metais, jam suteiktas I. Černiachovkio vardas. Tais pačiais metais ant keturių tilto kampų iškilo sovietinės skulptūros.
Vilniaus miesto modernizacija: nuo elektros iki radijo
Miestas - vieta, kur technikos naujovės pirmiausia prasiskina sau kelią ir įsitvirtina. Pirmoji pasaulyje radijo stotis pradėjo veikti 1920 m. Vilniuje radijo bangos iš miesto pradėjo sklisti 1927 m. Pirmosios elektros lemputės Vilniuje suspindo 1897 m. Gedimino pr.
Taip pat skaitykite: Vilniaus Baltasis tiltas: ką verta žinoti