Žirgų sportas Lietuvoje turi gilias tradicijas, siekiančias šimtmečius. Šiandien jis apima įvairias disciplinas - nuo tradicinių ristūnų lenktynių iki modernaus trikovės jojimo ir netgi hobihorsingo. Siekiant tapti žirgų sporto meistru, būtina ne tik puikiai valdyti žirgą, bet ir išmanyti žirginio sporto istoriją, tradicijas bei nuolat tobulinti savo įgūdžius.
Žirgų sporto istorija Lietuvoje: nuo Sartų lenktynių iki šių dienų
Sunku paaiškinti, kodėl vos paminėjus Sartų vardą septynių iš dešimties žmonių vaizduotėje išnyra garsiosios žirgų lenktynės ir tik trijų - legendomis apipintas ketvirtas pagal dydį Lietuvos ežeras. Gal todėl, kad lietuvis ir žirgas daugiau nei tūkstantmetį - neatsiejami. Gal todėl, kad jų ryšį krauju sutvirtino nuožmios kovos su nekviestais atėjūnais dėl apgyvendintų žemių neliečiamybės. Gal todėl, kad ir šiandien eiklus ristūnas kelia ne mažesnį pasigėrėjimą nei sportinis automobilis.
Legendomis apipintas, šimtamečių tradicijų išgarsintas žirgų lenktynes galima laikyti dar vienu unikaliu reiškiniu Lietuvoje. Kaip ir Dainų šventę ar vienintelį pasaulyje Kryžių kalną. Argi neiškalbingas faktas, kad į šį mažą, vos daugiau nei pusę tūstančio gyventojų turintį Aukštaitijos miestelį per lenktynes iš atokiausių šalies pakraščių ir net užsienio suplūsta 40-50 tūkstančių žiūrovų?
Nelengva atsekti, kada žirgo kanopa pirmą kartą stuktelėjo į apsnigto Sartų ežero ledą. Bene gražiausia legenda pasakoja, kad lenktynių ant Sartų ežero ledo iniciatoriumi buvęs kadaise Dusetų apylinkėse gyvenęs piktas ponas. Kartą pas jį atėjęs samdinys ir paprašęs leidimo tuoktis su gražuole mergina. Ši ponui taip kritusi į akį, kad tas išsyk sugalvojęs, kaip paveržti nuotaką. Pikčiurna pirmiausia pasiūlęs jaunikiui palenktyniauti žirgais ant ežero ledo. Varžybų nugalėtojui ir turėjusi atitekti mergina. Ponas pasikinkė eikliausius savo žirgus, o kaimo vaikiui liko tik sena kumelė, kuria ir buvo atvykęs miestelin. Nežinia, kaip ten kas nutiko, bet vaikinas laimėjo.
Apie šimtmečius gyvuojančias tradicijas išlikęs ne vienas pasakojimas. Tautiečiai dar prisimena visokeriopos pagarbos vertus žmones, iš kartos į kartą puoselėjusius žirgų lenktynių tradicijas, kuriomis garsėjo Dusetos. Vasario pradžioje, per Grabnyčias, buvo švenčiami vieni didžiausių parapijoje atlaidų, į juos susirinkdavo gausybė žmonių. Krašto senoliai pasakoja, su kokia aistra šiai šventei buvo ruošiami žirgai. Ne tik puošiami įvairiaspalviais kutais, kaspinais, žvangučiais, dabinami ką tik išaustomis gražiausiomis gūniomis, bet ir šeriami kiaušiniais, cukrumi, net specialiai jiems kepta namine duona.
Taip pat skaitykite: Apie „Bėk bėk, žirgeli!“
Nuo 1905 metų organizuotai rengiamos žirgų lenktynės Dusetose padarė nemenką įtaką ir arklininkystės plėtrai Lietuvoje. Vietos valdžia, pamačiusi, kad į niekieno neorganizuojamas lenktynes ant Sartų ežero ledo kasmet susirenka vis daugiau ne tik dalyvių, bet ir žiūrovų, suskato jas rengti. Vienas iš iniciatorių buvo dusetiškis agronomas J. Vaškelis. Jis renginiu sudomino ne tik įvairių organizacijų atstovus, bet ir vyriausybę bei Žemės ūkio rūmus. Oficialiai įteisinus žirgų lenktynes, sukurtos ir taisyklės. Žirgai pradėti skirstyti į klases, o dalyviai privalėjo mokėti nustatytą mokestį į specialų fondą, iš jo nugalėtojai gaudavo premijas.
Margoje lenktynių istorijoje derėtų išskirti keletą faktų, turėjusių esminę įtaką renginio raidai ir populiarumui. 1939 metais lenktynėms ruoštasi itin kruopščiai: buvo parengtas scenarijus, didžiulė meninė programa, šventę transliavo radijas. 1955 metais ristūnų lenktynės Dusetose paskelbtos respublikinėmis, o 1970-aisiais atgaivintos jas lydinčios mugės, kuriose galėjai išvysti kalnus riestainių, dešrų, varškės sūrių, taip pat pasivaišinti alumi, įsigyti aukštaitiškų suvenyrų. Iš lūpų į lūpas perduodamuose prisiminimuose pasakojama apie šį renginį ir reginį kūrusius žmones - jų išmonė, nuoširdus triūsas tapo legenda.
Sartų žirgų lenktynės - vienas iš nedaugelio renginių, kuriems ypatingą dėmesį skyrė tuometė valdžia. „Pagal seną tradiciją už lenktynių organizavimą būdavo atsakinga Žemės ūkio ministerija ir vietos savivaldybė (tais laikais - Vykdomasis komitetas), - prisimena S. Svetlauskas. - Tačiau ministerija ir jos darbas rengiant lenktynes atsidurdavo po Ministrų Tarybos didinamuoju stiklu. Rengimąsi lenktynėms lydėjo bemiegės naktys. Ypač buvo sunku prognozuoti orus.
S. Svetlauskas prisimena: „Per tiek metų lenktynėse mačiau daug aukšto rango svečių - politikų, ministrų, kosmonautų, rašytojų ir net prezidentų. Didžiausią įspūdį paliko prezidentas Algirdas Brazauskas, atvykdavęs kasmet. Jis ne tik domėjosi renginiu, bet ir stengėsi pabūti arčiau žmonių, išgirsti jų džiaugsmus ir rūpesčius. Dar gerokai prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą A. Brazauskas į Sartus kaskart atsiveždavo po tris tūkstančius rublių santaupų. Pasiteiraudavo organizatorių, kam galėtų įsteigti savo prizą, o dažniausiai tiesiog paklausdavo, kuriam iš dalyvių labiausia praverstų šios jo asmeninės santaupos."
Sovietmetis ir žirgų sporto plėtra
M. Preišegolavičius kalbėjo: „Manau, daugelio dabar keikiamu sovietmečiu mūsų sporto šaka išgyveno itin gerus laikus. Pastatyta daug sporto bazių, lietuviai dalyvaudavo tarptautinėse varžybose, žiūrovai plūsdavo į lenktynes“, - prisiminė veteranas, teigęs, kad jo pamėgtas sportas buvo tapęs nacionaline sporto šaka.
Taip pat skaitykite: Geriausias Žirgų Sporto Meistras
Ne veltui Sartų lenktynių laimėtojams, įvykdžiusiems nustatytus normatyvus, buvo suteikiamas Lietuvos sporto meistro vardas. Tai skatino jaunimą dalelę širdies atiduoti ir žirgams. Nuo seno žirgo atvaizdas puošia šalies tautines ir valstybines regalijas, jis apdainuotas dainose, gyvas legendose ir padavimuose.
Po karo atkuriant Lietuvos žemės ūkį, pirmiausia reikėjo atkurti žirgininkystę. 1945 metais suregistruoti veisliniai eržilai, įkurti kergimo punktai. Dėl nuoseklaus darbo atkurtas prieškario žirgininkystės lygis. Veislininkystės darbas nuolat gerėjo. 1948 metais įvesti arklių pasai, sutvarkyta darbinių ir veislinių arklių apskaita.
Plėtojant žirgininkystę reikėjo daugiau inventoriaus. 1947 metais veikusios Lengvosios, Vietinės pramonės ministerijos bei Vartotojų ir Aklųjų kooperacijos dirbtuvėse pradėti gaminti vežimai, pakinktai, pasagos ir kitos žirgininkystės priemonės, žirgų priežiūros inventorius. Tačiau jų buvo per mažai. Todėl nuo 1958 metų kiekviename administraciniame rajone įkurtos veislininkystės ir sėklinimo stotys. Tai sudarė palankias sąlygas plėtoti veislininkystę. Buvo organizuojamos arklių ir kumelių parodos ir parodėlės, jose geriausiai matėsi arklių veisimo rezultatai. Augintojai gaudavo nustatyto dydžio premijas už gerai įvertintą arklį. Labai svarbus yra ir arklių darbingumo nustatymas.
Nuo seno Lietuvoje lenktyniaujama važiuojamaisiais žirgais ant ledo. Populiariausiomis tapo žiemos lenktynės Dusetose ant Sartų ežero ledo. Jos pripažintos nacionaline sporto šaka. Sartų lenktynės nuo 1905 metų tapo tradicinės. Dėmesys jojamiesiems žirgams atgijo kartu su jojimo sportu. Pirmosios pokario lenktynės vyko 1956 metais Tauragėje. Nuo 1965 metų mokomuosiuose ūkiuose, kolūkiuose, tarybiniuose ir kituose valstybiniuose ūkiuose steigiamos žirginio sporto sekcijos (raitelių bei važiuotojų).
Pokariu labai svarbūs buvo eržilų depai ir valstybiniai žirgynai bei veislinės arklių fermos. 1940 metais Žagarės ūkyje buvo įsteigtas pirmas eržilų depas. 1949 metais Mažosios Riešės gyvenvietėje įkurtas Vilniaus eržilų depas. Daugiau dėmesio buvo skiriama arklių darbinių savybėms gerinti. Tačiau reikėjo ne tik darbinių, bet ir sportinių žirgų. 1957 metais eržilų depuose įkurtos veislinės jojamųjų žirgų fermos ir žirgų sporto sekcijos. Iš užsienio žirgynų buvo nupirkti 46 grynakraujai jojamieji žirgai. Taip pradėjo keistis eržilų depo funkcijos. Atsižvelgiant į tai, 1963 metais įleistu įstatymu eržilų depai perorganizuoti į valstybinius žirgynus. Jų paskirtis - auginti gerus veislinius sunkiuosius arklius ir sportinius žirgus, gerinti jų kokybę, kontroliuoti kergimo punkts veiklą, organizuoti darbingumo išbandymus, varžybas ir kt. Prie žirgynų įsteigtos operatyvinės grupės.
Taip pat skaitykite: Viskas apie žirgų sportą
Žirgų sportas atkūrus nepriklausomybę
Lietuvai atgavus nepriklausomybę pasikeitė ir žirgų augintojų bei žirginio sporto specialistų tikslai. Atsiradus galimybei bendrauti su Vakarų Europos šalimis, išsiplėtė žirgų rinka, daug gerai paruoštų žirgų buvo parduoti. Žirgų paklausa ir už juos mokami pinigai Lietuvos žirgų augintojams tarsi suteikė antrąjį kvėpavimą. Įsikūrė žirgynai, kurie sudarė rimtą konkurenciją buvusiems valstybiniams žirgynams auginant ir ruošiant varžyboms žirgus.
Pirmaisiais pertvarkos metais suprastėjo žirgų sporto rodikliai. Vėliausiai pradėjo atsigauti konkūrininkai, jie pradėjo rungtyniauti ne tik Lietuvoje išaugintais, bet ir įsigytais iš Rytų bei Vakarų Europos. Prie naujovių sėkmingai prisitaikė ir ristūnų žirgų augintojai. Nuo 2001 metų arklių veislininkystę pradėjo koordinuoti savivaldos organizacijos - asociacijos. Taip pat asociacijos buvo pripažintos ir buvo priimti kaip lygiateisiai nariai į pasaulines žirgų augintojų organizacijas. Dabar žirgų augintojai turi gerą stimulą - stengtis, kad jų išaugintas žirgas laimėtų prizus ir paskui jį brangiai parduoti. Taigi žirgininkystė įgavo ir komercinį atspalvį. Azartinis lošimų įstatymas, leidęs organizuoti žirgų totalizatoriaus lošimus, šalies žirgininkystei suteiks naują impulsą. Žirgų veislininkystė bus tobulinama puoselėjant lenktyninius žirgus. Geras žirgas - tai tik pusė arklių veislininkystės sėkmės. Reikia ir gero raitelio, šokėjo arba profesionalaus vaideliotojo.
Žirginio sporto šakos Lietuvoje
Lietuvoje populiarios įvairios žirginio sporto šakos:
- Ristūnų lenktynės: Tradicinės lenktynės, kuriose žirgai varžosi risčia traukdami vežimėlį (kario).
- Konkūras: Jojimo sporto šaka, kurioje raitelis su žirgu turi įveikti kliūčių ruožą.
- Trikovė: Kompleksinė sporto šaka, apimanti dailųjį jojimą, konkūrą ir kroso rungtis.
- Dailusis jojimas: Elegantiška sporto šaka, kurioje žirgas ir raitelis demonstruoja techniškai atliekamus pratimus.
- Hobihorsingas: Nauja sporto šaka, kurioje dalyviai imituoja jojimą su žaisliniais arkliais.
Trikovė
Šiuolaikinė trikovė tai trijų raitelio bei žirgo išbandymų kompleksas. Tai daug jėgų ir kruopštaus pasiruošimo reikalaujančios trijų dienų varžybos, sudarytos iš dailiojo jojimo, konkūrų bei ištvermės jojimo, arba kitaip vadinamo kroso, rungčių.
Trikovės atsiradimas sietinas su testais, naudotais kavalerijos žirgų paruošimui tikrinti. 1800 m. pabaigoje prancūzai pradėjo populiarinti „karinio žygio" (pranc. raids militaires) rungtį, kuri gali būti laikoma šių dienų trikovės pirmtaku. Trikovės varžybos pirmą kartą vyko 1902 m., o 1912 m. trikovė, kaip viena iš žirginio sporto šakų, įtraukta į Olimpines žaidynes, kurios vyko Švedijoje, Stokholme.
Pirmąją trikovės varžybų dieną, dailiojo jojimo rungties metu, žirgas bei raitelis demonstruoja techniškai atliekamus elementus (pratimus), eleganciją bei tarpusavio harmoniją. Antroji diena skirta ištvermės jojimo rungčiai, kuri reikalauja žirgo bei raitelio drąsos ir ištvermės, jojant atviromis didelio ploto aikštelėmis, bei įveikiant įvairias kliūtis. Trečiąją trikovės varžybų dieną duetai rungiasi konkūrų aikštelėje, kur turi įrodyti savo tvirtumą, pasiruošimą, sveikatą ir jėgą po sunkios ištvermės jojimo dienos.
Tarptautinė žirginio sporto federacija (FEI), nustatė tikslias šios sporto šakos taisykles, kurių privalu laikytis visose tarptautinėse varžybose, ir skelbia, kad varžybų tikslas yra "parodyti raitelio drąsumą, dvasią ir puikų savo žirgo bėgsenos išmanymą bei jo panaudojimą varžybų metu. Parodyti puikiai treniruoto žirgo būklę: miklumą, drąsą, šokimo galimybes, ištvermę ir greitį". Trikovė įtraukta į Olimpinių žaidynių programą.
Hobihorsingas
Žinia apie Lietuvoje rengiamas hobihorsingo varžybas sukėlė tikrą audrą socialiniuose tinkluose. Hobihorsingas (angl. Hobby horsing) - žirginio sporto taisyklėmis paremta disciplina, tik reikalavimai ir standartai galioja ne žirgams, o žmonėms. Labiausiai paplitęs variantas - maršrutą įveikti apžergus medinę lazdą su žirgo galva, t. y. žaisliniu žirgu.
Hobihorsingas per pastaruosius metus įgijo didelį populiarumą įvairiose pasaulio vietose. Šis pomėgis ypač populiarus tarp paauglių, kurie nori lavinti koordinaciją, kūrybiškumą ir fiziškumą. Niekas negali garantuoti, kad hobihorsingas artimiausiu metu bus įtrauktas į olimpinių žaidynių programą, tačiau vienas faktas nepaneigiamas - šis sportas sulaukia vis daugiau visuomenės dėmesio ir naujų gerbėjų. Prie to prisideda ir socialiniai tinklai, kuriuose siužetai su kiek keistokai atrodančiais žaislinių žirgų raiteliais yra populiarūs.
Rašytiniai šaltiniai šio sporto apraiškas mini net nuo 1695 m. Anglijos. Pagamintos žirgų figūros buvo vadinamos hobin ar haubby, prancūziškai - aubin. Jas aprašė to meto šviesuoliai, Anglijoje - White’as Kennettas, Prancūzijoje - Philas Commines’as. Pavadinimas kildinamas ir iš karinių reikalų. Dar tuometėje kavalerijoje buvo speciali nedidelių žirgų rūšis, kuri išsiskyrė judrumu ir greitumu. Juos vadino hoblers arba hovellers, jie buvo naudojami žvalgyboje dėl savo judrumo ir mobilumo. Panašūs žirgai buvo naudojami pasienio tarnyboje ir juos vadino hoobies. Nuo to ir kilo šis pavadinimas, kuris lietuviškai reikštų „žaislinį arkliuką“.
Hobihorsingas kaip sporto rūšis išpopuliarėjo šiame amžiuje Suomijoje. Tai buvo tikra revoliucija, kurią pradėjo Suomijos filmų kūrėja, nominuota „Oskarui“, Selma Vilhunen. Tai tarsi buvo mergaitės užgaida, tačiau ji išaugo į plačią hobihorsingo mylėtojų bendruomenę, kurią dabar sudaro per 5000 bendraminčių. Ši sporto šaka labai populiari tarp jauno amžiaus vaikų, o apie 90 proc. užsiimančių - mergaitės. Vienus jų hobihorsingas pastūmėjo domėtis tikrais žirgais ir žirginiu sportu, o jau sportuojančius su žirgais - papildomai treniruotis. Vėliau ši pramoga paplito tokiose šalyse kaip Australija, Didžioji Britanija, Danija, Nyderlandai, JAV, Švedija, Vokietija.
Konkūrų jaunųjų raitelių paramos fondo vienas įkūrėjų Algirdas Nakvosas yra ir vienas šio sporto pradininkų Lietuvoje. Jo iniciatyva šiais metais buvo surengtas pirmasis Lietuvos „Hobby Horsing“ čempionatas. Pagrindinis čempionato tikslas - populiarinti hobihorsingo mėgėjų sportą Lietuvoje, supažindinti vaikus su žirginio sporto taisyklėmis ir varžybų rutina. Skatinti jaunuosius sporto entuziastus dalyvauti rungtynėse, gerinti jų fizinę, sportinę būklę, išrinkti kompetentingus sportininkus, gebančius atstovauti Lietuvos komandai tarptautinėse varžybose. Siekiamybė - dalyvauti su Lietuvos komanda tarptautiniame „Hobby Horsing“ čempionate Suomijoje.
A. Nakvosas pasakojo, kad tai nutiko nuo septynerių metų jojimą lankančios dukros Lėjos dėka. Jai dabar penkiolika ir ji rimtai sportuoja, du kartus tapo Lietuvos vicečempione ir kartą čempione vaikų grupėje. Teko Lėjai dalyvauti ir varžybose užsienyje. Didžiausias laimėjimas - Didžiojo prizo varžybose Belgijoje tapo 130 cm konkūro nugalėtoja.
Suomiai yra vieninteliai, jodinėjimą žaisliniais arkliukais įteisinę kaip oficialią sporto šaką.
„Kažkuriuo metu ji drauge su kitomis žirgyną lankančiomis mergaitėmis sužinojo, kad užsienyje vyksta mėgėjiškas judėjimas su žaisliniais arkliukais. Ji man pradėjo rodyti paveikslėlius, nuotraukas ir sakė, kad nori tokio arkliuko, - pasakojo A. Nakvosas. - Nupirkau arkliuką, jos su draugėmis viena pas kitą kieme pradėjo šokinėti. Kliūtys būdavo improvizuotos - medžio kaladė ar plastikinis kibiras, ant kurio galima „iškelti“ kartelę - šluotos kotą. Kažkas pradėjo organizuoti tokias varžybas savo kiemuose, parkuose, nuvykdavome su dukra. Susirado ji suomišką arkliuką. Pasirodo, tai tikras menas. Juos gamina meistrai, yra įvairių žaislinių arkliukų rūšių, dydžių, inventorius, kamanų… Dukros poreikiai augo. Reikėjo jau ir antro, ir trečio, ir ketvirto arkliuko. O kainos kyla, šluotos kotai lūžta (juokiasi). Pasakiau, kad nepirksiu už 200 eurų arkliuko, nutariau pats pagaminti. Pirmieji pasiūti arkliukai buvo šleivi kreivi, kiti - geresni. Pamatė dukros draugės - nori ir jos tokių. Taip panirau į žirgelių gamybą.“
Pasak jo, varžybų daugėdavo, susirinkdavo vis daugiau vaikų. Nutaręs šia pramoga pasidomėti rimčiau, sužinojo, kad čempionatai vyksta Suomijoje, Vokietijoje. Suomiai yra vieninteliai, jodinėjimą žaisliniais arkliukais įteisinę kaip oficialią sporto šaką. Ir suomiai kasmet rengia nacionalinį čempionatą.
Praėjus metams nuo žaislinių arkliukų gamybos A. Nakvosas pradėjo galvoti, kodėl nepabandžius surengti Lietuvoje tokio čempionato? Prigamino žaislinių arkliukų, kliūčių, socialiniuose tinkluose rado tokia pramoga besidominčių žmonių, įdėjo kvietimą, ir pamažu visas reikalas įsisuko. Šių metų gegužę buvo surengtas pirmas Lietuvos „Hobby Horsing“ čempionato etapas. Paskui surengti dar penki etapai, kur vaikai varžėsi dėl aukščiausių pozicijų čempionato reitingo lentelėje, o 2024-ųjų gruodį numatytas finalinis čempionato etapas, kuriame vaikai varžysis dėl Lietuvos „Hobby Horsing“ čempiono vardo.
„Pagrindiniai čempionato dalyviai - mergaitės, jų amžius - nuo 7 iki 14 metų ir tik viena kita vyresnė. Jei tikėtume socialiniais tinklais, kiek ten yra užsiregistravę įvairiose grupėse, susidarytų 300-400 žmonių, kurie domisi hobihorsingu. Jie daro arkliukus, juos parduoda, tačiau vykti į varžybas nerodo entuziazmo. Beveik visi „Hobby Horsing“ varžybų dalyviai - žirgynus lankantys vaikai“, - pasakojo A. Nakvosas.
Čempionato organizatorius įsitikinęs tokių varžybų nauda vaikams, nes tai lavina judrumą, koordinaciją, greitį, ištvermę. Norint pasiekti rezultatų, reikia ir pasportuoti - bėgioti, lavinti kojų raumenis, šokinėti, padaryti pritūpimų. Vaikų laikysena turi būti kaip tikrų raitelių - tiesi nugara, pasitempę. Sykiu tai sveika sporto šaka, nes šiltuoju metų laiku daug laiko praleidžiama gamtoje ir intensyviai fiziškai judama. Šaltuoju metų laiku varžybos ir treniruotės vyksta uždarose patalpose, dažniausiai sporto salėje.
A. Nakvoso teigimu, tai linksma veikla, apimanti ir vaiko kūrybą. Vaikas domisi, kaip pasigaminti arkliuką, kaip rasti pavyzdžių, nusipirkti medžiagos, padaryti akis, karčius susiverti. Tam reikia daug kantrybės. O pasigaminus laukia sportinis darbas - su žaisliniu arkliuku jodinėti. Ko reikia arkliukui pasigaminti? Medinio arba plastikinio pagalio, tai gali būti ir estafetės lazda. Pusės metro baldinės standesnės medžiagos, pusės kilogramo kamšalo ir siūlų karčiams.
„Dukra iš pradžių pageidaudavo tai balto, tai juodo arkliuko. Vėliau norai tapo reiklesni - noriu ristūno, noriu žemaituko, - juokėsi A. Nakvosas. - Žirgų yra daug veislių, o kiekviena veislė turi savo išskirtinumą. Tada žiūri į nuotraukas, bandai piešti ir atkartoti tos veislės bruožus.“
Kiekvienas arkliukas turi savo vardą. Užsiregistruodamas rungtynėms turi pasakyti savo vardą ir pavardę bei žaislinio arkliuko vardą. Kaip ir tikrose jojimo varžybose. Neretai žaislinių arkliukų vardai atitinka tikrų žirgų, esančių žirgynuose, vardus.
Rengdamas „Hobby Horse“ čempionatą A. Nakvosas siekia atrinkti geriausius Lietuvos sportininkus, kurie kitais metais galėtų vykti į tarptautinį čempionatą Suomijoje. „Bendra šio sporto idėja - supažindiname vaikus su tikra žirginio sporto varžybų rutina, nes viską darome pagal Tarptautinės žirgų sporto federacijos (FEI) taisykles“, - teigė A. Nakvosas.
Dalyvaudamas varžybose raitelis turi imituoti žirgo žingsnelius, jis negali paprasčiausiai eiti arba bėgti. Konkūrų rungtyje raitelio tikslas - kuo greičiau be klaidų įveikti specialiai kiekvienam konkūrui pastatytą kliūčių maršrutą. Kliūtys gali būti skirtingų formų, pločio ir aukščio. Varžybose reikia įveikti 40, 50, 70 ar 80 cm ir didesnį aukštį. Viena populiariausių rungčių - „švara ir laikas“, kur esminis dalykas - kuo greičiau įveikti maršrutą ir nenumesti nė vienos kliūties. Už kiekvieną nuverstą kliūtį skiriami 4 baudos taškai, o viršijus nustatytą laiko normą, už kiekvieną pavėluotą sekundę pridedama po baudos tašką. Rungčių yra įvairių.
Yra ir pramoginių konkūrų. Vienas jų - „Speed and music“ (greitis ir muzika). Čia galima pasirinkti mėgstamą kūrinį ir stengtis kuo greičiau įveikti maršrutą. Už kiekvieną numestą kliūtį skiriami ne 4 baudos taškai, bet prie sugaišto laiko maršrute pridedamos 4 sekundės. Jei esi greitesnis, gali laimėti ir mesdamas kliūtis, svarbu bendras laikas, sugaištas maršute.
Yra konkūrai, kurie suvienodina visų vaikų - jaunesnių ir vyresnių, aukštesnių ir žemesnių - galimybes laimėti. Tarkime, maršrutą reikia įveikti per 40 sekundžių. Vaikai startuoja, bet laikrodžio, skaičiuojančio sekundes, nemato. Jie turi nujausti laiko limitą.
Reikalavimai žirgų sporto meistrui
Norint tapti žirgų sporto meistru, neužtenka vien tik gerai joti ar valdyti žirgą. Būtina atitikti tam tikrus reikalavimus, kurie apima:
- Sportinius pasiekimus: Laimėti prizines vietas nacionalinėse ir tarptautinėse varžybose.
- Žinias: Išmanyti žirginio sporto taisykles, žirgų anatomiją, fiziologiją, priežiūrą ir treniravimo metodus.
- Įgūdžius: Puikiai valdyti žirgą, mokėti įveikti įvairias kliūtis, atlikti dailiojo jojimo pratimus.
- Patirtį: Turėti ilgametę patirtį žirgų sporte, dalyvauti įvairiose varžybose ir treniruotėse.
- Atsakingumą: Būti atsakingu už žirgo priežiūrą, saugumą ir gerovę.
Žirgo ir raitelio partnerystė
Žirgų sporto meistras turi ne tik puikiai valdyti žirgą, bet ir suprasti jo psichologiją, jausti jo nuotaikas ir poreikius. Žirgas ir raitelis turi būti partneriai, pasitikintys vienas kitu ir siekiantys bendro tikslo.
Žirgų priežiūra ir gerovė
Žirgų sporto meistras privalo užtikrinti tinkamą žirgo priežiūrą, maitinimą, treniravimą ir gydymą. Žirgo gerovė turi būti prioritetas, nes tik sveikas ir laimingas žirgas gali pasiekti aukštų sportinių rezultatų.
Žirgų sporto reikšmė Lietuvai
Žirgų sportas Lietuvoje turi ne tik sportinę, bet ir kultūrinę reikšmę. Žirgas nuo seno buvo svarbus Lietuvos istorijos ir kultūros simbolis. Žirgų sportas puoselėja tradicijas, skatina jaunimą domėtis žirgais ir žirgininkyste, prisideda prie kaimo turizmo plėtros.
Žirgų sporto ateitis Lietuvoje
Žirgų sportas Lietuvoje turi didelį potencialą. Svarbu plėtoti žirgų sporto infrastruktūrą, rengti daugiau varžybų, skatinti jaunimą domėtis žirgais ir žirgų sportu. Taip pat svarbu puoselėti žirgų sporto tradicijas ir siekti aukštų sportinių rezultatų tarptautinėse varžybose.