Ar kada pagalvojai, kad kamuolys - tai ne tik žaidimo įrankis, bet ir kelių tūkstantmečių istoriją saugantis simbolis? Šiame straipsnyje leisimės į kelionę, tyrinėdami senovinio futbolo kamuolio raidą, nuo jo ištakų senovės civilizacijose iki šiuolaikinio futbolo aikštelės.
Pirmieji Kamuoliai: Nuo Senovės Kinijos iki Actekų
Edukacijoje „Kamuolio istorija“ teigiama, kad senovės kinai prieš daugiau nei 5000 metų sukūrė pirmąjį odinį kamuolį. Europoje kamuoliai kažkada buvo gaminami iš kiaulių pūslių. Majai ir actekai laikė kamuolį šventu, o žaidimai su juo buvo dalis religinių ritualų.
Archeologai randa įvairaus dydžio kamuolių. Mažiausieji, apie 10 cm skersmens, sveria pusantro kilogramo, o 20 cm skersmens apskritai labiau primena rutulį stūmimui. Tokiu kamuoliu galima ir užmušti, todėl senieji majai žaidimui ruošdavosi labai rimtai. Klubus ir kelius apvyniodavo odiniais diržais, ant pečių užsimesdavo medinius pavalkus, panašius į pakinktus buivolams kinkyti, o „darbinę" ranką apsaugodavo medine lentute. Visa ši ekipuotė, primenanti amerikietiškojo futbolo žaidėjų apsaugą, negarantavo apsaugos nuo traumų ir kraujosruvų.
Žaidimo taisyklės yra žinomos tik bendrais bruožais. Greičiausiai tai buvo panašu į raketbolą arba tinklinį. Žaidėjai kamuolį mušdavo klubais, kai kada keliais ar alkūnėmis, kartais būdavo naudojamos raketės - specialiai nugludinti akmenys, lazdos. Čičen Icoje, senoviniame majų mieste, archeologai rado 146x36 m ploto aikštelę, kurią juosė sienos su bareljefais, vaizduojančiais žaidimo epizodus. Vidurio linijos galuose šešių metrų aukštyje į sienas buvo įmūryta po akmeninį žiedą. Jeigu kuriam nors laimingajam pavykdavo įmesti kamuolį į žiedą, jo komandai iškart būdavo įskaitoma pergalė. Bet tai nutikdavo itin retai. Už smūgius draudžiamomis kūno dalimis būdavo baudžiama baudos taškais. Žaidimas trukdavo iki saulėlydžio, jeigu, aišku, aikštelėje likdavo bent vienas žmogus, pajėgiantis išsilaikyti ant kojų. Žaidimas tiesiogine prasme tapdavo kautynėmis, kurioms būdavo priskiriama sakralinė reikšmė. Komandos įkūnydavo dvi priešiškas stichijas, pavyzdžiui, ugnį ir vandenį. Jeigu laimėdavo Ugnies komanda, tai reikšdavo, kad laukia sausra. Vadinasi, pralaimėjusios Vandens komandos kapitoną reikėjo paaukoti Vandens dievui ir jį permaldauti. Aukai galvą nukirsdavo laimėtojų kapitonas.
Tais laikais, kai į Ameriką atplaukė ispanai kolonizatoriai, actekai žaidimą su kamuoliu jau vertino tiesiog kaip žaidimą, žmonių aukojimas nuėjo į praeitį. Žiūrovai dalyvaudavo lažybose, o laimėjusios komandos kapitonas turėjo teisę susirinkti varžovų komandos aistruolių apsiaustus ir brangenybes. Ispanai, krikštiję indėnus, senovinį žaidimą uždraudė, kadangi ši tradicija buvo siejama su Saulės, Mėnulio ir Kukurūzų dievų kultais. Tik Sinaloa valstijoje Meksikos šiaurės vakaruose indėnų šeimos, kilusios iš garsių žaidėjų ir žynių-būrėjų, išsaugojo žaidimo „ulama" tradiciją. Kaučiukinį kamuolį jie gamina pagal senovinę olmekų technologiją. Žaidėjai, „tachures", varžyboms ruošiasi kaip ir jų tolimi protėviai. „Darbinę" ranką žaidėjas kasdien laisto savo paties šlapimu - manoma, kad taip jis energiją nukreipia į rankos raumenis. Prieš mačą žaidėjas parą susilaiko nuo sekso ir alkoholio. Prieš varžybas reikia išsimaudyti šaltame vandenyje, neva dėl to kaulai būna ne tokie trapūs. Rungtynės prasideda rinktinių keiksmų tiradomis priešininkų adresu. Vienos iš komandų kapitonas (male) pradeda žaidimą nuo vidurio linijos (analko), partneris (malero) kamuolį priima. Tikslas - kamuolį permesti į priešininkų pusę už ilgos aikštelės (taste) gale esančios linijos (čivos). Kad žaidėjai kamuolio nesmūgiuotų neleistinomis kūno dalimis, stebi teisėjai (vejedor). Kitaip nei kitose sporto šakose, teisėjas negali skirti baudos taško be publikos sutikimo.
Taip pat skaitykite: Mėgėjų futbolas Panevėžyje
Kamuolio Evoliucionavimas: Nuo Goodyear'io Išradimo iki Šiuolaikinio Dizaino
Kamuolio evoliuciją lėmė tokios asmenybės kaip Čarlzas Goodyear’as - vulkanizuotos gumos išradėjas - ir James’as Naismith’as - pats krepšinio žaidimo kūrėjas.
PROSENELIS. Šiuolaikinio futbolo kamuolio ištakomis reikėtų laikyti 1844 m., kuomet amerikietis Charles'as Goodyearas užpatentavo vulkanizuoto kaučiuko (gumos) išradimą (patento #3633) ir intensyviai ieškojo naujos medžiagos pritaikymo galimybių. 1855 m. jis pagamino kažkokį iš guminių plokštelių suklijuotą daiktą, panašų į dabartinį futbolo kamuolį. Naujos medžiagos privalumus futbolo kamuoliui maždaug aplink 1860 m. pritaikė britas H. J. Lindonas, sumąstęs, kad kiaulės šlapimo pūslę, gali pakeisti guminė kamera. Jis išrado ir pompą jai pripūsti. J. Lindono, kuris sugalvojo į odini kamuolį įkišti guminę kamerą, žmona buvo kamuolių priputeja. Ji mirė nuo plaučių ligos ir infekcijos, sukeltos kiaulių šlapimo pūslės, todėl J.
Pirmosiose 1863 m. FA taisyklėse reikalavimų futbolo kamuoliui nėra. Tuo metu jų buvo visokių: įvairios formos, įvairiai gaminamų, įvairiai pripildytų.
SENELIS. Tradicijos garsiai nuaidėjo per pirmąjį Pasaulio taurės finalą 1930 m, kuriame žaidė Argentina ir Urugvajus. „Kaltininko “ paieškos neužtruko - juo paskelbtas kamuolys. Todėl jau 1931 m.
SKYRYBOS. Kaip bebūtų keista, bet būtent kamuolys, dėl kurio gimė du puikiausi žaidimai pasaulyje (regbis ir futbolas), juos, matyt, galutinai ir išskyrė. 1892 m. Bet iki tol ritosi eilė įvykių: 1872 m. futbolo kamuolys pagaliau apsistojo ties visiškai apvalia forma, 1883 m. įvedami jo dydžio reikalavimai, kurie nepakito iki šių dienų (kamuolio apimtis privalo būti 27-28 colių, t.y. 68-70 cm), 1888 m „Mitre“ pirmieji pradeda kamuolius gaminti gamykliniu būdu, o 1889 m. FA taisyklėse nustatomas jo svoris - nuo 13 iki 15 uncijų, kuris 1937 m. Simboliška, bet rudo (rausvo) ir senovinio pasiuvimo bei dizaino kamuolio gyvavimo amžius baigėsi praėjus 100 metų nuo jo atsiradimo. Paskutinį kartą jis buvo naudojamas 1966 m.
Taip pat skaitykite: Istorija: Pirmosios futbolo rungtynės
NAUJAS AMŽIUS. Kamuolys, tai žaidimo kraujas, siela ir aistra - jis nemiršta. Jau 1970 m. pasaulio pirmenybės Meksikoje kartu su TV transliacijomis pažymėjo naujos eros pradžią. Čia gimė nauja žvaigždė - juodai baltas „Adidas Telstar“, visų šiuolaikinių technologinių kamuolių tėvas ir motina kartu sudėjus. Naujas dizainas, kurį sąlygojo TV progresas, padarė perversmą.
Futbolas Lietuvoje ir Pasaulyje: Istorinės Sąsajos
Beveik kiekviena tauta turėjo kokį nors grupinį žaidimą su kamuoliu arba jį primenančių daiktu, iš kurio galėjo išsivystyti futbolas. Derbio gyventojai futbolą laiko savo išradimu. Neva III amžiuje vietos komanda, žaisdama harpastumą, nugalėjo Romos legionierių komandą iš čia esančios tvirtovės. Nuo tada žaidimas čia tapo populiarus ir po truputį keitėsi, virsdamas šiuolaikiniu futbolu. Bet yra žinoma, kad įvairūs žaidimai, kuriuos galima priskirti prie futbolo prototipų, Britų salose buvo žaidžiami jau prieš mūsų erą. Panašių žaidimų būta ir žemyne, taigi negalima atmesti, kad šiuolaikinio futbolo protėvis į salas pateko XI a. Būti futbolo protėviu visai tiktų žaidimas, Anglijoje buvęs populiarus VII-IX a. Būdavo žaidžiama kaimais, po mugės arba liaudies eitynių. Žaidimo tikslas - kamuolį (arba vietoj jo galėjo būti naudojamas tiesiog didelis akmuo) nunešti į priešininkų kaimo aikštę. Taisyklių nebuvo jokių, net žaidėjų skaičius nebuvo reglamentuojamas.
Angliškas ankstyvasis futbolas buvo tokia pašėlusi pramoga, kad galų gale valdžiai jis įgriso. Londono meras 1314 m. specialiu ediktu uždraudė žaisti miesto ribose. Matyt, liaudis nelabai kreipė dėmesį į tokius įsakus, nes jų per daugiau kaip 300 metų buvo išleista mažiausia dar 30. Žaidimas palaipsniui keitėsi, jo populiarumas augo. Matyt, XV a. pirmojoje pusėje buvo pradėtas vartoti pats žodis „futbolas". Jis aptinkamas viename iš karaliaus Henriko IV įsakų. Futbolas buvo paprastų žmonių pramoga, bet žaidimui keičiantis, ji išpopuliarėjo ir tarp „švarios publikos", net karališkojo kraujo asmenų.
Futbolo Taisyklių Kūrimasis ir Standartizacija
Futbolo likimą nulėmė tai, kad XIX a. Futbolo klubų skaičius sparčiai augo, todėl teko įvesti vieningas taisykles. 1863 m. spalio 26-ąją visų Londono klubų atstovai susirinko užeigoje ir įkūrė Futbolo asociaciją. Per kitus du mėnesius įvyko dar penki susirinkimai, kurių rezultatas - vieningos taisyklės, kurių pagrindu tapo Kembridžo universiteto taisyklės. Nuo tada klasikinis futbolas ir regbis galutinai atsiskyrė, taigi 1863-ieji yra laikomi futbolo gimimo metais. Iki XIX a. pabaigos Anglijos futbolo asociacija aktyviai keitė žaidimo tvarką: buvo nustatytas kamuolio dydis ir įvestas kampinis (1872 m.), nuo 1878 m. teisėjas pradėjo naudotis švilpuku, 1891 m. Nuo Anglijos ir Škotijos rinktinių mačo 1870 m. (jis baigėsi 0:0) prasideda tarptautinių furbolo varžybų istorija. 1884 m. Anglijoje futbolas tapo tuo, kas yra šiandien, didžia dalimi dėl elitinių mokslo įstaigų, kuriose užpraeitame amžiuje buvo aktyviai kultivuojamos įvairios jo rūšys.
Iššūkis keičiasi: Naujas Futbolo Kamuolio Konceptas
Niekas nevyksta savaime. kompanija MOLTEN kreipėsi į „Nendo“ dizainerius, kad šie sukurtų kamuolį vargingų bendrijų vaikams ir jaunimui. „Nendo“ užduotį suprato ir ją įvykdė. Pirmiausiai buvo aplankytos atkampios vietovės, susipažinta su žaidybinėmis futbolo civilizacijos paraštėmis ir surinkta gausi futbolo archeologija. Tyrimas liudijo: nėra tokio daikto, kurio nesugebėtų pradurti sportiškai nusiteikusi jaunuomenė. Po tikslinių tyrimų, kaip ir dera save gerbiantiems japonams, pirmiausiai buvo patikrintos Japonijos istorijos lentynos. Kita svarbi futbolui ypatybė pastebėta istorinėje japonų architektūroje - mediniai Japonijos pastatai (net ir milžiniškos šventyklos) - yra surenkami. Pirmiausia - naujasis kamuolys yra beoris (nepripučiamas). Antra - kamuolys yra surenkamas. Jį pasidarai pats iš 54 detalių, kurios yra vos 3 tipų. Kad beorio kamuolio spardymo komfortas nenukentėtų, jis pagamintas iš specialių medžiagų - perdirbto polipropileno ir elastomerinių sintetinės dervos komponentų. Kitas svarbus dalykas - autoriniai siūlių užraktai garantuoja, jog kamuolys nesubyrės žaidimo metu. Tačiau jį nesunku išardyti, vadovaujantis instrukcija, ir pakeisti pažeistas detales, taip pratęsiant kamuolio gyvybę keletą ar kelioliką kartų. Beje, instrukcijai “Nendo” dizaineriai taip pat skyrė didelį dėmesį. Dizaino kompanijos „Nendo“ surenkamas kamuolys žada perversmą gatvės futbolo kultūroje.
Taip pat skaitykite: Vartų dydžiai vaikų futbolui
Vartininko Evoliucija: Nuo Paprasto Gynėjo iki Legendos
Pirmosios Asociacijos futbolo taisyklės nenumatė vartininko pozicijos, tačiau 1870 m. nuspręsta vartų gynybą patikėti specialiai paskirtam žaidėjui. Jam buvo suteikta išimtinė teisė ginti vartus rankomis ir griebti kamuolį visoje savo aikštės pusėje. Tiesa, nuo 1912 m. Beje, mažai kas žino, kad pirmieji futbolo vartai neturėjo metalinio skersinio. Jo vietoje tarp stulpų buvo ištempiama paprasta virvė ar spalvota juostelė. 1875 metais Šefildo futbolo klubas pasiūlė sujungti stulpus metaliniu skersiniu, kadangi kamuoliui nutraukus virvę dažnai kildavo aršūs ginčai - buvo įvartis, ar ne. 1891 m. Atsiradus naujai žaidėjų pozicijai klubai pradėjo rengti vartininkus. Paprastai jais tapdavo aukšti, šoklūs, žaibiška reakcija pasižymintys vyrai. Pirmieji vartininkai žaidė be pirštinių, todėl neretai patirdavo pirštų ar plaštakos traumas. Sužeidimai dažnėjo, nes augant sportininkų profesionalumui didėjo žaidimo greitis. Teigiama, kad pirmasis patentas vartininkų pirštinių siuvimui išduotas 1885 m. britui Williamui Sykesui. Visgi pirmojoje XX a. pusėje dauguma pirštinių buvo savadarbės, sustiprintos papildomais gumos ar odos sluoksniais. Italų įmonė „Stanno“ yra viena iš pirmųjų, pradėjusių siūti profesionalias futbolo vartininkų pirštines.
Remiantis ketvirtąja, futbolo žaidėjų aprangą reglamentuojančia FIFA taisykle, vartininko uniforma savo spalvomis turi skirtis nuo kitų žaidėjų ir teisėjų uniformos. Legendinis sovietų vartininkas Levas Jašinas paprastai vilkėjo juodą sportinį kostiumą, todėl gavo Juodos Panteros pravardę. Žymus Čekijos vartininkas Petras Čechas garsėja ne tik puikiu žaidimu, bet ir minkštu odiniu šalmu ant galvos. 2006 m., po susidūrimo su priešininku komandos saugu, Čechas patyrė rimtą galvos traumą. Beje, vartininku P.Čechas nusprendė tapti irgi po traumos, būdamas dešimties metų. Už savo baudos aikštelės ribų vartininkas gali žaisti kaip aikštės žaidėjas, pelnyti įvarčius ir netgi mušti vienuolikos metrų baudinius. Tačiau vartininko keliavimas po visą aikštę nebūna itin dažnas, kadangi vartai lieka tušti. Daugiausia įvarčių (FIFA duomenimis - 131) į priešininkų vartus pelnė visai neseniai karjerą baigęs legendinis brazilas Rogerio Ceni.